2016-12-06 Nr. AB-23053-3-61-3-00649-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1718-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00649-2015-0 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. L. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 12-01-106; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (3 363,69 Eur).

Pareiškėjo nuomone, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimas pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas, nes ekonominis sunkmetis savaime nesuponuoja, kad turėtų būti mokoma sumažinta pensijos dalis.

Krašto apsaugos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o šių nuostatų galiojimo pratęsimas taip pat yra teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo K. L. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu. Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 metų sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos dalį nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti KAM 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 12-01-106, motyvuodamas tuo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams.

III. Pareiškėjas K. L. su Vilnaius apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo išaiškinimus pritaikė selektyviai, pažeisdamas sisteminį normų aiškinimo principą, netinkamai pritaikė materialines teisės normas. Mano, kad teismo sprendimo dalis dėl KAM 2015 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 12-01-106 pareiškėjui sukelia nepalankias procesines pasekmes. Procesine prasme tolimesnis ginčas dėl šio akto panaikinimo negalimas. Materialine prasme atsakovo sprendimas lieka galioti – pareiškėjo subjektinė teisė į sumažintos pensijos kompensavimą nėra įgyvendinama. Pirmosios instancijos teismui nutraukus bylą, yra paneigiama pareiškėjo teisė į pažeistos subjektinės teisės teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui K. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, buvo neišmokėta pagrįstai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priteisti jam 2010–2013 metais neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (3 363,69 Eur).

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista KAM neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo33 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr. 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka nekompensuojama neteisėtai (žr. 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-933-525/2015).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo nurodomame Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Kaip jau minėta, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šiuo metu egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas įpareigoti KAM grąžinti pareiškėjui 2010–2013 metais susidariusią pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti KAM 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 12-01-106.

Teisėjų kolegija pažymi, kad KAM 2015 m. sausio 20 d. sprendime nurodyta, jog KAM jau yra priėmusi sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, įformintą raštu Nr. 12-01-1082 ir vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 23 straipsnio 6 dalimi, informuoja pareiškėją, kad jo prašymo nenagrinės. Be to, sprendime nurodyta, kad „nei Vyriausybė, nei įstatymų leidėjas neatsisakė kompensuoti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Vyriausybei siūloma svarstant 2016 metų ir (ar) vėlesnių metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą įvertinti galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems senatvės pensijos buvo papildomai sumažintos kaip dirbantiems, o esant tokioms galimybėms, pateikti atitinkamo įstatymo projektą. Taigi dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų klausimas bus sprendžiamas ateityje ir susidariusi pensijos nepriemoka Jums galėtų būti išmokėta tik priėmus pensijų kompensavimą reglamentuojančius teisės aktus“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šio rašto turinys yra informacinio pobūdžio, jame nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos, pateikta tik galiojančiais teisės aktais pagrįsta informacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, taikydamas ABTĮ 15 straipsnio nuostatas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr. administracines bylas Nr. AS146-201/2009; Nr. AS438-135/2009; Nr. AS502-466/2009), kad pareigūnų priimti įvairaus pobūdžio raštai (atsakymai į asmenų paklausimus ir kt.) paprastai nėra pripažįstami ginčo administraciniuose teismuose objektu (žr. administracines bylas: Nr. AS822-727/2011, Nr. AS858-748/2012; Nr. A822-1603/2012 ir kt.). Pagal įstatymų leidėjo nustatytą bendrąją taisyklę, administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr. administracines bylas: Nr.A662-320/2013; Nr. AS-201-662/2015 ir kt.).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai esą teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl KAM 2015 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 12-01-106 panaikinimo, atmesti kaip nepagrįsti. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti KAM 2015 m. sausio 20 d. sprendimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog KAM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažintą valstybinę pensiją, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė