2021-04-14 Nr. AB-7796-3-64-3-00016-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-484-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00016-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2018 m. gruodžio mėnesio periodiškai (apie 3 mėnesius) buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto teko gerokai mažiau nei nustato teisės aktai. Šiaulių TI neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos, kamerose su pareiškėju buvo kalinami 6 asmenys. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo prastas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, šalta ir drėgna. Sanitarinis įrenginys buvo tupimas, tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo vandens nuleidimo (tekdavo vandenį pilti iš kibiro), kamerose nuolat jautėsi nemalonus kvapas. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, buvo sutrikdyta jo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustatė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 10, Nr. 27, Nr. 32, Nr. 36, Nr. 45, Nr. 48, Nr. 56, Nr. 61, Nr. 63 ir Nr. 75, kuriose jam teko nuo 3,63 kv. m iki 20,9 kv. m, o tai atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus neprivaloma atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

5. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo atsakovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės iš visų pusių atskirti mūrine sienele ar plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad sanitarinis mazgas visiškai neatitvertas. Nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą. Tupimo sanitarinio įrenginio įrengimas atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, be to, pareiškėjas dalį skundžiamo laikotarpio buvo laikomas vienas, galėjo patalpas vėdinti per langus, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl blogo kvapo nepagrįsti.

6. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) taikomi tik tiek, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, kas atitinka minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus, natūralaus apšvietimo koeficientas šiame teisės akte nenustatytas, trūkstamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Patikrinimų metu nustatyta, kad kamerose Nr. 36 ir Nr. 32 apšvieta tinkama, galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta. Kitos kameros nebuvo tikrinamos, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomų pažeidimų nebuvo.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Pareiškėjas su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, taip pat neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI periodiškai nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

9. Vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, teismas vadovavosi Įsakymu Nr. V-124 ir nurodė, kad Šiaulių TI laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., iš viso 40 dienų. Įvertinęs Šiaulių TI pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus ir kamerose buvusių asmenų skaičių konkrečiais laikotarpiais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui visas dienas teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Dėl to teismas darė išvadą, kad visu laikotarpiu (40 dienų) pareiškėjui teisės aktais nustatyta kameros ploto norma nebuvo pažeista.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad su juo kameroje buvo 6 asmenys.

11. Dėl teismo posėdyje pareiškėjo nurodytų teiginių, kad gultai kamerose buvo per trumpi, teismas iš į bylą pateiktos Šiaulių TI pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“, nustatė, kad kamerose Nr. 10, Nr. 27, Nr. 32, Nr. 36, Nr. 45, Nr. 48, Nr. 61 ir Nr. 63 gultai yra 1,97 m ilgio, kameroje Nr. 56 – 1,94 m ilgio, o kameroje Nr. 75 – 1,82 m ilgio, todėl sprendė, kad jie nėra per trumpi.

12. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose (nepakankamos ventiliacijos, prasto dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, drėgmės ir pelėsio). Įvertinęs Šiaulių TI paaiškinimus ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-100 (16.3.187. 6.12) ir 2017 m. birželio 29 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-212 (16.3.187. 6.12) užfiksuotus kamerų Nr. 36 ir Nr. 32 patikrinimo rezultatus, teismas konstatavo, kad šiose gyvenamosios patalpose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, ant minėtų patalpų lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nebuvo, patalpas galimybė vėdinti per langus sudaryta, inventorius techniškai tvarkingas. Nenustatęs, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su skundais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

13. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nemalonaus kvapo, tupimo tualeto, teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI pateiktoje pažymoje apie sanitarinių mazgų kamerose įrengimą, užfiksuota, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,81 m iki 2,34 m. Teismo vertinimu, į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtino, kad sanitariniai mazgai buvo atitverti iš visų pusių, todėl darė išvadą, kad atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo sanitarinių mazgų atitvėrimo, ir nurodė, kad niekas negalėjo matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio pareiškėjo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas šiuo aspektu buvo užtikrintas.

14. Remdamasis Aprūpinimo normų 9.1 punktu (jame nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje įrengtame sanitariniame mazge klozetai gali būti ir tupimi) ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad tupimo tualeto įrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu ir pareiškėjo nusiskundimus dėl jo netenkinančio sanitarinio įrenginio atmetė. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad sanitariniai mazgai nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos, teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius dėl kamerose buvusio blogo kvapo.

15. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sveikatos pablogėjimą. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl pablogėjusio regėjimo, akių ligų kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistą.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Spręsdamas dėl atlygintinos žalos formos, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, pažymėjo, kad vertinant vien nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas Šiaulių TI buvo trumpą laiką (40 dienų) ir epizodiškai (po 2–6 dienas).

17. Teismas sprendė, kad nustatytas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, įvertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmetė.

III. 18. Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI jis patyrė nemalonius išgyvenimus, kuriuos yra išdėstęs byloje. Nors pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies (pripažino, kad jo teisės buvo pažeistos), tačiau nepriteisė piniginės kompensacijos. Pareiškėjo teigimu, tokia išvada neteisinga, kadangi teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes.

20. Pareiškėjas pakartoja, kad neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atkreipia dėmesį, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato draudimą kankinti asmenį ar kitaip nežmoniškai su juo elgtis. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad minėtas Konvencijos straipsnis taip pat įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad kalinimo sąlygos nežemintų žmogiškojo orumo, nesukeltų kančių, viršijančių neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

21. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas pabrėžia, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įstatymai ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas, įrodymai ir ginčijami klausimai, ir nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių pagrįstumo, o tik nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

23. Atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra ne bet koks neigiamas poveikis; neturtinei žalai konstatuoti turi būti nustatyta, kad poveikis buvo intensyvus, ne mažareikšmis ir smulkmeniškas.

24. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, kurioje nurodoma, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir pasikartojančiais, nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatyta, kad dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI periodiškai nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo pažeista, netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, ir dėl to pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose pripažino pagrįstais. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (5 000 Eur).

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėtų būti pripažintos neteisingomis.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktus, susijusius su pareiškėjo pretenzijomis dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų.

32. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ypač detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su kalinimo sąlygomis, ir laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų yra pagrįstos tik iš dalies, t. y. pagrįstos tik dėl blogo kvapo.

33. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kuriuos netinkamai įvertino (ar neįvertino) pirmosios instancijos teismas, ir teisės aktų normų, kurios paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

34. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

35. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

36. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

37. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

38. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

39. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė