2016-11-04 Nr. AB-21216-3-61-3-07732-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1729-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07732-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 122), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovo atstovas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovo atstovas) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, neišmokėtą už 2010 m. sausio - 2013 m. laikotarpį dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo - iš viso 11 392,73 Lt (3 299,56 Eur), t.y. 8 547,36 Lt (2 475,49 Eur), neišmokėtų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo ir 2 845,37 Lt (824,08 Eur), neišmokėtų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad VRM nuo 2000 m. spalio 1 d. jam paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensija už tarnybą – 990,14 Lt, kuri nuo 2004 m. gegužės 1 d. buvo perskaičiuota ir padidinta iki 1 084,44 Lt. Atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio mėn. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją. Asmens teisė reikalauti mokėti pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į VRM su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau VRM atsakė, kad išmokėti nepriemoką nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, papildomai paaiškindamas, kad sunkiai serga, gydymui reikalingi pinigai, todėl prašė teismo priteisti jam visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 86) su pareiškėjo skundu nesutiko, paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją buvo teisėtas, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) atsiliepime (b. l. 133–138) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus tenkinti skundą, prašė atidėti teismo sprendimo įvykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 144–149) pareiškėjo V. B. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 824,08 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui 2000 m. paskirta valstybinė pensija (b. l. 85), nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo ribojama taikant Laikinojo įstatymo nuostatas (b. l. 96–97). Pareiškėjas su 2013 m. lapkričio 4 d. prašymu kreipėsi į VRM, prašydamas informuoti, kokiu pagrindu jam perskaičiuojama valstybinė pensija bei išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 75–78). VRM, atsakydama į šį prašymą, 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. 1D-10600 (11) nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, o prašymo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, nenagrinėjo motyvuodama tuo, kad praėjo daugiau nei 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, be to, nurodė, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 71–72).

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies (redakcijų, galiojusių nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d., nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) nuostatų galiojimo ir taikymo, teismas pažymėjo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.(nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios). Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pirmiausia buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o po to iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punkte nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdamas į minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išvadas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį

Aplinkybę, kad mokant pareiškėjui valstybinę pensiją dar nebuvo priimtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas vertino kaip nepaneigiančią pareiškėjo teisės į neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t. y. nesukėlę realių teisinių pasekmių. LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma įvykdytu sprendimu.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, kurių atitiktis Konstitucijai patvirtinta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. šiuo teisiniu pagrindu buvo sumažintas pagrįstai, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. nebuvo išmokėta iš viso 2 845,37 Lt (824,08 Eur) valstybinės pensijos (b. l. 73–74). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios).

Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad priėmus pareiškėjo skundą ir pradėjus nagrinėti administracinę bylą teisme, Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923), kuris įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Vadinasi, nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjo teisė į valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, gali būti ginama dviem būdais, t. y. teisminiu ir pasinaudojant Kompensavimo įstatyme Nr. XII-1923 įtvirtintu kompensavimo mechanizmu. Pagal nusistovėjusią LVAT praktiką, savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį nustato pareiškėjas, prašyme suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (prašymo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (prašymo pagrindą). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pasirinko teisminį savo pažeistos teisės į pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, gynimo būdą, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo šią pareiškėjo teisę ginti kitu būdu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. susidariusią dėl taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų valstybinės pensijos nepriemoką – 2 845,37 Lt (824,08 Eur).

III. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 153–156) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės (Vyriausybės) it Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo valstybinės pensijos dalį - 2 475,48 Eur.

Apeliacinis skundas grindžiamas Konstitucijos 23 ir 52 straipsniais bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą (pensiją) ir nuosavybę aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu valstybės turi būti kompensuoti nebelikus ypatingos situacijos. Apeliantas akcentuoja, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal įstatymą jam paskirta iki gyvos galvos ir turi būti mokama paskirto dydžio. Teigia, kad teisinis reguliavimas, kurio pagrindu buvo mažinama paskirta valstybinė pensija, pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojo asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Nuo 2012 m. sausio 1 d. socialinių pensijų gavėjams paskirtų pensijų dydžio ribojimai netaikomi, o valstybinių pensijų gavėjams Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Šiuo įstatymu nėra numatytas kompensavimas valstybinių pensijų dalių, neišmokėtų taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kompensavimas. Toks nevienodas asmenų traktavimas yra objektyviai nepateisinamas ir pažeidžia jo teisėtus interesus bei lūkesčius.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neatsargūs valstybės veiksmai lėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms (neišmokėtai paskirtos valstybinės pensijos daliai), todėl yra visos būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.247 ir 6.249 straipsniai).

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 169) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir pažymi, kad ginčo santykiams negali būti tiesiogiai taikomos Konstitucija ir tarptautinės sutartys, ignoruojant kitus specialiuosius įstatymus. 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriame valstybinių pensijų sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį kompensavimas nėra numatytas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 165–168) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. VSDFV Utenos skyrius pabrėžia, kad pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, kurios buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti jam iš atsakovo pagal minėtas Laikinojo įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM ir VSDFV Utenos skyriaus, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pensijos dalį - 824,08 Eur, o skundo dalį dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pensijos dalies priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl apeliacinio skundo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde atsakovus nurodė kitaip nė pirmosios instancijos teismo sprendime, t.y. vietoj atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM ir VSDFV Utenos skyriaus, atsakovu nurodė, Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės ir Vidaus reikalų ministeriją, o VSDFV Utenos skyrių nurodė trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

ABTĮ 54 straipsnis nustatė, kad jei teismas nustato, jog skundas paduotas ne tam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu atsakovu. Pagal ABTĮ 55 straipsnį tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A552-519-2013, formuodama administracinių teismų praktiką sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, be kita ko, pasisakė ir dėl tinkamo atsakovo šios kategorijos bylose. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje pažymėjo, kad VRM yra paskirtą valstybinę pensiją mokančioji institucija, o pareiškėjo teisių pažeidimas šiuo atveju kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Be to, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatomis, yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo.

Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ pripažino netekusiu galios 2010 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 992.

Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 1 punkte nustatė, kad Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose civilinėse ir administracinėse bylose, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, valstybei atstovauja ministerijos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr.330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ ministrams pavestas valdymo sritis ir vadovaudamosi ministerijų nuostatais, jeigu šiuo nutarimu ar kitais teisės aktais neįgaliota kita valstybės institucija (įstaiga). Pagal Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.31.1 punktą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovauja valstybę, be kita ko, bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų. Pagal minėto Vyriausybės nutarimo 3.32.1 punktą Vidaus reikalų ministerija atstovauja valstybę, be kita ko, bylose dėl pareigūnų ir karių, kuriems ši institucija skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, valstybinių pensijų. Šis atstovavimo tarp VSDFV ir Vidaus reikalų ministerijos paskirstymas yra susijęs Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimais.

Pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo redakcijos 12 straipsnis, kuris nustato šių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką, buvo ne kartą keičiamas.

2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr.1027 redakcijos 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-86 buvo pakeista Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad „1. Pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija pagal tai, kurioje iš šių institucijų asmuo tarnavo paskiausiai. Jeigu asmuo paskiausiai tarnavo Lietuvos Respublikos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos muitinėje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, pensijas jam ir jo šeimos nariams skiria Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos arba Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.“. Aptariamo įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2013 m. sausio 1 d.

2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr.XII-996 redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustatė: „Pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija pagal tai, kurioje iš šių institucijų asmuo tarnavo paskiausiai. Jeigu asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, Lietuvos Respublikos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos muitinėje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Vidaus reikalų ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos arba Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.“ 2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr.XII-996 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2015 m. sausio 1 d., o 3 dalyje nustatyta, kad valstybines pensijas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.

2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr.XII-1824 (įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d.) Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis buvo dar kartą pakeistą pakeista nustatant, kad „<..>. Asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.“.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad VRM paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkcija nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo perduota VSDF administravimo įstaigoms, o nuo 2016 m. sausio 1 d. šioms įstaigoms buvo perduota ir šių valstybinių pensijų skyrimo funkcija.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsniu, priėmė šį įstatymo straipsnį įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus. 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr.V-464 1.1 punktu nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (Įsakymo 2 punkte nustatyta, kad 1 punktas įsigalioja nuo 2015 m. sausio 1 d.). VSDFV direktorius 2015 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr.V-553 pakeitė 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr.V-468 1.1 punktą jame nurodant, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą asmenims skyrimo ir mokėjimo funkciją vykdo VSDFV Utenos skyrius.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad 2015 m. sausio 1 d. VSDFV Utenos skyriui buvo perduota VRM paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkcija, o vėliau (VSDFV direktorius 2015 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr.V-553 1.1 punktas) buvo perduotos šios valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo funkcijos.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą ir pabrėždama, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokamos iš valstybės biudžeto, o ne iš Fondo biudžeto, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos ir nustatant kokia institucija administracinėje byloje turi atstovauti Lietuvos valstybę, turi būti atsižvelgiama į ginčo laikotarpį bei ginčo dalyką. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos už 2010 m. sausio - 2013 m. spalio mėn. laikotarpį VRM paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kurios neišmokėjo ją skyrusi institucija, taikydama Laikinąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės 2015 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje, t.y. tuo metu, kai pagal 2014 m. liepos 10 d. įstatymą Nr.XII-996 ir VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr.V-464 1.1 punktą pareiškėjui VRM paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo funkcija buvo perduota VSDFV Utenos skyriui. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pirmiau minėtus teisinio reguliavimo pasikeitimus ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atnaujindamas sustabdytos administracinės bylos nagrinėjimą, atsakovo Lietuvos valstybės antruoju atstovu byloje įtraukė VSDFV Utenos skyrių (b.l.127-128), nes ankstesnėje teisminio proceso stadijoje atsakovo Lietuvos valstybės atstovu buvo nurodyta Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM.

Pagal šios konkrečios bylos aplinkybes toks atstovavimas, kai Lietuvos valstybę byloje dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies atstovauja paskirtos pensijos ribojimą atlikusi institucija (VRM) ir ta institucija, kuri perėmė VRM paskirtos valstybinės pensijos mokėtojo funkciją ir pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju turėtų vykdyti teismo sprendimą ir išmokėti teismo priteistą valstybinės pensijos nepriemoką, iš esmės atitinka pirmiau aptartą teisinį reguliavimą. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje dalyvavo (b.l.140-141).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nesutiko su teismo atliktais procesiniais veiksmais dėl Lietuvos valstybės atstovų įtraukimo į bylą. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pareiškėjo suformuluoto pirmosios instancijos teismui ir šio teismo išnagrinėto skundo pagrindo ir dalyko ribose. Apeliacinės instancijos teismui atsiranda pagrindas pakeisti atitinkamą bylos šalį (jos atstovą) ABTĮ 55 straipsnyje nustatytais atvejais. Šiuo atveju tokių pagrindų byloje nėra.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl 2010-2013 m. neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą valstybinės pensijos dalies išdėstytą poziciją dėl šios bylos atsakovo (atsakovų) bei atsakovo atstovo (atstovų).

Atsižvelgdama į tai, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo valstybinės pensijos dalį (824,08 Eur), sutinka abi bylos šalys, bei pabrėždama, jog ši teismo sprendimo dalis pagrįsta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria teismas netenkino jo skundo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią už 2010 m. sausio -2013 m. spalio mėn. laikotarpį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad valstybinių pensijų gavėjų patirtų praradimų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo kompensavimo skirtingas traktavimas, palyginus su kitų išmokų gavėjais, yra objektyviai nepateisinamas bei pažeidžia apelianto (pareiškėjo) teisėtus interesus bei lūkesčius.

Tikrinant administracinę bylą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta apimtimi, yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip šio straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs to paties įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui 2010-2013 m. taikė minėtų redakcijų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ aiškinant minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostatą dėl praradimų, susidariusių dėl pensijų mažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo nebelikus valstybėje ypatingos situacijos, valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymas siejamas su valstybinių pensijų mažinimu dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu. Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas kiekvieną 2010-2013 m. mėnesį buvo stabilus (nuo 1084,44 Lt iki 906,37 Lt) ir neviršijo 20 procentų (sudarė 16,42 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, 2014-2015 m. priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t.y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 taip pat 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nustatė tų pensijų gavėjų praradimų, kurie buvo patirti taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, kompensavimo tvarką. Nagrinėjamam ginčui aktuali Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėždama šį įstatymu nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjo apeliaciniame skunde iš naujo keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teisėtumo pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais buvo išdėstytos pirmiau.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į aktualią šiuo klausimu Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime priėjo prie išvadų, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi atsakovo atstovo veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu (2010-2013 metais) taikant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymų normas , laikytini teisėtais.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (16,42 proc.) neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą 2010-2013 m. valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra jokio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas