32efda5d-0064-42d2-91aa-b932ce467f9e · Lietuvos apeliacinis teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-360-654/2020 Proceso Nr. 1-05-2-00085-2018-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.2.3; 2.4.6.1 (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gruodžio 10 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei, gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui, išteisintajam A.

N., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokurorės apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. iÅ¡teisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (veika (duomenys neskelbtini)), 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (veika (duomenys neskelbtini)), 150 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2015–2016 metų pavasario laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, visai Å¡eimai bÅ«nant (duomenys neskelbtini), jis, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl amžiaus bei jos priklausomumu nuo jo kaip tėvo, taip atimant galimybę jai prieÅ¡intis, nakties metu, lietė jÄ rankomis lytinių organų srityje, vėliau, pasirėmęs rankomis virÅ¡ Ž.

N., gulinčios ant nugaros, bandė kiÅ¡ti savo lytinį organÄ Ä¯ jos makÅ¡tį, tačiau nukentėjusioji nurodė, kad jai skauda, todėl jis savo nusikalstamos veikos nebaigė, t. y. jis pasikėsino išžaginti mažametę nukentėjusiÄ jÄ Å½. N. prieÅ¡ jos valiÄ ir buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje.

2. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2015–2016 metų pavasario laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusiajai gyvenant pas tėvÄ A. N., (duomenys neskelbtini), jis, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl amžiaus bei jos priklausomumu nuo jo kaip tėvo, taip atimant galimybę jai prieÅ¡intis, nakties metu, jai gulint ant Å¡ono, glostė, lietė jÄ rankomis lytinių organų srityje, pats bÅ«damas atsitraukęs savo bridžų užtrauktukÄ , bandė nukentėjusiajai numauti kelnes ir kelnaites, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, nes į kambarį įėjo žmona, taip jis pasikėsino išžaginti mažametę nukentėjusiÄ jÄ Å½. N. prieÅ¡ jos valiÄ , t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje.

3. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2014–2016 metų laikotarpiu, nukentėjusiajai Ž. N., gimusiai (duomenys neskelbtini), gyvenant pas tėvÄ A. N., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, jis nuolat rankomis jÄ per rÅ«bus liesdavo krÅ«tinės ir lytinių organų srityje, tokiu bÅ«du mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 153 straipsnio 1 dalyje.

4. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2014–2016 metų laikotarpiu, nukentėjusiajai Ž. N. gyvenant pas tėvÄ A. N., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, jis, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl amžiaus bei jos priklausomumu nuo jo kaip tėvo, taip atimant galimybę jai prieÅ¡intis, lietė nukentėjusiÄ jÄ , paskui apsinuogino ir jai liepė liesti jį, t. y. ant jos rankos uždėjo savo lytinį organÄ , paskui lietė jos lytinius organus ir krÅ«tinę, paskui dėjo jos rankÄ ant jo lytinio organo ir rodė, kaip daryti judesius, vėliau jos akivaizdoje tenkino save masturbuodamas, tokiu bÅ«du tenkino savo lytinę aistrÄ kitokio sÄ lyčio bÅ«du su mažamete nukentėjusiÄ ja prieÅ¡ jos valiÄ , t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 150 straipsnio 4 dalyje.

5. A. N. buvo kaltinamas ir tuo, kad dėl 2014–2016 metų laikotarpiu mažametės dukters Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu atliktų pasikėsinimų išžaginti, seksualinio prievartavimo ir jos tvirkinimo, padarė jai sveikatos sutrikdymÄ , t. y. dėl teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu konstatuojamo laikino pobÅ«džio psichikos sutrikimo – potrauminio streso sutrikimo (duomenys neskelbtini), nesunkiai sutrikdė savo Å¡eimos nario – mažametės dukters nukentėjusiosios Ž. N. psichikos sveikatÄ , t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose.

6. Šiaulių apygardos teismas nenustatė objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. N. kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (2 nusikalstamos veikos), 153 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus jį išteisino jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 7. Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokurorė apeliaciniame skunde praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo A. N. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo 2015-2016 metais išžaginti Ž. N. (duomenys neskelbtini)) ir nuteisti jį laisvės atėmimu penkeriems metams; pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo 2015-2016 metais išžaginti Ž.

N. (duomenys neskelbtini)) ir nuteisti jį laisvės atėmimu penkeriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams; pripažinti kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu penkeriems metams; pripažinti kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu trejiems metams; pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ , 3 punktÄ ir nuteisti laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes iÅ¡ dalies sudėti ir paskirti A.

N. galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ Å¡eÅ¡eriems metams ir Å¡eÅ¡iems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Tenkinti ginant nepilnametės nukentėjusiosios Ž. N. interesais pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį ir priteisti iÅ¡ A. N. 10 000 Eur. 7.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje iÅ¡dėstė iÅ¡vadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir tokiu bÅ«du netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertino byloje esantį teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktÄ Nr. 103MS-70/2019. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ekspertizės akto iÅ¡vados pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiÄ ja Ž. N. ir dalies bylos medžiagos (pačios nukentėjusiosios parodymų, duomenų apie nukentėjusiÄ jÄ , gautų iÅ¡ įvairių įstaigų) vertinimu bei Å¡iuo pagrindu faktinių aplinkybių, tokių kaip Ž.

N. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl A. N. atlikto seksualinio iÅ¡naudojimo, konstatavimu. Å ios aplinkybės leido teismui daryti iÅ¡vadÄ , kad ekspertizės akto pagrindÄ sudaro baudžiamosios bylos medžiagos vertinimas ir iÅ¡ esmės faktinių aplinkybių konstatavimas, nors tai nėra teismo ekspertų kompetencija, kadangi įrodymus byloje vertina ir faktines aplinkybes konstatuoja tik teismas. Taigi, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ekspertų iÅ¡vados padarytos vienkartiniu bendravimu ir tik iÅ¡ tos medžiagos, kuri buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu.

Teismo posėdžiuose valstybinis kaltintojas siÅ«lė teismui kviesti ir apklausti specialistus – Vaikų globos namų (duomenys neskelbtini) psichologę I. Å . bei ekspertizę atlikusiÄ psichologę ekspertę I. S., tačiau pirmosios instancijos teismas jų nekvietė, nurodė, kad jau yra duota iÅ¡sami ekspertizės iÅ¡vada. Tokiu bÅ«du, anot prokurorės, buvo užkirstas kelias iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, kadangi nebuvo galimybės specialistėms užduoti papildomų klausimų bei iÅ¡siaiÅ¡kinti galimybes dėl iÅ¡samesnio nukentėjusiosios sveikatos iÅ¡tyrimo, t. y. dėl galimybės skirti stacionarinę ekspertizę.

Šis aspektas, prokurorės nuomone, labai svarbus, kadangi nukentėjusioji neturi nuolatinio suaugusio žmogaus šalia, kuriuo galėtų pasitikėti, kuriam galėtų atsiverti, mergaitė yra nuolatinėje gynybos ir pasipriešinimo būsenoje dėl aplinkos veiksnių jos atžvilgiu. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, atmesdamas valstybinio kaltintojo pasiūlymus dėl specialistų apklausos, nesiekė visapusiško, išsamaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių ištyrimo. 7.2. Prokurorės teigimu, A.

N. savo kaltę neigia, o liudytojais apklausti jo Å¡eimos nariai, gyvenantys kartu su juo, palaiko jo pozicijÄ ir negali bÅ«ti visiÅ¡kai objektyvÅ«s ir neÅ¡aliÅ¡ki nagrinėjamoms aplinkybėms. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, vertinant nukentėjusiosios Ž. N. parodymus, bÅ«tina atsižvelgti į jos asmenybę, į tai, jog nukentėjusioji buvo problematiÅ¡kas, sunkiai auklėjamas vaikas. Apie nukentėjusiosios Å«mų bÅ«dÄ , nepaklusnumÄ bendroms elgesio normoms, pykčio laikymÄ , maiÅ¡tingumÄ , polinkį meluoti, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, galima spręsti ne tik iÅ¡ A.

N. ir jo dabartinės sutuoktinės O. N. parodymų, bet ir iÅ¡ neÅ¡aliÅ¡kų liudytojų parodymų. Tačiau, anot prokurorės, nors liudytojai iÅ¡ tiesų taip apibÅ«dino nukentėjusiÄ jÄ Å½. N., tačiau jie taipogi nurodė, kad nukentėjusiajai labai svarbi Å¡eima, jos emocijos yra nuoÅ¡irdžios, su tyčiniais melo pasireiÅ¡kimais jiems susidurti neteko. Liudytojai nurodė, kad Ž. N. iÅ¡ tikrųjų buvo tiesmuka, stačiokė, spontaniÅ¡ka, labai besikeikianti, bet tuo pačiu pažymėjo, kad su Å¡iais asmenimis ji buvo mandagi ir taktiÅ¡ka, po kurio laiko bendraujant, nesikeikdavo, gindavo už save mažesnius.

Liudytojai nurodė, kad jie tiki Ž. N. dėl jos atžvilgiu tėvo atliktų seksualinio pobÅ«džio veiksmų, nurodė, jog mergaitė apie tai kalbėti nenori ir pyksta ant mamos, kad apie tai pranešė. 7.3. Prokurorė mano, kad teismo nenoras apklausti specialistus ar kitais bÅ«dais patikrinti nukentėjusiosios Ž. N. parodymų patikimumÄ , sutrukdė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ bei priimti teisingÄ sprendimÄ byloje, o atsižvelgusi į Å¡iuos motyvus prokurorė daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

8. IÅ¡teisintojo A. N. gynėjas advokatas Gintaras Putvinskis atsiliepimuose į Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokurorės apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir Å iaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ . 8.1. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi A. N. parodymais, kurie buvo nuoseklÅ«s viso proceso metu, sutapo su liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. 8.2.

Asmenį pripažinus kaltu remiantis vien tik nukentėjusiosios, vartojančios narkotines medžiagas ir alkoholinius gėrimus, turinčios problemų su drausmingumu ir sÄ Å¾iningumu, parodymais, kurie yra itin nenuoseklÅ«s, prieÅ¡taringi, bÅ«tų pažeidžiamas įrodinėjimo iÅ¡samumo principas (testis unus testis nullus). Be to, nukentėjusioji atsisakė teisiamajame posėdyje patvirtinti savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir iÅ¡ viso atsisakė teisme duoti parodymus. Atsiliepimuose į prokurorės apeliacinį skundÄ iÅ¡teisintojo gynėjas pateikia byloje surinktų įrodymų analizę, kurie patvirtina A.

N. parodymus ir paneigia jo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintasis A. N. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir padarė pagrįstas ir teisingas iÅ¡vadas.

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ Ä¯rodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės baudžiamajai bylai teisingai iÅ¡spręsti ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo išvadų argumentavimu. Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teismas vertina visus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumÄ kaltinamojo kaltumui nustatyti. Ä®rodinėjant asmens kaltumÄ vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį prielaidomis. Nei viena įrodymų rÅ«Å¡is teismui neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ kitas, ir visi įrodymai turi bÅ«ti įvertinami bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-942/2017).

Vadinasi, apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra patikimai įrodytas, o teismo iÅ¡vados apie kaltinamojo kaltumÄ yra grindžiamos teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais. Kaltinant asmenį padarius konkrečiÄ nusikalstamÄ veikÄ , kiekvienu atveju turi bÅ«ti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Å ioje byloje, pirmosios instancijos teismas iÅ¡tirtus įrodymus įvertino tiek kiekvienÄ atskirai, tiek jų sÄ sajas ir padarė teisingas iÅ¡vadas.

Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, šioje byloje nėra pakankamai įrodymų, kad A. N. padarė veikas, turinčias nusikaltimų požymių.

12. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, seksualinės prievartos prieÅ¡ mažamečius bylose paprastai nebÅ«na tokios prievartos liudytojų, svarbiausi įrodymų Å¡altiniai paprastai bÅ«na nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos specialistų iÅ¡vados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų iÅ¡vados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), taip pat iÅ¡vestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtÄ seksualinę prievartÄ , parodymai.

YpatingÄ reikÅ¡mę Å¡ioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartÄ patyrusio mažamečio parodymai. Nors mažamečio nukentėjusiojo parodymai seksualinio pobÅ«džio byloje turi bÅ«ti vertinami ne taip griežtai, kaip kiti įrodymai, tačiau ir jie negali bÅ«ti absoliutinami, ypač jeigu Å¡ie parodymai prieÅ¡tarauja kitiems bylos įrodymams, kito ar buvo prieÅ¡taringi, stokoja aiÅ¡kių ir patikrinamų faktinių aplinkybių. Jie turi bÅ«ti vertinami bylos įrodymų grandinėje.

Vertindamas nukentėjusiosios parodymus pirmosios instancijos teismas teisingai padarė iÅ¡vadÄ , kad jų ne tik kad nepatvirtina kiti įrodymai, bet dar ir juos paneigia, nurodė, kad atvykusi į teismÄ nukentėjusioji atsisakė duoti parodymus, A. N. neigė prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ atlikęs veiksmus, o kiti įrodymai nepaneigia jo parodymų.

13. ProkuratÅ«ra skunde nurodė, kad A. N. savo kaltę neigia, iÅ¡teisintojo ir jo Å¡eimos santykiai su nukentėjusiÄ jÄ komplikuoti, vyresnioji Ž. N. sesuo V. N. yra iÅ¡vykusi ir beveik nepalaiko ryÅ¡ių, O. N. yra dabartinė iÅ¡teisintojo sutuoktinė, jie turi bendrÄ vaikÄ , N. N. yra nukentėjusiosios brolis ir iÅ¡teisintojo sÅ«nus, jie kartu gyvena, visi jie palaiko iÅ¡teisintojo pozicijÄ ir negali bÅ«ti visiÅ¡kai objektyvÅ«s bei neÅ¡aliÅ¡ki nagrinėjamoms aplinkybėms. Su tokiais prielaidomis grįstais prokuratÅ«ros argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinimÄ palaikanti prokuratÅ«ra, privalo pateikti pakankamai įtikinančių ir patikimų įrodymų, kad kaltinamasis padarė nusikalstamÄ veikÄ . Vien tik tai, kad liudytojai yra iÅ¡teisintojo Å¡eimos nariai, jie kartu gyvena, negali reikÅ¡ti jų parodymų neobjektyvumo ar siekio bet kokiais bÅ«dais palaikyti iÅ¡teisintojo pozicijÄ . Tuo labiau, neaiÅ¡ku kodėl neobjektyviais laikytini V. N. parodymai, jei ji gyvena atskirai, su iÅ¡teisintuoju nebendrauja ir prokuratÅ«ra nepateikė jokių rimtų argumentų apie jos parodymų nepatikimumÄ .

Šiems liudytojams buvo išaiškinta jų pareiga ir atsakomybė, jie sutiko duoti parodymus ir prisiekė. Siekiant paneigti liudytojų parodymus, proceso dalyviai turi pateikti įrodymus ir pagrįstus argumentus, jog jie duoda neteisingus parodymus, meluoja, kad jų parodymai neatitinka kitų įrodymų, kitaip nėra jokių motyvų jų parodymus vertinti kaip nepatikimus. Svarbu ir tai, kad BPK 20 straipsnis ir jį aiškinanti teismų praktika neišskiria šeimos narių parodymų kaip a priori mažiau patikimų, o liepia visus įrodymus vertinti visumoje, lyginant juos tarpusavyje.

Baudžiamajame procese įrodymai vertinami vadovaujantis visų įrodymų vertinimui bendromis arba konkrečiai įrodymų rūšiai nustatytomis specialiomis taisyklėmis. Šioje byloje apeliaciniame skunde prokuratūra nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių V. N., N. N. ir O. N. parodymus ir siūlo juos vertinti kaip nepatikimus bei neobjektyvius vien tik dėl to, kad jie yra išteisintojo šeimos nariai, jų parodymai prieštarauja kaltinimui, o tai neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų.

14. Nagrinėdama prokuratÅ«ros skundÄ teisėjų kolegija dar kartÄ Ä¯vertino liudytojų parodymus. V. N., N. N. ir O. N. buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Apklausta teisme V. N. paaiÅ¡kino, kad su A. N. ji visai nebendrauja, o su Ž. N. bendrauja retai. Pasakodama apie A. N. elgesį jiems gyvenus kartu, V. N. paneigė buvus kokius nors jo nederamus seksualinio pobÅ«džio veiksmus. Tokius pat parodymus ji davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas teisme N. N. paaiÅ¡kino, kad nebuvo tokių atvejų, kad A.

N. atliktų seksualinio pobÅ«džio veiksmus prieÅ¡ Ž. N.. Nebuvo tokio dalyko, kad jis miegotų kartu su Ž. N. ir kad kas Å¡alia atsigultų. Nėra kartu miegoję su Ž. N. vienoje lovoje, viename kambaryje, yra tik žaidę viename kambaryje. Nebuvo tokių dalykų, kad A. N. liestų Ž. N. krÅ«tinę, sėdmenis. O. N. su Ž. N. versdavo jį sakyti, kad tėtis taip daro, nors taip nebuvo. Kai pasakydavo, kad taip nebuvo, pastarosios jį pradėdavo pravardžiuoti, pasiųsdavo jį „ten ir ten“, vadindavo jį visokiais keiksmažodžiais, mama sakydavo, kad nevažiuotų pas jÄ , todėl jis visÄ laikÄ turėdavo sutikti, sakyti taip, kÄ jam jos sakydavo, nors taip nebÅ«davo.

Apklausta teisme O. N. paaiškino, kad nebuvo tokių dalykų, kuo kaltinamas jos vyras. Jie gyvena name, apačioje trys kambariai, viršuje gyvena ji su vyru ir vaiku, pirmame aukšte miegojo Ž. N. ir N. N., kiekvienas turėjo savo kambarį. Ž. N. jai nėra sakiusi, kad tėtis prie jos nepadoriai lenda. Jie turi giminaičius (duomenys neskelbtini), pas kuriuos buvo svečiuose ir nakvojo. Jie miegojo svetainėje, o (duomenys neskelbtini) savo kambaryje, kitame kambaryje (duomenys neskelbtini) mergaitės ir jų vaikai – (duomenys neskelbtini).

Vaikai susistÅ«mė dvi lovas, o (duomenys neskelbtini) miegojo ant žemės, ant čiužinio. Jos vyras nebuvo išėjęs į kitÄ kambarį, ji miegojo kartu su vyru. Ji jaučia, kai vyras atsikelia, jis nebuvo nuėjęs pas mergaites į kambarį. Nėra buvę, kad ji nebÅ«tų namuose, nėra iÅ¡vykusi iÅ¡ namų nakčiai. Nėra vyras gulėjęs vaiko lovoje. Nei vyras, nei jie visi nuogi namuose nevaikÅ¡to. Yra važiavę su visais vaikais grybauti. (duomenys neskelbtini) daugiausia vaikščiojo su ja, vieni nuo kitų toli nebuvo nuėję, eidavo taip, kad matytų vieni kitus.

Jos vyras nebuvo su (duomenys neskelbtini) pasitraukę į Å¡onÄ . Visi jų ir jų trijų vaikų gimtadieniai yra Å¡altuoju metu. Palapinėje nėra miegoję, palapinė nedidelė, telpa tik keletas vaikų. Vyras nebuvo be jos iÅ¡važiavęs Å¡vęsti, jie visur kartu važiuodavo, nebent jis į užsienį bÅ«na iÅ¡vykęs, tuomet vaikai keliauja kartu su ja. Nėra buvę, kad 2015–2016 metų pavasarį (duomenys neskelbtini) kambaryje bÅ«tų buvęs jos vyras A. N. ir ji bÅ«tų apmovusi (duomenys neskelbtini) kelnaites. (duomenys neskelbtini) niekada jai nėra sakęs, kad jos vyras (duomenys neskelbtini) atžvilgiu atliktų seksualinius veiksmus.

Jis ir dabar sakė, kad nėra taip buvę, kaip sako (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buvo kokių 8, 9 metų, kai O. N. atsirado kaip iÅ¡ giedro dangaus, pylė vaikams pažadus, (duomenys neskelbtini) norėjo pas mamÄ , bet jie neleido. Tuomet O. N. sugalvojo, kad (duomenys neskelbtini) paskambintų į VTAT ir pasakytų, kad jam buvo blogai pas juos, tada jį iÅ¡leis. Juos kvietė į VTAT, klausė, ar viskas gerai. Po kažkiek laiko sužinojo, kad mamos primokintas (duomenys neskelbtini) paskambino į A.

N. klausė, kodėl taip padarė, ar jie jį skriaudžia, o (duomenys neskelbtini) sakė, kad labai norėjo pas mamÄ , tai mama sugalvojo. KartÄ buvo iÅ¡važiavęs pas mamÄ , ji nuvežė pati, nes žinojo, kad ilgai pas jÄ nebus. Pabuvo savaitę, pradėjo neiti į mokyklÄ , pradėjo praÅ¡yti parvežti pas juos, grįžo, iÅ¡simaudė, iÅ¡ karto nuėjo miegoti, tiek buvo pervargęs pas motinÄ .

15. Taigi, apklausta teisme V. N. paneigė Ž. N. parodymus apie A. N. seksualinio pobÅ«džio veiksmus prieÅ¡ jÄ . Apklaustas teisme N. N. paneigė matęs, kad A. N. atliktų seksualinio pobÅ«džio veiksmus prieÅ¡ Ž. N. ir paneigė, kad jam miegant su Ž. N. prie jų bÅ«tų atsigulęs A. N.. Apklausta teisme O. N. irgi paneigė mačiusi kokius nors A. N. seksualinius veiksmus ir paaiÅ¡kino, kad jiems svečiuojantis pas (duomenys neskelbtini) A. N. nebuvo nuėjęs pas vaikus. Jie nėra miegoję palapinėje, o grybaujant Ž.

N. bÅ«davo su ja, jie nebuvo iÅ¡siskirstę, kad nematytų vienas kito. Kaip matyti iÅ¡ Å¡ių parodymų, visi Å¡ie liudytojai davė parodymus apie kaltinimÄ sudarančias faktines aplinkybes ir jas nupasakojo kitaip nei nukentėjusioji, nors ir pačios nukentėjusiosios parodymuose nėra daug įvykių detalių, kurias galima bÅ«tų patikrinti. Be to, A. N., N. N. ir O. N. parodymus apie faktines aplinkybes patvirtino apklausta teisme liudytoja R. B., kuri paaiÅ¡kino, kad jos namuose yra trys kambariai. Kai pas juos lankėsi (duomenys neskelbtini), vaikų kambaryje nakvojo visos mergaitės – dvi jos mergaitės ir (duomenys neskelbtini), jų mažoji mergaitė su ja miegamajame nakvojo, o A.

N. su žmona – svetainėje, pereinamame kambaryje. Vaikų kambaryje yra didelė lova, kuriÄ sustÅ«mė, kad tilptų mergaitės, o (duomenys neskelbtini) miegojo ant čiužinio. Visos trys mergaitės miegojo vienoje lovoje, toje lovoje nebuvo daugiau vietos, ketvirtas netilpo. Vaikai anksčiau nuėjo miegoti, jie vėliau, dar kavos atsigėrė, alkoholio nevartojo. Miegamojo durys visada bÅ«na atidarytos. Negirdėjo, kad A. N. vaikščiotų naktį. Ji jautriai miega, bÅ«tų girdėjusi, jei kas eitų.

Taigi, A. N. versijÄ patvirtina N. N., O. N. ir R. B. parodymai, kurie tarpusavyje atitinka vienas kitÄ , o jokių motyvų laikyti jų parodymus nepatikimais, teisėjų kolegija nenustatė.

16. Å ioje baudžiamojoje byloje, kaip liudytojai buvo apklausti nukentėjusiosios Ž. N. mokytojos, socialinės darbuotojos, nukentėjusiosios mama, liudytojos E. Ž., I. K. – V., R. S., B. P., N. N. – B., R. Å ., J. Ž., G. R.. Visų jų parodymai apsiriboja tik paties seksualinės prievartos fakto konstatavimu, nenurodant jokių faktinių tokių veiksmų aplinkybių. Apie tai dalis liudytojų sužinojo iÅ¡ Ž. N., o liudytoja I. K.-V. paaiÅ¡kino apie įvykį sužinojusi iÅ¡ mokyklos administracijos, o ne iÅ¡ Ž. N.. Jos pačios įvykių, apie kuriuos davė parodymus, nematė, juose nedalyvavo, jų parodymuose nėra jokių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų kaltinimÄ , atitiktų nukentėjusiosios parodymus ar kurias galima bÅ«tų patikrinti. NebÅ«tų teisinga priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį pasiremiant vien tik epizodiÅ¡kais nukentėjusiosios ir su įvykiu nesusijusių liudytojų, nesvarbu, kiek jų bÅ«tų apklausta, parodymais.

17. Didelis dėmesys prokuratÅ«ros apeliaciniame skunde yra skiriamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktui Nr. 103MS-70/2019. ProkuratÅ«ra skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Å¡io ekspertizės akto iÅ¡vadas, neiÅ¡kvietė į teismo posėdį ir neapklausė ekspertizę atlikusių eksperčių bei visapusiÅ¡kai, iÅ¡samiai, objektyviai ir neÅ¡aliÅ¡kai neiÅ¡tyrė bylos aplinkybių. Vertindamas ekspertizės aktÄ pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ekspertizės akto iÅ¡vados pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiÄ ja ir dalies bylos medžiagos vertinimu bei tokiu vertinimu padarytų faktinių aplinkybių konstatavimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, kritikuodamas ekspertizės atlikimo procedÅ«rÄ pirmosios instancijos teismas privalėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti ekspertizės atlikimo eigÄ . Darydamas iÅ¡vadÄ , kad ekspertizės iÅ¡vados yra pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiÄ ja, pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti, kad tokio bendravimo ekspertui nepakako pagrįstoms iÅ¡vadoms padaryti. Apklaustos teismo posėdyje abi ekspertės patvirtino, kad bendravimo laiko, kiek jos bendravo su nukentėjusiÄ ja, joms pakako reikiamiems duomenims gauti ir iÅ¡vadoms padaryti, todėl tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nesiremia faktinėmis aplinkybėmis ir įtikinamais argumentais.

Be to, motyvuodamas tuo, kad ekspertizės akto iÅ¡vados remiasi ir dalies medžiagos vertinimu bei jų pagrindu daromomis iÅ¡vadomis, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į ekspertizės atlikimÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo tvarkÄ reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-616 patvirtintas teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos apraÅ¡as, kurio IV skyrius numato, kad ekspertui turi bÅ«ti pateikti duomenys apie padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, civilinės bylos esmę; visi tiriamojo apklausos protokolai; su tiriamojo asmens veika susiję liudytojų parodymai; kitų nagrinėjant bylÄ dalyvavusių ekspertų iÅ¡vados, susijusios su tiriamojo asmens veika; informacija apie ankstesnius tiriamojo teistumus, administracines nuobaudas (pateikiami ankstesnių nuosprendžių ir administracinių teisės pažeidimų bylų nutarimų nuoraÅ¡ai); ankstesnių tiriamojo ekspertizių aktų kopijos; visa medžiaga apie tiriamojo sveikatos bÅ«klę anksčiau ir Å¡iuo metu (medicinos dokumentai iÅ¡ gydymo įstaigų, medicininės sveikatos ekspertizės komisijos, karinių sveikatos tikrinimo komisijų ir kt.); tiriamojo charakteristikos iÅ¡ mokymo, darbo ar kitų įstaigų; vaizdo ir garso įraÅ¡ai, susiję su ekspertize; raÅ¡tiÅ¡kas tiriamojo asmens ar jo atstovo pagal įstatymÄ sutikimas atlikti tiriamajam ekspertizę (tais atvejais, kai ekspertizė asmeniui negali bÅ«ti atlikta be sutikimo); kita papildoma medžiaga, kurios reikia ekspertizei atlikti, jei ekspertas to motyvuotai praÅ¡o.

Taigi, bylos duomenys gali bÅ«ti pateikti ekspertui, jie padeda atlikti iÅ¡samų tyrimÄ ir padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , todėl Å¡iuo konkrečiu atveju joks BPK pažeidimas nebuvo padarytas ir tai nedaro ekspertizės akto mažiau patikimo. Nesutikdamas su ekspertizės iÅ¡vadomis ar nustatęs kitokias faktines aplinkybes teismas, pateikęs savo motyvus, gali padaryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ .

18. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-70/2019 konstatuota, kad Ž. N. pažintinė raida atitinka amžiaus normÄ ; Ž. N. geba adekvačiai suvokti faktines aplinkybes, jas įsiminti ir iÅ¡ atminties atgaminti. Byloje nagrinėjamų įvykių metu Ž. N., atsižvelgiant į jos amžių (10-13) ir pažintinių gebėjimų lygį, galėjo adekvačiai suvokti įvykių faktines aplinkybes ir jas įsiminti, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykių iki apklausos (1-4 m.) ir panaÅ¡ių įvykių gausos 2018 m. rugsėjo 4 d. apklausos metu Ž.

N. galėjo prisiminti labiausiai jÄ emociÅ¡kai sukrėtusių įvykių pagrindines faktines aplinkybes, tačiau nebegalėjo atgaminti įvykių tikslaus skaičiaus, laiko, kiekvieno įvykio visų smulkių aplinkybių. Ž. N. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidinto fantazavimo ar padidinto įtaigumo), kurie trukdytų jai duoti adekvačius parodymus. Ž. N. konstatuojamas laikino pobÅ«džio psichikos sutrikimas – potrauminis streso sutrikimas (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 2-12).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės akto iÅ¡vadas, atsižvelgė į tai, jog jos pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiÄ ja ir dalies bylos medžiagos vertinimu bei tokiu vertinimu padarytu faktinių aplinkybių konstatavimu bei Å¡io ekspertizės akto nepripažino įrodymu, patvirtinančiu A. N. pareikÅ¡tų kaltinimų pagrįstumÄ ir nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumÄ . Siekiant paÅ¡alinti prokuratÅ«ros apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl teismo padaryto ekspertizės akto iÅ¡vadų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme vaizdo telekonferencijos bÅ«du buvo apklaustos ekspertizę atlikusios ekspertės. Teismo psichiatrė ekspertė R.

D. patvirtino savo duotÄ iÅ¡vadÄ bei nurodė, kad nukentėjusiajai Ž. N. buvo atliekama ambulatorinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, todėl su tiriamÄ ja ji bendravo vienÄ kartÄ ir to vieno karto pakako iÅ¡vadai padaryti. Ekspertė R. D. paaiÅ¡kino, kad tiriamosios gyvenime buvo daug negatyvių įvykių, problemų su mama, tėvu, kitais asmenimis, dėl labai blogos psichotraumuojančios aplinkos (tėvai muÅ¡asi girtauja, smurtauja prieÅ¡ jÄ ) jai buvo diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, o ekspertizės metu ji dar diagnozavo depresinį elgesio sutrikimÄ .

Ekspertės teigimu, nukentėjusiajai nustatytas potrauminio streso sutrikimas susietas bÅ«tent su byloje nagrinėjamais įvykiais, tiriamoji reagavo iÅ¡skirtinai į bylos įvykius, o ne į traumuojančiÄ aplinkÄ , kurioje gyveno. Potrauminio streso sutrikimo simptomus ekspertė matė iÅ¡skirtinai dėl seksualinio pobÅ«džio veiksmų, nukentėjusioji rodė labai ryÅ¡kų pasiÅ¡lykÅ¡tėjimÄ Å¡iais klausimais, nenorėjo apie tai kalbėti, sakė, kad jai Å¡lykÅ¡tu, bjauru. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta teismo psichologė ekspertė I.

S. taip pat patvirtino savo duotas iÅ¡vadas bei paaiÅ¡kino, kad su Ž. N. bendrauti jai buvo sudėtinga, ji nenorėjo bÅ«ti ekspertizėje, pyko ant mamos, kad Å¡i iÅ¡pasakojo jos paslaptį ir per mamÄ ji turi eiti kažkur ir pasakoti dalykus, kurie jai nemalonÅ«s, Å¡lykÅ¡tÅ«s. Tas nenoras bendrauti, anot ekspertės, susijęs su tuo, jog tie įvykiai ne tik kad nukentėjusiajai nemalonÅ«s, bet ir sukeliantys be galo stiprius neigiamus jausmus, ji pasirinko strategijÄ stengtis užmirÅ¡ti, nekalbėti ir jaučiasi verčiama kitų apie tai kalbėti.

Ekspertė nukentėjusiosios norÄ gyventi su tėvu – asmeniu, iÅ¡ kurio ji patyrė prievartÄ , paaiÅ¡kino tuo, kad mergaitė prievartÄ buvo patyrusi iÅ¡ daugelio asmenų ir jos suvokimas, kas nutiko su tėvu, yra paaugliÅ¡kas, o ne suaugusio asmens. Ekspertės teigimu, su auklėjimu buvo susiję kiti dalykai, nukentėjusioji turi daug emocijų, elgesio problemų, tai yra netinkamo auklėjimo pasekmės, žalojančios jos asmenybės raidÄ , bet kalbant apie Ž. N. pasibjaurėjimÄ moteriÅ¡ku kÅ«nu, jos, kaip moters tapatybės formavimÄ si, tai sietina su patirta seksualine prievarta.

19. Teismo ekspertė psichiatrė R. D. ir teismo ekspertė psichologė I. S. apklaustos teisme patvirtino savo duotas iÅ¡vadas ir iÅ¡ esmės kategoriÅ¡kai nurodė, jog neabejoja nukentėjusiosios parodymų apie patirtÄ tėvo seksualinę prievartÄ tikrumu bei su patirta seksualine prievarta sieja nukentėjusiajai nustatytÄ laikino pobÅ«džio psichikos sutrikimÄ â€“ potrauminį streso sutrikimÄ . Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto iÅ¡vados yra svarbus įrodymų Å¡altinis seksualinės prievartos prieÅ¡ mažamečius bylose, tačiau Å¡is įrodymų Å¡altinis nėra nei prioritetinis, nei mažiau reikÅ¡mingas lyginant jį su kitais byloje surinktais įrodymais.

Ekspertizės išvada, kaip ir kiekvienas kitas įrodymas, turi būti vertinamas ne atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, bet visų bylos įrodymų kontekste. Vertinant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas matyti, kad jos susijusios su nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimu ir jai padaryto sveikatos sutrikdymo priežasčių ir masto nustatymu. Kaip jau minėta, eksperčių išvados yra tik vienas iš daugelio netiesioginių įrodymų šioje byloje, todėl ir vertinama turi būti visų bylos įrodymų kontekste.

Tokie eksperčių vertinimai iÅ¡ tiesų gali sudaryti pagrindÄ versijai apie nukentėjusiosios atžvilgiu atliktus seksualinio pobÅ«džio veiksmus, tačiau vertinant Å¡ias iÅ¡vadas visų kitų byloje surinktų duomenų kontekste, to nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti, nes byloje tokį kaltinimÄ paneigia daugelis kitų byloje surinktų įrodymų.

20. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kad ne visi byloje apklausti liudytojai nukentėjusiÄ jÄ Å½. N. apibÅ«dino tik blogai, t. y. kaip sudėtingÄ , konfliktuojančiÄ asmenybę, kai kurie iÅ¡ apklaustų asmenų nurodė, kad nukentėjusioji buvo mandagi, taktiÅ¡ka, gynė mažesnius už save vaikus, nedaro nukentėjusiosios parodymų labiau aiÅ¡kių faktinių aplinkybių nustatymo aspektu. Vertinant asmens parodymus bei pripažįstant juos tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme, parodymus davusio asmens elgesį, asmenybę apibÅ«dinantys bruožai yra svarbus ir reikÅ¡mingas kriterijus, tačiau nėra esminis.

Asmens parodymai pripažįstami tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu kaltininko kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tuomet, kai šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Vien teigiamai charakterizuojamo asmens parodymais, jeigu jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai (o šiuo atveju yra tik įrodymai, paneigiantys nukentėjusiosios parodymus), negali būti neginčijamu įrodymu, kurio pagrindu būtų galima asmenį pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

21. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ . Å ioje baudžiamojoje byloje nesurinkus įrodymų, kad A. N. atliko seksualinio pobÅ«džio veiksmus prieÅ¡ savo mažametę dukrÄ Å½. N. bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatÄ , A. N. pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų iÅ¡teisintas.

22. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu n u t a r i a: Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Alenas Piesliakas Ernestas RimÅ¡elis Linas Å iukÅ¡ta