2015-11-17 Nr. BB-4702-1-50-9-00033-2013-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-475-942/2015

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00033-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Be to, vadovaujantis BK 67 straipsniu, 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš M. G. konfiskuota 1000 Lt.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 20 d. nutartis, kuria nuteistojo M. G. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. G. nuteistas už tai, kad, siekdamas, jog nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos, veikdamas organizuota grupe su R. Š., A. K., G. P., J. V., kuriems yra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, ir tyrimo nenustatytais asmenimis, iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, įgyti, pirkti ir parduoti D. K. darbui prostitute Jungtinėje Karalystėje bei pelnytis iš jos prostitucijos, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, pasinaudodamas nukentėjusios D.

K. pažeidžiamumu, t. y. jos sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu, taip pat apgaule – melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, pirko ir pardavė D. K., o būtent: 2011 m. sausio mėnesio tyrimo nenustatytą dieną per kelis kartus R. Š. tiesiogiai bei telefoninių pokalbių metu įkalbinėjo ir taip užverbavo D. K. vykti į Jungtinę Karalystę tvarkyti kambarių viešbutyje. D. K. sutikus, R.

Š. paskambino M. G. ir pasiūlė nukentėjusiąją kaip tinkamą dirbti prostitute. M. G., 2011 m. sausio 23 d. paskambinęs I. K. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas), paprašė nuvykti prie parduotuvės „Maxima“, esančios Anykščiuose, A. Baranausko g. 4, ir pasiėmus ją apgyvendinti savo namuose. Tą pačią dieną I. K. nuvyko į nurodytą vietą, paėmė D. K. ir ją apgyvendino L. K. gyvenamame bute, esančiame Anykščiuose, (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji gyveno iki 2011 m. sausio 24 d. Už tai M. G. sumokėjo I. K. 100 Lt ir davė alaus. 2011 m. sausio 24 d. tyrimo nenustatytu automobiliu M.

G. nugabeno nukentėjusiąją į namą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), pas A. K., kuris, turėdamas tikslą D. K. parduoti dirbti prostitute ir pelnytis iš jos prostitucijos, telefonu susisiekęs su G. P. pasiūlė jam įsigyti nukentėjusiąją D. K. 2011 m. sausio 25 d. G. P., turėdamas tikslą įsitikinti, ar nukentėjusioji tinkama dirbti prostitute, nurodė J. V. atgabenti nukentėjusiąją pas jį į namus, esančius Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). J. V. atgabenus nukentėjusiąją pas G. P. į namus, G. P. su J. V. apžiūrėjo nukentėjusiąją ir nusprendė, kad ji yra tinkama dirbti prostitute.

Jie pažadėjo nukentėjusiajai darbą viešbutyje, pusnuogę nufotografavo, davė naujus darbužius. Po to J. V. parvežė atgal nukentėjusiąją pas A. K. į butą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), kur M. G. ir A. K. už 1000 Lt pardavė nukentėjusiąją J. V. ir G. P., kurie, įsigiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentą ir iki 2011 m. sausio 27 d. laikė A. K. gyvenamame bute, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini). Po to J. V., susitaręs su G. K. (kuris dėl šios nusikalstamos veikos nėra kaltas) dėl jos nugabenimo į Jungtinę Karalystę, 2011 m. sausio 27 d., apie 03.28 val., Biržuose, (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje „Lukoil“, įsodino nukentėjusiąją į mikroautobusą „VW LT 35“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamą G. K. ir R. K. Turėdamas tikslą nugabenti ją į Jungtinę Karalystę, sumokėjo už jos nugabenimą 320 Lt ir 2011 m. sausio 27 d. apie 09.48 val. išgabeno nukentėjusiąją D. K. iš Lietuvos Respublikos; 2011 m. sausio 29 d. apie 01.31 val. E. B., veikdamas bendrininkų grupėje su G. P., pasitiko D. K. Jungtinėje Karalystėje ir perleido tyrimo nenustatytiems asmenims už nenustatytą sumą pinigų. Po to nukentėjusiajai atsisakius verstis prostitucija ir grąžinus nukentėjusiąją D. K. G. P. ir E. B., pastarieji pardavė nukentėjusiąją tyrimo nenustatytiems asmenims už 500 svarų sterlingų (ne mažiau kaip už 2500 Lt) bei susitarė, kad įgiję D.

K. asmenys mokės G. P. ir E. B. 10 procentų nuo D. K. uždirbtų pinigų. Tyrimo metu nenustatyti asmenys, įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentus ir panaudodami prieš ją fizinį smurtą ir grasinimus, laikė ją nelaisvėje tyrimo nenustatytoje vietoje, kur D. K. buvo verčiama dirbti prostitute iki 2011 m. vasario 17 d., kol nukentėjusioji pabėgo.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas M. Paukštė prašo išteisinti jo ginamąjį pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, taip pat pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nesant nusikaltimo sudėties, o jei teismas nenustatytų visiško M. G. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį pagrindų, perkvalifikuoti M. G. veiką iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 307 straipsnį ir paskirti jam švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę. Jei teismas nenustatytų M. G. išteisinimo pagrindų pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnį, šiuo metu jo ginamajam paskirtą bausmę mažinti ir paskirti švelnesnę bausmę nei įstatymo numatyta sankcijoje. Jei teismas nustatytų, kad nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta proceso pažeidimų, kurie negali būti pašalinti nagrinėjant bylą kasacine tvarka, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė BPK 301, 305 straipsnių reikalavimų nuosprendžio surašymui. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo išvadas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, iš esmės apsiribojo tik nukentėjusiosios parodymų ir kaltinamojo akto perrašymu. Bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir neišsprendė visų prieštaravimų, kuriuos nurodė gynyba, neanalizavo nukentėjusiosios D.

K. asmenybės, ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos S. L. parodymų, akistatų protokolų, kitų prieštaringų ir netikslių liudytojų parodymų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami nukentėjusiosios D. K. parodymų patikimumą, neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų viseto teikiamus duomenis, kaip antai nukentėjusiosios sutuoktinio P. K., nukentėjusiosios motinos liudytojos J. L., nukentėjusiosios draugės liudytojos S. L. 2011 m. kovo 23 d. parodymus, policijos pareigūnų S. E., H. G. parodymus, nukentėjusiosios charakteristikas, kurias pateikė (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų direktorius, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas, taip pat į teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktą.

Pripažindami, kad D. K. parodymai yra nuoseklūs, teismai neatsižvelgė į jos parodymų kaitą, kuri matyti analizuojant ir lyginant tarpusavyje D. K. parodymus, duotus apklausiant ją kaip liudytoją 2011 m. gegužės 26 d., 2011 m. rugsėjo 7 d., apklausiant ją kaip nukentėjusiąją 2011 m. rugsėjo 27 d. ir teismo posėdžio metu. Pasak kasatoriaus, teismai, laikydami patikimais D. K. parodymus, kad ją išvežė dirbti prostitute apgaule ir prievarta, neatsižvelgė ir į aplinkybę, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šių jos parodymų teisingumą, kad nukentėjusioji D.

K. ne kartą dėl šios aplinkybės keitė savo poziciją, nesiaiškino tokios kaitos priežasčių. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, visiškai neatsižvelgė į liudytojo I. K. parodymus, pagal kuriuos pati D. K. telefonu paskambino M. G., prašė atvežti alkoholio, kad M. G. alkoholio atvežė, tačiau jokių pinigų nedavė, taip pat į M. G. ir liudytojo S. K. parodymus, kad jie vienas kito nepažįsta, nėra vykę kartu į Biržus pas A. K., į liudytojo J. V. parodymus, kad M. G. nepažįsta, jį pirmą kartą pamatė pas A.

K., kad byloje nėra M. G. pokalbių telefonu išklotinės, nors M. G. kaltė įrodinėjama telefoninių pokalbių turiniu. Be to, pirmosios instancijos teismas taikė nevienodus kriterijus, vertindamas nukentėjusiosios D. K. ir liudytojos S. L. parodymų patikimumą, nes pripažino nepatikimais liudytojos S. L. parodymus dėl jos nepilnametystės, neblaivumo įvykių metu, tuo tarpu D. K. parodymus pripažino patikimais, nors pagal pačios nukentėjusiosios parodymus ji įvykių metu nuolat buvo neblaivi. Paduotame skunde kasatorius taip pat aptaria byloje surinktų įrodymų turinį, nurodo, kokios išvados apie faktines bylos aplinkybes turėtų būti padarytos, pabrėžia, kad nukentėjusiosios D.

K. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo iškraipyti, o visas abejones teismas aiškino ne kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, taip pat padarė įrodymų vertinimo klaidų. Antai teismas padarė kitokią išvadą apie tai, kas vežė D. K. į Biržus, o tai rodo, kad pats apeliacinės instancijos teismas pasimetė tirdamas įrodymus. Be to, šis teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios D. K. 2011 m. gegužės 26 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojų S. L., S. B. parodymus, kitų nuteistųjų šioje byloje parodymus, iškreipė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinį dėl nukentėjusiosios gebėjimų suvokti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 301, 305 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus. Pagal BPK 301 straipsnį teismas gali pagrįsti savo nuosprendį tik įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdžio metu, o pagal BPK 305 straipsnį teismo nuosprendyje motyvai turi būti pagrįsti tik teismo posėdžio metu ištirtais duomenims. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas savo sprendimą grindė šios instancijos teisme neištirtais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, todėl teismas pažeidė pirmiau nurodytas BPK normas. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apklausti nukentėjusiąją ir liudytojus, ypač liudytoją S. L., buvo būtina, nes šių asmenų parodymai yra prieštaringi.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 20 d. nutarimas „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2009, 2K-190/2009, 2K-32/2010, 2K-553/2010, 2K-152/2011), nes byloje surinkti įrodymai dėl M. G. kaltės yra prieštaringi, o teismai šių duomenų neaiškino kaltinamojo naudai, laikė juos tinkamais M. G. kaltės įrodymais.

Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalį, 147 straipsnio 2 dalį. Padarydami išvadą, kad M. G. bendrininkavo su kitais nuteistaisiais padarant BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, teismai neanalizavo, ar M. G. elgesys atitinka subjektyvius bendrininkavimo požymius, t. y. tyčios bendrininkauti intelektinio bei valinio elementų turinį ir bendrininkų susitarimą veikti bendrai (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Kasatoriaus nuomone, byloje neįrodyta, kad M.

G. buvo susitaręs daryti nusikalstamą veiką, suprato, kad bendrai su kitais asmenims daro nusikalstamą veiką, ir norėjo taip veikti, o teismai baigiamuosiuose aktuose nenurodė jokių priešingas išvadas pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad M. G. neturėjo tyčios kartu su kitais byloje nuteistais asmenimis padaryti nusikalstamą veiką, verbuoti, pirkti, parduoti ar kitaip pelnytis iš D. K. prostitucijos. Pati D. K. visų prašė padėti išvykti į užsienį dirbti prostitute, o M.

G. tokia veikla neužsiėmė. Jis nepažinojo J. V., S. K., G. P., retai bendravo su R. Š. ir A. K., kurie buvo nuteisti šioje byloje dėl veikų prieš D. K.. M. G. važiavo pas A. K. ne dėl to, kad vertėsi prekyba žmonėmis, bet norėdamas su juo pavakaroti, o D. K. tiesiog įsiprašė į draugiją. Šie M. G. veiksmai buvo vienkartiniai, be išankstinio susitarimo, motyvo ir tikslo nusikalsti, nesant jo suvokimo apie dalyvavimą organizuotoje grupėje, todėl jis negali būti pripažintas prekybos žmonėmis bendrininku, o jo veika negali būti vertinama kaip prekyba žmonėmis.

Jei teismas vis dėl to pripažintų, kad M. G. bendrininkavo padarant BK 147 straipsnyje nurodytą veiką, tokia veika negali būti vertinama kaip bendrininkavimas organizuotoje grupėje. Organizuota grupė yra tada, kai tarp bendrininkų yra išankstinis susitarimas, bendrininkai yra pasiskirstę užduotimis, grupė santykinai pastovi, apie ką byloja nusikalstamos veikos vienodumas, nepaisant to, kad atskiri nariai atlieka joje skirtingus vaidmenis, specifinių nusikalstamos veikos įgūdžių, patirties turėjimas, pačių bendrininkų tarpusavio ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas.

Nurodytos aplinkybės byloje nėra nustatytos. M. G. nesitarė iš anksto veikti grupe su kitais bendrininkais, nes dar iki to laiko, kai nukentėjusioji D. K. susitiko su M. G., ši jau buvo susitarusi dėl darbo prostitute užsienyje su R. Š. M. G. pažinojo A. K., kurio prašė pažįstamos moters numerio, su kuria galėtų pabendrauti, tačiau ne jis skambino D. K., o D. K. skambino jam. M. G. su A. K. matėsi vieną kartą, kai nuvyko į Biržus, o vėliau M. G. išvyko savo reikalais. Jis surado kur pernakvoti D. K., nes ši jo to paprašė, jos prašymu į nakvynės vietą atvežė alkoholinių gėrimų, leido šiai kartu vykti pas A.

K. M. G. apie kitus dalyvaujančius nusikalstamoje veikoje asmenis nieko nežinojo, nežinojo, ką nukentėjusioji D. K. buvo su jais sutarusi, todėl nėra pagrindo išvadai apie tai, kad M. G. dalyvavo nusikalstamoje veikoje, kurią vykdant buvo pasiskirstyta vaidmenimis ir užduotimis, kad tarp jo ir kitų bendrininkų buvo tvirti tarpusavio ryšiai. Be kitų požymių, asmens veika gali būti kvalifikuota pagal BK 147 straipsnį tik tada, kai nustatoma, kad asmens laisvė aktyviais veiksmais buvo suvaržyta ir nukentėjusiojo valia buvo palenkta bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų, kad tokia veika buvo padaryta veikiant tiesiogine tyčia, turint specialų pelnymosi tikslą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014).

Nurodytos aplinkybės šioje byloje nėra nustatytos. M. G. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, kad jis dalyvavo prekyboje žmonėmis, t. y. jis D. K. nelaikė, nesmurtavo prieš ją, pati nukentėjusioji taip pat nenurodė tokių M. G. veiksmų. Priešingai, byloje yra duomenų, kad ji prašė M. G. pagalbos ir šis jai padėjo. Pažymėtina, kad D. K. niekur nebuvo laikoma prievarta, jos valia nebuvo palenkta, nes ji pati ieškojo prostitutės darbo užsienyje ir buvo dėl jo sutarusi su R. Š. Nagrinėjamoje byloje teismai valios palenkimo būdu laikė sunkią D.

K. finansinę padėtį, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga, nes M. G. jos neverbavo, o pati D. K. visų prašė, kad padėtų jai užsienyje įsidarbinti prostitute, t. y. ji norėjo išvykti į užsienį dirbti prostitute savo noru. Byloje nenustatyta M. G. tyčia paversti D. K. prostitute, nes nukentėjusioji savo noru norėjo verstis prostitucija užsienyje, jai nebuvo nuo ko gintis, ji suvokė su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę. Kasatoriaus teigimu, teismų išvada dėl M. G. kaltės yra nepagrįsta bylos duomenimis, nes teismai nesigilino į bylos aplinkybes, atskleidžiančias M.

G. kaltės turinį. Pažymėtina, kad M. G. veika negali būti siejama su veikomis, kurios padarytos prieš D. K. esant jai Jungtinėje Karalystėje, nes apie šias veikas M. G. nieko nežinojo ir su jomis jis nėra susijęs. Dėl to M. G. veika neatitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje aprašytos prekybos žmonėmis sudėties požymių ir dėl šios veikos jis turi būti išteisintas.

Kasatorius pažymi, kad jei teismas pripažintų, jog M. G. vis dėl to padarė kokią nors nusikalstamą veiką, įvertinti tai, kad M. G. veiksmai pasireiškė tik tuo, kad jis iš geros valios padėjo D. K. susirasti kur pernakvoti bei šios prašymu kartu vežėsi ją į Biržus. Jokių nusikalstamų veiksmų jis nesiekė atlikti, jo pagalba buvo vienkartinė, nereikšminga, jam nežinant apie organizuotą grupę, neturint tikslo gauti materialinę naudą, neturint tikslo nusikalsti ir nesant išankstinio susitarimo padaryti nusikalstamą veiką. Dėl to, kasatoriaus nuomone, byloje buvo pagrindas atleisti M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, taikant BK 37 straipsnį, o jei ne, tai bent skirti jam švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, proporcingą jo nusikalstamos veikos pavojingumui ir asmenybei, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ar 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ar apskritai švelnesnę bausmę taikant BK 54 straipsnio 2 dalies taisykles (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas, kasacinė išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-259/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimas „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“). Nepaisant to, M. G. yra paskirta tokia pati ar panaši bausmė, kaip ir kitiems šioje byloje nuteistiems asmenims, dėl kurių kaltės padarius BK 147 straipsnyje numatytą veiką nėra tokių abejonių kaip M. G. atveju. Pažymėtina, kad M. G. asmenybė apibūdinama teigiamai, jis anksčiau nebaustas administracine tvarka, neteistas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. G. gynėjo advokato M. Paukštės kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus motyvai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvūs, stokoja aiškios teisinės argumentacijos. Iš skundo turinio nėra pakankamai aišku, kokios M. G. teisės buvo suvaržytos, kokių konkrečių išvadų pagrindu buvo galima pripažinti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atsirado kliūtys išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kasaciniame skunde didelis dėmesys skirtas netinkamam nukentėjusiosios D. K. parodymų vertinimui, nepagrįstam liudytojos S. L. parodymų atmetimui, tačiau tai išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencija.

Nagrinėjant bylas kasacine tvarka sprendžiami išimtinai teisės taikymo, bet ne pagrįstumo klausimai, todėl kasacine tvarka nagrinėjantis bylą teismas naujų įrodymų nerenka, įrodymų netiria, jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Prokurorė pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgdami į BPK reikalavimus, pagrįstai pripažino, jog kasaciniame skunde ginčijami įrodymai turi įrodomąją galią, išvadas dėl šių duomenų vertinimo padarė ne analizuodami juos atskirai nuo kitų įrodymų, bet atsižvelgdami į įrodymų visumą.

Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir motyvuotai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o šio teismo priimtas nuosprendis atitiko tokiems teismo baigiamiesiems aktams BPK keliamus reikalavimus. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą ir taip sudaryti galimybę nuteistajam ar jo gynėjui užduoti klausimus nukentėjusiajai ir liudytojams, kad neatlikus įrodymų tyrimo buvo priimtas tinkamai įrodymais nepagrįsta nutartis, taip pažeidžiant BPK 301, 305 straipsnių reikalavimus.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, todėl, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas pareigos kiekvieną kartą inicijuoti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas gali būti atnaujinamas tik tada, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, nepašalino prieštaravimų, padarė prieštaringas išvadas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo trūkumų nenustatė, todėl pagrįstai nutarė įrodymų tyrimo neatlikti.

Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo vertinamoji veikla, kuri paremta įstatymu bei teismo vidiniu įsitikinimu, todėl vien tai, kad kasatoriui nepriimtinos pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų išvados, nesuteikia pagrindo išvadai, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai ir šališkai, o teismų baigiamieji aktai nepagrįsti ir neteisėti. Prokurorės nuomone, pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis tiek turinio, tiek formos prasme atitinka BPK reikalavimus, o byloje jokių įrodymų rinkimo, tyrimo, vertinimo bei įrodinėjimo proceso pažeidimų apskritai nenustatyta.

Prokurorė nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo M. G. taip pat nepagrįsti. Išvadą, kad M. G. nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe, patvirtina ne atskiri įrodymai, o įrodymų visumos pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Antai nustatyta, kad M. G., ne savarankiškai, o veikdamas kartu su kitais vaidmenimis ir užduotimis pasiskirsčiusiais asmenimis bendromis pastangomis padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. BK 25 straipsnio 3 dalis apibrėžia organizuotos grupės požymius, tarp kurių nurodomas bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą ir pasiskirstymas vaidmenimis bei užduotimis, tačiau įstatymo leidėjas tarp organizuotos grupės požymių nenurodo to, kad bendrininkų grupės nariai turi pažinoti vienas kitą, bendrauti, kad bendrininkų grupės narių santykiai turi būti pastovūs. Šie kasaciniame skunde nurodomi požymiai, kuriuos kasatorius sieja su organizuota grupe, teismų praktikoje paprastai keliami ne organizuotai grupei, bet aukštesnio lygio bendrininkų organizacijai – nusikalstamam susivienijimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2014).

Dėl to teismai teisingai pripažino, kad sprendžiant dėl organizuotos grupės požymio neturi reikšmės aplinkybė, jog šioje byloje nėra surinkta duomenų apie visų organizuotos grupės nariais pripažintų asmenų bendravimą, jų santykių pastovumą. Nors kasatorius ir ginčija teismų išvadą, kad M. G. buvo susitaręs su kitais grupės bendrininkais, tačiau jokių svarių argumentų tam nepateikia. Prokurorės nuomone, tai, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog bendrai bendrininkų veiklai atlikti nebuvo smulkiai aptartos būsimos veiklos detalės, sudaromas nusikaltimo planas, aptariami nusikaltimo apdarymo būdai, priemonės ir įrankiai, nėra aplinkybės, paneigiančios išvadą, kad M.

G. veiką padarė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, nes šie požymiai būdingi nusikalstamam susivienijimui. Prokurorė nurodo, jog esminis BK 25 straipsnio 3 dalyje aprašytos organizuotos grupės inkriminavimo kriterijus yra nuteistojo supratimas, kad jis bendrais su kitais asmenimis darė nusikaltimą, taip pat suvokimas jo pobūdžio, bendro tikslo, kurie patvirtina tiek susitarimo, tiek tyčios bendrumą. Akivaizdu, kad nors M. G. nebuvo detaliai ir iš anksto aptaręs visų nusikalstamos veikos detalių ir etapų, tačiau tai, kad visi grupės nariai veikė aktyviai, nusikalstamą veiką padarė per trumpą laiko tarpą, veika padaryta ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Jungtinės Karalystės teritorijoje, kad veikai padaryti skirtingu metu ir skirtingose vietose buvo atlikti veiksmai, rodo, kad M.

G. veiką padarė didesnio organizuotumo lygio, nors ir neprilygstančio nusikalstamam susivienijimui, asmenų grupėje. M. G. vaidmuo organizuotoje grupėje apsiribojo tik tuo, kad jis R. Š. užverbuotą D. K. gabeno iš Anykščių į Biržus pas A. K., tačiau veikai teisingai kvalifikuoti svarbūs ne tik objektyvūs asmens veiksmai, bet ir kaltininko suvokimas. Akivaizdu, kad M. G. suvokė, jog dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikloje ir suprato prisidedant prie plano išvežti D. K. į užsienį verstis prostitucija, nes jis apgaule – sakydamas, kad iš Biržų nukentėjusioji bus išvežta dirbti kambarių tvarkytoja, įtikinėjo D.

K. važiuoti į užsienį, o vėliau nukentėjusiąją nuvežė pas A. K., kur atvyko J. V., vėliau šio nuteistojo prašomas perdavė jam pinigus už D. K. Pagal teismų praktiką asmens veika kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, kai nustatomi alternatyvūs objektyvieji požymiai, o konkrečiai, asmens perdavimas, pirkimas, kitos perdavimas, įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas ir bent vienas nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdas. Jei nenustatoma, kad asmens valia įstatymo numatytais būdais buvo palenkta, sprendžiama, ar asmens veika negali būti kvalifikuota pagal BK 307 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17/2012).

Byloje nustatyta, kad M. G., perėmęs nukentėjusiąją D. K., pradžioje ją apgyvendino L. K. bute Anykščiuose, o po to nugabeno į Biržus pas A. K. ir ten ją pardavė už 1000 Lt J. V. ir G. P., kurie vėliau D. K. išvežė į Londoną, kur G. P. ir E. B. ją pardavė nepažįstamiems asmenims, kad ši verstųsi prostitucija, o jie gautų dalį nukentėjusiosios uždirbtų pinigų. Dėl to, nors M. G. neįgyvendino visų BK 147 straipsnio dispozicijoje aprašytų veikų, jo atlikti D. K. verbavimo, gabenimo, pardavimo ir materialaus atlygio gavimo veiksmai neginčijamai atitinka BK 147 straipsnyje aprašytą prekybos žmonėmis sudėtį.

Pažymėtina, kad asmens valia gali būti suvaržyta ne tik naudojant fizinį smurtą ar grasinimus, bet ir pažeidžiamumu, kaip nustatyta šioje byloje, nukentėjusiosios materialinė padėtis buvo sunki, socializuoto elgesio sutrikimu bei apgaule, kaip nustatyta byloje, kaltininkai nukentėjusiajai melagingai žadėjo gerai apmokamą darbą. Nuo pat sutikimo dirbti užsienyje kambarių tvarkytoja momento, nukentėjusioji tapo faktiškai kontroliuojama tiek M. G., tiek kitų organizuotos grupės narių. Prokurorė pažymi, kad M. G. veikė tyčia, nes, būdamas organizuotos grupės narys, jis akivaizdžiai suvokė, kad prisideda prie bendros nusikalstamos veikos realizavimo plano, t. y. jis suvokė savo veiksmų priešingumą teisei ir sąmoningai juos įgyvendino.

Prokurorės nuomone, kasatoriaus argumentai, kad M. G. veika kvalifikuotina pagal BK 307 straipsnį, yra nepagrįsti, nes byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų savanoriškai sutikusi verstis prostitucija. Priešingus kasacinio skundo teiginius, grindžiamus selektyvia įrodymų analize, paneigia nukentėjusiosios ir kitų nuteistųjų parodymų, G. P. ir J. V. telefoninių pokalbių, duomenų, gautų iš Jungtinės Karalystės, visuma. Prokurorė nurodo, kad M. G. veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė, nes tai neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų praktikos.

Nusikaltimas gali būti pripažįstamas mažareikšmiu, kai veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių jų ypatumų, jo pavojingumas nėra toks didelis, kad asmeniui reikėtų taikyti baudžiamojo poveikio priemones. M. G. padarytas nusikaltimas nepasižymėjo jokiomis išskirtinėmis sąlygomis, rodančiomis, kad jis mažiau pavojingas. Priešingai, šis nusikaltimas yra priskirtinas prie pačių pavojingiausių nusikalstamų veikų, nes pagal baudžiamąjį įstatymą priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, o tai teismų praktikoje laikoma viena iš sąlygų, dėl kurios nusikaltimas negali būti pripažįstamas mažareikšmiu (BK 37 straipsnis).

Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl paskirtos M. G. per griežtos bausmės. Anot prokurorės, teismai, įvertinę nuteistojo veiksmus, paskyrė jam teisingą, proporcingą ir nagrinėjamo BK straipsnio sankcijos ribose numatytą bausmę. Spręsdami dėl skirtinos bausmės teismai atsižvelgė ne tik į faktines bylos aplinkybes, bet ir į pamatines bausmės ir bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas, o tai reiškia, kad buvo atsižvelgta į tiek teigiamai, tiek neigiamai nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, antai: teistumo, administracinio baustumo nebuvimą, tvirtus socialinius ryšius, darbingumo faktą, aktyvų jo vaidmenį padarant nusikaltimą, tai, kad neatsiprašė nukentėjusiosios, nesiėmė priemonių sušvelninti D.

K. padarytą žalą. Šių aplinkybių visuma sudarė teismui pagrindą paskirti mažesnę nei BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės vidurkis bausmę, kuri įvertinus nusikaltimo sunkumą bei nuteistojo asmenybę negali būti laikoma per griežta. Apibendrindama prokurorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą M. G. veiką kvalifikuodami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį.

Nuteistojo M. G. gynėjo advokato M. Paukštės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012.) Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2013). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos pateiktu nukentėjusiosios parodymu patikimumo, nuoseklumo vertinimu, teismų padarytomis išvadomis apie faktines bylos aplinkybes. Šie klausimai yra susiję su nuosprendžio ir nutarties pagrįstumo tikrinimu ir nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl paliktini nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301, 305 straipsnių taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymams vertinti taikė skirtingus standartus, nepašalino prieštaravimų ir netikslumų tarp byloje surinktų įrodymų, neatsižvelgė į kai kuriuos byloje surinktus įrodymus, prieštaringus bylos duomenis aiškino ne kaltinamojo naudai ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją, nesilaikė reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui. Pagal BPK 20 straipsnio 1, 2 dalis įrodymais yra tik baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys.

Iš BPK 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad asmenų parodymai tampa įrodymais tik juos tiesiogiai išnagrinėjus teismo posėdyje arba tada, kai BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka balsu perskaitomi pirmiau asmens ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teisme duoti parodymai. Dėl to ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti asmens parodymai įrodymais nėra laikomi, tačiau šie duomenys yra svarbūs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams sprendžiant dėl asmenų parodymų patikimumo, bylos aplinkybių išnagrinėjimo išsamumo ir kitų aplinkybių.

Kasatoriaus nurodomi nukentėjusiosios parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2011 m. gegužės 26 d., 2011 m. rugsėjo 7 d., jie įrodymais nelaikyti, todėl prieštaravimai tarp šių duomenų ir bylos įrodymų negali būti laikomis prieštaravimais tarp byloje surinktų įrodymų, o nešalindami jų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad kasatoriaus teiginiai, kad byloje nėra išsiaiškintos nukentėjusiosios parodymų keitimosi ikiteisminio tyrimo metu priežastys, yra deklaratyvūs, nes nukentėjusioji 2011 m. rugsėjo 7 d. apklausos nurodė, kodėl keitė parodymus.

Nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas, kad nukentėjusiosios D. K. ir liudytojos S. L. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino taikydamas nevienodus standartus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas liudytojos S. L. parodymų dalį dėl nukentėjusiosios savanoriško vykimo dirbti prostitute vertino kritiškai ne tik dėl liudytojos apsvaigimo nuo alkoholio įvykių metu, bet ir dėl prieštaravimo nukentėjusiosios parodymams, liudytojos nepilnametystės įvykių metu, be to, aplinkybės, kad nukentėjusiajai pasiūlymas dirbti prostitute nebuvo tiesiogiai išreikštas (liudytoja parodė, kad „visi sako, kad dirba kambarių tvarkytoja, bet aišku, kad prostitute“).

Kasatorius teigia, kad nukentėjusiosios parodymai prieštaravo liudytojo I. K. parodymams, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas šiuos prieštaravimus dėl neesminių bylos aplinkybių pašalino, nuosprendyje motyvuotai kritiškai vertindamas liudytojo I. K. parodymus dėl jų prieštaravimo nukentėjusiosios D. K. parodymams, paties M. G. akistatos metu duotiems parodymams, kur jis pripažino davęs pinigų I. K., dėl liudytojo I. K. draugystės su M. G., apsvaigimo nuo alkoholio įvykio metu. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad M.

G. nukentėjusiąją D. K. iš Anykščių į Biržus pas A. K. nuvežė kartu su liudytoju S. K., todėl prieštaravimo tarp byloje surinktų įrodymų šiuos aspektu negalima įžvelgti. Kasatoriaus argumentai, kuriais jis atkreipia mėnesį į tai, kad J. V. anksčiau nepažino M. G., nepaneigia teismo išvados, kad veikos darymo metu šie asmenys buvo pažįstami, todėl to laikyti bylos įrodymų prieštaravimu, kurį nagrinėdamas bylą turėjo pašalinti teismas, nėra pagrindo. Kolegija pažymi, kad kasatoriaus keliamos gynybos versijos, kad M.

G. tik padėjo D. K. susirasti nakvynės vietą bei šios prašymu vežėsi ją į Biržus, kad nukentėjusioji D. K. vyko į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute savo noru, yra įtikinamai paneigtos nukentėjusiosios D. K., liudytojos S. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir nagrinėjant byla teisme duotais parodymais, kuriuos patvirtina asmens parodymo atpažinti D. K. protokolai, akistatų protokolai, asmens parodymo L. K. protokolas, asmens parodymo J. V. atpažinti protokolas, 2011 m. gegužės 29 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas, 2011 m. lapkričio 7 d., 2012 m. sausio 26 d. tarnybiniai pranešimai apie telefoninių pokalbių išklotinių analizę (ir pačios išklotinės), iš dalies liudytojų I.

K., L. K., paties M. G., kitų nuteistųjų parodymai ir kiti įrodymai. Pažymėtina, kad pats M. G. negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl, sekant jo aplinkybių aiškinimu, gavęs iš R. Š. nukentėjusiosios telefono numerį draugystei, jis iš esmės iš karto ėmė rūpintis pagalba nukentėjusiajai išvykti į užsienį dirbti prostitute, už ką davė liudytojams I. K. ir I. K. alkoholinių gėrimų ir pinigų, kodėl paėmė J. V. jam duotus 1000 Lt. Nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą bylos įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatė.

Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas galėjo pagrįsti tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, prieštarauja BPK 324 straipsnio 6 daliai, nes tokiu atveju, jei apeliacinės instancijos teismas galėtų savo išvadas galėtų grįsti tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atlikti įrodymų tyrimą būtų būtina kiekvienoje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, o toks teisinis reguliavimas BPK nėra nustatytas.

Kasaciniame skunde kasatorius tvirtina, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtina apklausti pakartotinai nukentėjusiąją ir liudytojus, o apeliacinės instancijos teismui to neatlikus, byla nebuvo išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nei pats nuteistasis M. G., nei jo gynėjas atlikti įrodymų tyrimo neprašė. Pagal teismų praktiką abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai jų negalima pašalinti įstatymo numatytais būdais, tuo tarpu šioje byloje neatitikimai tarp byloje surinktų įrodymų buvo pašalinti pirmosios instancijos teismui įstatymo numatyta tvarka įvertinant tiek atskirus byloje surinktus įrodymus, tiek jų visetą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylantį reikalavimą abejones aiškinti kaltinamojo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

Iš pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų baigiamųjų aktų matyti, kad teismai savo išvadas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, detaliai nurodydami, kodėl vienais įrodymais grindžia savo išvadas, o kitus įrodymus atmeta, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai nesilaikė reikalavimų, keliamų teismo baigiamųjų aktų surašymui, išdėstytų BPK 301, 305 straipsniuose.

Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius nesutinka su M. G. veikos kvalifikavimu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad jo ginamasis nesuvokė, jog bendrai su kitais asmenims dalyvauja nusikaltimo padaryme, nes pati nukentėjusioji ieškojo prostitutės darbo, iš kitų nuteistųjų pažinojo tik A. K., R. Š., tuo tarpu kitų nuteistųjų iki tol nepažinojo, nenustatyta, kad tarp bendrininkų buvo išankstinis susitarimas, bendrininkai buvo pasiskirstę užduotimis, grupė santykinai pastovi. Be to, kasatoriaus teigimu, byloje nenustatyta, kad nukentėjusiosios laisvė buvo M.

G. aktyviais veiksmais suvaržyta, kad jos valia buvo palenkta bent vienu iš BK 147 straipsnyje nurodytų būdų, kad veika būtų padaryta tyčia, turint specialų pelnymosi tikslą. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, nes prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pagal teismų baigiamaisiais aktais nustatytas faktines bylos aplinkybes, veikdamas pagal išankstinį susitarimą tarp bendrininkų, R. Š. užverbavo D. K., kaip asmenį, tinkamą dirbti prostitute, panaudodamas apgaulę, t. y. melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą ir pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. jos sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu.

Po to pasiūlė ją M. G., kuris susisiekęs su ja telefonu, susitarė dėl šios laikymo Anykščiuose, o vėliau dėl nugabenimo į Biržus pas A. K., kur atvykus J. V. pardavė nukentėjusiąją šiam ir G. P. už 1000 Lt. Vėliau nukentėjusioji J. V., G. P. buvo išgabenta į Jungtinę Karalystę, kur G. P., veikdamas bendrininkų grupe su E. B., perleido D. K. tyrimo nenustatytiems asmenims už piniginį atlygį ir dalį nukentėjusiosios uždirbtų pinigų, o šie, įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentus, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus, laikė ją nelaisvėje, kur nukentėjusioji buvo verčiama dirbti prostitute, kol pabėgo.

Iš aptartų aplinkybių matyti, kad nors byloje nenustatyta, kad M. G. tiesiogiai atliko verbavimo veiksmus, verbuodamas nukentėjusiąją panaudojo jos valiai palaužti apgaulę, pažeidžiamumą, tačiau tokius veiksmus atliko R. Š., su kuriuo M. G. veikė pagal išankstinį susitarimą. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Išvada apie tai, kad tokius R. Š. veiksmus apėmė M. G. tyčia, rodo bylos aplinkybės, jog M. G., skambindamas D. K., prisistatė esąs R.

Š. draugas, kad jau nuo bendravimo su nukentėjusiąja pradžios momento kalbėjo su ja apie išvykimą dirbti į užsienį, neatskleisdamas kokį darbą jai reikės iš tiesų dirbti. Pažymėtina, kad pats M. G., veikdamas per be kaltės atlikusius veiksmus liudytojus I. K. ir L. K., laikė nukentėjusiąją Anykščiuose, o vėliau nugabeno ir laikė pas A. K., pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji buvo apgauta R. Š. dėl darbo pobūdžio ir tuo, kad dėl pažeidžiamumo ji ne iki galo suvokė įtartinas darbo gavimo ir vykimo į užsienio valstybę dirbti aplinkybes.

Pažymėtina, kad per dvi dienas po to, kai M. G. pradėjo laikyti D. K., jis, veikdamas kartu su A. K., sugebėjo susisiekti su J. V. ir G. P. ir parduoti D. K. jų kontrolei už 1000 Lt, o šie vėliau per dvi dienas tiesiogiai pasirūpino, kad nukentėjusioji D. K. būtų išgabenta į Jungtinę Karalystę, o ten, praėjus šešioms dienoms nuo to, kai M. G. pradėjo ją kontroliuoti, būtų perleista asmenims, kurie išnaudotų ją prostitucijai. Aptarti duomenys, t. y. kaip greitai D. K. buvo išgabenta į užsienį ir perleista ją kontroliavusiems kitiems asmenims, išnaudojusiems ją prostitucijai, rodo, kad M.

G. veikė pagal išankstinį susitarimą su kitais bendrininkais, jam iš anksto buvo žinoma, kad parduoda D. K. J. V. ir G. P., kaip prekeiviams žmonėmis, kad nukentėjusioji dirbs prostitute ir jis su tuo, siekdamas gauti atlygį už nukentėjusios suradimą, sutiko. Dėl to darytina išvada, kad jo tyčia apėmė ne tik R. Š., bet ir A. K., J. V., G. P. veikas, o, kaip minėta, pagal BK 26 straipsnio 1 dalį, jis už šias veikas yra atsakingas. Aprašytos veikos padarymo aplinkybės, o konkrečiai veikimo laikas, veikimas skirtingos sudėties grupėmis, atliekant skirtingus veiksmus ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitų valstybių teritorijoje ir kita, rodo, kad R.

Š., M. G., A. K., J. V., G. P. veikos buvo gerai suderintos, o tai reiškia, kad šių bendrininkų organizuotumo laipsnis buvo aukštesnis nei bendrininkų grupės, todėl ši grupė atitinka ne tik įstatyme numatytus, bet ir teismų praktikoje suformuluotus organizuotos grupės pažymius. Aptartos aplinkybės rodo, kad M. G. ne tik atliko nereikšmingus pagalbinius veiksmus, bet tiesiogiai įvykdė objektyvius prekybos žmonėmis veikos turinį sudarančius veiksmus, kaip nukentėjusiosios gabenimą, laikymą, pardavimą, o kitus veiksmus atliko jo bendrininkai.

Atliktų veikų eiliškumas, operatyvumas, jų pasireiškimas tikrovėje (nuo pat bendravimo su nukentėjusiąją pradžios buvo kalbama apie vykimą į užsienį dirbti, už jos pasaugojimą atsilyginama, ji pervežama iš vienos vietos į kitą, už jos suradimą imamas atlyginimas ir kt.) rodo, kad M. G. veikė tyčia, suvokdamas, kad nukentėjusioji D. K. bus išnaudojama prostitucijai ir tokį tikslą turėjo. Dėl to M. G. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo

Kasatorius teigia, kad teismas turėjo M. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) arba šiam paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, nes M. G. veiksmai pasireiškė tik tuo, kad jis iš geros valios padėjo D. K. susirasti kur pernakvoti ir šios prašymu kartu vežėsi ją į Biržus, jokių nusikalstamų veiksmų jis nesiekė atlikti, jo pagalba buvo vienkartinė, nereikšminga, jam nežinant apie organizuotą grupę, neturint tikslo gauti materialinę naudą, neturint tikslo nusikalsti ir nesant išankstinio susitarimo padaryti nusikalstamą veiką.

Šie argumentai nepagrįsti. Iš teismų baigiamaisiais aktais nustatytų ir šioje nutartyje pirmiau aptartų bylos aplinkybių matyti, kad M. G. veika buvo svarbi ir reikšminga padarant prekybos žmonėmis veiką, nes be jo indėlio į bendros nusikalstamos veikos padarymą nukentėjusiosios laikymas Lietuvos Respublikoje ir išgabenimas į Jungtinę Karalystę taptų gerokai sudėtingesnis ar net neįmanomas. Pažymėtina, kad dėl M. G. ir jo bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji D. K. buvo realiai išnaudota prostitucijai.

Dėl to M. G. padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu, o jo, kaip bendrininko, vaidmuo šio nusikaltimo padaryme negali būti laikomas antraeiliu. Esant tokioms aplinkybėms, teismai pagrįstai neatleido M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės taikydami BK 37 straipsnį, neskyrė jam švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės vadovaudamiesi BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Iš BK 147 straipsnio 2 dalies matyti, kad už šioje straipsnio dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą yra numatyta tik laisvės atėmimo nuo ketverių iki dvylikos metų bausmė. Įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tarp kurių tai, kad nėra M. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kaltininko asmenybė, kad jis laikomas neteistu, anksčiau nebaustas administracine tvarka ir kitos, teismas už padarytą nusikaltimą M. G. skyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio, pagal kurį kvalifikuota jo veika, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, t. y.

šešerius metus laisvės atėmimo. Esant tokioms aplinkybėms, laikyti, kad dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų ši bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nepakankamai individualizuota ir turėtų būti sušvelninta taikant BK 54 straipsnio 2 ar 3 dalis, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. G. gynėjo advokato M. Paukštės kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis

Aurelijus Gutauskas