2013-12-16 Nr. AB-10102-3-61-3-00183-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1991/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00183-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 1V-834 (toliau – ir Įsakymas) buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjos O. R. (toliau – ir pareiškėja) prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Nesutikdama su priimtu Įsakymu pareiškėja su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Ministerijos 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 1V-834 (b. l. 16) ir įpareigoti Ministeriją priimti sprendimą atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdama nesutikimo su priimtu Įsakymu argumentus paaiškino, kad pareiškėjos senelis E. V. L., gimęs 1930 m. gruodžio 1 d., Miegėnų km., Kėdainių rajone, iki 1952 m. gyveno Lietuvoje ir tik 1952 m. gruodžio 20 d. išvyko už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų į Ukrainą, nes buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą. Nuo 1957 m. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. (mirties data) E. V. L. nuolat gyveno Baltarusijos Respublikoje, nuo 1991 m. spalio 18 d. buvo Baltarusijos Respublikos piliečiu. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ir kiti jos šeimos nariai pilnai atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos išimtines sąlygas, t. y. pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis; senelis į Baltarusijos Respubliką išvyko gyventi iki 1990 m. kovo 11 d.; 1990 m. kovo 11 d. senelio nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Baltarusijos Respublika; senelis turėjo Baltarusijos Respublikos pilietybę, tai ir sudarė pagrindą kreiptis į Ministeriją dėl pilietybės suteikimo. Pabrėžė, kad priimtas neigiamo pobūdžio Įsakymas yra nepagrįstas, nes jame nėra nurodytos prašymo dėl pilietybės atkūrimo netenkinimo priežastys, taip pat Įsakymas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies antro sakinio nuostatų ir Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktų nuostatų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimo (b. l. 40-42) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog pareiškėjos senelis atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatą. Pažymėjo, jog šioje teisės nuostatoje įtvirtinta sąvoka „pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ nagrinėjamu atveju turėtų būti aiškinama taikant istorinį, precedentinį metodus. Pilietybės atkūrimas būtent šios nuostatos pagrindu gali būti atkuriamas tiems asmenims, kurie iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. turėjo pasitraukti dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių. Tai patvirtina ir įstatymo priėmimo metu išsakyti šių nuostatų priėmimo motyvai, kuriais aiškinama, jog tokie asmenys iš Lietuvos Respublikos turėtų būti išvykę dėl jiems kilusios grėsmės dėl politinių, istorinių aplinkybių. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip išskirtinės istoriniu ar politiniu atžvilgiu. Ministerijos priimtas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 12 straipsnį, Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, jo 2 dalį, 7 straipsnį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aktuali Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostata, nes pilietybės atkūrimą pareiškėja sieja su faktine aplinkybe, jog pastarosios senelis E. V. L. (pareiškėja yra E. V. L. palikuonė), gimęs 1930 m. gruodžio 1 d. Miegėnų km., Kėdainių raj., iki 1952 m. gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tik 1952 m. gruodžio 20 d. išvyko už dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos ribų į Ukrainą, nes buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. E. V. L. nuo 1957 m. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. (mirties data) nuolat gyveno dabartinės Baltarusijos Respublikos teritorijoje, nuo 1991 m. spalio 18 d. buvo Baltarusijos Respublikos piliečiu. Pareiškėja patenka į asmenų ratą, kuriems neribotą galimybę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą suteikia Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, t. y. pareiškėja (neturinti Lietuvos Respublikos pilietybės – viena iš Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų) yra palikuonė asmens (E. V. L.), kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau šiuo konkrečiu nagrinėjimo atveju galimybė, t. y. teisė į pilietybės įgijimą, pareiškėjos atžvilgiu galėtų būti pilnai realizuota tik išpildžius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatos reikalavimus.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 13 d. nutarimo nuostatas. Pažymėta, kad sprendžiant klausimą dėl pilietybės suteikimo pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktą, ir įstatymų leidėjui minėtoje teisės nuostatoje nenustačius konkretaus sąrašo priežasčių, kurioms įvykus asmuo galėtų laikyti save pasitraukusiu iš Lietuvos Respublikos (atkreipiant dėmesį į tai, kad tokių atvejų reglamentavimas įstatymu būtų labai sudėtingas), tokiu atveju, kiekvieną pasitraukimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. nulėmusi priežastis turėtų būti vertinama išskirtinai išimtinumo kontekste. Nagrinėjamą ginčo faktinę situaciją sistemiškai vertinant paminėtų Pilietybės įstatymo nuostatų ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutarimo apimtyje, padaryta išvada, kad Ministerija, esminę aplinkybę – senelio E. V. L. pasitraukimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. dėl pašaukimo atlikti karinę tarnybą, be kita ko, nulėmusią pagrindą pareiškėjai teikti prašymą dėl pilietybės suteikimo, pagrįstai įvertino kaip nepriskirtiną išimtiniam pasitraukimo atvejui. Aplinkybės, susijusios su išvykimu pašaukus tarnauti karinėje tarnyboje, socialine prasme nelaikytinos išimtinai retu atveju, priešingai, tai pareiga, kurią tuo metu turėjo atlikti kiekvienas atitinkamo amžiaus sulaukęs vyras (su atskiromis išimtimis), todėl pareiškėjos skundo tenkinimo atveju susidarytų situacija, kai gana nereta socialinė aplinkybė (tarnavimas armijoje) būtų priežastimi suteikti pilietybę, o tai reiškia, kad nepaprastai išsiplėstų pilietybės instituto prigimtis ir prasmė. Ministerijos Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėja O. R. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 111-116) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jos skundą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas. Teismo posėdžio metu buvo pripažinta, kad pareiškėjos senelis atitinka visus reikalavimus, būtinus dvigubos pilietybės suteikimui, nustatytus Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje, ir atitinkamai, kad pareiškėja, kaip palikuonė, atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas siaurai aiškino Pilietybės įstatymo nuostatas ir taip bandė pakeisti įstatymų leidėjo nuostatą, t. y. pats nustatė dvigubos pilietybės suteikimo arba atsisakymo suteikti atvejus ir viršijo savo įgaliojimus, pažeidė konstitucinį valdžios padalijimo principą. Pilietybės įstatyme neįtvirtinta, kad dviguba pilietybė gali būti suteikta tik išimtiniais atvejais ir tik tam tikriems asmenims iš visų asmenų, kurie atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktų reikalavimus, rato. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas nėra įstatymų leidžiamasis organas ir nekuria teisės normų, o Pilietybės įstatymas buvo priimtas po Konstitucinio Teismo 2003 m. ir 2006 m. nutarimų (kurie, beje, buvo priimami dėl 2002 m. Pilietybės įstatymo nuostatų), šių nutarimų naudojimas siaurai aiškinant šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą yra neteisėtas.

Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas vien tik Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutarimo nuostatomis, kuriomis atkartoti Konstitucinio Teismo 2003 m. ir 2006 m. nutarimų teiginiai. Net darant prielaidą, jog dviguba pilietybė turi būti suteikiama tik išimtiniais atvejais (o įstatymų leidėjas negalėjo aprašyti kriterijų, pagal kuriuos toks išimtinumas turi būti vertinamas), Vidaus reikalų ministerijos sprendimų dėl dvigubos pilietybės suteikimo praktika aiškiai prieštarauja atsakovo teisme išsakytai pozicijai. Nuo 2012 m. spalio mėnesio Ministerija priėmė teigiamą sprendimą dėl dvigubos pilietybės suteikimo daugiau nei dėl 450 asmenų, kai neigiamas sprendimas buvo priimtas tik dėl 15 asmenų (iš kurių trys yra pareiškėja, jos motina ir brolis). Tokia praktika liudija, kad dvigubos pilietybės suteikimo išimtinumo nėra. Be to, jeigu Ministerija iš tikro vertina faktines aplinkybes, dėl kurių asmuo pasitraukė iš Lietuvos, tai Ministerija turėtų reikalauti dokumentų, kurie patvirtina tokias išimtines išvykimo iš Lietuvos valstybės aplinkybes. Ministerija nurodo tik būtinybę pristatyti dokumentus, patvirtinančius, jog asmuo buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., yra kitos valstybės pilietis ir pan. Šie argumentai patvirtina, kad tokio dvigubos pilietybės suteikimo išimtinumo nėra ir nesuteikiant dvigubos pilietybės buvusiems sovietų armijos karininkams ir jų palikuonims pastarieji asmenys yra diskriminuojami (šios aplinkybės atsakovas teismo posėdžio metu nepaneigė).

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120-121) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nesutinka su apeliantės teiginiu, jog teismas per plačiai traktavo vidaus reikalų ministro įgaliojimus. Įstatymų leidėjas, priešingai nei teigia pareiškėja, Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatė išimtinius pilietybės suteikimo atvejus, o vidaus reikalų ministras yra asmuo kompetentingas spręsti dėl pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktas). Pareiškėjos teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino 2010 m. Pilietybės įstatymo priėmimo aplinkybių ir esą padarė prielaidą, kad įstatymų leidėjas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo pastabas, pateiktas aiškinant 2002 m. Pilietybės įstatymo nuostatas dėl dvigubos pilietybės, yra neteisingi. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo praktika dvigubos pilietybės klausimu ir ginčo faktinę situaciją sistemiškai vertino Pilietybės įstatymo nuostatų ir Konstitucinio Teismo nutarimų apimtyje. Konstitucinio Teismo praktika aiškinant dvigubos pilietybės klausimą ir Konstitucijos 12 straipsnio nuostatą reikšminga ne tik taikant 2002 m. Pilietybės įstatymą, bet ir sistemiškai aiškinant visas Pilietybės įstatymo (tiek 2002 m., tiek 2010 m.) redakcijas, nes šia Konstitucinio Teismo praktika atskleista Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos esmė. Šia Konstitucijos nuostata turi būti vadovaujamasi nagrinėjant visus atvejus, kai prašoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę turint kitos valstybės pilietybę. Be to, nepagrįstas yra ir pareiškėjos teiginys, jog turi būti vertinama vidaus reikalų ministro įsakymų, kuriais buvo nuspręsta tenkinti prašymus atkurti pilietybę, ir įsakymų, kuriais nuspręsta atmesti tokius prašymus, skaičius ir jų santykis. Išimtinumas turi būti vertinamas ne vien tik priimtų sprendimų kontekste, o įvertinant visus galimus atvejus ir asmenis, atitinkančius ir neatitinkančius Pilietybės įstatymo nustatytų dvigubos pilietybės suteikimo nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012-11-21 įsakymo Nr. 1V-834, kuriuo nuspręsta netenkinti O. R., gim. 1990 m. rugpjūčio 16 d. Baltarusijos Respublikoje, Minske, prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjos skundo dėl anksčiau minėto įsakymo panaikinimo netenkino.

Pareiškėja teigia, jog pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnio 2 dalį, turi teisę neatsisakydama Baltarusijos Respublikos pilietybės išimties tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. turėti dvigubą pilietybę.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos senelis E. V. L. gimė 1930 m. gruodžio 1 d. Miegėnų kaime, Kėdainių rajone ir iki 1952 m. gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikoje. Iš Lietuvos Respublikos 1952 m. išvyko į Ukrainą, nes buvo pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą. Nuo 1957 m. iki mirties (2010 m. rugpjūčio 1 d.) gyveno Baltarusijos Respublikoje ir turėjo šios valstybės pilietybę. Pareiškėja nurodo, jog vadovaujantis anksčiau minėto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatomis, kaip E. V. L. palikuonė, turi teisę išimties tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196 redakcija) 7 straipsnio 4 punktą, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra šio straipsnio 2 (yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę) ar 3 (yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę) punkte nurodyto asmens palikuonis. To paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Aiškindamas šiam ginčui išspręsti aktualią Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte įtvirtintą formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog įvertinus formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, konstatuoja, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Tokio požiūrio nepatvirtina nei Pilietybės įstatymo nuostatų sisteminis, nei teleologinis aiškinimas, nei juolab oficialioji konstitucinė doktrina, aiškinanti dvigubos pilietybės sampratą (2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1967/2013).

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią Lietuvos Respublikos pilietybės oficialią doktriną bei atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia pilietybės įgijimo, pilietybės suteikimo išimties tvarka, pilietybės grąžinimo ir kitus klausimus, taip pat ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Dar daugiau, konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d.nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame pačiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Sąvoką „pasitraukimas“ (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktas) reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėja yra palikuonė asmens, kuris iš Lietuvos išvyko 1952 m., nes buvo pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą, po to mokėsi karinėje Gorkio radiotechnikos mokykloje, įgijo karininko laipsnį ir tarnavo ginkluotosiose pajėgose iki 1979 m. rugpjūčio 17 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvykimas dėl tarnybos kariuomenėje ir pasilikimas joje tarnauti po karinės mokyklos baigimo nepatenka į pirmiau nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Dėl minėtos priežasties išvykęs asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pasitraukusiu nelaikomas ir mėginimas jį prilyginti šiame punkte nurodytiems asmenims nėra pagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti, kad pareiškėja yra asmens, kuris iš Lietuvos pasitraukė dėl jam okupacinio režimo keliamos grėsmės, palikuonė.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog nuo 2012 m. spalio mėnesio dviguba pilietybė buvo suteikta daugiau nei 450 žmonių, pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo vertinti tariamą diskriminacinį elgesį pareiškėjos atžvilgiu. O. R. nepateikė pakankamų duomenų, kurie pagrįstų, jog ji buvo diskriminuojama, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų objektyviai sutrukdžiusios gauti tariamą diskriminaciją galinčius pagrįsti atitinkamus duomenis. Abstraktūs duomenys, kuriuose tik pateikiama informacija apie atkūrusių pilietybę asmenų skaičių ir jų santykį, su tokią teisę neįgyvendinusių asmenų skaičiumi, tačiau nėra nurodomos pilietybės (ne)atkūrimo priežastys, nepaneigia nei dvigubos pilietybės išimtinumo principo, nei gali būti vertinami kaip pakankami, kad pagrįstų tariamą pareiškėjos diskriminaciją.

O. R. prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan