2020-05-27 Nr. AB-10860-3-62-3-00445-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1084-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00445-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam neteisėtai skirta drausminė nuobauda (apribojimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus). Pasak pareiškėjo, 2017 m. gruodžio 23 d. pareigūnams atliekant kratą, jis bendrojo naudojimo patalpoje buvusiame savo bate pastebėjo svetimą daiktą, tačiau bijojo aiškintis, kieno jis. Pareigūnai matė, kaip jis apsiavė batus, tačiau vis tiek apkaltino pareiškėją ir nurodė, kad telefoną rado kameroje. Pareiškėjas pažymėjo, kad įstaigoje yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, tačiau vaizdo įrašas darant kratas praktikoje nenaudojamas. Pareigūnai, atliekantys kratas, turi prisisegę vaizdo registratorius, tačiau iškilus ginčui viskas ištrinama.

3. Pareiškėjo teigimu, nuobauda jam skirta pagal neteisingą informaciją, kad kameroje Nr. 28 kratos metu rastas telefonas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog į pastatą 2017 m. gruodžio 11 d. jis įkeltas iš kitos įkalinimo įstaigos, nuobaudą gavo 2017 m. gruodžio 23 d., kai dar nieko nepažinojo ir nežinojo, kieno tai buvo telefonas. Marijampolės PN neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjo batai buvo bendrojo naudojimo patalpoje ir jis iš karto kreipėsi dėl filmuotos medžiagos išsaugojimo, tačiau ji buvo ištrinta po 7 dienų, be to, nebuvo ištirta, kam priklausė telefonas, kas juo naudojosi, o pareigūnai pateikė šališką informaciją, pagrįstą subjektyviu vertinimu, kad telefonas buvo rastas kameroje Nr. 28. Pareiškėjas pažymėjo, kad į jo batą telefoną galėjo įdėti bet kuris nuteistasis, kiekvienas nuteistasis galėjo norėti įsigyti telefoną, kadangi atsakovas nesudarė sąlygų bendrauti su artimaisiais. Pareiškėjas pataisos įstaigos veiksmus vertino kaip neteisėtus, nes jais buvo pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei nutarimo dėl nuobaudos paskyrimo pagrįstumą. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų veiksmų skiriant nuobaudą jis patyrė dvasines kančias, nepatogumus, sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, baimę, nerimą, emocinę depresiją, pažeminimą, stresą ir kitus nepatogumus, sutriko jo miegas, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas, radęs draudžiamus daiktus savo asmeniniuose daiktuose, žinodamas, kad mobilieji telefonai ir SIM kortelės yra draudžiami daiktai, privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnyje nustatytų pareigų ir apie draudžiamus daiktus pranešti pareigūnams. Pareiškėjo baimė yra tik subjektyvus supratimas apie galimas pasekmes, jis suprato savo veiksmų (tylėjimo) pasekmes, žinojo, kad batai kratos metu taip pat yra tikrinami, todėl negalėjo tikėtis, kad tokie daiktai nebus rasti, o jis išvengs nuobaudos. Pranešdamas apie neleistinus daiktus, pareiškėjas būtų apsaugojęs save nuo tariamai neteisingai paskirtos nuobaudos. Marijampolės PN pareigūnai kratos metu pareiškėjo avimuose batuose radę draudžiamus daiktus, privalėjo surašyti tarnybinį pranešimą, o Marijampolės PN direktorius pareiškėjui nuobaudą paskyrė vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsnių nuostatomis.

6. Marijampolės PN nurodė neturintys duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, nei reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, nes Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareigūnams 2017 m. gruodžio 23 d. atliekant kratą Marijampolės PN 12 būryje, pareiškėjo avimame bate rastas draudžiamas daiktas – mobiliojo ryšio telefonas „GT STAR“ su SIM kortele; asmens kratą atlikęs pareigūnas surašė Nuteistojo asmens kratos protokolą ir Tarnybinį pranešimą, kuriuose nurodė draudžiamo daikto radimo aplinkybes bei pirminius nuteistojo paaiškinimus; Marijampolės PN direktorius 2017 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 82/04-2426 (toliau – ir Nutarimas) skyrė pareiškėjui nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus, su Nutarimu pareiškėjas supažindintas pasirašytinai, jame išaiškinta jo apskundimo tvarka. Pasiaiškinime pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 23 d. apie 8.15 val. jis užsidėjo batą ir jame buvo mažas, kaip jis galvojo, MP3 grotuvas, kuris kratos metu buvo paimtas, pareiškėjas nežinojo, kieno jis ir koks tai prietaisas. Pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirta nuobauda, Nutarimą ginčijo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriui, nurodydamas, jog Nutarimas yra nepagrįstas, nes batus pareiškėjas apsiavė bendrojo naudojimo patalpose ir telefonas buvo rastas prie išėjimo iš būrio, o teiginys, kad jis paslėpė draudžiamą daiktą savo dėvimame bate, yra nepagrįstas įrodymais (filmuota medžiaga). Departamentas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 2S-424 Nutarimą pripažino pagrįstu.

9. Vadovaudamasis BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 112 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistųjų asmeninių laisvių ir teisių suvaržymai yra neišvengiami, nuteistieji privalo paklusti teisės aktais reglamentuotai pataisos įstaigos vidaus tvarkai, taip pat privalo vykdyti pataisos namų administracijos ir jos pareigūnų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 148, 151 ir 156 punktais, pažymėjo, jog techninių priemonių naudojimas yra leidžiamas kratai atlikti, o ne kratos eigai fiksuoti. Techninės priemonės, naudojamos dalinei kratai atlikti, yra skirtos tam, kad būtų galima patikrinti, ar nuteistojo drabužiuose bei avalynėje neslepiama daiktų, neįtrauktų į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus, o nuteistojo filmavimas dalinės kratos metu nėra Instrukcijos 156 punkte nustatytas techninių priemonių naudojimas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog aplinkybė, kad kratos metu galbūt naudotas vaizdo fiksavimas ir kad nebuvo išsaugotas vaizdo įrašas, negali būti pripažinta atsakovo neteisėtu veiksmu.

10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad radijo imtuvas arba garso grotuvas yra Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, todėl pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis bijojo pareigūnams pasakyti apie bate rastą, kaip pareiškėjas manė, MP3 grotuvą, vertino kaip nepagrįstą – manydamas, kad bate yra MP3 grotuvas, pareiškėjas galėjo nedvejodamas, nedelsdamas jį parodyti kratą atliekantiems pareigūnams, nes turėti garso grotuvą nėra draudžiama. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, net ir nežinodamas, koks prietaisas yra jo bate, pareiškėjas galėjo manyti, kad tai yra leidžiamas turėti daiktas ir iš karto jį parodyti pareigūnams, tačiau to nepadarė, o jo pasirinktas elgesio modelis – slėpti bate esantį daiktą, nesiaiškinant, ar jį leidžiama turėti, kelia abejonių jo nurodytų aplinkybių patikimumu.

11. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareigūnai, radę pareiškėjo avimame bate neleidžiamą turėti mobiliojo ryšio telefoną, surašę Nuteistojo asmens kratos protokolą, Tarnybinį pranešimą, veikė teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdami Instrukcijoje nustatytos kratų atlikimo tvarkos, pareiškėjas, prieš skiriant nuobaudą, buvo informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, jam buvo suteikta galimybė apsiginti (pateikti pasiaiškinimą raštu), į jo pasiaiškinimą atsižvelgta skiriant nuobaudą, todėl atsakovas, priimdamas Nutarimą, nuobaudų skyrimo nuteistiesiems procedūrų nepažeidė. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje ir Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl sveikatos sutrikimų ir Psichologinės tarnybos specialistus nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. dėl nuobaudų paskyrimų nesikreipė. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai dėl psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti nuobaudos, kuria uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus, paskyrimo pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo iš Psichologinės tarnybos išreikalauti visus pareiškėjo rašytus prašymus dėl bausmės atlikimo sąlygų arba išreikalauti pažymą, kurioje būtų nurodyta, kiek kartų pareiškėjas kreipėsi į psichologus, taip pat išreikalauti psichiatro išrašus, t. y. asmens sveikatos istorijos kopijas, nes pareiškėjui kelis kartus esą buvo skirtas medikamentinis gydymas. Pareiškėjas pažymi, kad psichologo nebuvo konsultuojamas iš karto, konsultacija jam būdavo suteikiama tik praėjus apie 5 dienoms nuo prašymo pateikimo, o pažymoje buvo įrašoma, kad jokių emocinių išgyvenimų ir psichikos sutrikimų nėra.

14. Pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, pažymi, jog teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad Marijampolės PN pastate, kuriame laikomas pareiškėjas, yra įrengtos ir nuolat veikia kameros, o filmuota medžiaga padėtų nustatyti su ginču susijusias aplinkybes. Vaizdo registratoriai taip pat gali būti naudojami atitinkamoms aplinkybėms nustatyti, tačiau jie naudojami tik pareigūnų naudai.

15. Pareiškėjo teigimu, Tarnybinis pranešimas buvo surašytas netinkamai, nes jame nurodyta, kad mobilųjį telefoną pareiškėjas turėjo kameroje Nr. 28, nors jis buvo rastas bendrojo naudojimo patalpoje. Pagal šį tarnybinį pranešimą pareiškėjui buvo paskirta nuobauda. Pareiškėjo įsitikinimu, jei tarnybinis pranešimas būtų surašytas teisingai, nuobauda pareiškėjui galbūt nebūtų paskirta.

16. Pasak pareiškėjo, Lietuvoje pradėta taikyti naujovė – kamerų tipo patalpos taikant dinaminę priežiūrą, tačiau nėra teisės aktų, skirtų dinaminei priežiūrai, nėra nurodyta, kaip turi būti naudojamos vaizdo kameros, jų saugojimo taisyklės. Pareiškėjas, išėjęs iš kameros, yra nuolat filmuojamas, tačiau filmuota medžiaga sąmoningai nėra išsaugoma ir tai sudaro kliūčių ginantis teisme.

17. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas į Marijampolės PN buvo etapuotas 2017 m. gruodžio 8 d., iki 2017 m. gruodžio 11 d. buvo karantino patalpoje ir tik tada buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Todėl atsakovo atstovo pateikta informacija, kad pareiškėjas į psichologą ir Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė nuo 2017 m. gruodžio 1 d., yra neteisinga arba pirmosios instancijos teismas sprendime padarė klaidą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad būdamas naujoku Marijampolės PN jis nežinojo, ką turi daryti su jo bate rastu svetimu daiktu. Gyvenamajame aukšte gyveno 15 nuteistųjų, telefonas galėjo būti bet kurio iš jų, bet kas galėjo telefoną įmesti į pareiškėjo batą, tačiau į šiuos pareiškėjo paaiškinimus nebuvo atsižvelgta.

18. Pareiškėjo teigimu, jis nuolat lankėsi pas psichologus, 2018 m. vasario 8 d. reiškė nusiskundimus, 2018 m. vasario 2 d. buvo teikęs prašymą. Apsilankymo metu pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, įskaitant skirtą nuobaudą, tačiau psichologas savo pažymoje galbūt ne viską surašė, o Psichologinė tarnyba pateikė neteisingus duomenis. Todėl, pareiškėjo manymu, jo teiginiai neturėtų būti vertinami kaip abstraktūs ir nepagrindžiantys jo neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas pažymi, kad bylos nagrinėjimo laukė metus, turėjo nesusipratimų su jo skundą nagrinėjusiu teisėju.

19. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar patalpoms saugoti buvo skirtas pakankamas pareigūnų skaičius, nes jei nebuvo pakankamo pareigūnų skaičiaus, reiškia, kad atsakovas pats sudarė netinkamas apsaugos sąlygas ir galimybę draudžiamiems daiktams patekti į įstaigą.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. P. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 82/04-2426 neteisėtai skirtos drausminės nuobaudos (apribojimo vieną mėnesį pirkti maisto produktus), pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas padarė Marijampolės PN direktoriaus Nutarime nurodytą jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą, atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų, laikėsi Instrukcijoje nustatytos kratų atlikimo tvarkos, BVK nurodytų nuobaudų skyrimo reikalavimų, BVK 143 straipsnyje numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos, bei padarė išvadą, jog nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir žalos pasireiškimo fakto, t. y. nenustačius būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271straipsnį kilti.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundo reikalavimas dėl skunde nurodytų aplinkybių turėjo būti tenkintas. Pareiškėjas prašo išreikalauti visus jo rašytus prašymus dėl bausmės atlikimo sąlygų arba pažymą, kurioje būtų nurodyta, kiek kartų pareiškėjas kreipėsi į psichologus, taip pat išreikalauti psichiatro išrašus, t. y. asmens sveikatos istorijos kopijas, nes pareiškėjui kelis kartus esą buvo skirtas medikamentinis gydymas.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių priežasčių nebuvo pateiktas prašymas išreikalauti papildomus įrodymus, nurodytus apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas iš esmės yra atmestas dėl to, jog nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Dėl to pareiškėjo prašymas išreikalauti papildomus įrodymus netenkintinas.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pareiškėjas dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta, pažymi, kad Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 82/04-2426 vadovaujantis BVK 142 ir 143 straipsniais pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, pareiškėjas su Nutarimu ir jo apskundimo tvarka yra supažindintas.

28. Nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK 183 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos (1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (BVK 183 str. 2 d.). Departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.). Taigi iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui, o pastarojo sprendimai – per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

29. Taigi pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirta drausmine nuobauda, ją turėjo skųsti BVK nustatyta tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirta nuobauda, Nutarimą skundė Departamentui, nurodydamas, jog Nutarimas yra nepagrįstas. Departamentas 2018 m. vasario 6 d. sprendime Nr. 2S-424 padarė išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas, ir jo nepanaikino.

30. Pareiškėjas Nutarimą skundė administraciniam teismui, tačiau Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti skundą dėl to, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skųsti Nutarimą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą). Pažymėtina, kad ir šioje byloje pareiškėjas teikė skundą dėl Nutarimo panaikinimo, tačiau 2018 m. spalio 12 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti skundą.

31. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo šioje byloje vertinti ir nustatyti, kad pareiškėjui nuobauda Nutarimu, kuris nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka ir terminu, paskirta nepagrįstai ir neteisėtai.

32. Pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas CK 6.250 ir 6.271 straipsniuose, nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato BVK, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos. Visa tai lemia, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas nebegali būti vertinamas BVK prasme, o turi būti vertinamas tik CK 6.250 ir 6.271 straipsniuose nustatytų sąlygų prasme. Savo ruožtu, tai reiškia, kad CK 6.250 ir 6.271 straipsnių dispozicijose nurodytos šių teisės normų taikymo sąlygos apsprendžia ir įrodinėtinų byloje aplinkybių apimtį bei pobūdį.

33. Tokios teisinės nuostatos yra suformuluotos ir teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. birželio 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A756-416/2014) taip pat nurodė, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. <...> kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (be kita ko) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.

34. Šioje byloje įvertinus pareiškėjo nurodytus atsakovo atstovo veiksmus, atliekant pareiškėjo kratą, drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą, nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nustatyti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.).

