2020-12-09 Nr. AB-23244-3-61-3-03368-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-770-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03368-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. MS-1234(1.13) atsisakyti atlikti pakartotinę A. K. karinę medicinos ekspertizę (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos kariuomenę atlikti pakartotinę pareiškėjo karinę medicinos ekspertizę.

A. K. taip pat prašė laikyti, kad jis nėra praleidęs termino skundui pateikti, o jeigu būtų padaryta išvada, kad šis terminas yra praleistas, prašė šį terminą atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 20 d. nutartimi pareiškėjo A. K. skundą atsisakė priimti.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Jeigu nagrinėjant bylą nustatoma, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, teismas nutraukia bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teismas pažymėjo, kad A. K. kelia ginčą dėl Tarnybos 2020 m. rugsėjo 7 d. rašto Nr. MS-1234(1.13), kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog jam pakartotinė medicinos ekspertizė nebus inicijuojama, kadangi A. K. jau buvo atlikta karinė medicinos ekspertizė ir buvo priimtas ekspertinis nutarimas. Teismas nurodė, kad A. K. prie skundo pridėjo Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – Komisija) centrinės pakomisės 2020 m. birželio 12 d. ekspertinio nutarimo pažymą Nr. 118a/2020, kurioje nurodyta, jog priimtas ekspertinis sprendimas dėl tinkamumo tolesnei tarnybai ir tarnybai TO (tarptautinėse operacijose) (19.5). A. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. V-449 „Dėl tinkamumo karo, šaulio koviniame būryje ar žvalgybos pareigūno tarnybai pagal sveikatos būklę kriterijų ir sveikatos būklės įvertinimo metodikos patvirtinimo“, buvo pripažintas netinkamu pagal minėtu įsakymu patvirtintų Tinkamumo karo, šaulio koviniame būryje ar žvalgybos pareigūno tarnybai pagal sveikatos būklę kriterijų (toliau – Kriterijai) 3 skiltį (-is) ir nustatytą (duomenys neskelbtini) sveikatos grupę. Ekspertinis nutarimas galioja iki 2024 m. birželio 12 d.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – Karo tarnybos įstatymas) 38 straipsnyje yra nurodyti atvejai, kai profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 straipsnio 1 dalis) ir kai profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ar Lietuvos kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia (38 straipsnio 2 dalis). Teisę nutraukti profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartį Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnyje nustatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti Lietuvos kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai (38 straipsnio 4 dalis).

Įvertinęs pareiškėjo A. K. skundo turinį, suformuluotus reikalavimus ir prie skundo pridedamus dokumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas sprendimas, be kita ko, ir Komisijos priimtas ekspertinis nutarimas, kuriuo A. K. buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, kurie gali turėti įtakos profesinės karo tarnybos kario sutarties nutraukimui remiantis Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punktu, tačiau galutinio sprendimo dėl tokios sutarties nutraukimo priėmimas yra Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų subjektų (krašto apsaugos ministro arba jo įgaliotų Lietuvos kariuomenės vadų bei kitų vadų ar pareigūnų) diskrecija.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipimosi į teismą dieną, buvo priimtas galutinis sprendimas dėl profesinės karo tarnybos kario sutarties nutraukimo, todėl Sprendimas, kuriame buvo atsisakyta inicijuoti pakartotinės medicinos ekspertizės atlikimą, kaip ir ekspertinis nutarimas, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo A. K. skunde nurodė argumentus, nėra privalomo pobūdžio ir patys savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio byloje yra nurodęs, jog specialiosios medicininės komisijos ekspertiniai sprendimai negali būti savarankišku skundo objektu ir savarankišku administracinės bylos dalyku, tačiau dėl šių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo gali būti sprendžiama administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas gina atitinkamą savo teisę, kildinamą viešojo administravimo santykių srityje (teisę pretenduoti į statutinę valstybės tarnybą, teisę būti pasiųstam mokytis atitinkamose švietimo įstaigose, teisę užimti tam tikras statutinio valstybės tarnautojo pareigas ir panašiai). Teismas A. K. išaiškino, kad tuo atveju, jeigu remiantis ekspertiniu nutarimu bus priimtas galutinis sprendimas, kuris pareiškėjo netenkins, jis turės teisę tokį sprendimą ginčyti, kartu nurodydamas ekspertinio nutarimo ir ginčijamo sprendimo, kuriame buvo atsisakyta inicijuoti pareiškėjui pakartotinės medicinos ekspertizės atlikimą, neteisėtumo ir nepagrįstumo motyvus.

Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimas pats savaime A. K. teisinių pasekmių nesukelia, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jo skundą atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl Lietuvos kariuomenės įpareigojimo atlikti pakartotinę A. K. medicinos ekspertizę yra išvestinis iš reikalavimo dėl Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta atlikti pakartotinę A. K. medicinos ekspertizę, ir yra neatsiejamai su juo susijęs, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, išvestinį reikalavimą taip pat buvo atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas A. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą priimti.

Pareiškėjas paaiškina, kad teismo išvada, jog Komisijos ekspertiniai nutarimai yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, kurie atskirai teismui nėra skundžiami, nėra pagrįsta. A. K. akcentuoja, kad nors šioje byloje ekspertinis nutarimas, kuriuo jis buvo pripažintas netinkamu tarnybai, nėra skundžiamas, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1125 (2020 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 532 redakcija) patvirtintų Karinės medicinos ekspertizės nuostatų (toliau – Nuostatai) 45 punktui, kuriame yra tiesiogiai nurodyta, jog ekspertiniai nutarimai gali būti skundžiami teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo dienos, kurią asmuo buvo informuotas apie priimtą ekspertinį nutarimą, išskyrus ekspertinius nutarimus dėl asmens sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnio nustatymo. Šie ekspertiniai nutarimai gali būti skundžiami teismui per dešimt dienų nuo jų įteikimo kariui, jo šeimos nariams ar jų prašymu kitam kario interesams atstovaujančiam asmeniui. Be to, tokia teismo išvada prieštarauja ir nuosekliai administracinių teismų praktikai, nagrinėjant ginčus dėl ekspertinių nutarimų, bylose, kuriose buvo keliami klausimai dėl ekspertinių nutarimų ir karinės medicinos ekspertizės atlikimo procedūrų teisėtumo, kaip savarankiški ir vieninteliai pareiškėjų reikalavimai. Tai, kad teismai minėtus reikalavimus nagrinėjo kaip savarankiškus, rodo, jog pagal teismų praktiką ekspertiniai nutarimai gali būti skundžiami patys savaime.

A. K. nuomone, nepagrįstos yra ir teismo išvados, kad tuo atveju, jeigu remiantis ekspertiniu nutarimu bus priimtas galutinis sprendimas, kuris pareiškėjo netenkins (dėl atleidimo), jis turės teisę tokį sprendimą ginčyti, kartu nurodydamas ekspertinio nutarimo ir Sprendimo, kuriame buvo atsisakyta inicijuoti A. K. pakartotinės medicinos ekspertizės atlikimą, neteisėtumo ir nepagrįstumo motyvus. Teigia, kad šios teismo išvados taip pat nėra pagrįstos teismų praktika.

Pareiškėjo nuomone, Karo tarnybos įstatymo 65 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 5.7 punkto nuostatos sudaro pagrindą išvadai, jog karinė medicinos ekspertizė (kiek aktualu šios bylos kontekste) yra skirta įvertinti kario tinkamumą tarnybai. Šio proceso metu, inter alia (be kita ko), nustatomas kario asmens tinkamumo tarnybai rodiklis – sveikatos grupė (Nuostatų 5.8 punktas) bei apribojimo laipsnis (Nuostatų 5.1 punktas).

A. K. akcentuoja, kad pagal Kriterijus, kario tinkamumas tarnybai yra vertinamas pagal keturias skiltis. Pagal 2 skiltį tikrinami asmenys, vykstantys į tarptautines operacijas, o pagal 3 skiltį, be kita ko, tikrinami asmenys tolesnei profesinei karo tarnybai. Pareiškėjas buvo pripažintas netinkamu tarnybai pagal 3 skiltį – netinkamas tolesnei profesinei tarnybai ir tarnybai TO (tarptautinėse operacijose) (Nuostatų 19.5 punktas). Pareiškėjas pažymi, kad priešingai nei sprendė teismas, kario tinkamumo tarnybai vertinimo rezultatas gali turėti įtakos ne tik profesinės karo tarnybos kario sutarties nutraukimui Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, tačiau gali sukelti ir kitus teisinius padarinius (perkėlimą į dimisiją, išbraukimą iš karinės įskaitos ir nešaukimą į tikrąją karo tarnybą paskelbus mobilizaciją bei profesinės karo tarnybos kario gaunamą užmokestį (jo dydį)).

A. K. atkreipia dėmesį, kad jį pripažinus netinkamu tarnybai, pareiškėjui yra užkertamas kelias atlikti daugumą užduočių ir kitokių veiksmų, kuriuos jis iki šiol atlikdavo. Su A. K. tarnyba susijusi informacija yra slapta, riboto naudojimo, todėl tikslių su tarnyba susijusių detalių, kol ši bylos medžiaga nėra pripažinta nevieša, negalima pateikti, tačiau nurodo, kad A. K. tarnauja padalinyje, kuris atlieka ypatingos svarbos užduotis, neretai tarptautines, reikalaujančias ypatingo kario pasirengimo, profesionalumo. Pareiškėjas tarnavo ne vienoje tarptautinėje misijoje ir atliko kitus veiksmus, kurių pripažinus jį netinkamu tarnybai, toliau atlikti nebegalės netgi tuo atveju, jeigu A. K. nebus atleistas iš tarnybos (pvz., jis nebegalės dalyvauti tarptautinėse misijose, koviniuose veiksmuose, pratybose, atlikti kitas užduotis ir veiksmus, kurie sudaro galimybę kariui gauti ne tik kario pareiginę algą, tačiau kartu gauti ir priedų, didinančių kario gaunamas pajamas). Pareiškėjo atveju gaunami priedai sudarė apie 30 procentų jo gaunamo atlygio už tarnybą, todėl tokios dalies pajamų netekimas neabejotinai turi būti laikomas turinčiu realios įtakos asmens teisėms. Atsižvelgus į tai, teismo išvada, kad kario pripažinimas netinkamu tarnybai pats savaime nesukuria teisinių padarinių, nėra pagrįsta.

A. K. akcentuoja, kad nurodyti argumentai patvirtina, jog Komisijos ekspertinis nutarimas pats savaime gali būti skundo objektas, kadangi tokiu nutarimu yra sukuriamos ne tik teisinės prielaidos atleisti karį iš tarnybos, tačiau juo savaime sukuriamos kliūtis kariui pilnavertiškai vykdyti savo pareigas, atlikti didelę dalį profesinės karo tarnybos esmę sudarančių veiksmų, o nuo to priklauso kario gaunamas už tarnybą apmokėjimas. Nors šioje byloje ekspertinis nutarimas, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas netinkamu tarnybai, nėra skundžiamas, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi teisės skųsti Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta atlikti pakartotinę karinę medicinos ekspertizę. Minėto teisinio reguliavimo kontekste teisėtu ir teisme gintinu kario interesu gali būti laikoma ne tik Komisijos ekspertinio nutarimo ginčijimas, tačiau ir prašymas šią komisiją atlikti pakartotinę medicinos ekspertizę, kadangi atlikus šią procedūrą, nepriklausomai nuo ekspertizės baigties, visais atvejais surašomas naujas ekspertinis nutarimas ir ankstesnis Komisijos nutarimas netenka galios. Pareiškėjas teigia, kad būtent šiuo aspektu jis ir ginčija Sprendimą. A. K. akcentuoja, kad Nuostatų 42 punktas nustato, jog Komisijos pirmininkas, gavęs iš sveikatos priežiūros ar kitų įstaigų papildomos informacijos apie asmens, kuriam atlikta medicinos ekspertizė, sveikatos būklę (kai ši informacija gali turėti įtakos nustatant asmens tinkamumą tarnybai), privalo inicijuoti pakartotinę medicinos ekspertizę, įvertinti gautą naują informaciją ir priimti naują ekspertinį nutarimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Nuostatai nustato konkrečius Komisijos veiksmus, kuriuos ji pagal kompetenciją turi atlikti. Teigia, kad šiuo atveju egzistuoja visos Nuostatų 42 punkte įtvirtintos sąlygos, kurioms esant, Komisija turėjo pareigą atlikti pakartotinę medicinos ekspertizę ir priimti naują ekspertinį nutarimą. Pareiškėjas pažymi, kad pakartotinė ekspertizė tam tikra prasme ir yra skirta revizuoti esamo ekspertinio nutarimo pagrįstumą, naujos informacijos kontekste, tačiau nepriklausomai nuo to, ar gavus naują informaciją Komisijos galutinė išvada dėl kario tinkamumo tarnybai pasikeičia, ar lieka tokia pati, vis tiek pagal Nuostatų 42 punktą yra surašomas naujas ekspertinis nutarimas. A. K. akcentuoja, kad po ekspertinio nutarimo priėmimo paaiškėjus naujai informacijai apie jo sveikatos būklę, ir šią informaciją pateikus Komisijai, ši institucija Nuostatų 42 punkte nustatytos procedūros neatliko ir taip atsisakė įvertinti naujai paaiškėjusios informacijos apie A. K. sveikatos būklę reikšmę jo tinkamumui tarnybai. Pareiškėjas nesutinka, kad Komisijos atsisakymas atlikti pakartotinę ekspertinę yra tarpinis procedūrinis veiksmas ir todėl nėra skundžiamas atskirai. Teigia, kad kariui nesudarius galimybės skųsti Komisijos atsisakymą atlikti pakartotinę medicinos ekspertizę, kai tam yra Nuostatų 42 punkte nustatytos sąlygos, tačiau kartu nepriimant sprendimo dėl jo atleidimo iš tarnybos, karys iš esmės būtų priverstas toleruoti jo teisių pažeidimą neribotą laiką. Tokiu atveju karys prarastų galimybę tarnauti visoje apimtyje, gauti atitinkamai didesnį atlygį už tarnybą, nei vien tik pareiginė alga, tačiau neturėtų jokių teisinių mechanizmų reikalauti Komisijos atlikti pakartotinę ekspertizę, esant Nuostatų 42 punkte nustatytoms sąlygoms.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo A. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, nepripažįstami tarpinio pobūdžio dokumentai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-281-438/2020, 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-624-756/2018). Tokio pobūdžio dokumentas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje keliamų reikalavimų nei savo turiniu, nei forma, todėl jis negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016), 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Nustatyta, kad pareiškėjas A. K. kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybą bei prašė atlikti pakartotinę medicinos ekspertizę ir jam Tarnybos 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendime Nr. MS-134-(1.13) buvo nurodyta, kad pakartotinė medicinos ekspertizė nebus inicijuojama, kadangi karinė medicinos ekspertizė pareiškėjui jau buvo atlikta, o A. K. pateikti diagnostiniai tyrimai ir gydytojo konsultacija buvo atlikti jau pabaigus medicinos ekspertizę. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad kai Karinė medicinos ekspertizės komisija gauna papildomos informacijos apie asmens, kuriam atlikta medicinos ekspertizė, sveikatos būklę ir ši informacija gali turėti įtakos nustatant asmens tinkamumą tarnybai, inicijuoja pakartotinę medicinos ekspertizę. Taigi, Sprendimo turinys patvirtina, kad juo buvo atsisakyta atlikti pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus, t. y. atlikti pakartotinę medicinos ekspertizę, o tai reiškia, kad Sprendime buvo išreikšta institucijos valia neatlikti veiksmų, kuriuos jos buvo prašoma atlikti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo akivaizdžiai išvadai, kad ginčijamas aktas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Aptartos aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, kad sprendimas atsisakyti inicijuoti pakartotinę medicinos ekspertinę negali būti laikomas tik tarpiniu procedūriniu dokumentu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje paprastai nėra ir neturi būti tiriama (išskyrus atvejus, kai tokia aplinkybė akivaizdi), ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundo (prašymo) patenkinimą, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – galimo materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos. Konstatavus, jog asmens materialiosios teisės kyla kitų teisinių santykių pagrindu, negu buvo priimtas skundžiamas administracinis aktas, ir administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) negali turėti įtakos pareiškėjo turimoms teisėms, paprastai turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas. Nagrinėjamu atveju spręsdamas A. K. skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo tik nustatyti, ar pareiškėjas, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė tas aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį A. K. subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ginčijamas aktas A. K. jokių teisinių pasekmių nesukelia, ir remdamasis tuo, jo skundą atsisakyti priimti. Spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, teismas turėjo tik nustatyti, ar jis, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį jo subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams.

Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis, kurioje buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Lietuvos kariuomenę atlikti pakartotinę pareiškėjo karinę medicinos ekspertizę, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo A. K. skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. K. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė