32ef1b6a-a8e2-4295-ac8b-bac5a97df503 · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-161-577/2021 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17545-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.3.1.18.3; 3.4.5.2. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. sausio 7 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjo B. A. C. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo B.

A. C. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. PareiÅ¡kėjas B. A. C. kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydamas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad pareiÅ¡kėjo tėvas L. C. (taip pat žinomas kaip L. K.), gimęs (duomenys neskelbtini). Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 1.1.

PareiÅ¡kėjas nurodė, jog juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymas lemtų tai, kad pareiÅ¡kėjas įgytų subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 7 dalis). Pažymėjo, jog Migracijos departamentas vertino, jog pareiÅ¡kėjo pateikti dokumentai nėra pakankami priimti sprendimui dėl pareiÅ¡kėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo. 1.2. Jo tėvo L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktÄ netiesiogiai patvirtina:

1) pareiškėjo tėvo L. C. gimimo įrašo išrašas, patvirtinantis, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), L. C. tėvai – E. K. ir J. K.;

2) iÅ¡trauka iÅ¡ 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio bei 2019 m. gruodžio 20 d. Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento raÅ¡tas, patvirtinantys, jog L. C. (anksčiau žinomam kaip L. K.), gim. (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje buvo iÅ¡duotas natÅ«ralizacijos liudijimas Nr. 12621 bei nurodoma, jog jo pilietybė prieÅ¡ natÅ«ralizacijÄ â€“ Lietuvos; 3) 2018 m. sausio 2 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raÅ¡tas patvirtinantis, jog Å¡iame archyve duomenų apie pareiÅ¡kėjo tėvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimÄ nėra; 4) 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie pareiÅ¡kėjo tėvo motinos E.(I) K. gyvenimÄ Lietuvoje, kurioje nurodoma, kad P. miesto savivaldybės archyviniame fonde, butų savininkų mokesčių knygoje įraÅ¡yta K. I., gyv. (duomenys neskelbtini); kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio kelionės sutarties Nr. 651 nuoraÅ¡o kopija, kurioje nurodyta E. K., gyv. (duomenys neskelbtini);

5) archyvinių dokumentų (paveldėjimo bylos) kopijos patvirtina, kad E. K. turėjo nekilnojamÄ jį turtÄ (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas iki 1914 metų;

6) pareiÅ¡kėjo gimimo liudijimas, kuris patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo tėvas L. C. gimė Lietuvoje bei L. C. mirties liudijimas, patvirtinantis, kad pastarasis gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje; 7) 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma, patvirtinanti, kad ankstesnis L. C. vardas buvo L. K., kuris gimė (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje; jog jo tėvai buvo E. K. (taip pat žinoma kaip I., mergautinė pavardė – R.) ir J. K.; L. C. seserų vardai buvo C. K. (santuokinė pavardė – O. ir G. K.); L. C. Å¡eima Lietuvoje gyveno (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) apskritis) ir (duomenys neskelbtini); L. C. (L. K.) atvyko į Pietų AfrikÄ bÅ«damas Lietuvos Respublikos pilietis.

2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas) su pareiÅ¡kimu nesutiko ir nurodė, kad pagal pareiÅ¡kėjo pateiktus dokumentus, negalima daryti prielaidos, kad pareiÅ¡kėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. PareiÅ¡kėjas nepateikė praÅ¡omų dokumentų (t. y. dokumentų, kurie pareiÅ¡kėjo buvo pateikti Žydų konfesiniam teismui bei dokumentų, kurie patvirtintų, iÅ¡ kurios valstybės pareiÅ¡kėjo tėvas atvyko į Pietų Afrikos RespublikÄ ).

Pažymėjo, kad L. C. gimimo įraše pareiškėjo tėvo ir senelių tautybės ir pilietybės grafos tuščios, be to, (duomenys neskelbtini) metais Lietuvos Respublika neegzistavo, todėl pareiškėjo tėvo gimimas tais metais Lietuvoje nesuteikė jam Lietuvos Respublikos pilietybės, minėtas dokumentas taip pat neįrodo, kad pareiškėjo seneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjo tėvo vardas gimimo metu buvo L. C., todėl jis negalėjo būti anksčiau žinomas kaip L.

K.. Atkreipė dėmesį, kad iÅ¡traukos iÅ¡ Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio vertimas yra netikslus; minėta iÅ¡trauka neįrodo, kad L. C. prieÅ¡ natÅ«ralizacijÄ buvo Lietuvos Respublikos pilietis. 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma su kelionės sutarties nuoraÅ¡u nėra įrodymas, kad E. K. iÅ¡ seno minėtu adresu gyveno Lietuvoje. Nekilnojamo turto įgijimo faktas Lietuvoje iki 1914 metų neįrodo, kad E. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietė; pareiÅ¡kėjas nepateikė dokumentų, kad ji iki 1914 metų ne mažiau kaip 10 metų gyveno Lietuvoje.

Migracijos departamento nuomone, Beth-Din pažyma negali bÅ«ti vertinama kaip teismo sprendimas ar archyviniai dokumentai. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo B. A. C. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo atmetė.

4. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto CMS iÅ¡duotame L. C. gimimo įraÅ¡e pareiÅ¡kėjo tėvo (L. C., gim. (duomenys neskelbtini)) ir senelių (E. K. ir J. K.) tautybės ir pilietybės grafos tuščios. Teismo nuomone, iÅ¡ Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2018 m. sausio 2 d. raÅ¡to Nr. R4-7 negalima daryti vienareikÅ¡mės iÅ¡vados, jog duomenų apie L. C. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimÄ nėra, kadangi duomenų apie jo gyvenimÄ Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir buvimÄ Lietuvos Respublikos piliečiu saugomuose fonduose taip pat nėra.

5. Teismas sutiko su Migracijos departamento teiginiu, jog 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje „Apie E. (I.) K. gyvenimÄ Lietuvoje“ Nr. R4-1387 nurodytas pareiÅ¡kėjo senelės E. K. adresas Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)) nėra įrodymas, kad ji iÅ¡ seno minėtu adresu gyveno Lietuvoje.

6. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. balandžio 3 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo TelÅ¡ių filialo raÅ¡te Nr. 6RTE-238-(2.3.6) su paveldėjimo bylos kopija tik patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo senelė E. K. turėjo nekilnojamÄ jį turtÄ (duomenys neskelbtini) mieste, kuris buvo įsigytas iki 1914 metų, tačiau neįrodo, kad ji šį nekilnojamÄ jį turtÄ turėjo ir jame gyveno ne mažiau kaip deÅ¡imt metų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos – TSRS Teisingumo Liaudies Komisariato P. Valstyb. Kontoros 1946 m. spalio mėn. 23 d. iÅ¡duotame liudijime į įpėdinystės teisių pripažinimÄ E. K. įvardyta kaip žydų tautybės pilietė.

7. Teismas sprendė, jog pateiktų duomenų neužtenka konstatuoti, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. LaikinÄ jį įstatymÄ apie Lietuvos pilietybę, pareiÅ¡kėjo senelė E. K. galėtų bÅ«tų laikoma Lietuvos piliete.

8. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentu, kad iÅ¡trauka iÅ¡ 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio neįrodo, kad pareiÅ¡kėjo tėvas L. C. prieÅ¡ natÅ«ralizacijÄ buvo Lietuvos Respublikos pilietis, joje tik nurodyta L. C. tautybė.

9. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punkto nuostatos.

10. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma nėra tinkamas dokumentas patvirtinti pareiÅ¡kėjo tėvo L. C. turėtÄ Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pažymėjo, kad Lietuvos teismų formuojamoje praktikoje Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) traktuojamas kaip religine santvarka paremta institucija, neturinčia oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus.

11. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos, kad leistų daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , jog iki 1940 m. birželio 15 d. pareiÅ¡kėjo tėvas L. C. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo atmetė. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 12. PareiÅ¡kėjas B. A. C. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ iÅ¡spręsti bylÄ iÅ¡ esmės ir pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo patenkinti; priimti naujus įrodymus, kadangi Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 12.1. Teismas netinkamai įvertino visumÄ byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo senelė E. K. iÅ¡ seno gyveno Lietuvoje, todėl atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje nurodytas sÄ lygas ir buvo laikoma Lietuvos piliete. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje esantys duomenys apie pareiÅ¡kėjo senelės iki 1914 m. įsigytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ (gyvenamÄ jį namÄ su Å«kio statiniais) nepatvirtina fakto, kad ji ne mažiau kaip deÅ¡imt metų gyveno Lietuvoje.

Teismas neįvertino, kad byloje pareiÅ¡kėjo tėvo gimimo įraÅ¡e nurodoma, kad L. C. (duomenys neskelbtini) metais gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), E. K. ir J. K. Å¡eimoje. Labiau tikėtina, kad L. C. tėvai ne mažiau kaip vienerius metus gyveno Lietuvoje ir iki jų sÅ«naus gimimo (duomenys neskelbtini) metais. Jie patenka į 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 3 punkte nurodytÄ asmenų kategorijÄ : Lietuvos piliečiais laikomi asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip deÅ¡imtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo nuosavÄ nekilnojamÄ jį turtÄ .

Kiti duomenys patvirtina, kad E. K. nurodyto nekilnojamojo turto adresu gyveno Lietuvoje iki pat mirties (duomenys neskelbtini) m. Pagal 1934 m. kelionės sutarties duomenis, E. K. 1934 m. gyveno minėtu adresu. Taip pat pateikti archyviniai duomenys, kad pil. K. E., gyvenusi (duomenys neskelbtini), 1941 m. liepos 26 d. buvo vokiečių okupantų suÅ¡audyta kaip žydų tautybės asmuo ir palaidota (duomenys neskelbtini) kaimo kapinėse. 12.2. Atitinkamai pareiÅ¡kėjo tėvas L. C., kaip Lietuvos piliečių vaikas (įstatymo įsigaliojimo metu jam buvo 13-14 m.), taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktÄ .

Be to, įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, L. C. tėvai neabejotinai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, kas leistų daryti iÅ¡vadÄ , jog L. C. taip pat patenka į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iÅ¡ seno Lietuvoje gyveno, kategorijÄ (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). PareiÅ¡kėjo tėvas bei seneliai, remiantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais ipso iure. 12.3. Faktas, jog pareiÅ¡kėjo senelė buvo žydų tautybės, nereiÅ¡kia, kad ji negalėjo bÅ«ti Lietuvos pilietė.

Visuotinai žinoma, kad teisinės kategorijos kaip „žydų pilietybė“ nėra ir nebuvo. 12.4. Teismas nevisapusiÅ¡kai vertino Å¡ioje byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į visumÄ bylos aplinkybių, neprieÅ¡taringÄ Ä¯rodymų tarpusavio ryšį ir nuoseklumÄ , dėl ko nepagrįstai sprendė, jog pateiktų duomenų neužtenka nustatyti, kad pareiÅ¡kėjo senelė buvo laikoma Lietuvos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. LaikinÄ jį įstatymÄ apie Lietuvos pilietybę. 12.5. PareiÅ¡kėjo tėvas L.

C., kaip Lietuvos piliečių (bei asmenų, kurių tėvai ir seneliai iÅ¡ seno Lietuvoje gyveno) vaikas, taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 ir 4 punktÄ . 12.6. Teismo vertinimu, 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinys tik nurodo L. C. tautybę. Nagrinėdamas analogiÅ¡kÄ klausimÄ dėl žodžio „nationality“ reikÅ¡mės teismas yra padaręs iÅ¡vadÄ , kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiÅ¡kia ne tik tautybę, bet ir pilietybę (2020-07-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-15851-600/2020, 2020-10-27 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A1779-232/2020 nurodytas sprendimas paliktas nepakeistas).

L. C. buvo žydų tautybės, kas taip pat patvirtina iÅ¡vadÄ , jog 1932 m. Pietų Afrikos Respublikos Vyriausybės leidinyje pateikta informacija yra ne apie L. C. tautybę, bet apie turėtÄ Lietuvos pilietybę. 2019-12-20 Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento raÅ¡tas yra įrodymas, patenkantis į Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų kategorijÄ , kuriuose tiesiogiai nurodyta iki 1940 m. birželio 15 d. asmens turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. 12.7.

Teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo Å¡ios kategorijos bylose ypatumus, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog pateiktų duomenų neužtenka praÅ¡omam juridinę reikÅ¡mę turinčiam faktui nustatyti. 12.8. Teismo iÅ¡vados dėl Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raÅ¡to įrodomosios galios nepagrįstos, prieÅ¡tarauja teismų praktikoje suformuotai pozicijai. Žydų konfesinio teismo pažyma yra laikoma leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, kuri kartu su visuma byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų nuosekliai patvirtina įrodinėjimo dalykÄ . 12.9.

Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, yra pakankami juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo principų, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė atsiliepimÄ , kuriame praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 13.1. PareiÅ¡kėjas nepateikė dokumentų patvirtinančių, kad E. K. iki 1914 metų ne mažiau kaip 10 metų gyveno Lietuvoje. Nekilnojamojo turto įgijimo faktas Lietuvoje iki 1914 metų neįrodo, kad E. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietė; tuo metu nebuvo Lietuvos Respublikos; nekilnojamas turtas galėjo bÅ«ti įgytas kitų valstybių piliečių.

PareiÅ¡kėjo teiginiai, kad jo senelė laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) m. iki 1914 m. gyveno Lietuvoje ir vienerius metus iki (duomenys neskelbtini) m. nepagrįsti jokiais įrodymais. Aplinkybė, kad E. K. (duomenys neskelbtini) m. mirė Lietuvoje nėra aktuali Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę kontekste. E. K. paveldėjimo byloje nurodyta, kad pareiÅ¡kėjo senelė E. K. buvo (duomenys neskelbtini) metų liepos mėnesio 26 dienÄ vokiečių okupantų suÅ¡audyta kaip žydų tautybės pilietė, tačiau minėtas dokumentas nepatvirtina, kad E. K. buvo Lietuvos pilietė. 13.2.

PareiÅ¡kėjas neįrodė, kad L. C. tėvai buvo Lietuvos piliečiai, todėl L. C. negali bÅ«ti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktÄ . PareiÅ¡kėjo tėvo gimimas (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje nesuteikė jam Lietuvos Respublikos pilietybės. PareiÅ¡kėjas Pietų Afrikos Respublikos valstybinės institucijos dokumento teisinių sÄ vokų aiÅ¡kinimui naudoja ne Pietų Afrikos Respublikos nacionalinės teisės aktÄ , bet kitos valstybės nacionalinės teisės aktÄ , kas prieÅ¡tarauja protingumo principui. 13.3.

Pietų Afrikos Vyriausybės leidinys kartu su Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento 2019 m. gruodžio 20 d. pažyma nepatvirtina, kad L. C. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. Dokumente nėra nurodoma išlaikoma pilietybė dokumento sudarymo metu ir po jo sudarymo. Vertinant minėtas aplinkybes, aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 išaiškinimas. Atkreipė dėmesį, kad 1939 m. rugpjūčio 8 d.

Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnis numatė, kad Lietuvos pilietis pilietybės netenka priėmęs svetimos valstybės pilietybę. Taip pat pažymėjo, kad 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymÄ 7 paragrafe buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, iÅ¡skiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimÄ užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu.

PareiÅ¡kėjas nepateikė jokių įrodymų, kad L. C., 1932 m. įgydamas Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. Pirmos instancijos teismo sprendimas atitiko minėtÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , o minėti pareiÅ¡kėjo apeliacinio skundo argumentai – nepagrįsti. 13.4. Beth-Din yra religinis (judaizmo) teismas neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus. PareiÅ¡kėjas teismo rezoliucija buvo įpareigotas pateikti dokumentus, kuriuos pareiÅ¡kėjas pateikė Beth-Din, tačiau minėto įpareigojimo nevykdė.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 iÅ¡aiÅ¡kinimus, Migracijos departamento vertinimu, teismas tinkamai vertino Beth-Din pažymos įrodomÄ jÄ galiÄ ; o pareiÅ¡kėjas neįvykdė įrodinėjimo pareigos. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Dėl naujų įrodymų ir raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų priėmimo 4.

Apeliantas pateikė papildomus įrodymus - Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymas apie asmenų gimimÄ , kuriose nurodyta informacija, kad Å¡ių asmenų tėvai yra žydų tautybės Lietuvos piliečiai. Teigia, jog pateikiami pavyzdžiai iliustruoja, kad pareiÅ¡kėjo senelė bei tėvas, bÅ«dami žydų tautybės, galėjo bÅ«ti Lietuvos piliečiais, o Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

5. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

6. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kurias pateikiamais įrodymais apeliantas siekia įrodyti (jog žydų tautybės asmenys tuo pačiu istoriniu laikotarpiu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę), įvertinęs tai, jog pateiktose archyvinėse pažymose nurodyti duomenys nesusiję su nagrinėjama byla, atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus ir jų nevertina.

7. Taip pat apeliantas pateikė rašytinius paaiškinimus. Teigia, jog nesutikdamas su Migracijos departamento atsiliepime išdėstyta pozicija, pareiškėjas nurodo papildomus argumentus dėl pareiškimo pagrįstumo.

8. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiÅ¡kinimų turinys neprieÅ¡tarauja CPK 323 straipsnyje nustatytam draudimui, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundÄ .

9. Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs tai, kad raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose apeliantas iÅ¡dėstė atsikirtimus į suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡dėstytus argumentus, šį procesinį dokumentÄ priima (CPK 42, 314 straipsniai). Dėl apeliacinio skundo esmės 10. PareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad jo tėvas L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pasak pareiÅ¡kėjo, remiantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 3 punktu, pareiÅ¡kėjo seneliai buvo laikomi Lietuvos piliečiais ipso iure; atitinkamai, pareiÅ¡kėjo tėvas L. C., kaip Lietuvos piliečių vaikas (įstatymo įsigaliojimo metu jam buvo 13-14 m.), taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktÄ . Pirmosios instancijos teismas pareiÅ¡kimÄ atmetė. PareiÅ¡kėjas pateikė apeliacinį skundÄ .

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

11. Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafÄ Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iÅ¡ seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena;

2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi;

3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo:

a) arba nuosavÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , b) arba nuolatinį darbÄ ;

4) Lietuvos piliečio vaikai;

5) jo pati arba našlė;

6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“.

12. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais suformuota ir nuosekliai iÅ¡plėtota. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas).

Nė vienas įrodymas teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios ir turi bÅ«ti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę reikia nustatyti, koks jo ryÅ¡ys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 39 punktÄ ir kt.).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ . Teismų iÅ¡vados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi bÅ«ti logiÅ¡kai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016, 29 punktas).

13. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikÅ¡mę, nustatymo įrodinėjimo ypatumÄ lemia tai, jog Å¡iose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Ä® aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, bÅ«tina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ . Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neiÅ¡vengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida bÅ«tų motyvuota, t. y. kad ji bÅ«tų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o prieÅ¡ingos prielaidos tikimybė bÅ«tų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).

Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobÅ«džio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali bÅ«ti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktÄ , o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumÄ pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

14. Nagrinėjamu atveju, apelianto nuomone, teismas neįvertino pateiktų įrodymų (gimimo įraÅ¡o) apie pareiÅ¡kėjo tėvų gyvenimÄ Lietuvoje (duomenys neskelbtini) metais, kai gimė jų sÅ«nus L. C., t. y. devyneri metai iki (duomenys neskelbtini) metų. Teigia, jog labiau tikėtina, kad L. C. tėvai ne mažiau kaip vienerius metus gyveno Lietuvoje ir iki jų sÅ«naus gimimo (duomenys neskelbtini) metais (tai paneigiančių įrodymų byloje nepateikta).

15. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal pacituotus kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, kiekviena prielaida turi bÅ«ti motyvuota ir pagrįsta įrodymais. Paminėti apelianto teiginiai neparemti jokiais faktiniais duomenimis ar argumentais, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima daryti bent tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad E. K. Lietuvoje gyveno ir iki (duomenys neskelbtini) metų. PareiÅ¡kėjas nurodo, jog pagal byloje esančius duomenis, E. K. turėjo nekilnojamÄ jį turtÄ (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas iki 1914 metų, tačiau Å¡i aplinkybė neįrodo, kad turtas įgytas iki (duomenys neskelbtini) metų.

Apelianto dėstomi teiginiai, kad E. K. nurodyto nekilnojamojo turto adresu gyveno Lietuvoje iki pat mirties (duomenys neskelbtini) metais, nėra aktuali Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 3 punkto kontekste, nes reikÅ¡mingas ir vertinamas tik 10 metų laikotarpis iki 1914 metų. Sutiktina su Migracijos departamento atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡dėstyta pozicija, kad Kelionės sutartyje nurodytas E. K. adresas taip pat neįrodo, jog E. K. iÅ¡ seno (ne mažiau kaip deÅ¡imt metų iki 1914 metų) minėtu adresu gyveno Lietuvoje.

16. PareiÅ¡kėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu 2018 m. balandžio 3 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo TelÅ¡ių filialo raÅ¡tu Nr. 6RTE-238-(2.3.6) gautoje E. K. paveldėjimo byloje esančių duomenų vertinimu (teismas nurodė, jog minėtame dokumente E. K. įvardinta kaip žydų tautybės pilietė, todėl pateiktų duomenų neužtenka konstatuoti, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. LaikinÄ jį įstatymÄ apie Lietuvos pilietybę pareiÅ¡kėjo senelė E. K. galėjo bÅ«ti laikoma Lietuvos piliete).

Apelianto teigimu, teismas nepaaiÅ¡kina, kodėl žydų tautybės asmuo negalėjo bÅ«ti Lietuvos Respublikos piliečiu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas klaidingai interpretuoja teismo sprendimo turinį - teismas nenurodė, jog žydų tautybės asmuo negalėjo bÅ«ti Lietuvos piliečiu. Duomenų apie anksčiau turėtÄ Lietuvos pilietybę Å¡iuose dokumentuose nėra, o kaip jau minėta, sprendžiant dėl L. C. pilietybės, reikÅ¡mingos aplinkybės apie E. K. gyvenimÄ Lietuvoje ir turėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ iki 1914 metų.

Taigi, apelianto argumentai, susiję su jo senelės tautybe, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

17. Apeliantas nurodo, jog teismas neatsižvelgė ir į kitus byloje esančius įrodymus; nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad pateiktos iÅ¡traukos iÅ¡ 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio neįrodo, jog pareiÅ¡kėjo tėvas L. C. prieÅ¡ natÅ«ralizacijÄ buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o tik nurodo L. C. tautybę. Mano, jog sprendimo argumentai neatitinka teismų praktikos, suformuotos analogiÅ¡kose bylose (dėl žodžio „nationality“ reikÅ¡mės); be to, L. C. buvo žydų tautybės, todėl, apelianto teigimu, tai patvirtina, jog leidinyje pateikta informacija yra ne apie tautybę, bet turėtÄ pilietybę. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai vertino Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymos įrodomÄ jÄ galiÄ bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

18. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl Å¡ių argumentų atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, kurioje taip pat buvo vertinami užsienio valstybės institucijos iÅ¡duoti dokumentai – natÅ«ralizacijos liudijimas, Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo pažyma ir fizinio asmens pasas, pažymėjo, kad teismai formaliai taikė įrodymų vertinimo taisykles vertindami nurodytų įrodymų pakankamumÄ pareiÅ¡kėjų praÅ¡omam nustatyti juridinę reikÅ¡mę turinčiam faktui, t. y. kad A.

B. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pagrįsti. Teismai, akcentuodami užsienio valstybės institucijos iÅ¡duotame natÅ«ralizacijos liudijime nurodytas aplinkybes <...> iÅ¡ esmės nevertino nei Å¡iame, nei kituose aptartuose dokumentuose nurodytos informacijos kilmės (Å¡altinio) <...>, kokie papildomi duomenys patvirtina Å¡ios informacijos teisingumÄ , kartu įvertinus aplinkybę, jog Lietuvos archyvuose tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad tai, jog byloje esančiuose Lietuvos archyvų raÅ¡tuose nurodyta, kad duomenų apie A.

B., jo tėvų gyvenimo Lietuvoje faktus nerasta, nereiÅ¡kia, jog pareiÅ¡kėjai gali bÅ«ti atleidžiami nuo įrodinėjimo pareigos. <...>PareiÅ¡kėjas, praÅ¡ydamas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , privalo pagrįsti tam tikras aplinkybes, be kita ko, patvirtinančias juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , taip pat negalėjimÄ gauti reikalingų dokumentų arba negalimumÄ prarastus dokumentus atkurti (žr. Å¡ios nutarties 18–19 punktus).<...> Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylÄ nagrinėję teismai, spręsdami dėl fakto, ar A.

B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., iÅ¡imtinę reikÅ¡mę suteikė netiesioginiam įrodymui – užsienio valstybės institucijos iÅ¡duotam dokumentui (natÅ«ralizacijos liudijimui), iÅ¡ esmės nevertindami Å¡io dokumento reikÅ¡mės ir patikimumo visų bylos įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylÄ nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiÅ¡kėjų pateiktuose užsienio valstybės institucijų iÅ¡duotuose dokumentuose nurodytų duomenų nepatvirtina Lietuvos archyvų raÅ¡tuose pateikta informacija, o kitų įrodymų pareiÅ¡kėjai nepateikė, todėl, byloje nesant jokių kitų įrodymų, teismai privalėjo imtis procesinių priemonių pasiÅ«lydami pareiÅ¡kėjams pateikti papildomus duomenis (įrodymus) juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymui pagrįsti (CPK 178, 225 straipsniai).

19. Nagrinėjamoje byloje 2020 m. rugpjūčio 21 d. rezoliucija teismas įpareigojo pareiÅ¡kėjÄ per 14 dienų pateikti teismui papildomus įrodymus - dokumentus, kuriuos pastarasis pateikė Beth-Din (toks praÅ¡ymas buvo pateiktas Migracijos departamento atsiliepime), tačiau pareiÅ¡kėjas po atsiliepimo pateikimo nors ir teikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, juose laikėsi pozicijos, kad Žydų konfesinio teismo pažyma yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, reikalaujamų įrodymų nepateikė, nenurodė, kad siekė gauti tokius duomenis.

Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2018 m. sausio 2 d. raÅ¡te Nr. R4-7 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad L. (L., L.) K. (K., C.), J. s., gim. (duomenys neskelbtini) metais, iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktÄ , archyvo saugomuose fonduose nerasta. Taigi, pareiÅ¡kėjo pateiktuose užsienio valstybės institucijų iÅ¡duotuose dokumentuose nurodytų duomenų nepatvirtina Lietuvos archyvų pateikta informacija.

Sprendžiant dėl gimimo įraÅ¡o įtakos pateiktų įrodymų visumos vertinimui, pastebėtina, kad jis iÅ¡duotas remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimu, kuriuo nuspręsta atkurti pareiÅ¡kėjo B. A. C. tėvo L. C., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) apskrityje, tėvų vardai - E. K. (merg. R.) ir J. K., gimimo akto įraÅ¡Ä (civilinė byla Nr. e2YT-2303-294/2020; Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis)). IÅ¡ Å¡io sprendimo turinio matyti, kad aplinkybes apie tėvo gimimo duomenis pareiÅ¡kėjas minėtoje byloje grindė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kais įrodymais (B.

A. C. gimimo liudijimu, L. C. mirties liudijimu, 2018 m. balandžio 3 d. Johanesburgo Beth-Din iÅ¡duotu dokumentu ir kt.). Kita vertus, kaip ir akcentavo suinteresuotas asmuo atsiliepime vien pareiÅ¡kėjo tėvo gimimo Lietuvoje 1905 metais faktas nepatvirtina Lietuvos pilietybės įgijimo. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumÄ ir padarė neteisingas iÅ¡vadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias iÅ¡vadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

20. PareiÅ¡kėjas raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose, reaguodamas į suinteresuoto asmens Migracijos departamento reiÅ¡kiamas abejones dėl Lietuvos pilietybės iÅ¡laikymo iki 1940 m. birželio 15 d., teigia, jog jos nėra pagrįstos nei teisiniu reguliavimu, nei jokiais įrodymais, jog pareiÅ¡kėjo tėvas iki Å¡ios datos bÅ«tų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės; nurodo, jog pagal tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimÄ asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimÄ dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba; o tokias aplinkybes pareiÅ¡kėjo tėvo atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra;

Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, jog dokumentų apie pareiÅ¡kėjo tėvo netektÄ Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo teismas skundžiamame sprendime, duomenų apie jo gyvenimÄ Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir buvimÄ Lietuvos Respublikos piliečiu saugomuose fonduose taip pat nėra. Aplinkybė, kad ir iÅ¡vykus iÅ¡ Lietuvos (kuomet turėjo bÅ«ti sprendžiami su iÅ¡vykimu susiję klausimai), jokių papildomų duomenų apie L.

C. Lietuvoje nėra, leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos pilietis.

21. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikÅ¡mės ginčo iÅ¡sprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumÄ , nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos; apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėja Jadvyga Mardosevič