2015-10-13 Nr. BB-4028-1-50-2-00164-2010-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-411-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00164-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2;

2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Eligijaus Gladučio ir Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Iš A. K. AB Šiaulių bankui priteista 101 366,57 Lt (29 357,79 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendis pakeistas ir nustatyta, kad A. K. iššvaistė jai patikėtą svetimą, UAB „F“ priklausantį, AB Šiaulių bankui įkeistą 190 095,40 Lt – didelės vertės turtą, padarydama AB Šiaulių bankui 159 066,57 Lt (46 068,86 Eur) turtinę žalą.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3621 straipsnio tvarka, pritaikius BK 67, 69 straipsnius, 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 6 ir 8 punktus, A. K. paskirtos laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, skiriant nuteistajai baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant ją per vienerius metus nuo nutarties įsiteisėjimo dienos atlyginti AB Šiaulių bankui nuosprendžiu priteistą turtinę žalą ir šešis mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje bei per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendžiu A. K. nuteista už tai, kad būdama UAB „F“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), įmonės veiklos adresas: (duomenys neskelbtini), Panevėžys) direktore ir vienintele akcininke, veikdama kaip UAB „F“ direktorė, 2006 m. lapkričio 15 d. sudariusi su AB Šiaulių banku kreditavimo sutartį Nr. IL-2006-058-015, pagal kurią bankas kredito gavėjai bendrovei „F“ suteikė 200 000 Lt kreditą investiciniam projektui „Sveikatingumo ir sporto paslaugos“ finansuoti, kredito grąžinimui užtikrinti įkeitusi bankui UAB „F“ už kredito lėšas įsigytą turtą – sveikatingumo ir sporto paslaugų įrangą pagal 2006 m. lapkričio 2 d.

įkeičiamų įrengimų ir įrankių sąrašą bei 2006 m. gruodžio 6 d. įkeičiamos įrangos sąrašą, kuri buvo saugoma ir eksploatuojama UAB „F“ veiklos adresu: Savitiškio g. 61, Panevėžys, pagal kreditavimo sutarties Nr. IL-2006-058-015 4.1.2 punktą būdama atsakinga už bankui įkeisto turto tinkamą saugojimą ir eksploatavimą, įsipareigojusi be raštiško banko ir kredito gavėjo garanto sutikimo bankui įkeisto turto niekam daugiau neįkeisti ir neperleisti, nenuomoti ir (ar) kitaip nesuvaržyti teisių į jį, pagal 2006 m. lapkričio 2 d.

įkeičiamų įrengimų ir įrankių sąrašą bei 2006 m. gruodžio 6 d. įkeičiamos įrangos sąrašą būdama atsakinga už sąraše nurodytų įrengimų ir įrangos saugojimą, naudojimą pagal paskirtį, įsipareigodama, kad nurodyta įranga ir įrengimai nebus perleisti kitiems asmenims, pažeidė kreditavimo sutarties Nr. IL-2006-058-015 4.1.2, 5.2.6.5, 5.2.6.11 punktus: kad kredito gavėjas įsipareigoja naudojimosi kreditu laikotarpiu be banko raštiško sutikimo neperleisti ir neišnuomoti tretiesiems asmenims kredito gavėjo vykdomo verslo ar jo dalies, nekeisti vykdomos veiklos rūšies ir nedaryti esminių jos pakeitimų, nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas informuoti banką apie įmonės pagrindinių akcininkų ketinimus perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nuosavybės teisę į didesnį kaip 34 procentų įmonės įstatinio kapitalo akcijų paketą, 2010 m. birželio 11 d. sudariusi su Latvijos Respublikos piliečiu J.

V. UAB „F“ akcijų pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią ji visas įmonės akcijas pardavė J. V., 2010 m. birželio mėn. 9–11 dienomis tyčia, neteisėtai, neatlygintinai perleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims jai 2006 m. lapkričio 15 d. kreditavimo sutarties Nr. IL-2006-058-015 bei einamų pareigų (UAB „F“ direktorės) pagrindu patikėtą didelės vertės svetimą, priklausantį UAB „F“, AB Šiaulių bankui įkeistą turtą – sveikatingumo ir sporto paslaugų įrangą, kurios vertė 190 095,40 Lt, buvusią Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), UAB „F“ nuomotose prekybos centro (duomenys neskelbtini) patalpose, ir taip iššvaistė jai patikėtą didelės vertės svetimą, UAB „F“ priklausantį AB Šiaulių bankui įkeistą turtą, taip padarydama AB Šiaulių bankui 190 095,40 Lt turtinę žalą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas, nustatant, kad A. K. iššvaistė jai patikėtą didelės vertės svetimą, UAB „F“ priklausantį, AB Šiaulių bankui įkeistą 190 095,40 Lt vertės turtą, padarydama AB Šiaulių bankui 159 066,57 Lt (46 068,86 Eur) turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad žala bankui buvo padaryta ne dėl iššvaistyto turto, o dėl negrąžintos kredito sumos, sudarančios 159 066,87 Lt (46 068,89 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistoji A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartį ir bylą jai nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Nekaltumo prezumpcijos principas, be kita ko, reiškia, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas tik griežtai laikantis įstatymų, procesinės formos, tinkamai įvertinus įrodymus ir atmetus visas subjektyvias prielaidas bei nuomones. Pasak kasatorės, teismų išvada dėl jos kaltės yra pagrįsta prielaidomis ir spėjimais, nesilaikant nekaltumo prezumpcijos principo bei reikalavimo nepašalintas abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Kasatorės manymu, nei apkaltinamajame nuosprendyje, nei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje nėra informacijos, kokie duomenys, surinkti ir ištirti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, patvirtina jos kaltę padarius nusikaltimą, o tai rodo, kad byloje atliktas įrodymų tyrimas yra neišsamus ir šališkas.

Kasatorė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo taikė BK 184 straipsnio 2 dalį, kad nebuvo nustatytas turto perleidimo neteisėtumas – pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditavimo sutarties pagrindu tarp UAB „F“ ir AB Šiaulių banko susiklostę civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius, tuo tarpu civilinės sutarties sąlygų pažeidimas ar turto negrąžinimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Būtinos sąlygos tokiai atsakomybei kilti yra galimybės apginti savo pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis nebuvimas ir tai, kad tokia situacija kilo dėl sąmoningų kaltininko veiksmų.

Nuteistoji A. K. nurodo, kad 2010 m. birželio 15 d. informavo banką apie 2010 m. birželio 11 d. sudarytą UAB „F“ akcijų pirkimo pardavimo sutartį ir tai padarė nepažeisdama kreditavimo sutarties sąlygų, nes banko sutikimas buvo būtinas ne vertybinių popierių (akcijų) perleidimui (šiuo atveju pakanka tik informuoti), bet ne įrangos perleidimui, o tai reiškia, kad turtas perleistas teisėtai, t. y. priešingai nei nurodė teismai. Be to, bankas, būdamas kreditoriumi ir profesionaliu verslininku, privalėjo elgtis protingai, apdairiai ir atidžiai, kad apgintų savo teises civilinės teisės priemonėmis, tačiau to nepadarė.

Antai bankas nesikreipė į garantą UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl paskolos grąžinimo (bendrovė garantavo 80 proc. paskolos, tačiau bankas įgyvendino savo teisę ir iš garanto pareikalavo tik 57 700 Lt (16 711,08 Eur), o tai sudaro tik apie 30 proc. panaudotos kredito sumos), nepateikė vykdymui jos (kasatorės) bankui duoto vekselio 40 000 Lt (11584,8 Eur) sumai, nepasinaudojo garanto UAB „Atletas“ įsipareigojimu atpirkti įrangą už likutinę vertę. Kasatorės nuomone, jei garantas UAB „Investicijų ir verslo garantas“ įvykdytų pagal garantiją prisiimtą prievolę, be to, būtų iš jos išieškota 40 000 Lt (11584,8 Eur) suma pagal vekselį, šiuo atveju pažeistos banko teisės būtų visiškai atkurtos.

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė motyvų, kaip konkrečiai pasireiškė civilinės sutarties vykdymo pasunkinimas, dėl kurio buvo sumenkintos banko galimybės atkurti pažeistą teisę civiline tvarka. Jei banko turtinės teisės būtų atkurtos civilinės teisės priemonėmis, turtinė žala nebūtų padaryta, o tai lemtų išvadą, kad kasatorės veika neatitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes akcijų perleidimas negali būti laikomas sąmoningu siekimu pasunkinti banko galimybes apginti pažeistas teises.

Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad bylos įrodymai patvirtina, jog fizinis turto pervežimas buvo organizuotas dėl būtinybės atlaisvinti patalpas po to, kai pasibaigė nuomos sutartis, nebuvo surinkti įrodymai, patvirtinantys, kas sumokėjo pervežimų įmonei už pervežimo paslaugas. Pagal liudytojo K. Š. parodymus, paslaugas užsakė ir jas apmokėjo jaunuolis, prisistatęs „nuo Jeroslavo“, tačiau šis asmuo nenustatytas, taip pat neapklausti K. Š. pažįstamas Jeroslavas, UAB „F“ akcijas įgijęs asmuo (jis nustatytas), dėl to negalima daryti išvados apie tai, kas atsakingas už įrangos dingimą.

Tai, kad AB Šiaulių bankas susirašinėjo ir bendravo telefonu su naujuoju UAB „F“ savininku, rodo, jog kasatorės veiksmai perleidžiant akcijas tretiesiems asmenims negali būti laikomi siekiu išvengti prievolės. UAB „F“ akcijas įgijusio asmens V. J. veiksmai po akcijų įsigijimo ir perėmus turtą nebuvo tirti (nenustatyta, kas užsakė ir sumokėjo už turto perveržimo paslaugas, bendravo su banku), o jų padariniai automatiškai perkelti jai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. J. yra teistas, todėl duomenų apie jo vaidmenį nesurinkimas neleido išsamiai atskleisti galbūt nusikalstamų jo veiksmų.

BK 184 straipsnio 2 dalyje aprašyta veika – iššvaistymas – yra ne tik neteisėtas, bet ir neatlygintinas svetimo turto perleidimas tretiesiems asmenims, šis požymis (neatlygintinumas), pasak kasatorės, nebuvo nustatytas. Priešingai, byloje nustatyta, kad UAB „F“ priklausantys ir AB Šiaulių bankas įkeista įranga nebuvo perleista ir liko UAB „F“ nuosavybe, o 2010 m. birželio 11 d. buvo sudaryta UAB „F“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią bendrovės akcijos perleistos atlygintinai. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jos sprendimo perleisti (parduoti) UAB „F“ akcijas susiformavimo motyvų.

Ji teigia nusprendusi tai daryti dėl ekonominės krizės, kai bendrovės veikla tapo nuostolinga. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netiksliai nustatė bankui įkeistos įrangos išgabenimo datą, nurodydamas, kad tai buvo padaryta 2010 m. birželio 9-11 dienomis. Anot kasatorės, 2010 m. birželio 9-10 dienomis buvo vežami tik daiktai, kurie priklausė jai ar jos šeimos nariams, tuo tarpu bankui įkeistos įrangos išvežimas įvyko 2010 m. birželio 11 d., t. y. tuo metu UAB „F“ akcijos jau buvo parduotos V. J. ir paskirtas naujas direktorius, kurio žinioje ir buvo bankui įkeista įranga.

Be to, UAB „F“ turto pervežimas nereiškia jo perleidimo, nes turtas liko bendrovės nuosavybė. Kasatorė neigia, kad turėjo tyčią iššvaistyti UAB „F“ turtą, nes perduodama turtą naujam direktoriui ir akcininkui ji negalėjo tikėtis, kad atlieka neteisėtą veiksmą, dėl kurio UAB „F“ praras turtą. Be to, ji neatliko turto perdavimo tretiesiems asmenims, o perdavė turtą naujam atsakingam asmeniui – direktoriui ir akcininkui V. J., taip perleisdama šiam nuosavybės teisę, todėl šiuo atveju turtas buvo ne jos, o minėto asmens žinioje.

Be to, nei tarp akcijų perleidimo, nei tarp įmonės turto perdavimo naujam akcininkui ir direktoriui bei žalos atsiradimo nėra priežastinio ryšio, nes tokie veiksmai nelėmė įkeisto turto iššvaistymo (neįvyko UAB „F“ turto perleidimas, nes turto savininku ir toliau liko UAB „F“).

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas atmetė gynybos prašymą iškviesti ir apklausti kaip liudytoją V. J., kuriam buvo parduotos UAB „F“ akcijos ir kuris organizavo turto pervežimą, buvo už jį atsakingas. Šis liudytojas buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo pareigūnės (Latvijoje), tačiau tokiu atveju jo parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios. Neapklausus teisme V. J. ir neįsitikinus dėl jo vaidmens iššvaistant UAB „F“ turtą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Be to, jai buvo atimta teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo, be kita ko, apklausiant kaltinimo liudytoją, kuriam ji neturėjo galimybės užduoti klausimų. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad liudytojas V. J. yra grandis UAB „F“ turto iššvaistymo fakto įrodinėjimo procese, todėl jo parodymai yra svarbūs, bet liko neištirti teisme, o tai vertintina kaip esminis BPK 271-292 straipsnių pažeidimas. Kasatorė pažymi, kad, pagal esamus byloje V. J. parodymus, su juo atsiskaityti už nupirktas akcijas (iš A. K.) turėjo T. D. (ji ir supažindinusi su kasatore), tačiau pagal Latvijos policijos pažymą informacijos apie T. D. nėra.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė jos teisę į teisingą, objektyvų ir visapusišką bylos nagrinėjimą, nes nemotyvuotai atmetė jos gynėjo prašymus papildomai apklausti liudytoją K. Š. (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir taip nustatyti asmenis, kurie užsakė transportą UAB „F“ turto perveržimui bei išsivežė AB Šiaulių bankas įkeistą įrangą. Kasatorės manymu, neištyrus šios aplinkybės, neapklausus liudytojo K. Š. nurodyto asmens „Jeroslavo“, kuris galbūt žino ar pažįsta asmenis, kurie užsakė turto pervežimą, negalima daryti abejonių nekeliančios išvados dėl jos kaltės padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Atsisakydamas apklausti kaip liudytoją antstolį M. J., kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas užkirto galimybę objektyviai nustatyti jo 2010 m. birželio 15 d. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 2 įrodomąją vertę. Taip pat dėl to pašalinti prieštaravimai, nes prie minėto protokolo panaudotos kitų asmenų kitu laiku darytos nuotraukos, nors, duodamas parodymus kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, antstolis M. J. tvirtino, kad nuotraukas darė pats; protokolo turinyje užfiksuoti duomenys apie turto pakrovimo, automobilio išvykimo laiką prieštarauja liudytojo K. Š. parodymams, be to, pats M. J. parodė, kad išvežant turtą buvo ne visą laiką, kad nedalyvavo išvežant sukūrinę vonią. Pasak kasatorės, dėl protokole Nr. 2 nurodytų duomenų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (kitiems bylos duomenims) šis protokolas negali būti vertinamas kaip įrodymas, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė apklausti M. J. ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų teisės pažeidimų, nes neatliko įrodymų tyrimo BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta tvarka, nepašalino (ar nepastebėjo) prieštaravimų, o apsiribojo tik neturinčių esminės reikšmės įrodymų perskaitymu.

Kasatorė, pacitavusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų rezoliucines dalis, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutarties rezoliucinę dalį suformulavo teisiškai ydingai, painiai, netiksliai, o tai gali pasunkinti nuosprendžio vykdymą, todėl buvo pažeisti BPK 332 straipsnio 4 dalies reikalavimai.

Kasatorė teigia, kad bausmės paskirtis ir teisingumo principo įgyvendinimas gali būti užtikrinti jai paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (tuo atveju, jei byla nebūtų nutraukta). Ji nėra linkusi nusikalsti ar kelti kokį nors teisinį pavojų valstybei ar piliečiams, anksčiau nėra teista, teigiamai apibūdinama, todėl nėra būtino poreikio ją atskirti nuo visuomenės siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Ji bandė sukurti savo verslą, sudarė galimybę įsidarbinti keletui darbuotojų, bandė tapti asmeniu, kurio sėkmingas verslas išlaiko ją ir jos šeimą, dirbančius įmonėje darbuotojus, papildo valstybės biudžetą mokesčiais, tačiau jos veikla žlugo dėl finansinės krizės. Kasatorė teigia, kad jos vaidmuo inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme buvo atsitiktinis, antraeilis, nulemtas netinkamai susiklosčiusių aplinkybių (nuomotojas siekė jos įmonę iškeldinti iš nuomojamų patalpų) ir skubėjimo perleidžiant bendrovės akcijas. Pažymi ir tai, kad ji bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais, atskleidė visas jai žinomas aplinkybes, nurodė žinomus asmenis, taip padėdama tyrimui. Jokių naujų teisės pažeidimų ji nepadarė, dirba, išlaiko studentę dukrą. Pasak kasatorės, jos patraukimą baudžiamojon atsakomybėn iš esmės nulėmė nepakankamai apdairūs, rūpestingi, sąžiningi AB Šiaulių banko veiksmai, kai šis užuot savo teises gynęs civilinės teisės priemonėmis, siekė ginčą spręsti palaužiant skolininką valstybės baudžiamuoju persekiojimu. Kasatorė išdėsto BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas ir mano, kad pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro galimybę paskirti jai švelnesnę bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios A. K. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. A. K. kaltė yra pagrįstai nustatyta tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, visapusiškai ir nešališkai įvertintais įrodymais. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, kad A. K. veiksmai neatitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių ir civiliniai teisiniai santykiai įvertinti kaip baudžiamieji. Iš bylos medžiagos matyti, kad vertybinių popierių perleidimas buvo fiktyvus.

Nuteistosios versija, kad ji UAB „F“ akcijas kartu su visomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis pardavė V. J., kuris ir išsigabeno bankui įkeistą kilnojamąjį turtą, buvo išsamiai ištirta pirmosios instancijos teisme. Šis teismas motyvuotai, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad nuteistosios versija neįtikinama. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas pripažino pagrįstomis. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. sąmoningais, nesąžiningais, piktybiškais nusikalstamais veiksmais padarė didelę žalą bankui.

Šios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama. Be to, byloje yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, todėl teismai pagrįstai A. K. veiksmų nepriskyrė civiliniams teisiniams santykiams. Tiek pareiga civiline tvarka atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A.

K. sąmoningai nevykdė kreditavimo sutarties 4.1.2, 5.2.5.6, 5.2.6.11 punktuose numatytų įsipareigojimų, neteisėtai perleido UAB „F“ akcijas ir bankui įkeistą turtą tretiesiems asmenims ir taip padarė kreditavimo sutarties vykdymą neįmanomą, o kreditoriaus teisių atkūrimas dėl sąmoningų jos veiksmų tapo neperspektyvus. Tai, kad bankas nerodė iniciatyvos savo teises ginti civiline tvarka, nešalina baudžiamosios atsakomybės. Byloje nustatyta, kad tarp A. K. veiksmų ir kilusių padarinių buvo tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent nuteistosios veiksmai, perduodant trečiajam asmeniui bankui įkeistą turtą, tiesiogiai nulėmė tai, kad atsirado turtinė žala dėl prarastų banko lėšų.

Nors A. K. neigia turėjusi tiesioginę tyčią iššvaistyti svetimą turtą, tačiau, be banko rašytinio sutikimo sudarydama akcijų pirkimo pardavimo sutartį ir perduodama tretiesiems asmenims bankui įkeistą turtą, ji aiškiai suvokė, kad nesilaiko su banku sudarytos kreditavimo sutarties sąlygų ir veikia prieš kreditoriaus interesus, o tai suvokdama numatė, kad dėl to bankas gali patirti turtinės žalos, ir norėjo bei siekė tokią turtinę žalą padaryti. Dėl to pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 184 straipsnio 2 dalis) pritaikytas tinkamai.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo motyvais, kad apeliacinės instancijos teisme neapklausus V. J., kitų liudytojų, netinkamai suformulavus nutarties rezoliucinę dalį buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Iš tiesų, teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais sprendžiamais klausimais, tačiau teismui jie nėra privalomi ir jų atmetimas savaime nereiškia BPK normų pažeidimo, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Latvijoje gyvenantis V. J. buvo ne kartą kviečiamas į teismo posėdį, tačiau neatvyko, dėl to teismas pagrįstai jo parodymus perskaitė. Tais parodymais vadovavosi, nes liudytojo parodymus patvirtina kita bylos medžiaga. Netikslumai parodymuose neturėjo įtakos teisingam teismo sprendimui priimti. Prokuroro nuomone, neturi reikšmės ir aplinkybė, kokie asmenys užsakė transportą įkeistai įrangai išvežti, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad turtas pervežtas A. K. iniciatyva. Dėl to šioje situacijoje teismas pagrįstai atsisakė papildomai apklausti liudytoją K.

Š. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad buvo būtina detaliau apklausti liudytoją antstolį M. J. (dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 2 surašymo), tačiau, prokuroro nuomone, tai nebuvo reikalinga, nes apeliacinės instancijos teismas ir be to detaliai išanalizavo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 2, o nustatyti trūkumai neturėjo reikšmės bylai. BPK 324 straipsnio 6 dalis ir susiklosčiusi šios normos taikymo praktika išties įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atlikti įrodymų tyrimą, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, tačiau šis įstatymo reikalavimas negali būti aiškinamas kaip reikalavimas teismui tenkinti kiekvieną proceso dalyvių prašymą pakartotinai tirti įrodymus, kurie buvo išsamiai ištirti pirmosios instancijos teisme, kitus įrodymus, kurių neištyrimas netrukdo teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Atsiliepime pažymima ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintas reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą; šio reikalavimo apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais ir papildė pirmosios instancijos teismo išvadas.

Kasaciniame skunde aiškiai nenurodoma, kodėl apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis neatitinka BPK reikalavimų. Be to, prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, o pakeista tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada dėl turtinės žalos AB Šiaulių bankui dydžio.

Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu, kad A. K. paskirta neteisinga bausmė. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį A. K. nubausta laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausme. Ji padarė baigtą, tyčinį, sunkų nusikaltimą, nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, AB Šiaulių bankui padaryta didelė turtinė žala, kuri neatlyginta. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, taip pat proceso trukmę, nuteistajai paskyrė bausmę, artimą minimaliai BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytai bausmės ribai. Ji atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus. Dėl to A. K. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta ar neteisinga.

Civilinio ieškovo AB Šiaulių banko atstovė advokatė Vitalija Mataitytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios A. K. kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentas dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo yra nepagrįstas, nes byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių A. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo bei turtinės žalos AB Šiaulių bankui sukėlimo. Tai grindžiama visapusiškai ir objektyviai ištirtais įrodymais, o ne prielaidomis ar nuomonėmis.

Civilinio ieškovo atstovė nesutinka su kasacinio skundo motyvais dėl netinkamo BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo ir nurodo, kad AB Šiaulių bankas ir UAB „F“, atstovaujama direktorės A. K., 2006 m. lapkričio 15 d. sudarė kreditavimo sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeista už banko kredito lėšas įsigyta įranga, esanti Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). A. K., būdama UAB „F“ direktore, tuo pačiu metu buvo ir vienintelė šios bendrovės akcininkė, todėl ji buvo vienintelis asmuo, su kuriuo bankas derino kreditavimo sutarties sudarymo ir vykdymo klausimus. 2006 m. lapkričio 2 d. ir 2006 m. gruodžio 6 d.

A. K. pasirašė aktus, pagal kuriuos įsipareigojo įkeisto turto neperleisti kitiems asmenims ir prisiėmė atsakomybę už įkeisto turto išsaugojimą, naudojimą pagal paskirtį ir pan. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad A. K. AB Šiaulių bankui įkeisto turto neišsaugojo, nes įranga buvo išmontuota, turto buvimo vieta nežinoma, bankas neturi ir ateityje neturės jokios galimybės skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą. A. K. ne tik dalyvavo įkeisto turto perdavimo tretiesiems asmenims procese, leido išmontuoti įkeistą įrangą, bet ir neinformavo apie tai įkaito turėtojo – AB Šiaulių banko.

Byloje nėra duomenų, kad A. K., parduodama UAB „F“ akcijas ir perduodama turtą, būtų pasirūpinusi, kad turtą, už kurio išsaugojimą ji buvo atsakinga, perimantys asmenys būtų įpareigoti jį toliau saugoti, naudoti pagal paskirtį, užtikrinti, kad jis nebūtų pakeistas ar išnuomotas, o UAB „F“ negrąžinus kredito bankui, įkeistą turtą pateikti kreditoriui, kuris galėtų į jį nukreipti skolos išieškojimą. Svarbu ir tai, kad A. K., būdama įmonės direktorė, nepranešė bankui apie ketinimą parduoti jai priklausančias UAB „F“ akcijas ir perleisti įmonės turtą, negavo banko leidimo tokiam sandoriui sudaryti ir taip pažeidė kreditavimo sutarties sąlygas.

Civilinio ieškovo atstovės nuomone, tokie A. K. veiksmai, dėl kurių AB Šiaulių bankui buvo padaryta žala, yra neteisėti. Kasacinio skundo teiginiai, kad įranga niekam nebuvo perleista, liko UAB „F“ nuosavybe, nepagrįsti, nes UAB „F“ šia įranga nedisponuoja, ji išvežta iš jos buvimo vietos, nurodytos įkeitimo lakšte. Įkeistos įrangos buvimo vietos nenustatė ir teisėsaugos institucijos, todėl nėra jokių duomenų, kad įranga išvis yra. AB Šiaulių bankas, kaip kreditorius, leido šia įranga naudotis tik UAB „F“ su sąlyga, kad ji bus išsaugota, naudojama pagal paskirtį, nebus išmontuota ar pakeista.

Taip pat nepagrįstais kasacinio skundo teiginiais laikoma tai, kad esą civilinius teisinius santykius teismas netinkamai įvertino kaip baudžiamuosius. Civilinio ieškovo atstovės teigimu, nuteistosios nurodomos priemonės, kuriomis bankas turėjo ginti pažeistas teises, neturėjo teisinių perspektyvų ir nebuvo galimybių jas įgyvendinti. AB Šiaulių bankas, būdamas profesionaliu verslininku, kaip tik ėmėsi visų būtinų skolos išieškojimo priemonių, iš jų – prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Bankas buvo pateikęs apmokėti A.

K. išduotą vekselį 40 000 Lt (11584,8 Eur), tačiau A. K. nutyli, kad ji kreipėsi į teismą dėl šio vekselio pripažinimo netekusiu vertybinio popieriaus galios ir uždraudimo notarui atlikti vykdomąjį įrašą, jos ieškinys buvo patenkintas. Dėl to AB Šiaulių bankas neteko galimybės išieškoti dalį UAB „F“ skolos pagal A. K. vekselį. Bankas kreipėsi ir į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, kuri atlygino dalį suteiktos garantijos sumos. Kasacinio skundo teiginiai, kad bankas galėjo pasinaudoti garanto UAB „Atletas“ įsipareigojimu atpirkti įkeistą įrangą už likutinę vertę, stokoja aiškumo, nes šia galimybe būtų galima pasinaudoti tik tada, kai įranga būtų fiziškai išsaugota, tuo tarpu nagrinėjamu atveju įrangos neliko.

Aptartos aplinkybės rodo, kad bankas elgėsi sąžiningai ir protingai, savo veiksmais siekė, kad būtų atlyginta padaryta žala. Civilinio ieškovo atstovės nuomone, vertinant, ar šioje byloje susiklostę teisiniai santykiai yra baudžiamieji, būtina įvertinti ir A. K. statusą. Nuteistoji pati vertėsi verslu, vadovavo savo bendrovei, buvo vienintelė šios bendrovės akcininkė, todėl turėjo nemažą gyvenimišką bei verslo patirtį ir dėl to turėjo numatyti, kokie padariniai gali kilti iš jos neteisėtų veiksmų, kokia žala dėl jų bus padaryta kreditoriui.

Dėl to darytina išvada, kad nuteistosios A. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Civilinio ieškovo atstovė nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu, kad atmetus jos prašymą apklausti kaip liudytoją V. J., netenkinus kitų jos prašymų, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas tik tada, kai reikia ištirti anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei šie prieštaravimai nebuvo pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2013). Įvertinus byloje esančius įrodymus, civilinio ieškovo atstovės nuomone, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo apklausti liudytoją, tenkinti nuteistosios (gynybos) prašymus dėl įrodymų tyrimo. Civilinio ieškovo atstovės manymu, apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir suprantama, teisinių kliūčių nutarties vykdymui neturėtų sukelti, todėl šiuo klausimu kasacinio skundo dalis taip pat nepagrįsta.

Nuteistosios A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl A. K. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais ir jos nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

Kasatorė teigia, kad patikima išvada dėl jos kaltės padarius jai inkriminuojamą nusikaltimą gali būti padaryta tik ištyrus liudytojo V. J. vaidmenį iššvaistant UAB „F“ turtą, taip pat išsiaiškinus, kas užsakė ir sumokėjo už įkeistos įrangos pervežimo paslaugas, bendravo su banku po akcijų pardavimo; to nepadarę teismai išsamiai ir nešališkai neištyrė bylos aplinkybių ir savo sprendimus pagrindė prielaidomis, taip pažeisdami nekaltumo prezumpciją ir BPK nustatytas įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Be to, kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas liudytojo V. J., o apeliacinės instancijos teismas atmesdamas gynybos prašymą apklausti šį liudytoją, suvaržė ir jos teisę į gynybą, t. y. teisę apklausti kaltinimo liudytoją (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad šis reikalavimas nereiškia, jog nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas yra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai patikrino liudytojo V.

J. vaidmenį iššvaistant UAB „F“ turtą, nustatė, kas samdė darbininkus, ir motyvuotai, atsižvelgdami į byloje surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visetą, atmetė versiją, kad už UAB „F“ priklaususios ir AB Šiaulių bankui įkeistos įrangos iššvaistymą atsakingas liudytojas V. J. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė tuo, kad pagal kredito sutartį ir įkeitimo lakštus A. K. buvo atsakinga už UAB „F“ priklausiusios, bet AB Šiaulių bankas įkeistos, įrangos išsaugojimą, kad pagal kredito sutarties 4.1.2, 5.2.6.5, 5.2.6.11 punktų sąlygas be raštiško banko sutikimo ji negalėjo šio įkeisto turto niekam daugiau perleisti, nuomoti ir kitaip suvaržyti teisių į jį, turėjo jį saugoti ir tinkamai naudoti.

Nustatyta, kad įranga buvo laikoma UAB „F“ veiklai skirtose ir šios įmonės nuomotose patalpose, buvusiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Pasibaigus patalpų nuomos sutarčiai, ši įranga buvo išgabenta, A. K. net nepranešus bankui, negavus banko raštiško sutikimo, tolesnis šio turto likimas nenustatytas. Teismai įvertino liudytojų K. Š., M. J., J. G. parodymus, kad A. K. aktyviai dalyvavo išgabenant UAB „F“ įrangą – ji vairuotojui padavė daiktų perdavimo aktą, išrašė važtaraščius, darbininkai, nešę įrangą, buvo jos samdyti, vadino ją šeimininke, t. y. ji, o ne kas kitas vadovavo įrangos išgabenimui.

Pažymėtina, kad paminėtus veiksmus A. K. atliko tą pačią dieną, kokia buvo nurodyta tarp jos ir V. J. pasirašytoje UAB „F“ akcijų pirkimo pardavimo sutartyje, o šis esą tapo šios bendrovės direktoriumi, nors realiai tokių pareigų nevykdė. Beje, atlikus kratą V. J. namuose, jokių su UAB „F“ veikla susijusių dokumentų, UAB „F“ priklausiusios įrangos nebuvo rasta. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, jog liudytojas V. J. buvo tik formalus UAB „F“ akcijų, o kartu ir turto įgijėjas, o realiai dėl UAB „F“ priklaususios ir AB Šiaulių bankui įkeistos įrangos išgabenimo ir perleidimo tretiesiems asmenims sprendė A.

K., yra, kaip teigia kasatorė, nepagrįsta ir padaryta neištyrus liudytojo V. J. vaidmens ar neišsiaiškinus, kitų su aptariamais faktais susijusių aplinkybių. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl nuteistosios atsakomybės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką neturi svarbos tai, kas atsiskaitė už pervežimo paslaugas, bendravo su AB Šiaulių banku po UAB „F“ akcijų pardavimo, nes nagrinėjamoje byloje baudžiamajai atsakomybei kilti yra reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su turto perleidimu tretiesiems asmenims ir asmens, atsakingo už iššvaistytą turtą, nustatymu, tuo tarpu šių aplinkybių buvimas byloje surinktais ir teismų įvertintais įrodymais yra nustatytas.

Be to, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų nelėmė liudytojo V. J. parodymai, todėl teismai nesuvaržė nuteistosios A. K. teisės apklausti kaltinimo liudytojus. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu pagal teisinės pagalbos sutartį gautus ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotus V. J. parodymus perskaitė tam, kad būtų patikrinti kiti bylos įrodymai, o tokia galimybė yra numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo baigiamieji aktai yra priimti išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjus bylos aplinkybių, kad jie pagrįsti spėjimais ir prielaidomis, kad taip pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Kasatorė taip pat nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė jos teisę į teisingą teismą, nes nemotyvuotai atmetė jos gynėjo prašymus apklausti liudytojus K. Š., M. J., kartu pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį.

BPK 44 straipsnyje 5 dalis įtvirtina kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atvykę į apeliacinės instancijos teismo posėdį asmenys gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą; dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį.

Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad A. K. gynėjas pateikė prašymus apklausti liudytojus K. Š. ir M. J., tačiau prašymas apklausti liudytoją K. Š. motyvuota teismo nutartimi buvo atmestas, nes liudytojas apie įrangos išvežimą jau buvo apklaustas, o kitų aplinkybių, kurias liudytojas galėtų patvirtinti ar paneigti, gynėjas nenurodė; prašymas dėl liudytojo M. J. apklausos buvo atmestas, nes byloje yra faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 2, kuriame užfiksuoti duomenys – vertinimo dalykas.

Taigi teismas išnagrinėjo A. K. gynėjo prašymus dėl liudytojų apklausos ir priėmė dėl jų motyvuotą nutartį. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, o teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paprastai atliekamas tada, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, kai liko nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir pan., tačiau apeliacinės instancijos teismas neprivalo pakartotinai ar papildomai tirti įrodymų, kai tai neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakartotinai apklausti liudytojus K. Š. ir M. J. neturėjo pagrindo, nes šie liudytojai buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausti liudytojo M. J. nebuvo pagrindo ir dėl to, kad Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 2 trūkumus, neatitikimą kitiems įrodymams dėl neesminių bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas išsprendė atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą. Tiek šių, tiek kitų bylos įrodymų patikimumą ir pakankamumą teismai įvertino.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad už UAB „F“ priklausančios ir AB Šiaulių bankui įkeistos įrangos (turto) išsaugojimą kaip asmuo, kuriam jis patikėtas, buvo atsakinga A. K. Kitų asmenų, kuriems UAB „F“ turtas nebuvo patikėtas, nebuvo jų žinioje, veiksmai jokios įtakos A. K. atsakomybei pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nagrinėjamu atveju neturėjo ir negalėjo turėti. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylos įrodymų tyrimas yra neišsamus, ir pats atlikti įrodymų tyrimą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išnagrinėjo aplinkybes, galinčias paneigti ar patvirtinti šioje byloje įrodinėtinus faktus, ginčijamus nuteistosios apeliaciniame (kartu ir kasaciniame) skunde.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis yra suformuluota teisiškai ydingai, painiai, netiksliai ir tai gali pasunkinti nuosprendžio vykdymą, todėl buvo pažeisti BPK 332 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasaciniame skunde nepaaiškinta, kokie konkretūs apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies teiginiai (sakiniai, žodžiai) ar kiti minties formulavimo aspektai yra teisiškai ydingi, painūs ir netikslūs. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, jos rezoliucinė dalis dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo suformuluota pakankamai aiškiai. Taigi, deklaratyvūs kasatorės argumentai nepagrindžia jos teiginio, kad nuosprendžio vykdymas gali būti pasunkintas, apeliacinės instancijos teismo nutartis, surašyta vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu, atitinka esminius jos turiniui keliamus reikalavimus.

Kasatorė teigia, kad jos veika neatitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikaltimo sudėties požymių, nes nenustatyta, kad UAB „F“ turtas buvo perleistas neteisėtai, neatlygintinai, kad nėra priežastinio ryšio tarp jos veikos ir kilusių padarinių, kad ji neturėjo tyčios iššvaistyti UAB „F“ turtą. Kasatorės manymu, teismai nepagrįstai tarp UAB „F“ ir AB Šiaulių banko susiklosčiusius civilinius teisinius santykius vertino kaip baudžiamuosius. Be to, kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kaip pasireiškė civilinės sutarties vykdymo pasunkinimas.

Priešingai nei teigia kasatorė, teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad jos veika atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėtį. Kredito sutarties 4.1.2 punkte nurodyta, kad kredito gavėjas, šiuo atveju – UAB „F“ atstovaujama direktorės ir vienintelės akcininkės A. K., be raštiško banko ir kredito garanto davėjo sutikimo įsipareigoja bankui įkeisto turto niekam daugiau neįkeisti ir neperleisti, nenuomoti ir (ar) kitaip nesuvaržyti teisių į jį, tinkamai jį saugoti ir eksploatuoti; pagal 5.2.6.5 punktą neperleisti ir neišnuomoti tretiesiems asmenims kredito gavėjo vykdomo verslo ar jo dalies, nekeisti vykdomos veiklos rūšies ir nedaryti esminių jos pakeitimų; pagal 5.2.6.11 punktą nedelsiant, bet ne vėliau kaip per penkias darbo dienas informuoti banką apie įmonės pagrindinių akcininkų ketinimus perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nuosavybės teisę į didesnį kaip 34 proc. įmonės įstatinio kapitalo akcijų paketą. Teismai nustatė, kad A. K. bankui tinkamai ir nustatytu laiku nepranešusi, be raštiško sutikimo perleisti bankui įkeistą turtą, šį turtą ir UAB „F“ akcijas perleido tretiesiems asmenims ir taip pažeidė pirmiau nurodytas kredito sutarties sąlygas. Taip dėl neteisėtų nuteistosios veiksmų UAB „F“ prarado jai nuosavybės priklaususią ir AB Šiaulių bankui įkeistą įrangą, o byloje nėra duomenų, kad bendrovė už tai būtų gavusi kokį nors atlygį. Dėl to UAB „F“ negalėjo vykdyti veiklos, negalėjo grąžinti kredito, o bankui nutraukus kredito sutartį nebuvo turto, į kurį bankas būtų galėjęs nukreipti išieškojimą savo pažeistoms turtinėms teisės atkurti. Esant tokioms aplinkybėms A. K. veika tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su kilusiais padariniais – UAB „F“ neteko 190 095,40 Lt vertės turto, be to, AB Šiaulių bankas patyrė turtinę žalą. A. K. veikimo pobūdis, kai ji, kaip UAB „F“ direktorė ir vienintelė akcininkė, žinodama bendrovės kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, jų nesilaikė, rodo, kad ji suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad dėl jos veikos kils nurodyti padariniai, ir norėjo taip veikti, todėl teismai pagrįstai konstatavo jos veiksmuose tyčios buvimą.

Nepagrįsti yra kasatorės argumentai, kad teismai tarp UAB „F“ ir AB Šiaulių banko susiklosčiusius civilinius teisinius santykius neteisingai ir nemotyvuotai vertino kaip baudžiamuosius. Priešingai nei teigia kasatorė, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo baigiamuosiuose aktuose nurodė, kad dėl A. K. tyčinių veiksmų buvo iš esmės pasunkintos banko galimybės apginti savo pažeistas turtines teises civilinės teisės priemonėmis. Atmestini kaip nepagrįsti ir kasatorės argumentai, esą bankas elgėsi nesąžiningai. Pažymėtina tai, kad bankui bandant ginti savo pažeistas turtines teises pateikus vykdyti vekselį, pati kasatorė ėmė ginčyti jos išduotą vekselį, o teismas civilinėje byloje pripažino, kad šis vekselis neturi vertybinio popieriaus galios. Kasatorės teiginiai apie tai, kad bankas galėjo apginti savo turtines teises kreipdamasis į įrangą pardavusią įmonę, prašydamas ją atpirkti, yra deklaratyvūs, prieštarauja logikai, nes kaip nustatyta byloje, įranga buvo perleista tretiesiems asmenims, o jos buvimo vieta taip ir nepaaiškėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir esminių BPK pažeidimų nepadarė, pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas jos veikai taikytas tinkamai, teisinio pagrindo nutraukti bylą, kaip to prašo kasatorė, nėra.

Dėl bausmės

Kasatorė mano, kad jai paskirta bausmė yra neteisinga, nes neatitinka jos vaidmens nusikaltimo padaryme bei jos asmenybės, todėl, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, bausmė turi būti sušvelninta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant gali būti taikomos šios baudžiamojo įstatymo normos.

Pagal BK 62 straipsnį švelnesnė negu įstatymo numatyta (švelnesnė negu nurodyta kodekso specialiosios dalies straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje) bausmė teismo nuožiūra gali būti paskirta nustačius BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumą. Iš kasatorės kasacinio skundo argumentų spręstina, kad, jos manymu, jai galėtų būti pritaikyta BK 62 straipsnio 2 dalis, pagal kurią teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.

Pažymėtina, kad teismai jokių A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, taip pat nenustatyta ir bendrininkų grupė darant nusikalstamą veiką, todėl nėra sąlygų visumos, dėl kurios A. K. turėtų būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė taikant BK 62 straipsnio taisykles. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikoma, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, kai tokia bausmė neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, kaltininko asmenybei ir bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kaltininkui švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad kasaciniame skunde nurodyti duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, kad A. K. paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pažymėtina ir tai, kad A. K. paskirtos vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas, pritaikius įsigaliojusį švelnesnį baudžiamąjį įstatymą – BK 75 straipsnį, atidėtas dvejiems metams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirti A. K. švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio taisykles, nėra teisinio pagrindo (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiami pirmosios instancijos teismo nuosprendis (su apeliacinės instancijos teismo nutartimi padarytas pakeitimais) ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios A. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Eligijus Gladutis

Dalia Bajerčiūtė