35. Byloje nustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai 2017 m. gruodžio 23 d. atliko kratą 12 būrio 28 gyvenamojoje patalpoje ir pareiškėjo avimame bate rado draudžiamą daiktą – mobiliojo ryšio telefoną „GT STAR“ su SIM kortele. Asmens kratą atlikęs pareigūnas surašė Nuteistojo asmens kratos protokolą (b. l. 60) ir Tarnybinį pranešimą (b. l. 59), kuriuose nurodė draudžiamo daikto radimo aplinkybes bei pirminius pareiškėjo paaiškinimus. Nutarimu skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą buvo įvertintos kratos metu nustatytos aplinkybės ir pareiškėjo paaiškinimai, kad 2017 m. gruodžio 23 d. apie 8.15 val. jis užsidėjo batą ir jame buvo mažas, kaip jis galvojo, MP3 grotuvas, kuris kratos metu buvo paimtas, pareiškėjas nežinojo, kieno jis ir koks tai prietaisas. Departamentas 2018 m. vasario 6 d. sprendime Nr. 2S-424 nurodė, kad Nutarimas yra pagrįstas, nes pareiškėjas pripažino, jog žinojo apie bate esantį daiktą, tačiau nedelsdamas neatidavė to daikto pareigūnams, todėl daiktas buvo paimtas kratos metu, Departamentas pripažino, kad mobiliojo ryšio telefonas buvo rastas prie 12 būrio išėjimo durų į laiptinę, o ne 12 būrio 28 kameroje, tačiau tai nei nuobaudos rūšiai, nei dydžiui nedaro įtakos.

36. Šioje byloje pareiškėjas kaip neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus įvardija tai, kad atsakovo atstovas nesiaiškino, kieno yra telefonas, kad nebuvo išsaugotas kratos metu galbūt naudotas vaizdo fiksavimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kratos metu nustatytas aplinkybes (pareiškėjo avimame bate surastas daiktas, kurį nuteistajam draudžiama turėti), pareiškėjo paaiškinimus, dėl kurių pareigūnams nepranešė apie bate esantį telefoną, kratos atlikimo procedūrą pagal BVK 112 straipsnio 3 dalį bei Instrukcijos nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus apie techninių priemonių naudojimą atliekant kratą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-996-442/2018), nustatė, kad techninės priemonės, naudojamos dalinei kratai atlikti, yra skirtos tam, kad būtų galima patikrinti, ar nuteistojo drabužiuose bei avalynėje neslepiama daiktų, neįtrauktų į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus, o nuteistojo filmavimas dalinės kratos metu nėra Instrukcijos 156 punkte nustatytas techninių priemonių naudojimas, todėl aplinkybė, kad kratos metu galbūt naudotas vaizdo fiksavimas nebuvo išsaugotas, negali būti pripažinta atsakovo neteisėtu veiksmu.

37. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, nes pareiškėjas nenurodo jokių imperatyviųjų teisės aktų normų pažeidimų, kuriuos padarė atsakovo atstovas atlikdamas kratą.

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prieš skiriant nuobaudą buvo informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, jam buvo suteikta galimybė pateikti pasiaiškinimą raštu, skiriant nuobaudą buvo įvertinti jo pasiaiškinimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, priimdamas 2017 m. gruodžio 27 d. Nutarimą, nuobaudų skyrimo nuteistiesiems procedūrų nepažeidė.

39. Apibendrinant, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

40. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl sveikatos sutrikimų ir Psichologinės tarnybos specialistus nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. dėl nuobaudų paskyrimų nesikreipė. Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikta psichologės pažyma apie pareiškėjo kreipimusis nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, nes pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2019 m. sausio 22 d. kreipėsi dėl „skatinimo tvarkos, ploto, piniginių lėšų ir kt., pareiškėjo psichologinė bei emocinė būklė išskirtinio dėmesio nereikalavo“, t. y. pažymoje nėra nurodyta, kad pareiškėjas kreipėsi dėl nuobaudos paskyrimo ir kad atliekant drausminės nuobaudos skyrimo procedūras buvo pakenkta pareiškėjo psichinei bei emocinei būklei.

41. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė