2017-05-11 Nr. AB-12751-3-61-3-05617-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1286-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05617-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2015 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8651(11) dalį, kuria atsisakoma kompensuoti pareiškėjui 555,49 Eur pensijos dalį bei priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Ministerijos 555,49 Eur pensijos dalį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatų taikymo buvo ribojama ir mokama sumažinta, iš viso per nurodytą laikotarpį jam nebuvo išmokėta 2 237,55 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti susidariusį skirtumą, tačiau ginčijamame sprendime jam buvo nurodyta, kad bus kompensuota tik 1 682,06 Eur pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kuri bus išmokėta iki 2018 m. kovo mėn. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėtų jam kompensuoti ir 555,49 Eur pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nes Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybė turi nustatyti teisingą sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Konstitucijoje įtvirtinta asmens nuosavybės teisių apsauga ir teigia, kad atsakovas nepagrįstai delsia nustatyti jo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir kompensuoti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuostatas neprieštaravo Konstitucijai, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui pagal Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) apskaičiuoto kompensuotino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio. Nustatė ir ginčo dėl to byloje nėra, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jam buvo neišmokėta 2 237,55 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek jos apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus Konstitucinio Teismo nutarimus, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. buvo pagrįstas ir teisėtas. Pensijos gavėjų konstitucines teises pažeidė paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, taikant iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. galiojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Kompensavimo įstatymą, nustatantį praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Kompensavimo įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, skirtumas. Valstybinės pensijos kompensuojamoji suma išmokama 2016–2018 metais šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų dydžių, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse ir šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje. Taigi Kompensavimo įstatymas nenustato, kad pagal jį kompensuotina ir ta pareigūnų ir karių valstybinė pensijos dalis, kuri pensijų gavėjams nebuvo išmokėta dėl Konstitucijai neprieštaravusių Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Kadangi Kompensavimo įstatyme nenustatytas valstybinių pensijų, kurios nebuvo išmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų taikymo, dalies kompensavimas, Ministerija neturėjo teisinio pagrindo priimti kitokį sprendimą. Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl reikalavimas priteisti 555,49 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti tenkinamas. Teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra, nes kompensuotina pensijos dalis Ministerijos 2015 m. spalio 28 d. sprendime apskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Kompensavimo įstatymo nuostatomis.

III. Pareiškėjas S. T. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovų pareiškėjui 555,49 Eur dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kurie išdėstyti pareiškėjo skunde teismui. Papildomai nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškinta, jog įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o šiai normai atitikus Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas išreiškė valią kompensuoti tik tas valstybinės pensijos dalis, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui S. T. pagal Kompensavimo įstatymą apskaičiuoto kompensuotino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. XII-2399 redakcija). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad jam pagal Kompensavimo įstatymą apskaičiuotas kompensuotino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis, į kurį nėra įtraukta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažinta valstybinės pensijos dalis, o Ministerija skundžiamu 2015 m. spalio 28 d. sprendimu atsisakė valstybinės pensijos dalį kompensuoti, todėl prašė panaikinti Ministerijos 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priteisti solidariai iš atsakovų 555,49 Eur valstybinės pensijos dalį.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo pagrįstas ir teisėtas, o Kompensavimo įstatyme nenustatytas valstybinių pensijų, kurios nebuvo išmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo dalies kompensavimas, todėl sprendė, kad Ministerija neturėjo pagrindo priimti kitokį sprendimą, kompensuotina pensijos dalis skundžiamame sprendime apskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Kompensavimo įstatymo nuostatomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta valstybinės pensijos dalis, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl pareiškėjui pagal Kompensavimo įstatymą apskaičiuota grąžintina valstybinės pensijos suma neteisingai, todėl skundas turi būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui Ministerijos 2001 m. sausio 18 d. išvada nuo 2000 m. gruodžio 30 d. neterminuotai buvo paskirta 609,34 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta, todėl pareiškėjui per nurodytą laikotarpį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidarė 1 682,06 Eur, o dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidarė 555,49 Eur valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 13, 15–16).

Pareiškėjas 2015 m. spalio 19 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 17). Ministerija 2015 m. spalio 28 d. rašte nurodė, kad pareiškėjui apskaičiuota valstybinės pensijos nepriemokos suma – 1 682,06 Eur, remiantis Kompensavimo įstatymo nuostatomis, bus pradėta mokėti nuo 2016 m. birželio mėn. ir išmokėta iki 2018 m. kovo mėn. (b. l. 14).

Nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, taip pat ir 4 straipsnio 1 dalis, ne kartą buvo taisomos ir jo taikymas prieštaravo Konstitucijai, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumo yra pasisakyta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kuriuose konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri buvo taikoma ir apskaičiuojant pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, atitinkamai valstybei nekilo pareiga kompensuoti patirtus praradimus taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2015 m. spalio 19 d. prašymą, skundžiamame 2015 m. spalio 28 d. rašte pagrįstai pareiškėją informavo, kad jam, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinės pensijos suma bus kompensuota Kompensavimo įstatyme nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas, nenurodė.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė