2019-10-24 Nr. AB-20432-3-61-3-01859-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1423-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01859-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. P. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. S-2017-5180 „Dėl Jūsų pareiškimo“ (toliau – ir Seimo kanceliarijos 2017 m. gegužės 24 d. raštas Nr. S-2017-5180, ginčijamas raštas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Atsakovas neišnagrinėjo jo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškime nurodytų aplinkybių, todėl ginčijamas raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Prieš rašant Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui pareiškėjui teko kreiptis į ne vieną instituciją, tačiau į jo skundus yra „atsirašinėjama“, t. y. jis gauna atsakymus, kuriuose teigiama, jog į jo skundus ar paklausimus yra atsakyta. Pareiškėjo teisė teikti skundus nėra apribota, todėl tai, jog jis jau kreipėsi į atitinkamas institucijas, negali būti laikoma kliūtimi teikti kitus skundus. Pareiškėjas 2016 m. sausio 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką su skundu „dėl savavaldžiavimo, protegavimo, sukčiavimo, riboženklių sunaikinimo ir galimos korupcijos“, tačiau jo skundas buvo persiųstas pagal kompetenciją savivaldybei, iš kurios pareiškėjas negavo tinkamo atsakymo. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į Seimo kontrolierių, tačiau ir šis pareiškėjo skundo neišnagrinėjo, o tik „atsirašė“.

2.2. Pareiškėjas skunde kelia klausimus dėl kadastrinių matavimų metu nustatytų jo naudojamos valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ribų neatitikimo faktiškai naudojamo žemės sklypo riboms, dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekte nurodytų sutarties sąlygų tikslumo, dėl atliktų ir reikalingų atlikti mokėjimų už perkamą valstybinę žemę pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat piktinasi kaimynų veiksmais („buvo organizuoti darbai ir „t8“ statinys (mūro tvora) skubiai nugriautas“; „kaimynas pastatė savo metalinę tvorą, pastumdamas ją apie 0,5 m link pareiškėjo sandėliuko“; „dabar kaimynas riboženklį „S3“ nukėlė, t. y. sunaikino“) galimai pasididinus jiems priklausantį sklypą ir taip sumažinus sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos reglamento, patvirtinto Seimo valdybos 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. SV-S-1508 (toliau – Reglamentas), 42 punktu, Seimo ir Seimo kanceliarijos gauti dokumentai registruojami Seimo kanclerio nustatyta tvarka, skirstomi vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Seime ir Seimo kanceliarijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 1795 (toliau – Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklės) ir kitais teisės aktais. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklių 54 punktas suteikia galimybę Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui adresuotus prašymus jo pavedimu nagrinėti Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriuje. Šis skyrius nagrinėjo ir teikė atsakymą pareiškėjui į jo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimą, adresuotą Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui.

3.2. Ginčijame rašte, kuriuo atsakyta pareiškėjui į jo pareiškimą, atkreiptas dėmesys į Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Tokia nuoroda rašte padaryta atsižvelgiant pareiškėjo teiginius dėl viešojo intereso negynimo. Seimo kanceliarijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. S-2017-5180 taip pat pastebėta, jog iš pareiškimo bei kartu pridėtos papildomos medžiagos matyti, kad teismai yra priėmę sprendimus ir pareiškėjas informuojamas, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija), teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o valstybinėms valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams draudžiama kištis į teisėjo ar teismo veiklą bei vertinti teismų priimtų sprendimų ar nutarčių teisėtumą ar pagrįstumą.

3.3. Seimo kanceliarijos veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimą, adresuotą Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), Reglamento, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklių reikalavimus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Dokumentų departamento Dokumentų valdymo skyriuje gautas pareiškėjo pareiškimas Reg. Nr. g. 2017-5105 „Dėl sklypo dalies aneksijos, įmokos 1992 m. ir sunaikintų riboženklių, apgaulės ir viešojo intereso negynimo“. Pareiškėjo pareiškime keliami klausimai iš esmės yra atkartoti teismui pateiktame skunde: pareiškėjas kėlė klausimus dėl kadastrinių matavimų metu nustatytų jo naudojamos valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ribų neatitikimo faktiškai naudojamo žemės sklypo riboms; dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekte nurodytų sutarties sąlygų tikslumo; dėl atliktų ir reikalingų atlikti mokėjimų už perkamą valstybinę žemę pagrįstumo; piktinosi kaimynų veiksmais galimai pasididinus jiems priklausantį sklypą ir taip sumažinus pareiškėjo valdomo sklypo dalį; prašė, kad būtų įvertinta pareiškime išdėstyta situacija bei būtų atsakyta į keliamus klausimus; nurodė, jog tikisi iš Seimo, kad šis „imsis darbo ir piliečių skundus galima bus adresuoti Konstituciniam Teismui“; nurodė, kad yra apskundęs, jo manymu, neteisėtus pareigūnų veiksmus ar sprendimus įstaigai, kurioje jie buvo padaryti. Seimo kanceliarija 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. S-2017-5180 atsakė į pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. gautą pareiškimą, kuriame nurodė: Prokuratūros įstatyme numatyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra; iš pareiškėjo pareiškimo bei kartu pridėtos papildomos medžiagos matyti, kad teismai yra priėmę sprendimus dėl pareiškėjo keliamų klausimų; akcentuota, jog pagal Konstituciją teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o valstybinėms valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams draudžiama kištis į teisėjo ar teismo veiklą bei vertinti teismų priimtų sprendimų ar nutarčių teisėtumą ar pagrįstumą.

6. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklių 62–63 punktų nuostatomis pažymėjo, jog atsižvelgiant į pareiškėjo Seimo kanceliarijai teikto pareiškimo turinį bei jame reiškiamus prašymus, galima daryti išvadą, jog atsakymas į pareiškėjo kreipimąsi turėjo būti rengiamas vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklių 63.3 papunkčiu, t. y. laisva forma. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar Seimo kanceliarija pagrįstai pateikė ginčijamą raštą, t. y. ar Seimo kanceliarijai teiktame pareiškime nurodytos aplinkybės iš tiesų buvo išnagrinėtos teismų, ar atsakymas buvo išsamus ir pakankamas.

7. Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė: ieškovai I. P. V. ir G. V. jau kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1796-01, 2005 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/2005/703, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos panaikinimo bei 10 000 Lt turtinės žalos priteisimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13946-599/2009 ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-824-115/2010 minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi Nr. 3P-288/2011 ieškovų kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutarties atsisakė priimti; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-482/2013 taip pat įvertino pareiškėjo argumentus, susijusius su tvoros, pažymėtos indeksu „t8“, atsiradimo aplinkybėmis, konstatuodamas, jog „teisėjų kolegija daro išvadą, kad indeksu „t8“ pažymėta tvora buvo pastatyta iki 1991 m. liepos 25 d.“;

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-795-858/2015 konstatavo, kad dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas pareiškėjui buvo pateiktas, jis atsakovui (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (toliau – NŽT Vilniaus miesto skyrius)) pastabų nepateikė. Be to, sutarties projektas buvo pagrįstas minėtu galiojančiu įsakymu bei žemės sklypo planu, kurio teisėtumą yra ištyręs Vilniaus apygardos teismas.

Teismas taip pat konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. V. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti ir su juo derinti (duomenys neskelbtini), namų valdoje esančio 668,64 kv. m dydžio žemės sklypo 325,7 kv. m ploto dalies pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir priimti sprendimą šio sklypo dalį parduoti bei atlikti kitus atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus pagal teisės aktus, yra pagrįstas;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-402-492/2015 buvo atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 158, kuriuo panaikintas valstybės įmonės VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimas ir nuspręsta pareiškėjo ir jo sutuoktinės prašymo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti inžinerinį statinį – tvorą „t8“ ir nuosavybes teises į jį, netenkinti;

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 4 d. nutartyje (skundas Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 13 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajam policijos komisariatui pateikė pareiškimą, kuriame išdėstė aplinkybes apie nuo 1979 m. iki dabar priimtus įvairių valstybės institucijų sprendimus, susijusius su civiliniais ginčais dėl ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškime pareiškėjas prašė įvertinti kaimynystėje gyvenančio asmens – E. R. ir kitų asmenų, susijusių su minėtais ginčais dėl šio ūkinio pastato, galimai daromas neteisėtas veikas.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnioji tyrėja, išnagrinėjusi minėtą pareiškimą, 2016 m. sausio 28 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant duomenų, jog buvo padarytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Pareiškėjo skundas dėl tyrėjos 2016 m. sausio 28 d. nutarimo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu buvo atmestas, tyrėjos 2016 m. sausio 28 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą paliktas galioti.

Prokurorės 2016 m. balandžio 14 d. nutarimą pareiškėjas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas. Nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartimi, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos teismui, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartį.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dėl tų pačių klausimų, keliamų tiek Seimo kanceliarijos pareiškime, tiek teismui paduotame skunde, kreipėsi ir į Seimo kontrolierių, kuris 2016 m. gegužės 9 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-710 pateiktose tyrimo išvadose konstatavo, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl kadastrinių matavimų metu nustatytų jo naudojamos valstybinės žemės ribų neatitikimo faktiškai naudojamo žemės sklypo riboms, dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekte nurodytų sutarties sąlygų tikslumo, dėl atliktų ir reikalingų atlikti mokėjimų už perkamą valstybinę žemę pagrįstumo yra išspręsti teismų. Taip pat konstatuota, kad valstybinės žemės sklypo (dalies) pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma dėl pareiškėjo neveikimo, o ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

9. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškime kelti klausimai jau buvo išnagrinėti teismuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad priimti sprendimai pareiškėjo netenkino, todėl jis kreipėsi ir į ikiteisminio tyrimo institucijas. Pareiškėjas savo teises aktyviai gina teismuose, tačiau priimti sprendimai yra nepalankūs pareiškėjui, todėl jis, nepaisydamas to, kad atitinkami klausimai jau išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, ir toliau teikia skundus, kuriuose kelia išspręstus klausimus. Teismas pabrėžė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenims ir visoms valdžios institucijoms, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 9 straipsnis. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Ši taisyklė galioja ir teismams.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nurodyti minėti teismų sprendimai (žr. nutarties 7 p.) turi privalomąją galią, todėl jie yra vykdytini, ir Seimo kanceliarija neturėjo įgaliojimų vertinti priimtų teismo sprendimų. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad ginčijamame rašte Seimo kanceliarija pareiškėjui pagrįstai nurodė, jog dėl pareiškime keliamų klausimų teismai jau yra priėmę sprendimus ir valstybės valdžios institucijoms, Seimo nariams ir kt. draudžiama vertinti teismų priimtų sprendimų ar nutarčių teisėtumą ar pagrįstumą. Įvertinus Seimo kanceliarijai teikto pareiškimo turinį bei nustatytas aplinkybes, pareiškėjui buvo pateiktas pagrįstas, išsamus ir aiškus atsakymas, todėl ginčijamo rašto naikinti nėra pagrindo.

11. Dėl viešojo intereso, kaip nurodė pareiškėjas pareiškimo antraštėje, „negynimo“, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui ginčijame rašte pagrįstai išaiškinta, jog viešąjį interesą gina prokurorai.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo bylos nenagrinėti rašytinio proceso tvarka.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja argumentus, nurodytus patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant materialinės ir proceso teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo teismų sprendimų, valstybinių institucijų raštų ištraukas, nuotraukas, schemas, pastabas dėl šių dokumentų.

15. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį nurodo, kad pareiškėjas neteikia argumentų, kodėl apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o cituoja kitų teismų ir įvairių institucijų dokumentus, kurių teisėtumas jau buvo išnagrinėtas teismuose. Apeliaciniame skunde nenurodoma kokių nors aplinkybių ar konkrečių teisinių argumentų, kuriais būtų grindžiamas atsakovo veiksmų nepagrįstumas ar skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas. Seimo kanceliarijos, kaip atsakovo, veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimą, adresuotą Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui, atitinka VAĮ, Reglamento, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklių reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

17. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, tačiau pareiškėjas į 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdį neatvyko, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Seimo kanceliarijos 2017 m. gegužės 24 d. rašto Nr. S-2017-5180, kuriuo pareiškėjui pateiktas atsakymas į jo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ginčijamas raštas atitinka VAĮ, Reglamento, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklių reikalavimus, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant materialinės ir proceso teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstą išvadą dėl Seimo kanceliarijos 2017 m. gegužės 24 d. rašto Nr. S-2017-5180 teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškime pateikti klausimai, į kuriuos Seimo kanceliarija atsakė ginčijamu raštu, jau buvo išnagrinėti teismuose, dėl ko Seimo kanceliarija neturėjo teisės vertinti teismų priimtų sprendimų ar nutarčių teisėtumo ar pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nutarties 5–10 punktuose išdėstytos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas jų teisinis vertinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad Seimo kanceliarija ginčijamu raštu tinkamai atsakė į pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes ir keliamus klausimus. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas Seimo kanceliarijos 2017 m. gegužės 24 d. raštas Nr. S-2017-5180 yra teisėtas ir pagrįstas.

25. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad pareiškėjas, nesutikdamas su teismų priimtais sprendimais, kuriais išspręsti atitinkami klausimai, ir toliau teikia skundus (pareiškimus), kuriuose kelia jau išspręstus klausimus. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vadovaujantis šia nuostata galima daryti išvadą, jog prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinomis aplinkybėmis (faktais) pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenims ir visoms valdžios institucijoms (Teismų įstatymo 9 str.). Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-54/2012).

26. Šiuo nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimo turinio (žr. nutarties 5 p.) matyti, jog pareiškėjas siekė, jog Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas priimtų jam palankius sprendimus dėl nurodytų faktinių aplinkybių ir keliamų klausimų, kurie, kaip teisingai pažymėjo atsakovas ginčijamame rašte ir nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, jau išspręsti teismų priimtais sprendimais. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje, o juo labiau kitos institucijos negali revizuoti teismų priimtų sprendimų.

27. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su viešojo intereso gynimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Iš šių teisės normų turinio galima daryti išvadą, kad viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013). Nagrinėjamu atveju nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, nei Lietuvos Respublikos Seimo statute, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą, todėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ginčijamu raštu pagrįstai išaiškino pareiškėjui viešojo intereso gynimo tvarką pagal nustatytą teisinį reglamentavimą. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas yra susijęs su jo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimu, tačiau ne su viešojo intereso gynimu.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, teismų sprendimų, valstybinių institucijų raštų ištrauko, nuotraukos, schemos ir pastabos dėl šių dokumentų nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė