2016-11-15 Nr. AB-21845-3-64-3-02387-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2755-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02387-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (šalta, drėgna, neužtikrinamas natūralus apšvietimas), asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–47).

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 11,5 kv. m., o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui visą jo kalinimo laikotarpį kameros plotas atitiko nustatytas normas. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Šiaulių TI administracija ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi.

Nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 20 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 17, nustatytas nežymus oro temperatūros pažeidimas. Paaiškino, kad, analizuojant pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas, taikytinos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto.

Nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, tačiau 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 užfiksuotas nežymus kratų atlikimo patalpų pažeidimas: „vonelės daiktams sudėti labai nešvarios“. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. 2015 m. kovo 12 d. pareiškėjas užpildė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nebuvo pateikęs, skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punkto nuostatą. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 83–89) pareiškėjo S. A. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo S. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Iš byloje esančios 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymos Nr. 60/09-28825 nustatė, kad visas 145 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015 m. balandžio 20 d. atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę pagal gautus pranešimus dėl galimų higienos normų pažeidimų Šiaulių TI, patikrino ir kamerą Nr. 17, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. Iš byloje esančio 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akto Nr. EP-153 matosi, kad kameroje nustatyta per žema oro temperatūra 13,4-17,4°C (pažeidžiamas HN 76:2010 26 p.), grindys betoninės, dangos nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas (pažeidžiami HN 76:2010 28 p., 62 p.). Iš byloje esančių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nėra duomenų, kad sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų. Įvertinęs išdėstytus duomenis, teismas darė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kameroje Nr. 17, neatitinkančioje HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 145.1, 146 punktais. 2014 m. rugsėjo 25 d. visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu (2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. 406) konstatuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, tačiau iš 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. EP-84 matosi, kad 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu nustatyta, jog kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimas; tiriant skunde nurodytą faktą kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos, Šiaulių TI nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų (pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 59 punkto reikalavimas). Taigi pasitvirtino pareiškėjo teiginys dėl kratų atlikimo netinkamomis sąlygomis, o tai sudarė pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Teismas rėmėsi HN 76:2010 6 ir 14 punktais. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikęs periodinį visuomenės sveikatos saugos patikrinimą Šiaulių TI, taip pat nustatė, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Pažymėta, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė ir rūkymą. 2015 m. kovo 12 d. pareiškėjas, pildydamas Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, į anketos klausimą, ar sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, atsakė teigiamai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, taip pat pažymėta, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkto, CK 1.138 straipsnio 8 punkto nuostatomis. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laikė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas S. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 93–94).

Nurodo, kad Šiaulių TI neužtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, ventiliacija, vyrauja drėgmė, dėl ko metaliniai gultai yra aprūdiję, čiužiniai sudrėksta. Dėl šių pažeidimų pablogėjo sveikata: (duomenys neskelbtini), visa tai paveikdavo psichiškai. Teko kreiptis į medikus, bet pagalba buvo tik tokia, kad duodavo vaistų nuo skausmo. Be to, gyvenamosiose patalpose rūkantys laikomi kartu su nerūkančiais, tai žemina žmogaus orumą, sukelia konfliktines situacijas. Nėra svarbu, kad pareiškėjas rūko, nes asmenys, kurie nerūko, nepatenkinti ir dėl to kyla konfliktai. Grįžus į Šiaulių TI iš etapo, asmenys laikomi patalpose, kurios neatitinka higienos reikalavimų, iš sanitarinio mazgo sklinda smarvė, sienos, grindys labai nešvarūs. Mano, kad vien tik pripažinimas, jog Šiaulių TI pažeidė kalinimo sąlygas, nėra adekvatus žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 99–101).

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. atsiradusios neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, kad, jo teigimu, Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, sąlygos jose neatitiko higienos normų reikalavimų (šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas), asmenų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu, kas sukelia konfliktines situacijas.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog vienam asmeniui tenkantis plotas turėjo būti apskaičiuojamas atimant baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas.

Iš Šiaulių tardymo izoliatorius teismui pateiktos 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymos Nr. 69/06-28825 „Pažyma dėl S. A.“ (b. l. 11–14) galima spręsti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. periodiškai buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 18,33 kv. m iki 22,93 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 3 iki 6, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,66 kv. m iki 6,28 kv. m. Atsižvelgiant į šios pažymos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu visas 145 dienas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas teisės aktų reikalavimus dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, atitinkančiose kamerose.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, atsakovas į bylą buvo pateikęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 21–38). 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 (b. l. 21–24) nustatyta, kad kameroje Nr. 17 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) per žema oro temperatūra 13,4-17,4 °C (pažeidžiamas HN 76:2010 26 p.), grindys betoninės, dangos nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas (pažeidžiami HN 76:2010 28 p., 62 p.). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. 406 (b. l. 29–32) konstatuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos; 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 (b. l. 34–38) nustatyta, jog laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimas; tiriant skunde nurodytą faktą dėl laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos, Šiaulių TI nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų (pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 59 punkto reikalavimas). Atsižvelgiant į šiuos patikrinimo aktų duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų pažeidimus, kadangi pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 17, neatitinkančioje HN 76:2010 reikalavimų, ir kratos buvo atliekamos netinkamomis sąlygomis.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad laikymo sąlygos Šiaulių TI higienos normų reikalavimų neatitiko ir dėl kitų pažeidimų (neužtikrintas natūralus apšvietimas, nėra ventiliacijos, drėgmė, grįžus iš etapo laikomas patalpose, kuriose tvyro smarvė, yra nešvaru), šių teiginių jis niekaip nedetalizavo, nenurodė jokių šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai, kreipęsis dėl to į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją, nėra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris šiuos pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus.

Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nenustatė neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (b. l. 29–32) nurodyta, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančių (suimtieji pildo prašymus). Pareiškėjas asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje (b. l. 16) pats buvo nurodęs, kad sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neberūkė, būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs perkelti į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys, byloje nėra, to, beje, neteigia ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, kad rūkantys nuteistieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais ir dėl to kyla konfliktų, yra nepakankami pažeidimui įrodyti.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Šios administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir pobūdį (sąlygos kameroje Nr. 17, laikino laikymo (atvykimo) krato atlikimo patalpoje neatitiko HN 76:2010 reikalavimų), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl tokių pareiškėjo laikymo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata, pareiškėjas skundo teiginių dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kilusių pasekmių nedetalizavo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas