2021-07-14 Nr. AB-14353-3-61-3-00028-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2050-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00028-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.16.4; 13.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JUMPS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JUMPS“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „JUMPS“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) neišieškoti akcizo mokesčio; 2) įskaityti atsirasiančias akcizo mokesčio nepriemoką ir permoką; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. S-156(7-126/2019); 4) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 1A-209; 5) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2019 m. liepos 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos dalį dėl papildomai priskaičiuoto akcizo mokesčio, baudos, importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir delspinigių. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo patikrinimą, 2019 m. liepos 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 9VM191002S (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) nustatė, kad elektroninėse importo deklaracijose (toliau – ir EID) Nr. 19LTVC01001M0AD418 (2019 m. balandžio 1 d.) ir Nr. 19LTVC01001M0B0B70 (2019 m. balandžio 2 d.) prekės deklaruotos TARIC 2707 99 19 00 kodu ir prekių aprašymu „neapdorotos lengvosios alyvos, kurios bus naudojamos perdirbimui“, nors turėtų būti deklaruojamos muitinės nomenklatūros kodu 2710 19 48 90 X204 ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (gazoliai)“. Taip pat nustatė, kad EID Nr. 19LTVC01001M0B0DE4 (2019 m. balandžio 2 d.) prekės deklaruotos TARIC 2707 99 19 00 kodu ir prekių aprašymu „neapdorotos lengvosios alyvos, kurios bus naudojamos perdirbimui“, nors turėtų būti deklaruojamos muitinės nomenklatūros kodu 2710 19 64 00 X304 ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (skystasis kuras)“. Vilniaus TM, įvertinusi prekės TARIC kodo pasikeitimą, papildomai priskaičiavo 969 Eur importo muito, 30 623 Eur akcizo mokesčio, 6 636 Eur PVM, paskyrė 3 823 Eur baudą, priskaičiavo 849 Eur delspinigių. Muitinės departamentas Vilniaus TM sprendimą paliko nepakeistą, taip pat ir MGK, kuri pareiškėjo skundą atmetė.

2.2. Pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai apginti savo interesų ikiteisminėje ginčo stadijoje, nes Muitinės departamentas netinkamai aiškino teisės normas bei nepagrindė savo priimto sprendimo. Muitinė turėjo pagrindą neišieškoti akcizo mokesčio, priskaičiuoto ginčo prekėms. Pareiškėjas, gavęs pranešimą apie galimą nepalankų sprendimą, pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius ginčo prekių pristatymą į terminalą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), jų pervežimą į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ginčo prekių panaudojimą gamybos procese kitų akcizinių prekių gamybai, pagamintų prekių eksporto faktą į trečiąsias šalis. Taigi, jau priimant Patikrinimo ataskaitą, Vilniaus TM turėjo visą informaciją apie ginčo prekių panaudojimą kitų akcizinių prekių gamyboje bei pastarųjų prekių eksporto faktą į trečiąsias šalis. Sumokėtas akcizo mokestis pareiškėjui gali būti grąžinamas vien tik pagrindus faktą, jog importuotos prekės buvo sunaudotos kitų prekių gamyboje. Nagrinėjamu atveju dokumentai, patvirtinantys importuotų prekių sunaudojimą kitų prekių gamyboje bei pagrindžiantys iš sunaudotų ginčo prekių gamybai pagamintų prekių eksporto faktą buvo pateikti Vilniaus TM.

2.3. Pareiškėjas, importuodamas ginčo prekes, rėmėsi ginčo prekių įsigijimo dokumentais ir, tik muitinės laboratorijai atlikus tyrimus, sužinojo, kad ginčo prekėms taikomas kitas kodas. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo pasinaudoti teise ginčo prekes importuoti pagal „4500“ procedūrą, t. y. taikant akcizų apmokestinimo laikinojo atidėjimo režimą, nors prekės faktiškai ir buvo nugabentos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Nepaisant to, jau importo metu pareiškėjas nurodė, jog ginčo prekės bus naudojamos gamybos procese.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino:

3.1. Pareiškėjas, būdamas prekių deklarantas, tapo atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodyto kodo teisingumą. Abejodamas deklaruoto kodo teisingumu, pareiškėjas turėjo galimybę, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 33 straipsniu, kreiptis į muitinę dėl privalomosios tarifinės informacijos akto išdavimo. Pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Muitinės laboratorijos išvadą, turėjo pateikti nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadą. Pareiškėjas skunde jokių argumentų, susijusių su ginčo prekių klasifikavimu, nenurodė, taip pat nei muitinei, nei MGK nepateikė jokių alternatyvių įrodymų, galinčių paneigti Muitinės laboratorijos išvadą. Todėl, vertinant ginčo prekių klasifikavimą, turi būti remiamasi tik Muitinės laboratorijos atliktu tyrimu.

3.2. Vilniaus TM Patikrinimo ataskaitoje išsamiai išdėstė mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagrindus bei mokestinės nepriemokos dydį, tuo tarpu pareiškėjas nei ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu, nei teismui nepateikė jokių argumentų, paneigiančių įregistruotų importo mokesčių apskaičiavimo teisingumą. Muitinės įregistruota mokestinė prievolė, kuri apskaičiuota atsižvelgus į minėtam kodui priskirtus mokesčio tarifus, yra pagrįsta ir teisinga.

3.3. Akcizų sumokėjimą, išskyrus Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, taip pat kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos šio įstatymo nustatyta tvarka nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į Akcizų statymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietas. Muitinės kontroliuoja tik akcizų už importuojamas prekes sumokėjimą, t. y. jei importuojamos prekės yra akcizų objektas, muitinė turi pareigą importo metu apskaičiuoti akcizus nepriklausomai nuo tolimesnio prekių panaudojimo. Todėl kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o pareiškėjas, siekdamas susigrąžinti akcizo mokestį, turi teisę kreiptis su prašymu į Valstybinę mokesčių inspekciją.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė:

4.1. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčija minėtose EID muitinės nustatyto importuotų prekių tarifinio klasifikavimo ir dėl to atsiradusių papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo nuo akcizo mokesčio Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – eksportavus ginčo prekes. Vilniaus TM nustatė, kad tikrinamose EID deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC kodais 2710 19 48 90 ir 2710 19 64 00, o prekėms, klasifikuojamoms minėtais kodais, taikytini trečiųjų šalių muito tarifo norma ir akcizų tarifas. Pareiškėjas dar mokestinio patikrinimo metu informavo Vilniaus teritorinę muitinę, kad sutinka su naujai nustatytais tikrinamų prekių muitinės nomenklatūros kodais, tačiau, remdamasis Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nesutiko su tuo, kad prekės nebuvo atleistos nuo akcizų. Patikrinimo metu nustatyta, kad faktiškai buvo importuotos prekės „sunkiosios mineralinės alyvos – gazoliai ir sunkiosios mineralinės alyvos – skystasis kuras“, kurios priskiriamos energetiniams produktams ir pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnį bei 3 straipsnio 13 dalį yra akcizų objektas. Šioms prekėms buvo apskaičiuota papildomai mokėtina akcizų suma.

4.2. Pareiškėjo argumentas, kad eksportavus ginčo prekes, atsirado pagrindas jas atleisti nuo akcizo mokesčio pagal Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nagrinėjamo ginčo atveju netaikytinas. Vilniaus TM, apskaičiuodama importo metu atsiradusias mokestines prievoles, neturėjo teisinio pagrindo spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimo, nes tai yra dvi skirtingos mokesčių administravimo procedūros. Akcizų sumokėjimą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į Akcizų įstatyme nurodytas vietas. Taigi kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne Vilniaus TM.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 1 d. ir 2019 m. balandžio 3 d. elektroninėse importo deklaracijose deklaravo prekes aprašymu „neapdorotos lengvosios alyvos, kurios bus naudojamos perdirbimui“. Vilniaus TM, remdamasi prekės klasifikavimo aktais, Muitinės laboratorijos tyrimo protokolais, nustatė, kad deklaruotų prekių kodas ir aprašymas keičiasi, tyrimui pateikti ginčo prekių mėginiai atitinka aprašymą „sunkiosios alyvos“. Vilniaus TM 2019 m. liepos 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 9VM191002S nustatė, kad EID Nr. 19LTVC01001M0AD418 (2019 m. balandžio 1 d.) ir Nr. 19LTVC01001M0B0B70 (2019 m. balandžio 2 d.) deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC 2710 19 48 90 kodu bei prekės aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (gazoliai)“, o EID Nr. 19LTVC01001M0B0DE4 (2019 m. balandžio 2 d.) deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC 2710 19 64 00 kodu ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (skystasis kuras)“. Vilniaus TM šioje Patikrinimo ataskaitoje nustatė, kad prekėms, klasifikuotinoms TARIC 2710 19 48 90 kodu bei TARIC 2710 19 64 00 kodu taikytina 3,5 proc. trečiųjų šalių importo norma ir apskaičiavo 969 Eur muito, 30 286 Eur akcizo ir 6 564 Eur pridėtinės vertės mokesčius, taip pat paskyrė 3 823 Eur baudą, 849 Eur delspinigių. Muitinės departamentas 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1A-209 patvirtino Vilniaus TM 2019 m. liepos 3 d. ataskaitą. MGK ginčijamu 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu padarė išvadą, kad Muitinės departamentas netinkamai aiškino Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau pagrįstai patvirtino Patikrinimo ataskaitos dalį dėl pareiškėjui apskaičiuotų akcizo mokesčio, baudos ir delspinigių.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą taisyklę, eksportuojamos prekės (be kitų papildomų sąlygų) turėtų būti atleidžiamos nuo akcizo mokesčio mokėjimo, todėl MGK ginčijame sprendime pagrįstai nustatė, kad Muitinės departamentas šią nuostatą aiškino netinkamai. Nepaisant to, teismas nustatė, kad pareiškėjas muitinio įforminimo metu pateiktose elektroninėse importo deklaracijose ginčo prekėms įformino importo procedūrą kodu 4000 „išleidimas į laisvą apyvartą“. Įvertinęs Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas deklaravo ginčo prekes kaip išleidžiamas į laisvą apyvartą, ginčo prekės klasifikuotos muitinės laboratorijos kaip apmokestinamos akcizo mokesčiais prekės, todėl muitinė pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu apskaičiavo mokėtiną akcizo mokestį.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčo prekės nurodytos kaip „išleidžiamos į laisvą apyvartą“, todėl muitinė turėjo teisę ir pareigą apskaičiuoti akcizo mokestį už prekes, kurios nurodytos kaip importuojamos (Akcizų įstatymo 21 str. 2 d.). Teismo vertinimu, muitinei tenka pareiga apskaičiuoti akcizo mokestį už importuojamas prekes, neatsižvelgiant į aplinkybę, kad vėliau prekės nugabentos į akcizais apmokestinamą prekių sandėlį. Muitinė pagal nurodytas Akcizų įstatymo nuostatas neturi teisės iš anksto atsisakyti apskaičiuoti akcizo mokestį, kai pagal deklaracijos duomenis matyti, jog prekės yra importuojamos ir nustatyta, kad jos akcizo mokesčiu apmokestinamos.

9. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekės vėliau buvo panaudotos ir pervežtos į akcizais apmokestinamą prekių sandėlį (duomenys neskelbtini), teismas konstatavo, kad klausimas dėl atleidimo nuo tokio apskaičiuoto akcizo mokesčio priklauso Valstybinės mokesčių inspekcijos kompetencijai pagal Akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 255 „Dėl akcizų grąžinimo“ 4 punktą, pareiškėjas turi teisę teikti prašymą VMI dėl akcizo mokesčio grąžinimo. Todėl teismas darė išvadą, kad Muitinės departamentas ir Vilniaus TM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti apskaičiuotą akcizo mokestį.

10. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad MGK ginčijamu 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. S-156 (7-126/2019) teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisės aktų nuostatas, pagrįstai paliko galioti pareiškėjo ginčytus Muitinės departamento 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 1A-209 ir Vilniaus TM 2019 m. liepos 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos dalį dėl papildomai priskaičiuoto akcizo mokesčio, baudos, importo PVM ir delspinigių. Todėl sprendė, kad naikinti šių sprendimų nėra pagrindo. Kadangi MGK padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas su prašymu atleisti jį nuo akcizų turėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją, teismas taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimų neišieškoti akcizo mokesčio ir įskaityti atsirasiančias akcizo mokesčio nepriemoką ir permoką. Todėl pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo skundą atmetęs, teismas netenkino ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo UAB „JUMPS“ skundą tenkinti ir panaikinti MGK 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. S- 156(7-126/2019). Taip pat prašo iš Muitinės departamento UAB „JUMPS“ naudai priteisti patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas.

12. Pareiškėjo manymu, skundžiamas teismo sprendimas nėra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė ir neišanalizavo visų su skundu pateiktų priedų ir tinkamai jų neįvertino. Teismas nebuvo aktyvus, tirdamas pareiškėjo pateiktus įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, neištyrė visapusiškai ir objektyviai pareiškėjo pateiktų įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pakartodamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, akcentuoja, kad:

12.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėjo ginčo prekės nurodytos kaip „išleidžiamos į apyvartą“, todėl muitinė turėjo teisę ir pareigą apskaičiuoti akcizo mokestį už prekes, kurios nurodytos kaip importuojamos (Akcizų įstatymo 21 str. 2 d.). Pareiškėjo nuomone, nepaisant to, kad kaip nurodyta skundžiamame sprendime, „kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcijų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne teritorinė muitinė“, muitinė turėjo pagrindą neišieškoti akcizo mokesčio, priskaičiuoto ginčo prekėms. Pareiškėjas, teikdamas atsakymą, kreipėsi į kompetentingą subjektą, t. y. muitinę, tam, jog priskaičiuoti akcizai nebūtų išieškoti, tačiau pareiškėjo pateikti duomenys ir informacija nebuvo vertinami.

12.2. Akcizai galėtų būti grąžinami vien tik pagrindus faktą, jog importuotos prekės buvo sunaudotos kitų prekių gamyboje. Nagrinėjamu atveju dokumentai, patvirtinantys importuotų prekių sunaudojimą kitų prekių gamyboje pateikti kartu su atsakymu. Be to, pateikti ir dokumentai, pagrindžiantys iš sunaudotų ginčo prekių gamybai pagamintų prekių eksporto faktą. Pareiškėjas, importuodamas ginčo prekes, rėmėsi ginčo prekių įsigijimo dokumentais ir, tik muitinės laboratorijai atlikus tyrimą, sužinojo, kad ginčo prekėms taikomas kitas kodas pagal kombinuotąją nomenklatūrą. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo pasinaudoti teise ginčo prekes importuoti pagal „4500“ procedūrą, t. y. taikant akcizo apmokestinimo laikinojo atidėjimo rėžimą, nors prekės faktiškai ir buvo nugabentos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Jau importo metu pareiškėjas nurodė, jog ginčo prekės bus naudojamos gamybos procese. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu, yra numatyta galimybė įskaityti permoką nepriemokai gauti.

13. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, bei mano, kad tiek teismo sprendimas bei juo patvirtinti MGK bei muitinės sprendimai yra pagrįsti ir teisingi, priimti įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes.

13.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinio skundo reikalavimai paremti tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti kaip nepagrįsti tiek Muitinės departamento ir MGK, tiek teismo sprendimais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas, išnagrinėjus ir įvertinus visas tiek pareiškėjo, tiek muitinės institucijų nurodytas aplinkybes ir įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl jį naikinti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl akcizo mokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu UAB „JUMPS“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad MGK ginčijamu 2019-12-05 sprendimu Nr. S-156 (7-126/2019) teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisės aktų nuostatas, pagrįstai paliko galioti pareiškėjos ginčytus Muitinės departamento 2019-09-10 sprendimą Nr. 1A-209 ir Vilniaus TM 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitą dalyje dėl papildomai priskaičiuoto akcizo mokesčio, baudos, importo PVM ir delspinigių, todėl naikinti šių sprendimų teismas neturi pagrindo. Taip pat teismas pripažino, jog MGK padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas su prašymu atleisti jį nuo akcizų turėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją ir netenkino pareiškėjos reikalavimų neišieškoti akcizo mokesčio bei įskaityti atsirasiančias akcizo mokesčio nepriemoką ir permoką.

16. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. UAB „JUMPS“ skundą tenkinti pilna apimtimi. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo išanalizuoti ir tinkamai įvertinti visi kartu su 2019 m. gruodžio 23 d. skundu pateikti priedai, todėl teigia, kad pirmosios instancijos teismas nedalyvavo aktyviai tiriant pareiškėjo pateiktus įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, neištyrė visapusiškai ir objektyviai pareiškėjo pateiktų įrodymų.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224 patvirtintų Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 255 „Dėl akcizų grąžinimo“ (2017 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. VA-59 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 12 d.) nuostatos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai aptarė aktualias minėto teisės akto normas, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

19. Pažymėtina, kad UAB „JUMPS“ skunduose jokių argumentų, susijusių su ginčo prekių klasifikavimu, nenurodo, taip pat nei ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijoms, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Muitinės laboratorijos išvadą. Taigi ginčo dėl prekių klasifikavimo TARIC kodais teisingumo nėra.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad eksportuotų prekių nuo akcizų atleidimo klausimą turi spręsti teritorinė muitinė. Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, akcizų sumokėjimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos šio įstatymo nustatyta tvarka nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietas. To paties įstatymo ir straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad akcizų už importuojamas prekes, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, sumokėjimą kontroliuoja muitinė. Tai reiškia, jog jei importuojamos prekės yra akcizų objektas (Akcizų įstatymo 2 straipsnis ir 3 straipsnio 13 dalis), muitinė turi importo metu apskaičiuoti akcizus nepriklausomai nuo tolimesnio importuotų prekių panaudojimo. Įvertinus minėtas Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas, padalijančias kompetenciją tarp akcizų sumokėjimą kontroliuojančių institucijų, darytina išvada, kad kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne teritorinė muitinė.

21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir šiame sprendime nebepasisako dėl muitinei tenkančios pareigos apskaičiuoti akcizo mokestį už importuojamas prekes (pareiškėjas ginčo prekėms įformino importo procedūrą (procedūros kodas – „4000“), todėl mokestinė prievolė sumokėti prekių importo metu atsiradusius importo mokesčius (įskaitant akcizus) apskaičiuota pagrįstai ir teisėtai), dėl prekių nugabenimo į akcizais apmokestinamą prekių sandėlį ir dėl akcizo mokesčio grąžinimo (pareiškėja turi teisę teikti prašymą VMI dėl akcizo mokesčio grąžinimo), tame tarpe tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 21 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

22. Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su neaktyviu pirmosios instancijos teismo dalyvavimu tiriant UAB „JUMPS“ su skundu pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

24. UAB „JUMPS“ apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, tai nėra jokio pagrindo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl UAB „JUMPS“ apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JUMPS“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė