2017-01-04 Nr. AB-457-3-61-3-04217-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-112-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04217-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą (b. l. 1–2), kuriame prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 96-2649 ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 96-2820 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2S-5008; 2) įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjo prašomus elektros prietaisus ir stalo žaidimus jam būnant drausmės grupės sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (b. l. 3).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi (b. l. 12–14) nustatė terminą iki 2016 m. lapkričio 17 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui prašyme (atnaujinti praleistą skundo dalies dėl Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2S-5008 panaikinimo pateikimo terminą) nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus; pateikti teismui 30 Eur žyminio mokesčio kvitą; nurodyti, ar pageidauja, kad administracinė byla pagal jo skundą būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas pateikė patikslintą skundą (b. l. 23–25), kuriame jis nurodė, kad terminas skundui dėl Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2S-5008 panaikinimo paduoti praleistas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo turtinė padėtis yra sunki, todėl jis turėtų būti atleistas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, už skundo pateikimą jis galėtų sumokėti tik 10 Eur žyminį mokestį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi (b. l. 26–27) netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, o pareiškėjo pateiktą skundą laikė nepaduotu.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis dėl skundo trūkumų šalinimo pareiškėjui buvo įteikta 2016 m. lapkričio 9 d., tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes, kad skundo pateikimo terminą Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimui Nr. 2S-5008 ginčyti praleido ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Taip pat žyminio mokesčio (ar jo dalies) minėtoje teismo nutartyje nustatytu terminu pareiškėjas nėra sumokėjęs.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje įpareigodamas pareiškėją sumokėti žyminį mokestį rėmėsi vėlesne aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo įvertinta situacija, susijusi su pareiškėjo Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktais skundais (jų skaičiumi, turiniu ir nagrinėjimo rezultatu), bei padaryta išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipiasi dažniau nei vieną kartą per mėnesį, didžioji dalis jo pateikiamų skundų teismo įvertinami kaip nepriimtini ar nepagrįsti, todėl konstatuota, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir turi būti įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamus skundus. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pastarąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismų informacinės sistemos Liteko duomenis apie pareiškėjo 2016 metais Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktus skundus (jų skaičių, turinį ir nagrinėjimo rezultatą), taip pat vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo netenkintinas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų nustatytu terminu nepašalinus, jo skundas laikytinas nepaduotu ir jam grąžintinas.

Pareiškėjas pateikė teismui atskirąjį skundą (b. l. 30–32), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, atleisti nuo žyminio mokesčio ar bent jo dydį sumažinti iki 10 Eur, atnaujinti terminą skundui paduoti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad nurodė aplinkybes, kurios patvirtina, kad terminą skundui dėl Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2S-5008 panaikinimo praleido ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių ir tai pagrindė įrodymais. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad jis į teismus kreipiasi nepagrįstai. Pabrėžia, kad ne kartą jo skundai bent iš dalies buvo teismų patenkinti. Atkreipia dėmesį, kad jo finansinė padėtis yra sunki. Finansinę paramą gauna tik iš artimųjų, kuri būtina higienos priemonėms, maistui ir kitoms prekėms įsigyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria skundas laikytas nepaduotu tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepašalino visų skundo trūkumų, kurie buvo nurodyti 2016 m. lapkričio 3 d. teismo nutartyje.

Anot pareiškėjo, jis nurodė aplinkybes, kurios patvirtina, kad terminą skundui dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2S-5008 (b. l. 8–10) panaikinimo praleido ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių ir tai pagrindė įrodymais.

Kaip pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje pagrįstai konstatavo, pareiškėjas praleido 20 dienų terminą, nustatytą Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalyje, apskųsti Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2S-5008.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis).

Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-146-25/2011; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-920-492/2016). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-669/2011).

Nustatyta, kad pareiškėjas Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2S-5008 gavo 2016 m. rugsėjo 22 d. (b. l. 9), o teismui skundą dėl minėto sprendimo nepagrįstumo išsiuntė tik 2016 m. spalio 19 d. (b. l. 11), t. y. ginčijamo Kalėjimų departamento sprendimo apskundimo terminą teismui praleisdamas 7 dienomis. Nors pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija jam sutrukdė išsiųsti skundą teismui laiku, o patį skundą pareiškėjas buvo surašęs jau 2016 m. rugsėjo 26 d., tačiau matyti, kad ant skundo jo surašymo data nurodyta 2016 m. spalio 19 d. Pažymėtina, kad duomenų, jog pareiškėjas būtent dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neturėjo objektyvios galimybės pateikti skundą teismui nepraleidęs termino, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jo finansinės galimybės yra nepakankamos sumokėti žyminį mokestį už paduotą skundą ir geriausiu atveju jis galėtų sumokėti tik jo dalį, t. y. 10 Eur.

ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose.

Nors pagal ABTĮ 37 straipsnį administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau, vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 4 dalimi, teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Liteko duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, teikdamas skundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kurių didžioji dalis 2016 metais pripažinta nepagrįstais ar apskritai nepriimti nagrinėti ir kurių šiais metais, liepos–spalio laikotarpiu, per kiekvieną pastarojo laikotarpio mėnesį, pateikta net po du ir daugiau. Pažymėtina, kad ir iš 2016 metais apeliacinio proceso tvarka nagrinėtų keliolikos ginčo bylų, kuriose pareiškėjas buvo apeliantas, tik vienas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas pareiškėjo naudai. Kiti pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo palikti nepakeisti arba pakeisti ne pareiškėjo naudai. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, matyti aiški tendencija, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise gausiai teikdamas nepagrįstus skundus. Be kita ko, tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą jau yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-407-756/2016; 2016 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-372-525/2016). Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis ABTĮ 36 straipsnio 4 dalimi, turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjo sumokėti žyminį mokestį.

Net ir įpareigojus pareiškėją pašalinti pateikto skundo trūkumus, bet pareiškėjui neįrodžius, kad skundo pateikimo terminą Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimui Nr. 2S-5008 ginčyti jis praleido ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių ir žyminio mokesčio taip pat nesumokėjus, pirmosios instancijos teismas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu pagrįstai laikė skundą nepaduotu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, pareiškėjui nepašalinus nustatytų skundo trūkumų, laikyti jo skundą nepaduotu. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius