2022-04-06 Nr. AB-8200-3-61-3-03652-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-244-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03652-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. D. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. S-188(7-159/2020) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, mokesčių administratorius, VMI) 2020 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (21.222E)FR0682-341 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) grąžinti VMI iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-12)-SA-5. Pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. VMI atliko mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. sausio 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-53 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo papildomai apskaičiavo 39 596,85 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), iš jų už 2013 m. – 19 048,31 Eur ir už 2014 m. – 20 548,54 Eur. Pareiškėjas 2020 m. vasario 28 d. pateikė VMI pastabas / pasiūlymą ir papildomus įrodymus, prašydamas netvirtinti Patikrinimo akto, tačiau VMI 2020 m. liepos 29 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotą 39 596,85 Eur GPM; apskaičiavo 22 618,95 Eur GPM delspinigių; paskyrė 7 919,00 Eur baudą; atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių – 11 309,48 Eur. Dėl minėto VMI sprendimo pareiškėjas pateikė skundą MGK, kuri 2020 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė patvirtinti VMI sprendimą.

2.2. MGK sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi MGK netinkamai nustatė ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir interpretavo ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas ir teismų praktiką; be jokio teisinio pagrindo pajamas, gautas santuokoje, pripažino jo asmenine nuosavybe, todėl neteisingai nustatė mokestinę GPM prievolę jam vienam.

2.3. Mokestinio patikrinimo metu VMI nustatė, jog tikrinamuoju laikotarpiu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kartušas“ vykdyti mokėjimai (atsiskaitymai) buvo vykdomi iš jo asmeninių lėšų. Ši VMI išvada, kuriai iš esmės pritarė Komisija, prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei teismų praktikai dėl pajamų gautų santuokoje paskirstymo tarp sutuoktinių bei tokių pajamų apmokestinimo. Esant sudarytai santuokai, vien aplinkybės, jog paskolos įformintos vieno iš sutuoktinių vardu, nepakanka konstatuoti vieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės. Jis ir I. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir mokestinio patikrinimo laikotarpiu vedė bendrą ūkį. Šiuo atveju VMI nustatė, jog jis pajamas gavo iš nenustatytų šaltinių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką santuokoje gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių taip pat pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

2.4. Jis ginčo pajamų nenaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nevaldė UAB „Kartušas“ akcijų asmeninės nuosavybės teise. UAB „Kartušas“ akcijos liko jo nuosavybe tik po santuokos nutraukimo, sutuoktiniams pasidalijus turtą. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog 2012 m. kovo 2 d. jo buvusi sutuoktinė įsigijo 100 proc. paprastųjų UAB „Kartušas“ akcijų ir tapo šios įmonės vienintelė akcininkė. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsniu, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 3.91 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl sutuoktinių bendro turto režimo, I. D. įsigytos UAB „Kartušas“ akcijos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. GPM prievolei pagrįsti būtina identifikuoti, kuris iš sutuoktinių „faktiškai“ gavo pajamas GPM įstatymo prasme. Nors Komisija ir teigia, kad VMI vertino įrodymus, susijusius su ginčo pajamų kilme, jų gavimo ir panaudojimo būdais, tačiau pajamos buvo vertintos tik vienu aspektu, t. y. kad pajamos buvo panaudotos UAB „Kartušas“ veiklai vystyti. Tačiau nei VMI, nei Komisija neanalizavo ir nevertino abiejų sutuoktinių valios dėl tokių pajamų gavimo ir panaudojimo, taip pat nevertino, kuris iš sutuoktinių realiai naudojo gautas pajamas ir jomis disponavo.

2.5. Ne jis, bet I. D. yra tikroji pajamų naudotoja, kadangi ji tiesiogiai dalyvavo UAB „Kartušas“ veikloje (buvo direktorė) ir iki 2017 m. spalio 31 d. vykdė visas finansines operacijas, t. y. disponavo visomis gautomis lėšomis (gaudavo pajamas, atlikdavo mokėjimus, pirkdavo prekes ir avansinių apyskaitų pagrindu išgrynindavo (susigrąžindavo) pinigus sau, bet ne jam). VMI pripažino jį faktiškai gavusiu ginčo pajamas, remdamasi vien tik pirminiais jo bei jo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, kuriuose jie abu teigė, kad lėšos, kurios buvo panaudotos UAB „Kartušas“, tai yra asmeninės jo pajamos, gautos kaip paskolos iš užsienyje gyvenančių asmenų. Byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, kad gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių yra būtent jo asmeninės pajamos. Nei paskolų rašteliai, nei jo ir / ar jo sutuoktinės duoti paaiškinimai VMI dėl asmeninių jo lėšų (gautų iš trečiųjų asmenų) ir įneštų į UAB „Kartušas“ (subjektyvios nuomonės) nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti jo asmeninių lėšų fakto.

2.6. VMI teiginiai, kad mokestinio patikrinimo laikotarpiu I. D. gautos pajamos buvo „nedidelės“ ir dėl to ji pati negalėjo suteikti UAB „Kartušas“ paskolų, nėra teisiškai reikšmingi vertinant santuokoje gautas pajamas ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimui, kad gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių pripažįstamos bendrąją sutuoktinių nuosavybe. VMI nevertino jo buvusios sutuoktinės pajamų ir išlaidų, o išvados dėl I. D. „nedidelių pajamų“ pagrįstos tik prielaidomis.

2.7. UAB „Kartušas“ pateiktos Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas ataskaitos už 2013 m. ir 2014 m. (FR0711 forma) (toliau – ir Deklaracijos) pačios savaime nepatvirtina fakto, kad įmonei pinigus skolino būtent pareiškėjas. Šios Deklaracijos užpildytos ir pateiktos VMI būtent UAB „Kartušas“ direktorės I. D. vienašališkai. Jis UAB „Kartušas“ akcininku tapo tik nuo 2014 m. vasario 21 d. ir neturėjo teisinio pagrindo 2013 m. ir iki 2014 m. vasario 21 d. naudotis akcininko teisėmis – skolinti bendrovei pinigų (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 str. 1 d. 5 p.). Nors Komisija ir nurodo, kad teisės aktai neriboja įmonės galimybės skolintis iš fizinių asmenų, tačiau byloje nėra nei paskolos sutarties, nei jo pinigų perdavimo faktą UAB „Kartušas“ pagrindžiančių įrodymų. Be to, Deklaracijos buvo pateiktos tik 2017 m. spalio 15 d. VMI iniciatyva, įpareigojant I. D. avansines apyskaitas pakeisti į fizinio asmens suteiktas paskolas UAB „Kartušas“. UAB Karšutas“ VMI pateiktų Deklaracijų duomenys neatitinka avansinių apyskaitų ir UAB „Kartušas“ didžiosios knygos išrašų už 2013 m. ir 2014 m. duomenų. Visa tai rodo, kad VMI ir Komisijos išvados dėl jo suteiktų paskolų UAB „Kartušas“ grindžiamos tik netiesioginiais ir prieštaringais duomenimis. Jis neneigia fakto, jog gautos pajamos buvo naudojamos UAB „Kartušas“ veiklai vystyti, bet tai nereiškia, kad būtent jis skolino šias lėšas įmonei. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent jo sutuoktinė disponavo šiomis lėšomis.

2.8. VMI neteisingai (klaidingai) apskaičiavo 39 596,85 Eur GPM mokestį – VMI bendras šeimos pajamas ir išlaidas priskyrė jo asmeninėms, VMI nevertinto jo sutuoktinės pajamų, tuo pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 14 ir 15 punktų reikalavimus. VMI 26 000 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo 2005 m. išlaidas nepagrįstai priskyrė tik jam, nors pagal 2004 m. gruodžio 28 d. antstolės B. Z. turto iš varžytinių aktą Nr. 0129/04/00218.217 nekilnojamojo turto pirkėja buvo I. D.. Be to, VMI nepagrįstai prie jo išlaidų priskaičiavo ir 10 000 Lt UAB „Karšutas“ akcijoms įsigyti. Šios akcijos buvo įsigytos iš bendro šeimos biudžeto ir po jų įsigijimo priklausė abiem sutuoktiniams, o išlaidų ir pajamų santykis šiuo atveju lygus nuliui. Šią sumą eliminavus iš VMI priskaičiuotos sumos, GPM mokestis sumažėtų 434,43 Eur.

2.9. VMI, atlikdama skaičiavimus, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais tikrovės arba duomenimis, nepagrįstais jokiais apskaitos dokumentais. VMI Patikrinimo akto priede suformuotoje lentelėje 2005 m. nurodytos nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos yra 26 000 Lt, kai 2004 m. gruodžio 28 d. antstolės B. Z. parengtame turto iš varžytinių akte Nr. 0129/04/00218.217 nurodyta, jog nekilnojamasis turtas nupirktas iš varžytinių už 6 302,00 Lt. VMI Patikrinimo akto priede suformuotoje lentelėje 2008 m. neteisingai nurodytos ir motociklo Suzuki (duomenys neskelbtini), 2006 m., įsigijimo išlaidos. Remiantis viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Emprekis“ duomenimis, šios markės ir komplektacijos motociklo vidutinė kaina Lietuvoje – 21 718,11 Lt (su PVM), t. y. žymiai mažesnė (net 23 881,89 Lt) nei VMI nurodoma 45 600,00 Lt suma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje VšĮ „Emprekis“ duomenys pripažįstami kaip tinkami įrodymai, o juose pateikiama informacija atspindi pakankamai tikslius rodiklius.

2.10. VMI padarė reikšmingas klaidas, todėl VMI apskaičiuotas išlaidoms padengti trūkumas 915 841 Lt, kaip ir GPM mokestis, negali būti laikomi nei pagrįsti, nei teisingi, nei protingi, t. y. toks skaičiavimas neatitinka protingumo ir teisingumo reikalavimų. Kadangi VMI neįvykdė pareigos pagrįsti jam apskaičiuotą GPM sumą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 str. 1 d.), t. y. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, yra teisinis pagrindas perduoti mokestinį ginčą iš naujo nagrinėti VMI.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad:

4.1. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjo GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir surašė Patikrinimo aktą. VMI, išanalizavusi ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, mokestinio patikrinimo metu gautą informaciją, UAB „Kartušas“ mokestinio tyrimo medžiagą, nustatė, jog pareiškėjas 2013–2014 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis: 2013 m. – 440 438 Lt, 2014 m. – 475 403 Lt piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Pareiškėjas gautas pajamas panaudojo paskoloms UAB „Kartušas“ suteikti. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtina 39 596,85 Eur GPM suma.

4.2. Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Kartušas“ už prekes ir paslaugas mokėjo iš pareiškėjo lėšų. Nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne kur UAB „Kartušas“ paskolintos lėšos buvo panaudotos, o lėšų įmonei skolinimo faktas, kuris ir yra esminis šio mokestinio ginčo aspektas, jog pareiškėjas iš nenustatytų šaltinių gavo pajamų, kurias paskolino UAB „Kartušas“. Patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų savo pozicijai bei apskaičiuotiems mokesčiams pagrįsti, o pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. VMI pripažino pareiškėją faktiškai gavusiu ginčo pajamas. Mokesčių administratorius rėmėsi pirminiais pareiškėjo bei jo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, kuriuose jie abu teigė, kad lėšos, kurios buvo panaudotos UAB „Kartušas“, tai yra asmeninės pareiškėjo pajamos, gautos kaip paskolos iš užsienyje gyvenančių asmenų. Nors mokesčių administratorius ir surinko įrodymų, jog paskolų pareiškėjas negavo, jo pozicija dėl to, kad tai jo asmeninės lėšos, nekito.

4.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 nurodė, kad aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste. Todėl vien ta faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-991-602/2017). Mokesčių administratorius tinkamai įvertino nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pagrįstai UAB „Kartušas“ suteiktas paskolas priskyrė pareiškėjo asmeninėms lėšoms.

4.4. Pareiškėjas kartu su pastabomis (nei Komisijai, nei teismui) faktinių duomenų, ar įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo tik deklaratyvių argumentų teikimu. MGK nuodugniai bei visapusiškai įvertino visus skundo argumentus bei bylos medžiagą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą, kuris paliktinas galioti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. D. atsiliepime į skundą prašė skundo dalį dėl to, kad ji viena naudojo paskolintas lėšas, atmesti, o dėl kitos skundo dalies spręsti teismo nuožiūra.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad, nors ji ir buvo įmonės direktorė, bet UAB „Kartušas” akcijas įsigijo gyvendama kartu su pareiškėju ir iš šio verslo gautus pinigus abu sutuoktiniai naudojo šeimos poreikiams tenkinti. 2016 m. keitėsi atskaitingų asmenų įsiskolinimų ir įsiskolinimų atskaitingiems asmenims tvarka ir jeigu įsiskolinimas vienam fiziniam asmeniui arba vieno fizinio asmens įsiskolinimas kalendorinių metų gruodžio 31 d. buvo lygus arba didesnis kaip 15 000 Eur, VMI reikėjo pateikti deklaracijas iki 2017 m. balandžio 15 d. VMI laikė neteisinga, kad atskaitingų asmenų įsiskolinimų ir įsiskolinimų atskaitingiems asmenims sumos, viršijančios 15 000 Eur, įformintos išrašant jos asmenines avansines apyskaitas, todėl gavo VMI nurodymus jas pakeisti į akcininko paskolas. Kadangi akcininku 2017 m. buvo M. D., deklaracijose įrašė jį kaip paskolų davėją. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad VMI nepagrįstai prie jo išlaidų priskaičiavo 10 000 Lt akcijoms įsigyti. Ji kartu su pareiškėju UAB „Kartušas” akcijas 2014 m. perrašė pareiškėjo vardu, bet už akcijas 10 000 Lt ji negavo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. D. skundą atmetė.

8. Teismas aptarė MAĮ 67 straipsnio 1, 2 dalių, 70 straipsnio 1 dalies, GPMĮ 3 straipsnio, 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-2280/2012 pateiktais išaiškinimais.

9. Teismas nurodė, kad iš VMI sprendimo ir Patikrinimo akto matyti, jog išvadą, kad į UAB „Kartušas“ investuotos lėšos yra asmeninės pareiškėjo lėšos, mokesčių administratorius padarė, be kita ko, atsižvelgdamas į UAB „Kartušas“ VMI deklaruotas (FR0711) gautas paskolas iš pareiškėjo, pareiškėjo VMI pateiktus paskolos raštelius, pareiškėjo deklaruotas (PRC911) gautas paskolas iš A. A. ir I. Z., pareiškėjo 2018 m. birželio 17 d. paaiškinimą, pareiškėjo buvusios sutuoktinės I. D. 2017 m. rugsėjo 28 d. paaiškinimą, į aplinkybę, kad po ištuokos pasidalijus turtą tarp sutuoktinių, 100 paprastų vardinių UAB „Kartušas“ akcijų atiteko pareiškėjui asmeninėn nuosavybėn.

10. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, jog pareiškėjas ir I. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri nutraukta (duomenys neskelbtini). Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2014 m. vasario 21 d. I. D. buvo UAB „Kartušas“ vienintelė akcininkė. Pareiškėjas šios įmonės akcininku tapo 2014 m. vasario 21 d., įgijęs 100 proc. akcijų, ir juo buvo iki 2018 m. lapkričio 16 d. UAB „Kartušas“ mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad bendrovė už prekes ir paslaugas mokėjo iš pareiškėjo lėšų ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2018 m. spalio 5 d. deklaravo: 376 225 Eur pareiškėjo suteiktas paskolas, 95 473 Eur pareiškėjui grąžintas paskolas. Pagal 2018 m. rugsėjo 24 d. kreditorių susirinkimo protokolą, UAB „Kartušas“ kreditoriniai reikalavimai sudarė 280 752 Eur, kreditorius – pareiškėjas.

11. Teismas pažymėjo, kad tiek UAB „Kartušas“ mokestinio tyrimo metu, tiek mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose pareiškėjas patvirtino aplinkybes dėl pinigų investavimo į bendrovę, įforminant avansines apyskaitas I. D. vardu, t. y. pareiškėjas neginčijo aplinkybių, kad, nors mokėjimai buvo įforminti avansinių apyskaitų pagalba, tačiau faktiškai pinigines lėšas į UAB „Kartušas“ investavo būtent jis. Šias lėšas UAB „Kartušas“ perkvalifikavo į akcininko suteiktas paskolas ir mokesčių administratoriui pateikė ataskaitas (FR0711 forma) apie pareiškėjo šiai bendrovei suteiktas paskolas. Nagrinėjant mokestinį ginčą pareiškėjas jau nurodė, kad pinigų įmonei jis neskolino, kad I. D. disponavo įmonės pajamomis ir VMI nurodymu perkvalifikavo avansines apyskaitas į paskolas be jo žinios ir dalyvavimo, nors 2017 m. UAB „Kartušas“ mokestinio tyrimo metu jis neginčijo aukščiau nurodytų aplinkybių dėl asmeninių lėšų investavimo. Todėl teismas vertino tai kaip pareiškėjo gynybinę poziciją.

12. Remdamasis pareiškėjo paaiškinimais mokesčių administratoriui, teismas nurodė, kad pareiškėjas iš užsienio piliečių pinigines lėšas skolinosi UAB „Kartušas“ automobilių verslui vystyti kaip šios įmonės akcininkas. Bylos duomenys taip pat rodo, kad pareiškėjo suteiktas paskolas įmonė deklaravo tiek iki pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio (2012 m.), tiek ir po jo (2018 m.), taip pat deklaravo pareiškėjui grąžintas paskolas (2017 m. ir 2018 m.). Be to, pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. mokesčių administratoriui yra pateikęs Mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma), kuriame deklaravo gautas paskolas iš minėtų (duomenys neskelbtini) piliečių: iš I. Z. 2011–2012 m. iš viso per devynis kartus gautus 180 000 Eur, iš A. A. 2014 m. gautus 150 000 Eur.

13. Teismas vertino, kad, nors byloje nustatyta, jog mokesčių administratorius padarė išvadą, kad minėti asmenys realiai paskolų pareiškėjui nesuteikė, tačiau tai nepaneigia paties pajamų gavimo ir jų skolinimo įmonei fakto. Mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pateiktais paskolos rašteliais siekė pagrįsti kitas iš nenustatytų šaltinių jo gautas pajamas, kuriomis grindė piniginių lėšų įnešimą į UAB „Kartušas“. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad į UAB „Kartušas“ įneštos piniginės lėšos visos arba iš dalies buvo I. D. pajamos. Byloje taip pat nustatyta, jog UAB „Kartušas“ bankroto byloje pareiškėjas dėl suteiktų paskolų yra vienintelis kreditorius. Jam dalis paskolintų lėšų buvo grąžinta asmeniškai. Po ištuokos sudarytas turto padalijimo aktas, pagal kurį 100 paprastų vardinių UAB „Kartušas“ akcijų yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė.

14. Teismas pažymėjo, kad mokestiniame ginče nustatytų faktinių aplinkybių visuma, pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės pirminiai paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad būtent pareiškėjas suteikė paskolas UAB „Kartušas“. Komisija pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jis neturėjo teisinio pagrindo 2013 m. ir iki 2014 m. vasario 21 d. naudotis akcininko teisėmis – skolinti bendrovei pinigus, nes teisės aktai neriboja įmonės galimybės skolintis iš fizinių asmenų. Mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad kitas pajamas gavo būtent pareiškėjas.

15. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą (MAĮ 67 str. 1 d.). Mokesčių mokėtojui neturint įrodymų, kad iš mokesčių administratoriaus nenustatytų šaltinių gautos ir į UAB „Kartušas“ įneštos piniginės lėšos nebuvo jo gautos asmeniškai, t. y. nepagrindus, kad ginče aptariamos pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto ar įgytos bendra sutuoktinių valia, mokesčių mokėtojui neturint įrodymų, kad gautos pajamos priskirtos prie neapmokestinamų pajamų, neturint leistinų įrodymų, kad pajamos grąžintos (nebuvo gautos), įvertinus visas minėtas konkrečias faktines aplinkybes, padaryta teisinga išvada, kad gautos kitos pajamos, kurios turėjo būti apmokestintos GPM.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad buvo neteisingai nustatytas piniginių lėšų likutis 2013 m. sausio 1 d., kad mokesčių administratorius nevertino jo sutuoktinės turėtų pajamų ir išlaidų, teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo duomenimis nustatyta, jog 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas 209 702 Lt suma, t. y. pareiškėjas 2012 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti įstatymo nustatyta tvarka apmokestintų piniginių lėšų likučio grynaisiais pinigais. Pagal iš bankų gautą informaciją pareiškėjas turėjo 1 118 Lt piniginių lėšų likutį banke. Mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjo išlaidų ir pajamų santykį 2013 m. sausio 1 d., vadovavosi paties pareiškėjo deklaruotais duomenimis (dėl nekilnojamojo turto) bei dokumentais (dėl motociklo). Kadangi pareiškėjas įsigijo UAB „Kartušas“ akcijų ir nepateikė įsigijimo dokumentų, mokesčių administratorius pripažino, kad akcijos įsigytos nominalia verte (10 000 Lt). Teismas sutiko su Komisijos pozicija, kad net darant prielaidą, jog mokesčių administratorius padarė klaidų, nustatydamas pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio išlaidas, tai neturėtų įtakos likučio nustatymui, nes pareiškėjo skunde nurodytos koreguotinos sumos (nekilnojamojo turto ir motociklo įsigijimo išlaidos) nepakeistų išvados, jog 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas.

17. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, nustatantis mokestinę prievolę, yra teisėtas, priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų šio sprendimo priėmimui. Teismas nurodė, kad pareiškėjas VMI sprendimu paskirtų baudų ir delspinigių dydžio neginčija, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus. Kadangi pareiškėjo skundą teismas atmetė, todėl pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo nepriteisė.

III. 18. Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti MGK 2020 m. spalio 19 d. sprendimą Nr.S-188(7-159/2020); panaikinti VMI 2020 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (21.222E) FR0682-341 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir įpareigoti VMI iš naujo įvertinti ir išnagrinėti bylos faktines aplinkybes teisės normų kontekste bei esant pagrindui tinkamai apskaičiuoti GPM mokestį. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme 543 Eur ir apeliacinės instancijos teisme 785 Eur.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Teismas savarankiškai nevertino bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, apsiribojo VMI ir Komisijos padarytomis išvadomis, todėl pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Teismas nevertino byloje esančių reikšmingų įrodymų – UAB „Kartušas“ buhalterinės apskaitos duomenų ir neargumentavo, kodėl nesiremia šiais dokumentais. Nors visos juridinių asmenų teikiamos VMI deklaracijos rengiamos remiantis būtent tokiais registrų duomenimis (pvz., didžiosios knygos) (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 2 str. 2 ir 3 d.; 16 str. 1 ir 3 d.). Teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl 2013–2014 m. skolintų ar investuotų lėšų į bendrovę, jų dydžio. Pareiškėjas jokių paskolų UAB „Kartušas“ 2013–2014 m. asmeniškai neteikė, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis suteikė bendrovei paskolas (įnešė lėšas). Duomenis apie UAB „Kartušas“ akcininkų suteiktas paskolas (deklaracijas už 2013–2014 m.) vienašališkai pateikė UAB „Kartušas. Teismo nurodomi duomenys apie 2012 m. ir 2018 m. UAB „Kartušas“ pateiktas deklaracijas, kuriose nurodyti duomenys apie neva pareiškėjo suteiktas paskolas, neatitinka tikrovės. Visos UAB „Kartušas“ pateiktos deklaracijos, kuriose nurodyti duomenys apie pareiškėjo neva suteiktas paskolas, įskaitant ir už 2012 m., buvo pateiktos jau po mokestinio patikrinimo laikotarpio (2013–2014 m.) praėjus daugiau kaip 3 metams, t. y. 2017 m. spalio 15 d.

19.2. Teismas, spręsdamas dėl paskolų suteikimo, neatsižvelgė į teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad asmeninę reikalavimo teisę į UAB „Kartušas“ (akcijas ir visas teises bei pareigas) pareiškėjas įgijo po santuokos nutraukimo ir turto atidalinimo iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės – 2017 m. Todėl vien aplinkybė, kad jam 2017 m. buvo grąžintos lėšos, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis 2013–2014 m. suteikė paskolas ar skolino lėšas UAB „Kartušas“. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė I. D. buvo ne tik UAB „Kartušas“ vienintelė akcininkė iki 2014 m. vasario 21 d., bet ir nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2017 m. spalio 31 d. buvo šios įmonės direktorė. Taigi būtent ji disponavo visomis UAB „Kartušas“ piniginėmis lėšomis (tame tarpe ir įnešinėjo pinigus). Šias faktines aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikti UAB „Kartušas“ buhalterinės apskaitos duomenys už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

19.3. Teismas sprendimą grindė netiesioginiais įrodymais (deklaracijomis, paskolų rašteliais, sutuoktinės paaiškinimais, UAB „Kartušas“ akcijų 2017 m. įgijimu), pažeisdamas materialinės teisės normas (BAĮ 2 str. 12 d.; 12 str. 1 d.) ir nukrypdamas nuo administracinio teismo praktikos įrodinėjant buvusią ūkinę operaciją ir ūkinį įvykį. Teismo išvados paremtos klaidingu dokumento turinio (deklaracijų) vertinimu, tokiu būdu iškreipiant ir paslepiant tikrąsias faktines aplinkybes – I. D. vykdytus atsiskaitymus per avansines apyskaitas (MAĮ 10 str.).

19.4. Teismas faktinių aplinkybių kontekste netinkamai taikė ir aiškino MAĮ 67 straipsnio 1 dalį. VMĮ nepagrindė GPM apskaičiuotos sumos ir su juo susijusių sumų. VMI nustatytą pajamų sumą (pagal deklaracijas) 952 973,00 Lt paneigia buhalterinės apskaitos dokumentai, pagal kuriuos pajamų (įneštų į bendrovę lėšų) suma galėtų būti laikoma beveik penkis kartus mažesnė –191 656,19 Lt. Dėl ko GPM suma apskaičiuota neteisingai. Teismas savarankiškai ir išsamiai neištyrė reikšmingų bylos aplinkybių dėl deklaracijose nurodytų sumų; UAB „Kartušas“ buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotų duomenų, kurie laiko atžvilgiu sudaryti bei užfiksuoti anksčiau (2013–2014 m.) nei pateiktos deklaracijos (2017 m.). Teismas netyrė į bylą pateiktų UAB „Kartušas“ buhalterinės apskaitos duomenų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir dėl jų net nepasisakė. Teismas nepagrindė ir nenurodė nei faktinių, nei teisinių argumentų, kurių pagrindu jis padarė išvadą apie tai, kad UAB „Kartušas“ buvo suteikta 952 973 Lt dydžio paskola ir neargumentavo, kodėl nesiremia UAB „Kartušas“ buhalterinės apskaitos dokumentais, kurių pagrindu paprastai rengiamos deklaracijos, o deklaracijas pripažįsta kaip objektyvius įrodymus.

19.5. Teismas nepagrįstai pritarė VMI padarytai išvadai dėl vertinimo, kuris sutuoktinis gavo lėšas, bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Vertinimas, kuris iš sutuoktinių realiai gavo pajamas (įnešinėjo lėšas) turėjo būti atliekamas, remiantis ne prielaidomis, bet įstatymų tiesiogiai nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis – tiesioginiais įrodymais, UAB „Kartušas” apskaitos dokumentais – paskolos faktą arba pinigų perdavimą UAB „Kartušas“ patvirtinančiais dokumentais. Tačiau byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, kad gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių yra būtent pareiškėjo asmeninės pajamos. Patikrinimo akte „gautos pajamos” siejamos ne su pareiškėjo gautomis paskolomis iš (duomenys neskelbtini) piliečių, bet būtent su UAB „Kartušas” vykdoma veikla (pajamomis ir išlaidomis) – apyvartinių lėšų trūkumų ir jų dengimu. Po santuokos pareiškėjui atitekusios UAB „Kartušas“ akcijos pagrindžia tik jo 2017 m. įgytas teises ir pareigas, susijusias su akcijomis, bet ne tai, kad 2013–2014 m. jis įnešinėjo pinigus į bendrovę. Teismas savarankiškai ir išsamiai neištyrė reikšmingų bylos aplinkybių dėl to, kuris iš sutuoktinių realiai įnešė pinigus į bendrovę, kuris tiesiogiai ir oficialiai galėjo tai padaryti, kuris realiai disponavo bendrovės lėšomis ir t. t.

19.6. Teismas neatsižvelgė į VMI padarytus šiurkščius procedūrinius pažeidimus, kurie turėjo esminę reikšmę priimant iš esmės neteisėtą sprendimą dėl GPM mokestinės prievolės ir jos dydžio (netinkamai taikant išlaidų metodą). VMI išlaidas, nekilnojamojo turto įsigijimui vertino kaip pareiškėjo asmenines lėšas, nors pateikti rašytiniai (oficialūs) įrodymai patvirtina, kad turtą įsigijo I. D. savo vardu. VMI pajamas iš nenustatytų šaltinių (suteiktas paskolas UAB „Kartušas“) vertino kaip vieno pareiškėjo patirtas išlaidas, nors neturėjo jokio teisinio pagrindo. VMI ir teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, jog akcijas pareiškėjas įsigijo iš savo sutuoktinės. Tuo atveju, jeigu VMI būtų tinkamai įvertinusi abiejų sutuoktinių pajamas ir išlaidas, tai lėšos gautos už akcijų pardavimą (10 000 Lt), būtų priskirtos sutuoktinės pajamoms, o išlaidos pareiškėjui ir, atsižvelgiant į bendrą sutuoktinių turto prezumpciją, galutinis rezultatas būtų nulinis.

19.7. Neišsamus ir nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas ar nuotolinio teismo posėdžio metu (per ZOOM programą įvykę trukdžiai) sutrukdė pirmosios instancijos teismui išgirsti pareiškėjo argumentus ir suprasti skundo esmę, kad VMI neteisingai nustatė pajamas gavusį asmenį ir neteisingai apskaičiavo GPM mokestį ir su juo susijusias sumas.

20. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai akcentuoja, kad:

21.1. Pareiškėjas paskolų fakto neneigė, tik po kontrolės veiksmų atlikimo, t. y. pastabų nagrinėjimo metu, pradėjo neigti šias aplinkybes. Patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų mokesčių administratoriaus pozicijai bei apskaičiuotiems mokesčiams pagrįsti, o pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. VMI pripažino pareiškėją faktiškai gavusį ginčo pajamas dėl to, jog mokesčių administratorius rėmėsi pirminiais pareiškėjo bei jo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, kuriuose jie abu teigė, kad lėšos, kurios buvo panaudotos UAB „Kartušas“, tai yra asmeninės pareiškėjo pajamos, gautos kaip paskolos iš užsienyje gyvenančių asmenų. Nors mokesčių administratorius ir surinko įrodymų, jog paskolų pareiškėjas negavo, jo pozicija dėl to, kad tai yra pareiškėjo asmeninės lėšos, nekito.

21.2. Dėl pareigos pagrįsti apskaičiuotus mokesčius atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, įgyvendindamas savo teises ir pareigas turi būti aktyvus ir teikti įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, liečiančias ginčo objektu esančias aplinkybes. Tačiau pareiškėjas kartu su pastabomis (nei Komisijai, nei teismui) faktinių duomenų ar įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė, pareiškėjas apsiribojo tik deklaratyvių argumentų teikimu. Mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas sumas, o pareiškėjas jų nepaneigė.

21.3. Teismas atliko pakankamą bylos medžiagos bei posėdžio metu teiktų paaiškinimų vertinimą. Teismas posėdžio metu elgėsi aktyviai, vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus, iškilus būtinybei, pagarsino žodžiu pareiškėjo pateiktus du paaiškinimus, uždavė klausimų pareiškėjui, jo atstovei bei VMI atstovei. Teismas įvertino pagrindinius pareiškėjo argumentus, nustatyta tvarka ištyrė mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus (dokumentus), kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją, kas yra matyti teismo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Pareiškėjas (apeliantas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. nutarties 7 p.) ir prašo jį panaikinti bei iš naujo tinkamai apskaičiuoti GPM mokestį (žr. nutarties 18 p.), kadangi jokių paskolų UAB „Kartušas“ neteikė (žr. nutarties 19.1–19.3 p.), VMI nepagrindė GPM apskaičiuotos sumos (žr. nutarties 19.4 p.), nebuvo surinkta faktinių duomenų, kad gautos pajamos buvo pareiškėjo asmeninė nuosavybė (žr. nutarties 19.5 p.), VMI padarė procedūrinius pažeidimus (žr. nutarties 19.6 p.).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

25. Nors apeliantas nurodo tam tikrus pirmosios instancijos teismo padarytus trūkumus, tačiau jų niekaip nepagrindė. Apeliantas apsiriboja bendro pobūdžio paaiškinimais, nesutinka su atliktu vertinimu, bet tai nepaneigia padarytos išvados dėl papildomo GPM bei su juo susijusių sumų apskaičiavimo.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

27. Tikrinamoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos ginčo laikotarpiu viršijo jo pajamas. Pareiškėjas neginčytinų duomenų, patvirtinančių, gautas pajamas bei jas paskolintas įmonei (esminis mokestinio ginčo dalykas), mokesčių administratoriui nepateikė. Tai lemia, kad pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018). Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo, kaip patvirtina ir išvadą, kad gautos pajamos buvo ne sutuoktinių, o asmeninė apelianto nuosavybė. Pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų, leidžiančių suabejoti VMI išvada, patvirtinta pirmosios instancijos teismo. Vien pareikšti nesutikimai ar nurodomi neatlikti mokesčių administratoriaus veiksmai nesuponuoja kitokio procesinio sprendimo nei buvo priimtas.

28. Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019; 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra nurodęs, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010; 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje A-3363-556/2020).

30. Aptariamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Taigi pareiškėjas nepaneigė, kodėl ginčo mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.

31. Siekdamas kitokio procesinio sprendimo pareiškėjas (apeliantas) turėjo pateikti tokius įrodymus, kurie būtų leidę paneigti mokesčių administratoriaus poziciją, bet tai nebuvo padaryta. Atvirkščiai, tiek pats pareiškėjas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo nuo pat pradžios patys patvirtino apie gautas ginčo pajamas ir suteiktas paskolas UAB „Kartušas“ – tai pirminiai bei mažiausiai abejoti verčiantys paaiškinimai. Tvirtinimas apie klaidingai apskaičiuotas sumas taip pat nebuvo niekaip pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė jokių elementarių priešingų apskaičiavimų. Dėstomi samprotavimai negali padaryti įtakos tiems mokesčių administratoriaus atliktiems skaičiavimams, kurie yra administracinėje byloje. VMI procedūrinių pažeidimų nenustatyta.

32. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat neturi duomenų, kad nuotoliniu būdu vykęs teismo posėdis vaizdo bei garso prasme buvo nekokybiškas, dėl ko galėjo būti neišgirsti bylos šalių paaiškinimai bei teikiami argumentai (žr. nutarties 19.7 p.). Kita vertus, be žodinių paaiškinimų administracinėje byloje yra ir rašytiniai duomenys, kurie leidžia užpildyti galimas spragas, tačiau, kaip buvo pažymėta, tokių nenustatyta.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius