2019-04-03 Nr. AB-8598-3-61-3-03763-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1355-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03763-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“), dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. B. ir L. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu į teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), 602,73 Eur turtinę žalą, t. y. priteisti A. B. 301,36 Eur ir L. B. 301,37 Eur; 2) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. spalio 21 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003639 dėl kelionės į (duomenys neskelbtini). Kelionė turėjo įvykti 2014 m. gruodžio 21 d. – 2014 m. gruodžio 27 d., už kelionę buvo sumokėta 2 198 Lt (636,58 Eur) suma (neskaitant mokesčio už vizas). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pervedė pareiškėjams 33,85 Eur dydžio kompensaciją, likusi negrąžinta suma sudaro 602,73 Eur. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, turistams buvo grąžinta tik apie 5 proc. nuo sumokėtos sumos. Ši aplinkybė rodo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai prašo įvertinti Turizmo įstatymas nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Turizmo įstatymą, tyrimą, savo ruožtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Atkreipė dėmesį, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovas teigė, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas. Atkreipė dėmesį į tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. spalio 20 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėja L. B. sumokėjo UAB „Cherry Media Lt“, kuri nėra sutarties šalimi, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. spalio 20 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. spalio 21 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja sumokėjo UAB „Freshtravel“ 636,58 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį. Pažymėjo, kad pareiškėja A. B. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje su 1 261,58 Eur finansiniu reikalavimu, todėl patenkinus skundą, pareiškėja įgytų teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukta ir mokėjimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį atlikusi pareiškėja L. B. su 682,92 Eur finansiniu reikalavimu. Departamento nuomone, patirta žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl, pirmiausia, žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjų A. B. ir L. B. skundą patenkino ir priteisė: pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 301,36 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o pareiškėjai L. B. 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 21 d. pareiškėjai ir kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003639 dėl dviejų asmenų kelionės į (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį pareiškėjai sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą UAB „Cherry Media Lt“, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) kelionė neįvyko. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo pavedimu pareiškėjams buvo grąžinta 33,85 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjams liko negrąžinta 602,73 Eur suma (636,58 Eur – 33,85 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, todėl jie patyrė nuostolių.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 straipsnių, Direktyvos 7 straipsnio, Turizmo įstatymo 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punkto nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

11. Teismas konstatavo, kad UAB „Cherry Media Lt“, nebūdama turizmo paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl neturi pagrindo sutikti su atsakovo atstovo išdėstytomis abejonėmis dėl pareiškėjos L. B. 2014 m. spalio 20 d. atlikto mokėjimo tikslo. Be to, 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo pavedimu pareiškėjams buvo grąžinta 33,85 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos L. B. finansinį reikalavimą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, taigi, tokiu būdu buvo pripažinta, kad 2014 m. spalio 21 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003639 tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta ir pareiškėjai tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, t. y. tinkamai atsiskaitė už kelionę.

12. Teismas konstatavo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės.

13. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

16. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

17. Atsakovas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius, 602,73 Eur turtinės žalos atlyginimas apima keturių (duomenys neskelbtini) vizų mokesčius. Atsakovo įsitikinimu, vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, pareiškėjams negali būti priteisiami iš valstybės.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 21 d. neva sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003639 nėra pasirašyta abiejų šalių, tačiau vis tik teismas sprendė, jog paslaugų sutartis taip šalių buvo realiai sudaryta. Be to, mokėjimo nurodymu pinigai buvo pervedami ne UAB „Freshtravel“, bet visiškai kitam juridiniam asmeniui – UAB „Cherry Media LT“.

19. Atsakovo teigimu, pareiškėjas A. B. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Asmens, kaip turisto, nurodymo sutartyje aplinkybė (nesant atliktą mokėjimą patvirtinančių įrodymų) nepatvirtina fakto, kad toks asmuo pagal sutartį realiai sumokėjo už kelionę, be to, atliktą mokėjimą pagrindžia ne sutartis, o mokėjimą patvirtinantys specialūs dokumentai (mokėjimo nurodymai, pinigų priėmimo kvitai ir kt.).

20. Atsakovo manymu, šiuo atveju pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

22. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

23. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai svarbias aplinkybes, nustatė būtinas sąlygas deliktinei valstybės atsakomybei kilti ir pagrįstai pareiškėjams iš atsakovo priteisė žalos atlyginimą. Teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą, kuriame, be kita ko, vadovavosi ESTT ir Lietuvos teismų praktika dėl analogiškų ginčų sprendimo. Dėl vizų mokesčių pažymi, kad pačiame pareiškėjų skundo turinyje buvo nurodyta, jog vizų mokesčių priteisti neprašoma. Kadangi vizų mokesčiai mokami ne kelionių organizatoriui, o turistus priimančiai valstybei, todėl ir įmokos mokamos atskirai (t. y. atskirai už kelionę, atskirai – už vizas). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai pateikė tik vieną mokėjimą, atitinkantį kelionės kainą. Atsakovas akivaizdžiai nesigilino į bylos medžiagą ir šiuos argumentus tiesiog aklai nukopijavo nuo ankstesnių apeliacinių skundų, kuriuos teikė kitose bylose. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl neva dvigubo žalos atlyginimo galimybės suteikimo pareiškėjams. Pažymi, kad pareiškėjai iki šiol yra gavę tik nepilnai 5 proc. dydžio nuo išleistos sumos draudimo išmoką, apie kurią nurodė savo skunde bei pateikė ją patvirtinančius dokumentus. Daugiau jokių išmokų pareiškėjai nėra gavę ir dvigubo žalos atlyginimo nesiekia. Jei bankroto byloje atsiras galimybė patenkinti pareiškėjų kreditorinius reikalavimus, valstybė galės pasinaudoti regreso teise ir išsireikalauti pareiškėjams išmokėtas sumas.

25. Pareiškėjai, vadovaudamiesi proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principu, siekiant, kad išlaidos atsakovui dar labiau nedidėtų (nes skaičiuojamos palūkanos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo), prašo teismo išspręsti iškart visų patirtų bylinėjimosi išlaidų (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose) priteisimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jie patyrė nuostolių.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintą 602,73 Eur sumą (pareiškėjui A. B. – 301,36 Eur, pareiškėjai L. B. – 301,37 Eur) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

30. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

31. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

33. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

34. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

36. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo byloje Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

38. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

40. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

41. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

43. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad L. B. sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 21 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003639 nebuvo abiejų šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į (duomenys neskelbtini)), kadangi pareiškėja L. B. pervedė atitinkamą paslaugų sutartyje nurodytą sumą turizmo paslaugai gauti, nurodydama mokėjimo paskirtis: „Beta.lt order 414186680“ (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, nors ši suma ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.

44. Ministerija nurodė, kad tik pareiškėja L. B. patyrė išlaidas, todėl žala neturėtų būti priteisiama pareiškėjui A. B. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis patvirtina, kad kiekvienas iš pareiškėjų šioje sutartyje buvo nurodytas kaip vykstantis asmuo (turistas), paslaugos (kelionės) buvo perkamos kiekvienam iš pareiškėjų, todėl, vertinant jų reikalavimų priteisti nuostolius, patirtus negrąžinus sumokėtų už kelionę sumų, pagrįstumą, aplinkybė dėl atliktų mokėjimų pagal sutartį yra svarbi tik tiek, kiek patvirtina faktą, jog priteistina nuostolių pareiškėjams suma negali viršyti pagal sutartį atliktų ir negrąžintų mokėjimų sumos.

45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“.

46. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai neprašė priteisti patirtos žalos dėl vizų mokesčių, pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nepasisakė dėl vizų mokesčių, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl vizų mokesčių nėra reikšmingi.

47. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

48. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialiosios teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

51. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

52. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas pareiškėjų naudai, todėl jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosekli administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2457-1062/2018).

54. Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir į tai, kad pareiškėjai prašo priteisti tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoda nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

55. Pareiškėjai, teikdami atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus: sąskaitą faktūrą už suteiktas advokatės teisines paslaugas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą 100 Eur sumai bei mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos sumos sumokėjimą. Pareiškėjams byloje atstovavo advokatė A. J. Prašomas priteisti išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimo dydis (100 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuris nagrinėjamu atveju sudarytų 1 106,04 Eur, todėl priteistinas pareiškėjams lygiomis dalimis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjams A. B. ir L. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) (po 50 Eur (penkiasdešimt eurų)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjų A. B. ir L. B. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė