2018-02-28 Nr. AB-3983-3-61-3-05750-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1009-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05750-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V., R. E. ir P. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė teismų administracija), dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. V., R. E. ir P. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (A. V. – 22 074,22 Lt, R. E. – 21 715,87 Lt, P. K. – 22 740,58 Lt) ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė faktines aplinkybes, susijusias su jų darbu Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme ir ginčijamu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu. Paaiškino, kad jau yra kreipęsi į teismą dėl nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), jiems turi būti priteista dėl šių nuostatų taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjai 2016 m. balandžio 1 d. pateikė paaiškinimus (b. l. 52–54), kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016, o 2016 m. gruodžio 20 d. prašymu (b. l. 62–65) pareiškėjas A. V. teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis ir 3 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui.

3. Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 16–18) prašė pareiškėjų skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo tvarka bus reglamentuota įstatymu, o procesinių palūkanų institutas darbo teisiniams santykiams netaikytinas.

4. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime (b. l. 25–26) nurodė, kad atlyginimai pareiškėjams buvo mokami pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismas, kaip asignavimų valdytojas, nekvestionuoja Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų pakeitimų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepime (b. l. 30–34) sutiko, kad pareiškėjams turi būti kompensuota dėl antikonstitucinėmis pripažintų Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatų neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl nesutikimo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 pateiktu išaiškinimu. Nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

8. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia (be kita ko), Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

9. Po pareiškėjų kreipimosi į teismą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą. Taigi teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio teisėjų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu. Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodytą pareigą – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą Vilniaus miesto apylinkės teismui nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti teisėjų patirtus praradimus, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusias darbo užmokesčio dalis nėra. Netenkinus reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kaip išvestiniai atmesti ir pareiškėjų reikalavimai priteisti palūkanas.

10. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo A. V. prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kadangi teismui nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai.

III. 11. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–100), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tenkinti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą.

12. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti prašymą pradėti tyrimą dėl Grąžinimo įstatymo teisėtumo yra nemotyvuotas, priimtas neįvertinus prašyme nurodytų teisinių motyvų. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar Grąžinimo įstatyme nustatyta formulė ir sumų kompensavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai ta prasme, kad pelno neuždirbanti įstaiga iš jai skirtų asignavimų privalo sutaupyti lėšas praradimams kompensuoti.

13. Pareiškėjai R. E. ir P. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 115–116) prašo jį tenkinti.

14. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105) prašo jį spręsti apeliacinės instancijos teismo nuožiūra.

15. Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 111–113) prašo jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Ginčas byloje kilo dėl apeliantui 2012–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiga kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus Vilniaus miesto apylinkės teismui yra nustatyta Grąžinimo įstatyme, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką, pareiškėjų skundą atmetė. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė tik A. V., kiti pareiškėjai, atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinių skundų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo neteikė. Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau motyvus dėsto ir reikalavimą reiškia tik dėl tos šio sprendimo dalies, kuria atsisakyta tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos A. V. apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas A. V. apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje visų pirma pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-63-624/2016, nagrinėdamas A. V. apeliacinį skundą dėl 2009 m. gegužės 1 d. – 2012 m. balandžio 30 d. laikotarpiu susidariusios neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, be kita ko, konstatavo, kad apelianto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

21. Pasisakydama dėl apelianto pirmosios instancijos ir apeliaciniam teismui išdėstytų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju gi išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai apelianto išdėstytų argumentų pagrindu.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

23. Atsižvelgusi į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų, susijusių su nustatyta formule bei asignavimų valdytojų pareiga sutaupyti lėšas kompensavimui, neatitikties Konstitucijos 109 straipsniui bei konstitucinio teisinės valstybės principui taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė