32c2ae7d-c62f-49ed-80d5-91bf75e4bf97 · Kauno apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-631-530/2017Teisminio proceso Nr.1-03-2-00738-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 30 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei,nuteistajam D. V., jo gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,nukentėjusiesiems E. B., L.

B., V. B.,nukentėjusiojo E. B. atstovui advokatui Vincui Pacevičiui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo E. B. ir nuteistojo D. V. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 6 dalyje ir paskirta jam 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos žinios. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta jam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams. IÅ¡ D. V. priteista: nukentėjusiojo E. B. naudai 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios L.

B. naudai 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. B. naudai 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiųjų E. B., L. B. ir V. B. civiliniai ieškiniai atmesti. Priteista iš D. V. 960 (devyni šimtai šešiasdešimt) Eur atstovavimo išlaidų E. B. naudai. Teisėjų kolegija, n u s t a t ė: D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad jis 2012 m. birželio 16 d. apie 07.40 val. (duomenys neskelbtini), kelio Alytus-Seirijai-Lazdijai, 23-ajame kilometre, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį ,,VW Polo“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių, galiojusių nuo 2012 m. Nr. 29-1302, Nr. 66-3354 redakcijų 9, 14, 106, 125, 134 punktų reikalavimus – nesilaikė visų atsargumo priemonių tam, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 1,56 promilės etilo alkoholio, prieÅ¡ keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir duoti keliÄ (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, privalėdamas važiuoti kuo arčiau deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to, atsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui privalėdamas sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ , taip keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliÅ«tį automobilio ,,Mitsubishi Space Wagon“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui E. B., kuris vairuojamÄ automobilį stabdė savo važiavimo krypties eismo juostoje ir judėdamas iÅ¡ deÅ¡inės į kairę įvažiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ , į kuriÄ sugrįžus jo (D. V.) vairuojamam automobiliui ,,VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidÅ«rė su automobiliu ,,Mitsubishi Space Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu E. B., dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio automobilio ,,Mitsubishi Space Wagon“ keleivė J.

E. M. nuo Å«maus nukraujavimo, kepenų deÅ¡inės skilties daugybinių sužalojimų mirė, nukentėjusiajai L. B. dėl juosmeninio II stuburo slankstelio kÅ«no suspaustinio lūžimo, kairio raktikaulio lūžimo, kairės pusės VII, VIII, IX Å¡onkaulių lūžimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nukentėjusiajai V. B. dėl kairio stipinkaulio lūžimo tipinėje vietoje buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nukentėjusiajam E. B. dėl deÅ¡inio Å¡eivikaulio lūžimo, deÅ¡inio blauzdikaulio vidinės kulkÅ¡nies lūžimo, deÅ¡inės pėdos I-V padikaulių proksimalinių galų iÅ¡nirimo ir I-II padikaulių proksimalinių galų intrasÄ narinių skeveldrinių lūžimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.Druskininkų miesto apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, konstatavo, kad nuosprendyje aptarti duomenys laikytini įrodymais, nes jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, teisėtais bÅ«dais (BPK 20 straipsnis) ir jie visi patvirtina D.

V. kaltę. Nusikalstama veika inkriminuota teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.Dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžio apeliacinius skundus pateikė nuteistasis D. V. ir nukentėjusysis E. B..Nuteistasis D. V. savo apeliaciniame skunde prašė panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-418/2017 ir priimti naujÄ nuosprendį - D. V. iÅ¡teisinti, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalyje.

Atmesti nukentėjusiųjų pareikÅ¡tus civilinius ieÅ¡kinius. Atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimÄ baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 dalyje, dėl tariamo jo iÅ¡važiavimo į prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ ir grįžimo į savÄ jÄ eismo juostÄ . Nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų vertinant įrodymus, nes pirmos instancijos teismas padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , neatitinkančiÄ faktinių bylos aplinkybių, taip padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimÄ , sukliudžiusį iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį jo atžvilgiu.Nuteistasis nurodė, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas jo baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo praktiÅ¡kai remdamasis iÅ¡ kitos baudžiamosios bylos atÅ¡viesta medžiaga, nepagrįsdamas Å¡ios bylos kitais duomenimis, todėl neteisingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , taip pat nusižengė baudžiamojo proceso teisės normoms, t. y. nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes tinkamai įvertinęs įrodymus, Druskininkų miesto apylinkės teismas privalėjo padaryti pagrįstas iÅ¡vadas dėl aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti, buvimo ar nebuvimo.

Šį reikalavimÄ , pirmos instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė, patvirtindamas kaip nustatytÄ faktÄ , mažai tikėtinÄ (specialistų paneigtÄ ) nukentėjusiųjų versijÄ dėl tariamo jo iÅ¡važiavimo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ ir grįžimo į savÄ jÄ eismo juostÄ , kurių kitÄ dalį paneigė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332-693/2015 (dėl E. B., nukentėjusiosios L. B. ir nukentėjusiosios V. B. galimo sÄ Å¾iningo klydimo, aiÅ¡kinantis eismo įvykio aplinkybes), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalį ir pripažinimo kaltu.

Nuteistojo nuomone, teismas neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, nes apylinkės teisme nebuvo pašalinti prieštaravimai, esantys: TEC 2014 m. vasario 4 d. ekspertizės akte Nr. 11-2571 (1.3) ir TEC 2017 m. kovo 17 d. ekspertizės akte Nr. 11- 2769 (16) bei specialistų išvadose (žr. 2012-11-06 specialisto išvadoje Nr. 11-2115 (12) ir 2013 m. kovo 21 d. specialisto išvadoje Nr. MV2013-14) bei nukentėjusiųjų parodymuose. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pagrįstas suabejojimas nukentėjusiųjų E. B., V.

B. ir L. B. parodymų tarpusavio liečiamumo (susietumo) ir nurodytų atstumų patikimumo aspektu - kokiu automobilis WV POLO tariamai įvažiavo į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ ir po to grįžo į savÄ jÄ - dar labiau pagilino ir sustiprino Å¡ioje baudžiamojoje byloje esančius prieÅ¡taravimus ir sukėlė dar didesnių abejonių dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo neÅ¡aliÅ¡kumo jo atžvilgiu.Nuteistasis taip pat savo skunde nurodė, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas, visiÅ¡kai neanalizavo ir nevertino jo parodymų, duotų 2016-2017 metais, ikiteisminio tyrimo ir teismų posėdžių metu - ypač dėl 2012 m. birželio 16 d. 7.40 valandos kelio Alytus - Seirijai - Lazdijai 23 kilometre susidariusios situacijos, t. y. iÅ¡ prieÅ¡prieÅ¡os jam važiavusio balto mikroautobuso ir iÅ¡ jo užpakalio iÅ¡nirusios žalios maÅ¡inos, kuri rėžėsi į jo vairuotÄ automobilį WV POLO, teismas vadovavosi tik nukentėjusiųjų nurodytomis prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtino kiti iÅ¡tirti įrodymai.

Teismas visiÅ¡kai nevertino liudytojo V. R. parodymo dėl įvykio vietoje buvusio trečio Å¡viesaus (pilko) mikroautobuso ir liudytojos S. Ž. parodymų, dėl sidabrinio mikroautobuso buvimo prie įvykio vietos bei garsinio automobilio signalo nebuvimo, prieÅ¡ pat eismo įvykį. Nuteistasis pažymi, kad jo atmintis sutriko eismo įvykio ir politrauminio suluoÅ¡inimo dienÄ ir tik po ilgo reabilitacijos laiko, gerėjus sveikatos bÅ«klei ir atminčiai, ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00738-15 metu, 2016 m. sausio 8 d.

Alytaus apskrities VPK jam buvo įteiktas praneÅ¡imas apie įtarimÄ , kur jis davė parodymus dėl 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio aplinkybių. Nuteistasis nurodo, kad prieÅ¡taravimai ir abejonės nurodomos apeliaciniuose skunduose turi bÅ«ti iÅ¡nagrinėti apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimÄ ir visapusiÅ¡kai iÅ¡analizuoti bei įvertinti kaltinančios pusės liudytojų, ekspertų, specialistų parodymus ir kitus duomenis - tiek atskirai, tiek lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais.Nuteistasis pažymi, kad eismo įvykio dienÄ jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastu darbininku - statinių sienų ir stogų remontininku, o kaltinamasis E. B.

– (duomenys neskelbtini), todėl tai įtakojo faktÄ , kad grubiai pažeidžiant griežtus teritorijų paskirstymo ir teisės aktuose nustatytas policijos komisariatų vykdomas funkcijas, pirminius veiksmus eismo įvykio vietoje kažkodėl atliko ne Lazdijų rajono PK operatyvinių darbuotojų grupė, vadovaujama tyrėjo ar prokuroro, o Alytaus apskrities VPK policininkai ir gelbėtojai bei kitų tarnybų darbuotojai, t. y. kaltinamojo E. B. pakviesti jo pavaldiniai. Pažymima, kad po 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio vairuotojas E. B. buvo apklaustas tik 2012 m. liepos 26 d., nukentėjusioji V.

B. (motina) – 2012 m. rugpjūčio 1 d., L. B. (sutuoktinė) - 2012 m. rugpjūčio 1 d., nors eismo įvykyje nebuvo sužaloti taip, kad tokį ilgÄ laiko tarpÄ negalėtų bÅ«ti apklausti. Todėl, nuteistojo nuomone, E. B. su savo artimaisiais (motina V. B. ir sutuoktine L. B.) ikiteisminiam tyrimui ir teismui pateikė suderintÄ gynybinę Å¡io eismo įvykio kilimo versijÄ (kurios laikosi iki Å¡iol), jog bÅ«tent jis (nuteistasis) prieÅ¡ pat 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykį, iÅ¡važiavo į prieÅ¡ingÄ kelio juostÄ ir staiga grįžo į savÄ jÄ eismo juostÄ ir bÅ«tent tokie jo veiksmai buvo paminėto eismo įvykio ir tragiÅ¡kų pasekmių priežastis.Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su tuo, jog 2012 m. birželio 16 d. 10.00 valandÄ jo paimtame kraujyje buvo rasta 1,56 promilės etilo alkoholio, nes jį apžiÅ«rint medicinos įstaigoje po eismo įvykio, jo iÅ¡kvepiamame ore iÅ¡ uoslės alkoholio kvapas nebuvo užuodžiamas, o iki eismo įvykio dienos, apie savaitę laiko jis nebuvo vartojęs jokių alkoholinių gėrimų.

IÅ¡ Å¡ios baudžiamosios bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad Vyriausybės nustatyta tvarka (po 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio) nebuvo patvirtintas ir kito vairuotojo (nukentėjusiojo) E. B. blaivumas, o žuvusiosios Janinos E. M. kraujyje buvo rasta 0,18 promilės etilo alkoholio. Nuteistojo teigimu, nukentėjusieji E. B., V. B. ir L. B. teismui nurodė, kad jis, tariamai vairuodamas automobilį „WV POLO“ nuo Seirijų link Alytaus, iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inę kairę kelio pusę, staigiai grįžo į savo kelio pusę ir taip sudarė netikėtÄ kliÅ«tį E. B. vairuojamam automobiliui „MITSUBISHI SPACE WAGON“, tačiau teismo posėdžiuose, apylinkės teismas Å¡ių reikÅ¡mingų baudžiamajai bylai, bet neparankių nukentėjusiesiems, parodymų netyrė ir kritiÅ¡kai (pagal tuomet galiojusio KET reikalavimus) nevertino.

Vertinant kaltininko E. B. veiksmus jo ir jo pusės sumanytoje ir teismui pateiktoje situacijoje (sukimÄ Ä¯ kairę, t. y. prieÅ¡prieÅ¡inę kelio pusę) bei sprendžiant priežastinio ryÅ¡io ir jo kaltės klausimus, ekspertų pagalba buvo bÅ«tina nustatyti momentÄ , nuo kada kaltininkas turėjo realiÄ galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes, nes jeigu vairuotojas sukelia BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytus padarinius, patekęs į avarinę situacijÄ , susidariusiÄ dėl kito eismo dalyvio padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, teismas privalo spręsti ar konkrečioje situacijoje iÅ¡ minėto vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (ar jo veiksmai buvo adekvatÅ«s kilusiam pavojui, ar buvo kitų realių galimybių iÅ¡vengti nusikalstamų padarinių).

Å ios ir kitų, nukentėjusiems nepalankių, aplinkybių Druskininkų miesto apylinkės teismas tinkamai nesprendė, todėl padarė neiÅ¡samias, Å¡aliÅ¡kas ir klaidingas iÅ¡vadas dėl 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio kaltininko.Nuteistojo nuomone, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendis naikintinas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nes teismas savo sprendimÄ grindė tik nukentėjusiųjų E. B., V. B. bei sutuoktinės L. B. parodymų vertinimu, tačiau niekaip neanalizavo E. B. veiksmų, tariamai susidariusioje eismo įvykio situacijoje.

Å ioje byloje nenuginčijamai nustatyta, kad E. B. neleistinai manevravo į prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ savo vairuojamu automobiliu „MITSUBISHI SPACE WAGON“, pažeisdamas KET 9 ir 106 punktų reikalavimus, be to, veikdamas pagal savo sukurtÄ legendÄ , t. y. stabdydamas vairuotÄ automobilį ir pasitraukdamas deÅ¡inėn, turėjo galimybę prasilenkti su iÅ¡ priekio atvažiuojančiu automobiliu. Pagal nustatytas faktines (objektyvias) 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio aplinkybes ir byloje esančias specialistų iÅ¡vadas, kurias 2017 m. birželio 6 d. teisme pilnai patvirtino Lietuvos teismo ekspertizių centro (TEC) ekspertas M.

M., kaltinamojo E. B. vairuojamo automobilio „MITSUBISHI SPACE WAGON“ nusukimas į prieÅ¡ingos krypties (kairę) eismo juostÄ , siekiant iÅ¡vengti eismo įvykio, techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtinas ir priežastiniu ryÅ¡iu susietas su 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio kilimu bei padariniais kelyje Alytus-Seirijai-Lazdijai. Tokiu atveju, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo iÅ¡tirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimÄ priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais.

Priežastinio ryÅ¡io nustatymas yra daugiau fakto klausimas, loginis procesas, nes, sprendžiant klausimÄ , iÅ¡ esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti iÅ¡vadai, ar yra ryÅ¡ys tarp veikos ir padarinių. Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia galimybę nustatinėti faktus ir iÅ¡ naujo vertinti įrodymus. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio iÅ¡vada, kad jis kaltas dėl Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytų padarinių sukėlimo, yra padaryta tinkamai neiÅ¡nagrinėjus visų reikÅ¡mingų baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 duomenų, kritiÅ¡kai nevertino nukentėjusiųjų E. B., L.

B. ir V. B. parodymų prieÅ¡taringumo dėl atstumų, kokiu automobilis „WV POLO“ tariamai iÅ¡važiavo į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ ir po to grįžo į savÄ jÄ ir nelygindamas Å¡ių duomenų jų kita baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 medžiaga bei neatsižvelgdamas į kitas nustatytas faktines aplinkybes. Teismas visiÅ¡kai ignoravo 2012 m. birželio 16 d. 8.40 - 9.50 val. tyrėjo S. K. suraÅ¡ytÄ Kelių eismo įvykio vietos apžiÅ«ros protokolÄ , kurio 17 ir 18 punktuose nurodyta, kad padangų pėdsakų ir stabdymo pėdsakų nėra (I bylos tomas, 12 lapas) bei Lietuvos TEC pateiktas 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio 2- jų ekspertizių iÅ¡vadas ir TEC eksperto M.

M. paaiÅ¡kinimus teisme. Todėl, nuteistojo manymu, akivaizdu, kad bÅ«tent nukentėjusiojo E. B. vairuojamo automobilio nusukimas į prieÅ¡ingos krypties eismo juostÄ , siekiant iÅ¡vengti tariamo susidÅ«rimo, o realiai lenkiant kitÄ transporto priemonę (Å¡viesios spalvos mikroautobusÄ ), techniniu požiÅ«riu buvo visiÅ¡kai nepriimtinas ir susijęs tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su eismo įvykio kilimu bei jo techninėmis pasekmėmis. Apylinkės teismas nuosprendyje Å¡iuos nuteistojo argumentus nutylėjo, o faktines eismo įvykio aplinkybes sprendime pripažino tik tokia apimtimi, kad pateisintų savo ydingÄ sprendimÄ .

Nuteistojo nuomone, Druskininkų miesto apylinkės teismas neiÅ¡nagrinėjo ir neiÅ¡tyrė baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 tiek, kiek to reikalauja įstatymai, nevertino D. V. palankių įrodymų, esančių paminėtoje baudžiamojoje byloje, tuo pažeidė Lietuvos Konstitucinio Teismo suformuotÄ konstitucinę teisės taikymo doktrinÄ . Nuteistojo teigimu, jo procesinė padėtis nuo 2012 m. birželio 16 d. buvo blogesnė už nukentėjusiųjų (Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus virÅ¡ininko E. B. ir jo Å¡eimos narių), o nepalankiam 2017 m. birželio 20 d.

Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimui jis buvo pasmerktas dar neprasidėjus Å¡iam teismo procesui, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje padarė eismo įvykio faktinių aplinkybių neatitinkančiÄ iÅ¡vadÄ , t. y. konstatavo (nustatė prejudicinį faktÄ ), jog E. B. kliÅ«tį sudarė kitas vairuotojas, iÅ¡važiavęs į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ , kuria jis važiavo (4 t. b. l. 118-124). Tuo pačiu pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje nustatė ir D.

V. teisinantį prejudicinį faktÄ , t. y. kad vairuotojas E. B., liudytojos L. B. ir V. B., duodami parodymus dėl atstumų, kokiu automobilis VW POLO iÅ¡važiavo į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ ir po to grįžo į savÄ jÄ , iÅ¡ tiesų yra subjektyvÅ«s (situacija labai greitai keitėsi) ir dėl Å¡ių atstumų jie galėjo sÄ Å¾iningai klysti. Priežastinio ryÅ¡io buvimas techniniu požiÅ«riu dar nereiÅ¡kia priežastinio ryÅ¡io buvimo teisiniu požiÅ«riu ir priežastinio ryÅ¡io nustatymas yra teismo, o ne ekspertų ar specialistų kompetencija, tačiau akivaizdu, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas iÅ¡tyrė ir įvertino tik jį kaltinančius duomenis (įrodymus) ir nepagrįstai nusprendė, kad jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalyje požymių ir neteisėtai nuteisė laisvės atėmimo bausme.Nuteistasis nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturėjo teisės iÅ¡ anksto nustatinėti iÅ¡vadų, kurias gali nustatinėti teismas iÅ¡ naujo nagrinėdamas bylÄ .

Jo atžvilgiu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, nes kasacinės instancijos teismas nustatė kitÄ faktinę 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio bylos aplinkybę nei buvo nustatęs Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendyje, o Druskininkų miesto apylinkės teismas Å¡iÄ aplinkybę - be jokio duomenų vertinimo, tikrinimo, papildomų įrodymų rinkimo – nepagrįstai konstatavo kaip esminę.Nukentėjusysis E. B. savo apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismui prašė pakeisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria D.

V. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymÄ atidedant 2 metams ir paskirti D. V. naujÄ - laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimÄ sankcijoje numatytam vidurkiui, bei jÄ paskiriant atlikti atvirojoje kolonijoje.Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, skirdamas bausmę nepakankamai atsižvelgė į teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo ir kitus kriterijus, aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės bausmės skyrimui, jas tik deklaratyviai ir formaliai iÅ¡vardino, nepakankamai motyvavo ir nesirėmė aktualia teismų praktika.

Pirmosios instancijos teismo D. V. paskirta bausmė bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas prieÅ¡tarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties. Teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės dydžio klausimÄ , turi iÅ¡laikyti pusiausvyrÄ tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės, t. y. paskirti tokiÄ bausmę, kuri bÅ«tų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Tik iÅ¡imtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali iÅ¡eiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų (BK 62 straipsnis, BK 54 straipsnio 3 dalis).Nukentėjusysis nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimÄ reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip Å¡eÅ¡eriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus (iÅ¡skyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų.

Bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neiÅ¡samiai motyvavo, kodėl bausmės tikslai D. V. nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nepakankamai atsižvelgė ir į padarytos veikos pobÅ«dį, padarinius ir kitas veikÄ apibÅ«dinančias aplinkybes, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat ir D.

V. asmenybę apibÅ«dinančius duomenis, jo elgesį po veikos padarymo ir santykius su nukentėjusiaisiais teismo proceso metu. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad nors D. V. padarė neatsargų nusikaltimÄ , tačiau visiÅ¡kai neįvertino aplinkybės, kad jis vairavo stipriai apsvaigęs (1,56 prom. etilo alkoholio), dėl jo kaltės eismo įvykio metu vienas asmuo žuvo, o trims buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Asmuo turi pareigÄ numatyti ir dėl tokio jo elgesio galinčias kilti pasekmes, todėl sprendžiant, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, vadovaujantis BK 41 straipsnyje nurodytais bausmės tikslais, teismų praktika tokio pobÅ«džio bylose, darytina pagrįsta iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju kaltininko asmenybės savybės, jaunas amžius, 55 proc. darbingumas ir pan., negali sumenkinti kilusių labai sunkių padarinių.Nukentėjusysis pažymi, kad nuteistasis D.

V. viso proceso metu nei jo, nei kitų nukentėjusiųjų net neatsiprašė, visiÅ¡kai neatlygino jokios savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos ir tam nesiėmė jokių priemonių, neparodė jokio gailėjimosi dėl jo nusikalstamais veiksmais kilusių labai sunkių padarinių. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. V. net 4 kartus baustas administracine tvarka už įvairius KET pažeidimus. Be to, nuo pat eismo įvykio stengėsi nuslėpti savo veikÄ ir iÅ¡vengti atsakomybės, klaidino teismÄ iÅ¡keldamas vis naujas ir neįtikėtinas versijas, tokiu bÅ«du vilkino procesÄ .

Å ių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pakankamai nemotyvavo ir neįvertino, sprendžiant ar D. V. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, o jas tik formaliai paminėjo skundžiamame nuosprendyje.Nukentėjusiojo teigimu, paminėtos aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad per Å¡velnios bausmės paskyrimas, o ypatingai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, Å¡ioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste D. V. sukurtų ne teisingo nubaudimo, o prieÅ¡ingai - nebaudžiamumo - įspÅ«dį.

Todėl, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumÄ , į itin skaudžias ir negrįžtamas pasekmes, pirmosios instancijos teismo paskirta mažesnė, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmė yra aiÅ¡kiai per Å¡velni, neatitinkanti teisingumo, protingumo principų, prieÅ¡taraujanti galiojančiai teismų praktikai, todėl yra neteisinga, o jos vykdymo atidėjimas paskirtas netinkamai pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ , t. y. nesant tam jokio teisinio pagrindo.

Atsiliepimų į nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus negauta. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis D. V. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundÄ tenkinti, o nukentėjusiojo atmesti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ tenkinti. Nukentėjusieji ir nukentėjusiojo E. B. atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ tenkinti.Nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo E. B. apeliaciniai skundai atmestini.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo iÅ¡vadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas D. V. kaltu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundÄ pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo bei jo pripažinimo kaltu, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį atsako tas, kas vairuodamas transporto priemonę, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichikÄ veikiančių medžiagų pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

Å iame BK straipsnyje numatytÄ veikÄ apibÅ«dina 4 esminiai požymiai:

1) vairavimas bÅ«nant neblaiviam arba apsvaigus kitomis psichikÄ veikiančiomis medžiagomis, 2) veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 3) padariniai (eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus), 4) priežastinis ryÅ¡ys tarp veikos ir padarinių. Pagrindiniai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jo iÅ¡teisinimo, kaip nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 6 dalyje susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, vienoms aplinkybėms, kitų aplinkybių atžvilgiu, suteikė prioritetÄ ir sprendė, kad dėl autoįvykio kaltas D.

V.. Nuteistojo nuomone, teismas vadovavosi tik nukentėjusiųjų E. B., L. B., V. B. duotais parodymais, kuriuose dėstoma mažai tikėtina versija dėl jo (D. V.) tariamo iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ ir grįžimo į savÄ jÄ eismo juostÄ ir kurių kitÄ dalį paneigė Aukščiausiasis teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje (2K-332-693/2015) dėl nukentėjusiųjų galimo sÄ Å¾iningo klydimo. Be to, nebuvo paÅ¡alinti prieÅ¡taravimai tarp TEC 2014 m. vasario 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-2571 (1.3) ir TEC 2017 m. kovo 17 d. ekspertizės akto Nr. 11- 2769 (16) bei specialistų iÅ¡vadų (2012 m. lapkričio 6 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 11-2115 (12) ir 2013 m. kovo 21 d. specialisto iÅ¡vada Nr. MV2013-14) ir nukentėjusiųjų parodymų, todėl nepagrįstai bei neargumentuodamas atmetė nuteistojo D.

V. parodymus. D. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio rytÄ po septintos valandos ir savo automobiliu „VW Polo“ iÅ¡vyko į Alytaus turgų. Važiavo aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt kelių kilometrų per valandÄ greičiu. IÅ¡ kelių Å¡imtų metrų atstumo pamatė prieÅ¡ais atvažiuojantį Å¡viesų mikroautobusÄ . Priartėjus prie jo, iÅ¡ už jo iÅ¡nėrė tamsi žalia maÅ¡ina ir rėžėsi tiesiai į jį. Jis nesugebėjo nieko padaryti.

Atsimena tiek, kad kai laikėsi už vairo įsispyrė stipriau į vairÄ . Savo sudaužyto automobilio po to nematė, daugiau nieko neatsimena iÅ¡ tų įvykių. Buvo komos bÅ«klėje apie mėnesį, nieko nepažino, nieko nežinojo. Praėjus pusantrų metų, ir po truputį pradėjo atsiminti kas įvyko. Nežino, kodėl jam nustatytas vidutinis girtumas, nes alkoholio nebuvo vartojęs. Kaltės, civilinių ieÅ¡kinių neprisipažįsta (t 7, b. l. 29-32).Nukentėjusiojo E. B. parodymais teigiama, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad „VW Polo“, automobilis, vairuojamas D.

V., iÅ¡važiavo įstrižai į jo automobilio važiuojamÄ jÄ dalį į kÄ jis sureagavo instinktyviai, pradėjęs savo automobilį stabdyti, sukti vairÄ Ä¯ kairę pusę, siekiant iÅ¡vengti susidÅ«rimo su „Volkswagen Polo“ automobiliu, kuris buvo jo važiuojamoje kelio dalyje. Spaudė garsinį signalÄ , tokiu bÅ«du siekdamas iÅ¡vengti susidÅ«rimo, judėjo į kairę kelio eismo juostos pusę, kuri buvo tuščia. Tai įrodo jo automobilio stabdymas, kuris prasideda jo kelio pusėje ir tęsiasi apie 50 metrų visais jo vairuojamo automobilio ratais ir baigiasi prieÅ¡ingoje kelio eismo juostoje.

Tokiu bÅ«du tikėjosi prasilenkti su automobiliu „VW Polo“, tačiau jam atlikus šį manevrÄ , „VW Polo“ automobilio vairuotojas D. V. staigiu judesiu pabandė sugrįžti į savo juostÄ ir jie susidÅ«rė ant kelio vidurio, daugiau kairėje pusėje važiuojamosios kelio dalies. SusidÅ«rė V raidės forma. Tai nebuvo statmenas smÅ«gis, nes ,,Volkswagen“ automobilis grįžinėjo į savo kelio juostÄ . Viskas vyko labai greitai, nes atstumas iki tol, kol jis pastebėjo atvažiuojantį automobilį, buvo nedidelis apie 70-80 metrų.

Po susidÅ«rimo jis sÄ monės neprarado. Visi keleiviai kurie važiavo su juo, taip pat nebuvo praradę sÄ monės, bet buvo patyrę vienokius ar kitokius sužalojimus, tačiau vėliau viena keleivė – jo močiutė ligoninėje mirė. Ä® ligoninę po valandos ar po dviejų valandų buvo atvykęs policijos pareigÅ«nas. Jis policijos pareigÅ«nui papasakojo visÄ istorijÄ , kaip viskas įvyko, visas aplinkybes, kaip kas važiavo, kur kas pasuko. Buvo paimtas jo kraujas blaivumui patikrinti. Dar prieÅ¡ tai įvykio vietoje, atvykus policijos pareigÅ«nams, jam buvo tikrinamas blaivumas alkotesterio pagalba.

Alkotesterio parodymai buvo nuliniai. Bendrauti su kaltinamuoju jam neteko, jis buvo nesÄ moningas. IÅ¡ pradžių kaltinimai ir įtarimai buvo pareikÅ¡ti jam. Tyrimas pasibaigė tuo, kad Aukščiausias teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad dėl įvykio jis nėra kaltas. Važiuodamas jis nelenkė kitos transporto priemonės, tai galėtų įrodyti keleiviai važiavę kartu. Daugiau maÅ¡inų nebuvo. Kiek jam žinoma, policija po eismo įvykio buvo per masines informavimo priemones paskelbusi skelbimÄ , kad atsilieptų žmonės matę įvykį.

Tas skelbimas buvo viso ikiteisminio tyrimo metu. Neatsirado nei vieno žmogaus, kuris bÅ«tų matęs tÄ Ä¯vykį(t 6, b. l. 79-82)Å iuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina nukentėjusiosios L. B. parodymai (t 6 b. l. 82-84), kuri nurodė, kad įvykio dienÄ iÅ¡ namų su vyru iÅ¡vyko apie 7.00 val. Kartu vyko mama ir močiutė. Kelyje prie Seirijų jie pamatė iÅ¡važiuojantį prieÅ¡ais automobilį. MaÅ¡inoje kilo baisi panika, nes automobilis važiavo greitai, judėjo į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ , į juos.

Jokių kitų maÅ¡inų nebuvo. Buvo nesuprantama, kaip tuščiame kelyje žmogus gali iÅ¡važiuoti į kitÄ eismo juostÄ . Matė, kad tas vairuotojas visiÅ¡kai nereaguoja, jis toliau važiavo jų pusėje, visiÅ¡kai nedarė jokių manevrų. Vyras spaudė stabdžius, ji matė tÄ automobilį, jis buvo jos regos lauke, matė vairuotojÄ , kurio galva buvo padėta ant vairo. Arba jis buvo girtas, arba jam buvo bloga, nes jis miegojo ant vairo. Jos vyras spaudė garso signalÄ . Ji matė, kaip jis pakilo, jo galva pakilo nuo vairo ir tada suprato, dabar viskas, nes matė kaip jis pakėlė galvÄ ir greitai suko vairÄ Ä¯ kitÄ kelio pusę.

Buvo smÅ«gis, iÅ¡siskleidė automobilio oro pagalvės, daugiausia buvo trenktasi į keleivio pusę. PrieÅ¡ais baltame automobilyje matė kaltinamÄ jį, jis sėdėjo prispaustas, be gyvybės ženklų. Kažkokia moteris padėjo mamai aptvarstyti galvÄ , kadangi mama iÅ¡mušė galva priekinį stiklÄ , jos sužalojimai buvo akivaizdÅ«s kaktoje, kraujas bėgo, galva kraujavo. Kelio atkarpoje kitų maÅ¡inų nebuvo, jų automobilis bei ,,VW Polo“ jokių kitų automobilių nelenkė.

AnalogiÅ¡kas aplinkybes nurodė, ir nukentėjusioji V. B. (t 6 b. l.84-86).Pirmosios instancijos teismo posėdyje (t 6 b. l. 123-128) apklaustas liudytojas V. R. patvirtino, kad jis tuo metu dirbo Lazdijų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėju. Apie autoįvykį, kuris įvyko savaitgalį, sužinojo pirmadienį ryte. Ä®vykį formino Alytaus vyriausiasis policijos komisariatas. Buvo nuvykęs į įvykio vietÄ , įvykio nuotraukas jis jau buvo gavęs elektroniniu paÅ¡tu iÅ¡ Alytaus komisariato.

Ä®vykio vietoje yra gyvenvietė. Gyvenvietėje viena moteris paaiÅ¡kino, kad ji, dirbdama darže, iÅ¡girdo triukÅ¡mÄ , pamatė pro kalnelį dÅ«mus. Užlipusi ant kalnelio, matė, kad yra susidÅ«rę du automobiliai. AiÅ¡kino, kad dar buvo kažkoks trečias automobilis, berods pilkas mikroautobusas, kuris apsisuko ir nuvažiavo link Alytaus, ji pastovėjo ir apsisukusi nuėjo. Liudytoja pasakojo, kad kai užlipo (ant kalnelio), autobusas pagreitino ir nuvažiavo. Ji buvo apklausta kaip liudytoja. Buvo skelbta spaudoje dėl galimų liudytojų, niekas nebuvo nustatytas.

Kitų liudytojų nebuvo. Pagal galimybę apklausė pasveikusius dalyvius. Ä®tarimai buvo pareikÅ¡ti E. B.. Apklausta pirmos instancijos teisme liudytoja S. Ž. parodė, kad tÄ dienÄ kai įvyko avarija, buvo birželio mėnuo, ji ravėjo darÅ¾Ä . Prie jos daržo yra nedidelis kalnas. Gyvena apie 400-500 metrų nuo plento, kurio iÅ¡ daržo nesimato. Ji iÅ¡girdo didelį garsÄ , didelį bumbtelėjimÄ . Pakėlė galvÄ , pagalvojo, gal sprogo maÅ¡inos padanga. Buvo matyti dÅ«mai. Nuėjusi ant kalniuko, maždaug likus iki plento 100 metrų matė, kad įvykusi avarija, susidÅ«rę maÅ¡inos.

Matė, kad jaunas žmogus vaikšto paplente. Pažiūrėjo, apsisukusi nulėkė pasakyti vyrui. Kokie buvo automobiliai, nežino, buvo du automobiliai. Jai bestovint, atvažiavo mikroautobusas šviesiai pilkos sidabrinės spalvos, atvažiavo nuo Alytaus, apsisuko ir vėl nuvažiavo, bet jau tuo metu automobiliai buvo susidūrę ir praėję gal kokios dvi minutės. Automobilio garso signalo ji negirdėjo(t 6 b. l. 128, 129). Liudytojo G. D. parodymais duotais pirmos instancijos teisme (t 6 b. l. 130-132) nustatyta, kad 2012 m. birželio 16 d. ryte ,,Audi A6” automobiliu (sidabrinės spalvos) važiavo su šeima – žmona ir dviem dukromis iš Druskininkų į Alytaus turgų apsipirkti.

Pravažiavus Seirijus iÅ¡ tolo pamatė avarijÄ , buvo garai, garavo antifrizas, buvo susidÅ«rę „VW Polo” iÅ¡ „Mitsubichi”. Jie privažiavo pirmi, matėsi, kad yra kÄ tik įvykęs įvykis prieÅ¡ kelias minutes, siÅ«lė pagalbÄ , tačiau E. B. pasakė, kad nereikia, susitvarkys pats, nes toj srity dirba. E. B. pasakojo, kad iÅ¡važiavo į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ , po to grįžo ir jisai suko į tÄ pusę. Jam neatrodė, kad tokios buvo aplinkybės, nes automobiliai nebuvo apsisukę kelyje.

Kol jis buvo įvykio vietoje, transporto priemonės nebuvo nei kiek judintos. Niekas netraukė tiktai iÅ¡kirpo duris, kad iÅ¡keltų D. V.. Jis įvykio vietoje nufotografavo vienÄ nuotraukÄ . Å ias aplinkybes savo parodymais patvirtino tiek liudytoja D. D. ( t 6 b. l. 132, 133), tiek liudytoja D. D., kuri teigė, jog toje vietoje jie buvo apie 20 ar 30 minučių. Vienus žmones greitoji medicinos pagalba paėmė į Alytų. KitÄ vaikinukÄ paėmė Lazdijai, kai gaisrinė iÅ¡pjaustė. Ji dirba „Eglės“ sanatorijoje, kurioje buvo nukentėjęs vaikinukas.

Ji jį atpažino iš profilio, nes dar nebuvo praėjęs ilgo laiko tarpas. Ji su tuo vaikinu kalbėjo, klausė kaip jo sveikata, kaip jis jaučiasi, ar liko pilnai sveikas po įvykio ( t 7 b. l. 21-22). Taigi šių įrodymų pagrindu, neabejotinai nustatyta, jog po įvykusio eismo įvykio metu buvo tik dvi transporto priemonės kelyje, jokių kitų automobilių kelyje nebuvo. Liudytojų D., D., ir G. D. bei liudytojos S. Ž. parodymais nustatyta, jog jie pačio transporto priemonių susidūrimo momento nematė.

Todėl visos gynybos interpretacijos apie buvusias kokias kitas transporto priemones kelyje Å¡io eismo įvykio metu, yra tik prielaidos, kurios nėra patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais. Tai, kad autoįvykis tik kÄ buvo įvykęs, patvirtina D. apklausose nurodomos aplinkybės, jog po transporto priemonių susidÅ«rimo, buvo praėjęs neilgas laiko tarpas, kadangi dar automobiliai rÅ«ko, nebuvo iÅ¡sisklaidę dÅ«mai. Taip pat neabejotinai galima konstatuoti, kad D. eismo įvykio vietoje užtruko, nes pateiktoje G.

D. nuotraukoje, darytoje jam priklausančiu mobiliuoju telefonu, matyti, kad jie sulaukė kol atvyks visos tarnybos – tiek medicininė pagalba, tiek techninė, tiek policijos pareigÅ«nai (t 7 b. l. 17). IÅ¡ G. D. parodymų taip pat galima spręsti, jog E. B. bandė bendrais bruožais apibÅ«dinti įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad iÅ¡važiavo į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ , po to grįžo ir jisai suko į tÄ pusę. Ir nors Å¡is aplinkybių apibÅ«dinimas nėra visiÅ¡kai riÅ¡lus, tačiau, pagrindinės ir esminės įvykio aplinkybės atsispindi Å¡iame pasakyme.

E. B. nenurodė aplinkybių, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima bent numanyti, kad autoįvykis kilo aplenkiant kitÄ automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, neįtikima, jog asmuo tik kÄ patyręs tokio sunkumo autoįvykį, bÅ«damas streso bÅ«senoje, galėtų tuoj pat kurti versijÄ , kuria sÄ moningai numatytų jį teisinančias aplinkybes, siekiant iÅ¡vengti atsakomybės. Å ie liudytojų parodymai, nors jie ir nematė paties autoįvykio, tačiau neprieÅ¡tarauja nukentėjusiųjų parodymams dėl autoįvykio kilimo aplinkybių.

Taip pat pažymėtina, jog nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas pastebėjimas – tariamas nukentėjusiųjų susitarimas dėl parodymų davimo skirtingu laiku, nors nebuvo jie sužaloti taip kad ilgÄ laiko tarpÄ negalėtų bÅ«ti apklausti, vertintinas kaip nuteistojo subjektyvi nuomonė, kadangi duomenų dėl susitarimo duoti tokius pačius parodymus byloje nėra. E. B. nuo pradžių, tai yra kelios minutės po įvykio nurodė esmines aplinkybes liudytojui G. D., kad iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ , grįžo ir jisai suko į tÄ pusę.

Vėliau jį apklausiant įtariamuoju, kaltinamuoju, nukentėjusiuoju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu ( nežiÅ«rint jo procesinės padėties) eismo įvykio mechanizmas iÅ¡liko tas pats. Tik buvo papildytos detalės, dėl atstumų tarp transporto priemonių, veiksmų po to kai įvykis ir t.t.. Tokius E. B. parodymus patvirtino ir kartu su juo važiavusios liudytojos, Å¡ioje byloje pripažintos nukentėjusiomis, kurių parodymai dėl esminių detalių sutapo su E. B. ir tik dėl atstumų iÅ¡siskyrė, nes tai yra subjektyvus vertinimas, kaip kiekvienas iÅ¡ eismo dalyvių suprato atstumus tarp transporto priemonių pagal savo sugebėjimÄ tai nustatyti ir pagaliau pagal regėjimo aiÅ¡kumÄ .

Akivaizdu ir tai, kad po įvykio buvo renkami įrodymai, teikiamos užduotys specialistams, be to pagal pirminius duomenis buvo reiÅ¡kiami įtarimai E. B., todėl su juo važiavusių artimų asmenų parodymai buvo gaunami tuo metu, kai jie turėjo galimybę atvykti pas tyrėjus. Tiek E. B., tiek L. ir V. B. patyrė traumas, kurios medikų įvertintos nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Todėl sprendimas kada turi bÅ«ti apklausti proceso dalyviai – nukentėjusieji yra prokuroro organizuojančio ir kontroliuojančio ikiteisminį tyrimÄ kompetencijos klausimas.Liudytojo V.

R. parodymai patvirtino tik tai, kad jis bendravo su liudytoja S. Ž., kuri nurodė tam tikras aplinkybes, tačiau įvertinus tai, kad pati S. Ž. buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje ir kuri iÅ¡ esmės patvirtino savo pirminius parodymus duotus tyrėjui, V. R. parodymai apie apklausÄ , tapo nereikÅ¡mingais, nes tai yra perpasakojimas kito asmens pasakojimo. S. Ž. parodymai vertintini kitų bylos įrodymų kontekste ir tik tiek, kad ji pačio įvykio nematė, girdėjo smÅ«gį, po kurio ji bÅ«dama garbaus amžiaus pakilo ant kalniuko, pamatė susidÅ«rusius du automobilius, ėjo pasikviesti vyrÄ .

Aplinkybės, kurias ji nurodė po įvykio nėra tiek reikÅ¡mingos, kad jos galėtų pakeisti įrodymų visumÄ ir daromas galutines iÅ¡vadas dėl D. V. kaltės. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentus, dėl jo blaivumo įvykio metu, juos atmeta kaip nepagrįstus jokiais duomenimis. Pagrįstai pirmos instancijos teismas nustatė, kad D. V. eismo įvykio metu buvo neblaivus. Å ioms iÅ¡vadoms pritaria aukÅ¡tesnės instancijos teismas. Byloje yra duomenys, kad D.

V. kraujyje, paimtame medicinos įstaigoje 2012-06-16, 9.50 val. ( praėjus beveik dviem valandoms po įvykio) buvo 1,56 promilės alkoholio( t.1.b.l.114). Tai, kad nuo jo nesklido alkoholio kvapas, pastebėtina, kad kvapas yra tik viena iÅ¡ daugelio iÅ¡orinių sudedamųjų požymių ( kalbėsena, atmintis, judesiai ir t.t.), kurie yra fiksuojami siekiant nustatyti asmens neblaivumÄ , tačiau jokių bÅ«du nėra esminis požymis neblaivumui nustatyti. Kraujo tyrimas rodo, jog jame buvo rasta alkoholio koncentracija, kuri paneigia bet kokius iÅ¡orinius požymius.

Be to, jis, aplinkybes, susijusias su darbo vieta, su apsilankymu pas tėvÄ prieÅ¡ vienÄ dienÄ iki įvykio nurodė visiÅ¡kai skirtingas, nei nurodė jo tėvas. Tad jo parodymų nepatikimumÄ patvirtina ir jo tėvo K. V. parodymai, kuris paneigė D. V. nurodytas aplinkybes, jog jis iÅ¡ vakaro (penktadienį) po darbo buvo labai pavargęs ir grįžęs pas tėvÄ nuėjo anksti miegoti. Liudytojas K. V. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu 2013 m. rugsėjo 16 d., nurodė, kad iÅ¡ vakaro (penktadienį) birželio 15 d. 17.30 val.

D. V. buvo užsukęs pas juos po darbo tik 20-Å¡imtčiai minučių, iÅ¡gėrė kavos ir iÅ¡važiavo, kur iÅ¡važiavo ir kur tÄ naktį jis buvo, tėvui nežinoma (t 3, b. l. 64, 65). Å ios aplinkybės pagrįstai kelia abejones dėl D. V. parodymų patikimumo iÅ¡ esmės, kadangi dėl patirtų sunkių sužalojimų eismo įvykio metu jis ilgÄ laikÄ buvo komoje, jam buvo dingusi atmintis, taip pat sutriko orientacija ir suvokimas.Dėl specialistų tyrimų ir duotų iÅ¡vadų. Teisėjų kolegija Å¡ioje byloje atkreipia dėmesį į tai, kad Å¡ioje byloje specialistų pateiktos iÅ¡vados yra iÅ¡ esmės sÄ lyginės, todėl jos vertintinos visų įrodymų kontekste, tiek dėl D.

V. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimo, tiek dėl eismo įvykio mechanizmo bei galimybės iÅ¡vengti sunkių padarinių. SÄ lyginės dėl to, kad D. V. vairuoto automobilio stabdymo žymių nefiksuota, todėl nėra objektyvių įrodymų dėl jo manevravimo iki įvykstant eismo įvykiui. Specialisto iÅ¡vados yra tik vienas iÅ¡ įrodymų Å¡altinių, o teismas privalo vadovautis įrodymų visuma, nesuteikiant prioritetų vienam kuriam nors iÅ¡ įrodymų. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė specialistų ir ekspertų iÅ¡vadas, jas tinkamai aprašė kaip raÅ¡ytinius įrodymus ir vertinant tinkamai motyvavo, todėl aukÅ¡tesnysis teismas nesikartoja, pritardamas tokiam pirmos instancijos teismo nuosprendžio raÅ¡ytinių įrodymų iÅ¡dėstymui ir vertinimui. 2012 m. birželio 16 d. kelių eismo įvykio vietos apžiÅ«ros protokolas ir jo priedai – fotolentelė, schema, automobilių „Mitsubishi Space Wagon“ ir „VW Polo“ transporto apžiÅ«ros ir techninio stovio patikrinimo protokolai su fotolentelėmis, automobilių skaitmeninės nuotraukos, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. lapkričio 6 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 11-2115(12) patvirtina tai, kad duomenų, jog automobilio „VW Polo“ vairuotojas D.

V. bÅ«tų pastebėjęs kokiÄ tai kliÅ«tį kelyje ir ėmęsis aktyvių veiksmų jÄ sustabdyti, nėra. Kaip apklausų metu nurodė apklausti ekspertai M. M. ir V. V. , kad tai jog E. B. pradėjo stabdyti vairuojamÄ automobilį dar bÅ«damas savo eismo juostoje , leidžia manyti jog jis pastebėjo kliÅ«tį savo eismo juostoje ir dėl to ne tik stabdė, bet ir manevravo. Å iuos specialistų teiginius visiÅ¡kai patvirtina nukentėjusių parodymai, kad pamačius įstrižai į jų eismo juostÄ Ä¯važiuojantį automobilį, iÅ¡sigando, kilo panika, nesuprato kas atsitiko, todėl staigiai stabdė ir judėjo į tuo metu buvusiÄ laisvÄ eismo juostÄ kairėje. 2013 m. kovo 21 d. specialisto iÅ¡vada MV2013-14, kuri prilygsta konsultacinei iÅ¡vadai nurodoma, kad nors automobilio „Mitsubishi Space Wagon“, valst.

Nr. FGU, vairuotojo E. B. veiksmai – įvažiavimas į prieÅ¡ingos krypties eismui skirtÄ kelio pusę, kur vyko susidÅ«rimas su automobiliu „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryÅ¡yje su eismo įvykio kilimu tiktai sÄ ryÅ¡yje su automobilio „VW Polo“ vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris važiavo prieÅ¡prieÅ¡ine eismo juosta (tuo sudarydamas kliÅ«tį automobilio „Mitsubishi“ vairuotojui ir priversdamas jį keisti važiavimo kryptį) ir pasuko iÅ¡ prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostos į deÅ¡inę tiktai betarpiÅ¡kai prieÅ¡ susidÅ«rimÄ su automobiliu „Mitsubishi“, tačiau Å¡is „Mitsubishi“ manevravimas į prieÅ¡ingos krypties eismui skirtÄ kelio pusę, buvo vienintelė galimybė iÅ¡vengti susidÅ«rimo su prieÅ¡prieÅ¡ais jo eismo juosta artėjančiu automobiliu ,,VW Polo“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) (t 2, b. l. 120-144). Siekiant paÅ¡alinti prieÅ¡taravimus tarp byloje esančių ekspertizių ir specialistų iÅ¡vadų, kÄ nurodė ir nuteistasis D. V. savo apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas paskyrė ekspertizę ir 2017 m. kovo 17 d. gavo ekspertų iÅ¡vadas (t 7 b. l. 76-80),kurios paneigė D. V. versijÄ , jog eismo įvykio kilimÄ Ä¯takojo automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ kito automobilio lenkimas, o Å¡ios transporto priemonės stabdymas ir nusukinėjimas į kairę buvo įtakotas, tikėtina, buvusios kliÅ«ties.

Pastebėtina, kad ekspertas, atlikdamas Å¡iÄ ekspertizę, be kitų bylos duomenų, atsižvelgė ir vertino 2014 m. vasario 4 d. ekspertizės aktÄ Nr. 11-2571 (13), kuriame buvo nustatyta, jog eismo įvykio vietos plane pėdsakas pažymėtas skaičiumi „3“ tikėtina yra automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ kairiųjų ratų pėdsakas. Pėdsakas patvirtina, kad Å¡io automobilio vairuotojas pradėjo stabdyti vairuojamÄ transporto priemonę neįvažiavus į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ , nes stabdymo pėdsakas (kelio pločio atžvilgiu) prasideda 1,0 m atstumu nuo horizontalaus ženklinimo punktyrinės linijos, deÅ¡inėje eismo juostoje, žiÅ«rint pirmine automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ važiavimo kryptimi.

Šios transporto priemonės vairuotojas važiuodamas apskaičiuotu apie 84 km/h greičiu, reagavo savo automobilį stabdymui, būdamas iki stabdymo pėdsako formavimosi pradžios apie 30,3 m atstumu (t 3 b. l. 97-105) Dėl paminėtų aplinkybių, pagrįstai galima teigti, jog prieštaravimai, kuriuos nurodo nuteistasis savo apeliaciniame skunde neatitinka nuosprendyje pagrįstai nustatytų aplinkybių, kadangi prieštaravimai buvo pašalinti paskiriant naujas ekspertizes, suformuluojant papildomus klausimus ekspertams ir specialistams, į kuriuos jie ir atsakė savo išvadose.

Todėl teisėjų kolegija iÅ¡analizavusi byloje surinktus įrodymus, juos įvertinusi bei iÅ¡analizavusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus daro iÅ¡vadÄ , kad A. V. nurodyta aplinkybė, kad E. B. vairuojamas automobilis iÅ¡važiavo į jam skirtÄ eismo juostÄ lenkdamas kitÄ nenustatytÄ automobilį ir jis neturėjo jokios galimybės iÅ¡vengti susidÅ«rimo, yra niekuo nepagrįsta versija. Ta aplinkybė, kuri yra pagrįsta raÅ¡ytiniais įrodymais, specialistų tyrimais, kad E. B. savo vairuojamÄ transporto priemonę pradėjo stabdyti dar bÅ«nant savo eismo juostoje, neginčytinai patvirtina tai, kad jis pastebėjo kliÅ«tį kelyje ir ėmėsi priemonių iÅ¡vengti eismo įvykio.

Nei teismų praktikoje, nei teorijoje nėra pavyzdžių, kad vairuotojas prieÅ¡ atlikdamas lenkimo manevrÄ nuspaustų stabdžio pedalÄ ir taip atlikinėtų lenkimo manevrÄ . Tokiai situacijai nėra loginio paaiÅ¡kinimo, todėl nuteistojo versija dėl buvusio kito automobilio, kurį neva lenkė E. B., yra neįtikinama ir pagrįstai atmestina.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog priežastinis ryÅ¡ys yra BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, o iÅ¡vadÄ apie jo buvimÄ ar nebuvimÄ padaro teismas.

Ekspertai bei specialistai sprendžia tik techninius priežastinio ryÅ¡io buvimo klausimus. Tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp veikos ir kilusių padarinių konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog eismo įvykis nebÅ«tų įvykęs, jeigu analogiÅ¡koje situacijoje asmuo nebÅ«tų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų.Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusiÄ kliÅ«tį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada Å¡ias kliÅ«tis numatytų (kasacinės nutartys Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434/2015, 2K-332-693/2015), todėl Å¡iuo pagrindu E. B. buvo iÅ¡teisintas, dėl eismo įvykio sukėlimo.

Taigi E. B. manevravimas kelyje buvo įtakotas kliÅ«ties, kuriÄ sudarė D. V.. Aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju D. V. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių, galiojusių nuo 2012 m. Nr. 29-1302, Nr. 66-3354 redakcijų 9, 14, 106, 125, 134 punktų reikalavimus – nesilaikė visų atsargumo priemonių tam, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 1,56 promilės etilo alkoholio, prieÅ¡ keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir duoti keliÄ (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, privalėdamas važiuoti kuo arčiau deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to, atsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui privalėdamas sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ , taip keldamas grėsmę eismo saugumui ir sukėlė nusikalstamas pasekmes.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad tarp pasekmių ir KET pažeidimų, kuriuos padarė E. V. vairuodamas automobilį „VW Polo“ yra juridiÅ¡kai svarbus priežastinis ryÅ¡ys. Jeigu jis nebÅ«tų sudaręs kliÅ«tį kelyje, eismo įvykio padariniai nebÅ«tų kilę. Teisėjų kolegija mano, kad jog nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas visiÅ¡kai pagrįstai nustatė, kad eismo įvykio priežastis nulėmė ne kieno nors kito, o bÅ«tent nuteistojo D. V. veiksmai.Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo apeliacinio skundo argumentÄ , susijusį su tuo, jog Aukščiausiasis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartyje nustatė D.

V. tariamai teisinantį prejudicinį faktÄ , t. y. kad vairuotojas E. B., liudytojos L. B. ir V. B., duodami parodymus dėl atstumų, kokiu automobilis „VW POLO“ iÅ¡važiavo į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ ir po to grįžo į savÄ jÄ , iÅ¡ tiesų yra subjektyvÅ«s (situacija labai greitai keitėsi) ir dėl Å¡ių atstumų jie galėjo sÄ Å¾iningai klysti, atmeta jį, kaip nesudarantį pagrindo jį vertinti kaip kategoriÅ¡kÄ ir nekintamÄ , ir juo labiau kaip prejudicinį faktÄ . Vien Å¡ios aplinkybės formulavimas, jog nukentėjusieji galėjo dėl atstumų sÄ Å¾iningai klysti, tiesiog nepatvirtina tai, kad iÅ¡tyrus bylos duomenis, Å¡ie nukentėjusiųjų parodymai buvo klaidingi ar reikÅ¡mingi tiek, kad jais remiantis bÅ«tų galima spręsti apie D.

V. kaltę Å¡alinančiÄ aplinkybę. Kaip jau buvo minėta, tiek liudytojų, tiek nukentėjusiųjų parodymai negali bÅ«ti vertinami izoliuotai vienas nuo kito, jie įvertinami kartu su kitais įrodymais, o iÅ¡vados yra daromos tik tuomet kai vieni įrodymai patvirtina kitus įrodymus ir sudaro vientisÄ logiÅ¡kai pagrindžiamÄ grandinę. Streso situacijoje, atstumui nustatyti, yra reikÅ¡mingos tokios aplinkybės: kaip žmogaus reakcija į stresÄ , regėjimas, savalaikis ar vėlesnis kliÅ«ties pastebėjimas, dėmesio koncentracija į eismo sÄ lygas, matomumo buvimas bÅ«nant keleivio vietoje ir panaÅ¡iai.

Todėl apelianto teiginiai, kad nukentėjusiųjų- keleivių nurodyti atstumai grįžtant D. V. į savo eismo juostÄ nerealÅ«s, jos negalėjo matyti vairuojančio asmens ir pnÅ¡, yra subjektyvÅ«s teiginiai, kurių nepagrindžia jokie kiti įrodymai.Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat prašė nukentėjusiųjų civilinius ieÅ¡kinius atmesti. Byloje buvo pareikÅ¡ti civiliai ieÅ¡kiniai – nukentėjusioji L. B. pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė priteisti solidariai iÅ¡ kaltinamojo D.

V. ir draudimo bendrovės 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusioji V. B. prašė priteisti solidariai iš kaltinamojo D. V. ir draudimo bendrovės 2192,25 Eur turtinei žalai atlyginti bei 40000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusysis E. B. prašė priteisti solidariai iš kaltinamojo D. V. ir draudimo bendrovės 1399,82 Eur turtinei žalai atlyginti ir 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš D.

V. nukentėjusiojo E. B. ir L. B. naudai priteisė po 3000 Eur, neturtinei žalai atlyginti, o V. B. naudai 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.AukÅ¡tesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai pasisakė dėl civilinių ieÅ¡kinių dydžių ir jų priteisimo iÅ¡ kaltininko D. V., todėl nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimas ir Å¡ioje dalyje dėl civilinių ieÅ¡kinių netenkinimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas įvertino, kad AAS ,,BTA Baltic Insuranse Company“ pateikė pažymas apie iÅ¡mokėtas nukentėjusiesiems sumas (BPK 113 straipsnis, CK 6.263 straipsnis), kurios patvirtino patirtos turtinės žalos kompensavimÄ (t. 7, b.l. 1-7), todėl, nesant naujų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų papildomas iÅ¡laidas, civilinius ieÅ¡kinius dėl turtinės žalos priteisimo pagrįstai atmetė.

Neturtinės žalos dalyje, teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, įvertino, jog dėl D. V. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiesiems padaryti sveikatos sutrikdymai, be to, vienas žmogus žuvo, atsižvelgė į padarytų sužalojimų sukeltas pasekmes, tai, kad nukentėjusieji yra vienos Å¡eimos nariai ir kaltinamojo veiksmais jų sveikatai sukeltos pasekmės kilo vienu metu, o tai sukėlė ypatingai didelius nepatogumus ir iÅ¡gyvenimus, be to įvertino ir tai, kad pats kaltinamasis D. V. patyrė didelius sužalojimus, jo darbingumo lygis siekia tik 55 procentus, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo nustatyti priteistini neturtinės žalos dydžiai yra visiÅ¡kai pagrįsti ir atitinkantys teisminę praktikÄ Å¡io pobÅ«džio baudžiamosiose bylose.

Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes dėl nuteistojo D. V. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, teisėjų kolegija pasisako dėl nukentėjusiojo E. B. apeliacinio skundo, kuriuo jis praÅ¡o nuosprendį pakeisti bausmės D. V. skyrimo dalyje ir paskirti D. V. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimÄ sankcijoje numatytam vidurkiui, bei jÄ paskirti atlikti atvirojoje kolonijoje.Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo apeliacinio skundo reikalavimo, keliamas D. V. bausmės individualizavimo klausimas.

Nukentėjusiojo nuomone, teismas, skirdamas bausmę nepakankamai atsižvelgė į teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo ir kitus kriterijus, aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės bausmės skyrimui, jas tik deklaratyviai ir formaliai iÅ¡vardino, nepakankamai motyvavo ir nesirėmė aktualia teismų praktika, o paskirta bausmė bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas prieÅ¡tarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties. Su Å¡ias nukentėjusiojo E. B. apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja prieÅ¡ingai.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi bÅ«ti teisingos.

Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiÅ¡kia, kad valstybės taikomos priemonės turi bÅ«ti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi bÅ«ti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie bÅ«tų akivaizdžiai neadekvatÅ«s nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Ä®statymų leidėjas apibÅ«dina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumÄ , kurie Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningÄ bausmės paskirtį.

Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų Å¡ių reikalavimų ir nė vienam negali bÅ«ti suteikiama virÅ¡enybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ä®statymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingÄ bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamÄ jÄ atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokiÄ bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje. Kaip matyti iÅ¡ nuosprendžio, D. V. padarė vienÄ baigtÄ neatsargų nusikaltimÄ , jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, baustas administracine tvarka, anksčiau neteistas, nesimoko, prieÅ¡ įvykį dirbo, Å¡iuo metu dėl autoįvykio padarinių nustatytas tik 55 procentų darbingumas, vedęs, augina vienerių metų vaikÄ (t 7, b. l. 189).

Dėl jo nusikalstamų veiksmų žuvo žmogus, o trys buvo sužaloti nesunkiai, tačiau visos jo veiksmais sukeltos pasekmės padarytos jo nerÅ«pestingų, neatsargių veiksmų. Teismas negali nevertinti ir tos aplinkybės, kad eismo įvykio metu jis pats buvo sunkiai susižalojęs, o dėl Å¡io įvykio pasekmių, jo darbingumo lygis sumažėjęs per pusę. Nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau negu penkeri metai, per tÄ laikÄ D. V. naujų nusikaltimų nepadarė.BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo trejų iki deÅ¡imties metų.

Byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų Å¡velnesnei bausmei skirti. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, nėra ir nustatyta aplinkybių, jog sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, dėl ko teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, D. V. skyrė artimÄ sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui 4 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka D. V. asmenybę, jo padarytos veikos pavojingumÄ bei neprieÅ¡tarauja teisingumo ir proporcingumo principams.BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip Å¡eÅ¡eriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų.

Bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sÄ raÅ¡o aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismo iÅ¡vada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo iÅ¡sprendimo turi bÅ«ti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimÄ dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe.

Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ bÅ«tina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį Å¡eimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis Å¡iais ir kitais duomenimis, gali bÅ«ti daroma iÅ¡vada, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžta bausmės paskirtis gali bÅ«ti pasiekta be realaus laisvės atėmimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-160/2009, Nr. 2K-404/2007).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos kaltės formÄ , iÅ¡analizavęs D. V. asmenybę, nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimÄ . Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ turi bÅ«ti vertinama aplinkybių visuma. Nei viena atskirai paimta aplinkybė negali lemti teismo sprendimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar neatidėjimo. Neabejotinai pirmos instancijos teismas įvertino visas aplinkybės, tiek nukentėjusiųjų patirtus sužalojimus, žuvusį jiems artimÄ Å¾mogų, tiek ir pačio nuteistojo patirtus sunkius sužalojimus, kurie Å¡iuo metu ir ateityje neabejotinai įtakos jo gyvenimo kokybę.

Prarasta dalis darbingumo. Nuteistasis nuo 2012 m. jokių nusikalstamų veikų nepadarė, jis yra Å¡eimos žmogus, prieÅ¡ tai turėjo darbÄ dirbo, todėl visos Å¡ios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui spręsti, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Å i byla nebuvo paprasta teisiniu požiÅ«riu, keitėsi proceso dalyvių statusas dėl tų pačių įvykių. Todėl tai, kad nuteistasis neatsiprašė nukentėjusiųjų, Å¡i aplinkybė neturėtų bÅ«ti vertinama, kaip labai neigiamai apibÅ«dinanti nuteistÄ jį, kadangi Å¡ios bylos iÅ¡skirtinumas, kad prieÅ¡ tai buvusiame procese nuteistojo statusas buvo prieÅ¡ingas – nukentėjusysis, ir Å¡iame procese nelaikant save kaltu, jo suvokimas bei emocinė bÅ«klė, esant kardinaliai prieÅ¡ingai teisiÅ¡kai vertinamai situacijai, jog reikia atsipraÅ¡yti nukentėjusiųjų asmenų, rÅ«pintis dėl žalos atlyginimo, ne iÅ¡ piktos valios gali bÅ«ti ir neatitinkanti nukentėjusiųjų lÅ«kesčių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis D. V. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytus formaliuosius kriterijus bausmės vykdymui atidėti – jam skirta laisvės atėmimo bausmė už neatsargų nusikaltimÄ , nevirÅ¡ijanti Å¡eÅ¡erių metų. Be to, įvertinusi D. V. aukščiau iÅ¡dėstytÄ charakterizuojančiÄ medžiagÄ , teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog yra pagrindas manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl pirmosios instancijos teismas BK 75 straipsnio nuostatas taikė tinkamai ir spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės dydžio klausimÄ , iÅ¡laikė pusiausvyrÄ tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės, t. y. paskyrė bausmę adekvačiÄ (proporcingÄ ) padarytai nusikalstamai veikai.

Ä®vykis dėl kurio nuteistas D. V. buvo daugiau nei prieÅ¡ penkerius metus. Per tÄ laikotarpį jo statusas procese pasikeitė kardinaliai. Kasacinėje nutartyje Nr.2K-7-29-942/2016 LAT iÅ¡plėstinė septynių teisėjų kolegija akcentavo, jog proceso greitumo principas baudžiamajame procese yra ypač svarbus. Todėl ilgas proceso laikas gali bÅ«ti pagrindu taikyti teisinių sankcijų Å¡velninimÄ , tiek skiriant bausmės trukmę, tiek taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Tai, kad Å¡ioje byloje procesas užtruko ne dėl proceso dalyvių veiksmų, o nuo valstybės institucijų veiksmų, buvo pagrindu nuteistajam taikyti Å¡velnesnes sankcijas ir Å¡iuo konkrečiu atveju pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Todėl pritariant pirmos instancijos teismo motyvams dėl BK 75 straipsnio taikymo ir įvertinant tai, kad procesas tęsiasi daugiau nei penkerius metus, ne dėl D. V. kaltės, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas ir paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimo trukmės nustatymas, atitinka protingumo, teisingumo principus ir paskirti jam įpareigojimai leis užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimÄ . Atsižvelgiant į visas iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sÄ mone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį, kuriame teismo padarytos iÅ¡vados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, civilinis ieÅ¡kinys ir proceso iÅ¡laidų atlyginimo klausimas taip pat iÅ¡spręsti teisingai.

Todėl nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo E. B. apeliaciniai skundai atmetami, o Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendis paliekamas galioti.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartÄ pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) apraÅ¡omojoje dalyje privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės. Å ios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes.

Kolegijos nuomone, iÅ¡ esmės dėl visų apeliacinių skundų argumentų, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantai, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamÄ nuosprendį.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė sprendimÄ , kuris netenkina proceso dalyvius: nuteistÄ jį, jo gynėjÄ ar nukentėjusįjį, savaime nereiÅ¡kia, jog bylos aplinkybės iÅ¡nagrinėtos neiÅ¡samiai ir Å¡aliÅ¡kai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (LAT nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).Nukentėjusiojo E. B. atstovas advokatas Vincas Pacevičius apeliacinio proceso metu pateikė nukentėjusiojo atstovavimo iÅ¡laidų kvitus, pagal kuriuos sprendžiama, jog nukentėjusysis E. B. turėjo 360 Eur iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese.Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Å ios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylÄ apeliacinėje instancijoje. Tačiau, sprendžiant klausimÄ dėl iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015 ir kt.). Proceso dalyvis, kuris savo nuožiÅ«ra pakvietė dalyvauti procese ekspertÄ , specialistÄ , gynėjÄ ar atstovÄ arba turėjo kitų iÅ¡laidų, jas apmoka pats iÅ¡ savo lėšų.

Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiojo E. B. ir nuteistojo D. V. apeliacinius skundus ir abu skundai atmetami, tad apeliaciniai skundai neturėjo įtakos bylos nagrinėjimo rezultatui apeliacinės instancijos teisme.Todėl teisėjų kolegija sprendžia jog atstovavimo išlaidų priteisimas, kai nukentėjusiojo skundas atmetamas yra negalimas ir iš nuteistojo D.

V. nukentėjusiojo E. B. naudai nepriteisia bylinėjimosi iÅ¡laidų.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo E. B. apeliacinius skundus atmesti.Nukentėjusiojo E. B. atstovo advokato Vinco Pacevičiaus praÅ¡ymÄ priteisti proceso iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme atmesti. Teisėjai                                                                               Danutė GiačaitėArÅ«nas PaÅ¡tuolisOlegas Å ibkovas