329a8854-cde3-4e56-be62-ade136eb19a9 · Panevėžio apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr

Teisėja Gražina Kazilionienė                                    Â

Baudžiamoji byla Nr.: 1 A-68-350/2011

Pranešėjas Algirdas

Gaputis                                         Procesinio sprendimo

kategorija: 1.2.25.4.5; Â

 (S)

N U O S P R E N D I S

Lietuvos

Respublikos vardu

2011 m. vasario 11Â Â d.

Panevėžys

          Â

Panevėžio apygardos teismo

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo

Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,

sekretoriaujant Astai Railaitei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,

gynėjui Vytautui Kupcikevičiui,

nuteistajam V. K.,

nukentėjusioms V. M. D. ir

D.B.V., Â

viešame teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio

miesto apylinkės teismo 2010-02-04 nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 5

d. ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis LR

BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., 70 str., bausmės vykdymas

atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės

vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip

septynioms paroms bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 50 valandų

nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse

ar nevalstybinėse įstaigoje bei organizacijose įpareigojant juos atlikti iki

2010-08-31.

Priteista iš V.

K. nukentėjusiosioms V. M.

D. ir D.B.V. po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

 Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

 nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 18 d., apie 16.30 val., kelio Panevėžys-Pušalotas 16 km 34 m, Panevėžio rajone, vairuodamas automobilį ,,VW Vento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo

nerūpestingumo, pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių (toliau KET) 53, 173 ir

174 punktų reikalavimus-nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų

pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir aplinkai, neužtikrino kitų eismo

dalyvių saugumo, virÅ¡ydamas leistinÄ gyvenvietėse 50 km/h važiavimo greitį ir važiuodamas ne mažesniu kaip 62 km/h greičiu, atsiradus kliūčiai, t.y. pėsčiajam A. A. pradėjus

eiti į kitÄ kelio pusę, savo vairuojamo automobilio ,,VW Vento“ savalaikiai

nestabdė, A. A. saugiai

neapvažiavo ir jį partrenkė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo

pėstysis A. A..

V. K. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-04

nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

Neigia savo

kaltę. Nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo išvadų dėl jo

kaltės, tik apibendrintai jo parodymus vertino kritiškai, kaip pasirinktos gynybos

bÅ«dÄ ir bandymÄ iÅ¡vengti atsakomybės, nes parodymai neva paneigiami visais

kitais byloje surinktais įrodymais, tačiau kaip, nuosprendyje nepasisakoma. Nuosprendis

be motyvuojančios dalies, nes vietoj motyvų dar kartÄ pakartojama nuosprendžio

aprašomoji dalis, kurioje išdėstyti įrodymai.

Nurodo, jo

veikoje nėra nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės požymio.

Žuvusysis į jo eismo juostÄ išėjo staiga, prieÅ¡ pat vairuojamÄ automobilį, tai

atėmė galimybę išvengti partrenkimo. Negalėjo numanyti, kad stovintis ir

besikalbantis su stovinčio automobilio vairuotoju žuvusysis staiga eis per

keliÄ .

Byloje esančios

trys specialisto išvados neduoda pagrindo teismo nuosprendyje išdėstytam teiginiui,

kad yra neginčijamai patvirtinta apelianto kaltė. Priešingai, jose nurodomos

aplinkybės, kurioms esant jis neginčijamai yra nekaltas dėl kilusio eismo

įvykio - jeigu pėstysis A. A. per

keliÄ Ä—jo didesniu kaip 4,5 km/val. greičiu.

Specialistas autotechnikas

davė iÅ¡vadÄ , kad apelianto vairuoto automobilio judėjimo greitis betarpiÅ¡kai

prieÅ¡ stabdymÄ buvo 62 km/val. Tačiau apskaičiuojant greitį specialistas

rėmėsi neatitinkančiais bylos aplinkybių duomenimis - kad automobilis buvo

vienodai intensyviai stabdomas ant sauso asfalto (2007-05-16 išvados 3 lapas).

Byloje apklaustas specialistas parodė, kad intensyviai stabdomas

automobilis buvo iki jo pėdsakų pasisukimo į dešinę, nes toje vietoje

automobilio stabdžiai buvo atblokuoti ir tuo momentu automobilis pasisuko

dešinėn. Liko neapskaičiuota, kiek automobilio greitis sumažėjo atleidus

stabdžius. Pažymėtina, kad įvykį matęs liudytojas E. T. parodė, jog jis važiavo 50- 60 km/ val.

greičiu, tokiu pat greičiu priekyje važiavo ir apeliantas, nes atstumas tarp abiejų

važiuojančių automobilių nedidėjo. Tokiu būdu minėto liudytojo parodymai ne

patvirtina apelianto kaltę, kaip nurodyta nuosprendyje, atvirkščiai, paneigia.

Kadangi specialistas autotechnikas nustatė, jog apelianto vairuojamam

automobiliui, jam judant 50 km/val. greičiu, sustabdyti reikia ne mažiau kaip 29 m. atstumo, tai akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms apeliantas negalėjo būti pripažintas

kaltu dėl kilusio eismo įvykio ir jo pasekmių.

Be to,

specialistas autotechnikas davė iÅ¡vadÄ , kad pėstysis iki nutrenkimo nuėjo 2,6 m. - 2,8 m. atstumÄ . Å ie duomenys, taip pat irgi nėra tikslÅ«s, nes nėra nustatyta pėsčiojo

nutrenkimo vieta. Be to, specialisto išvadoje nustatyta, kad pėstysis

buvo kliudytas automobilio kairės pusės priekine dalimi. Tokia specialisto

išvada negali būti laikoma absoliučia, nes nėra nustatyta, kad apelianto vairuoto

automobilio variklio dangtis buvo įlenktas būtent toje vietoje. Automobilio

variklio dangčio įlenkimas nėra fiksuotas transporto apžiūros metu taip, kaip

buvo būtina ir šiuo metu patikslinti menamo įlenkimo lokalizacijos galimybių

nėra.

IÅ¡ teismo

medicinos specialisto išvadų matyti, kad žuvusiajam A. A. buvo sužalota kairė alkūnė, dešinė

blauzda ir galva. Iš kompleksinio tyrimo išvados matyti, kad pirminio smūginio

kontakto metu automobilio priekine dalimi buvo kliudyta A. A. dešinė blauzda, vėliau, pėsčiajam

virstant ant variklio dangčio, pėsčiasis kaire alkūne ir pakaušiu trenkėsi į

automobilio priekinį stiklÄ . Tokios kompleksinio tyrimo iÅ¡vados nepatvirtina

automobilio variklio dangčio sugadinimo, nes variklio dangčio skardos įlenkimas

būtų neabejotinai palikęs sužalojimus nukentėjusiojo kūne, o tokių nėra

nustatyta.

Mano, kad pats

pėstysis, būdamas neapdairus, pats neįsitikinęs saugumu išėjo į apelianto

vairuoto automobilio judėjimo juostÄ prieÅ¡ betarpiÅ¡kai arti atvažiuojantį

automobilį, neįvertinęs atstumo iki jo ir automobilio greičio ir šie jo

veiksmai buvo pagrindine sÄ lyga eismo įvykiui kilti. Tokia situacija nepaneigta

ir teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad apelianto kaltė neginčijamai

patvirtinta, yra akivaizdžiai neteisinga.

           Nukentėjusiosios V.M. D. ir D.B. V. atsikirtimuose

į nuteistojo V. K. apeliacinė

skundÄ Â praÅ¡o nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti bei papildomai joms

priteisti išlaidas patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Nurodo, kad

apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jis neturėjo galimybės išvengti

žuvusiojo partrenkimo, paneigia liudytojo E. T. parodymai, kuris teigė, kad pėstysis  keliu

judėjo lėtai, turėjo būti matomas, apeliantas, savalaikiai stabdydamas

automobilį, turėjo galimybę išvengti autoįvykio.

Apeliacinio

skundo argumentus paneigia byloje surinkti duomenys, teismo nuosprendžiu

pripažinti įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę. Bylos duomenimis apeliantas

važiavo 62 km/h.,  pėstysis pradėjo eiti per keliÄ automobiliui esant

pakankamai toli, o važiuodamas gyvenvietėje leistinu greičiu vairuotojas

turėjęs objektyviÄ galimybę iÅ¡vengti A.

A. pertrenkimo. V.

K. turėjo imtis būtinų atsargumo priemonių ir turėdamas 19 metų

vairavimo staÅ¾Ä , turėjo ir galėjo tai padaryti. Nuteistojo parodymai

patvirtina, jog jis matęs važiuojamoje kelio dalyje žmogų, tačiau, nepaisant to

nesumažino automobilio greičio bent iki leistino. Vien pėsčiojo buvimas

važiuojamojoje kelio dalyje buvo rizikingas, todėl vairuotojui, kaip padidinto

pavojaus šaltino valdytojui kilo pareiga imtis didesnių atsargumo priemonių.

Važiuodamas V. K. nebuvo

pakankami atidus, todėl iš karto nepastebėjo pradėjusio judėti pėsčiojo. Dėl

viršyto leistino ir nepasirinkto saugaus greičio, kilus grėsmei eismo saugumui

nespėjo sustabdyti vairuojamos transporto priemonės ir išvengti žuvusiojo

partrenkimo, nors elgdamasis pagal kelių transporto eismo saugumo reikalavimus

turėjo tokiÄ galimybę.

Apeliaciniame

skunde taip pat teigiama, jog teismas privalėjo motyvuoti savo nuosprendyje

padarytas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio,

teismas, pripažindamas V. K. kaltu,

rėmėsi liudytojų V. V.,

E. T., E. K. parodymais,

specialistų E. G. ir

R. E. paaiškinimais.

Teismas nuosprendį taip pat pagrindė rašytiniais įrodymais. V. K. parodymus teismas vertino kritiškai,

kaip jo pasirinktÄ gynybos bÅ«dÄ ir bandymÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės,

todėl juos atmetė. Kadangi teismas savo išvadas pagrindė kaltinančiais įrodymais,

jais remiantis atmesti nuteistojo parodymais, kuriais jis neigė savo kaltumÄ . BPK

304-307 str. nurodyta, kad nuosprendį sudaro įžanginė, aprašomoji ir

rezoliucinė dalys. Aprašomojoje dalyje išdėstytos nusikalstamos veikos

aplinkybės, įrodymai, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus

įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei

bausmės skyrimo motyvai. Nuteistojo teiginys, kad skundžiamas nuosprendis

nemotyvuotas, yra nepagrįstas, nes įstatymas tokio reikalavimo nuosprendžio

struktūrai nenumato.

Teismas,

apklausdamas liudytojus (E. T.,

E. K., D. B. V.) nustatė, kad

žuvusysis per gatvę judėjo lėtu tempu, kas reiškia, jog A. A. judėjimo greitis įvykio metu buvo

artimas 62 km/h. Nustačius šias aplinkybes pagrįstai atmestos abejonės, jog

techniniu požiÅ«riu pagrindinė sÄ lyga Å¡iam eismo įvykiui kilti galėjo bÅ«ti A. A. veiksmai.

Apeliantas ginčydamas

teismo iÅ¡vadų pagrįstumÄ , bando paneigti ir specialisto iÅ¡vadas. Nuteistasis

teigia, kad apskaičiuojant jo vairuoto automobilio judėjimo greitį specialistas

rėmėsi neatitinkančiais bylos aplinkybių duomenimis - kad automobilis buvo

vienodai intensyviai stabdomas ant sauso asfalto. Anot V. K., iš įvykio vietos apžiūros protokolo

ir specialisto autotechniko parodymų teismo posėdyje matyti, kad intensyviai

stabdomas automobilis buvo tik iki jo pėdsakų pasisukimo į dešinę. Tokiu būdu

apeliantas iškraipo specialisto parodymus ir tai, kaip jis aiškina įvykio

vietos apžiūros protokolo turinį. 2010-01-25 teisiamojo posėdžio metu,

specialistas E. G. nurodė,

jog tiriamu atveju pėdsakų spalva nerodo, kad stabdymo intensyvumas buvo

sumažėjęs. Tai reiškia, jog jis buvo stabdomas vienodai intensyviai.

Nuteistasis nurodo,

jog specialisto autotechniko išvada, kad pėstysis iki nutrenkimo nuėjo 2,6-2,8 m, negali būti laikoma absoliučia, nes nėra nustatyta, kad jo vairuoto automobilio variklio

dangtis buvo įlenktas būtent toje vietoje, be to, automobilio variklio dangčio

įlenkimas nėra fiksuotas transporto apžiūros metu taip, kaip buvo būtina.

2008-06-09

specialisto išvadoje nurodoma, kad pirminio smūginio kontakto metu automobilio

priekinės dalies kaire puse (žemiau priekinio kairės pusės žibinto) buvo

kliudyta A. A. dešinė

blauzda, esant fiksuotai pėdai, vėliau pėsčiajam virstant ant variklio dangčio

buvo deformuotas variklio dangtis ties priekiniu kairės pusės žibintu.

Deformuotas variklio dangčio faktas užfiksuotas ir 2006-10-18 Kelių eismo

įvykio apžiÅ«ros protokole. Nuteistasis protokolÄ pasirašė, minėto fakto

niekuomet neginčijo. Liudytojas V.

V. patvirtino, kad sugadinimas buvo ties vairuotojo sėdyne ir jis jį

užrašė. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti įlenkimo faktu, tuo pačiu kaip

įrodymu, patvirtinančiu nustatytÄ pėsčiojo patrenkimo vietÄ .

Byloje surinkti

ir iÅ¡tirti įrodymai patvirtina, kad pėstysis per keliÄ Ä—jo pakankamai lėtai,

atvažiuojančiai transporto priemonei esant pakankamai toli - iki 84 metrų. Gyvenvietėje visiems eismo dalyviams laikantis KET reikalavimų toks atstumas buvo saugus

pereiti gatvę. A. A. dėl

amžiaus pablogėjusios klausos ir regėjimo galėjo būti sudėtinga nustatyti, jog

prie jo besiartinanti transporto priemonė virÅ¡ija leistinÄ ir saugų greitį, dėl

ko jam pavojinga kirsti važiuojamÄ jÄ kelio dalį, todėl argumentas dėl

nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų atmestinas. Priežastinis ryšys šiame

eismo įvykyje nustatytas tarp automobilio VW Vento vairuotojo padarytų KET

pažeidimų ir jų sÄ lygotų pasekmių.

           Pabrėžtina, jog

lemiamas veiksnys, įtakojęs eismo įvykį buvo nuteistojo vairuoto automobilio

judėjimo greitis. Kaip teigiama specialisto išvadoje, jei V. K. būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiojo patrenkimo. Tai, kad

nuteistasis važiavo 62 km/h greičiu įrodyta įvertinus liudytojų parodymus bei

atlikus tikslius trasologinius ir eismo įvykio vietos tyrimus.

          Teismo

posėdyje V. K. ir

jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios praÅ¡o

apeliacinį skundÄ atmesti.

           Skundas

tenkintinas iš dalies.

Apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės ginčija

savo kaltę dėl autoįvykio motyvuodamas, kad susidariusioje situacijoje jis

neturėjo jokios galimybės iÅ¡vengti neatsargiai per keliÄ Ä—jusio pėsčiojo A. A. partrenkimo.

Pirmos instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje

aprašytų įrodymų visetu neginčijamai nustatyta, kad kelių eismo įvykis, kurio

metu žuvo apelianto V. K. vairuotu

automobiliu kelio važiuojamojoje dalyje partrenktas pėstysis A. A., įvyko Panevėžio rajono Medikonių kaime, kelio

ženklo 550, žyminčio gyvenvietę, kurioje galioja

eismo tvarkÄ gyvenvietėse nustatantys KET reikalavimai, veikimo teritorijoje. Ä®vykio vieta yra tiesiame horizontaliame asfaltuoto

kelio, kurio plotis 5,75 metrai, ruože. Priešpriešinio eismo juostos šiame

kelio ruože atskirtos brūkšnine linija ir kelio dalis, skirta važiuoti link

PuÅ¡aloto, yra 2,80 m. pločio, o skirta važiuoti link Panevėžio -2,95 m. pločio. Nei kelyje, nei Å¡alia jo nėra jokių matomumÄ mažinančių ar ribojančių objektų. Ä®vykio

metu oro sÄ lygos matomumui netrukdė-buvo debesuota, atmosferinių reiÅ¡kinių

nebuvo, kelio danga buvo sausa, matomumas iš vairuotojo kabinos- 500 metrų.

Prieš įvykį prie A. A., ėjusio dešine kelio puse (link Pušaloto),

sustojo liudytojo E. K. vairuojamas

automobilis Ford Tranzit. A. A. išėjo

į kelio važiuojamÄ jÄ dalį ir sustojęs ties Å¡io automobilio vairuotojo

durelėmis, bendravo su liudytoju. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio vietoje

kelkraščio plotis yra tik 0,4 m, automobilio Ford Tranzit gabaritinis plotis- 1,97 m, o A. A. stovėjo neprisišliejęs prie šio automobilio ir jo

vairuotojui E. K. nebuvo jokios

būtinybės sustoti dešinės pusės ratais išvažiavus už šalikelės ribų t.y. toliau

nei 0,4 m nuo asfalto kraÅ¡to, darytina iÅ¡vada, kad A. A., bendraudamas su E. K., stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje apie 2 metrų atstumu nuo deÅ¡inio asfalto kraÅ¡to žiÅ«rint PuÅ¡aloto kryptimi. TokiÄ A. A. buvimo vietÄ kelio pločio atžvilgiu nurodė ir visi

eismo įvykį stebėję asmenys. Kadangi, kaip minėta, šios eismo juostos plotis

šiame kelio ruože yra 2,80 m., vadinasi, A. A. tuo metu buvo dešinėje važiuojamosios kelio dalies

pusėje, maždaug 0,8 metro atstumu iki kelio vidurį žyminčios linijos.

Apelianto vairuojamas automobilis A. A. partrenkė važiuodamas 2,95 m. pločio priešpriešinio eismo juosta. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio VW Jetta vėžės

plotis yra 1,46 m., kėbulo plotis- 1,7 m (pvz. http://www.autos.lt) (t.y. automobilio kėbulas nuo ratų į šonus yra

išsikišęs maždaug per 12 cm), o automobilio kairės pusės ratų stabdymo žymė

prasideda 0,8 m. nuo kairio kelkraščio, apelianto automobilis iki stabdymo

pradžios judėjo ne didesniu nei 0,80 m atstumu nuo kelio vidurį žyminčios

linijos priešpriešinio eismo juosta ( 0,8 m + 1,46 m +0,12 m), t.y. važiavo pačiu priešpriešiniam eismui skirtos juostos viduriu.

Vadinasi, jei A. A. nebūtų pajudėjęs iš vietos, kurioje stovėjo kalbėdamasis

su E.

K.,  V. K. vairuojamas automobilis būtų pravažiavęs apie 1,6 m. atstumu nuo jo.

Toks atstumas yra mažesnis nei vidutinis žmogaus

Å«gis (A. A. buvo 1,75 m. Å«gio), todėl akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje, atsižvelgiant į tai, jog A. A. galėjo ne tik pradėti eiti per keliÄ , bet ir

atlikti nevalingÄ manevrÄ ( prarasti pusiausvyrÄ , suklupti, pargriÅ«ti ir pan.),

V. K. net ir stovintį vos ne

viduryje kelio važiuojamosios dalies A. A. privalėjo įvertinti kaip potencialiÄ kliÅ«tį, akivaizdžiai

galinčiÄ trukdyti jam saugiai tęsti važiavimÄ iki tol buvusiu greičiu ir imtis

visų atsargumo priemonių, kad garantuotai išvengtų automobilio kontakto su

pėsčiuoju. Tokio eismo dalyvio elgesio reikalauja KET 53 straipsnio nuostata. Â

Kaip minėta, jokių kliūčių, trukdžiusių V. K. matyti pėsčiÄ jį, esant daugiau nei pakankamam

atstumui išvengti užvažiavimo ant jo, nebuvo. Iš to darytina išvada, kad šioje

situacijoje V. K., vykdydamas KET

reikalavimus, privalėjo ypač atidžiai stebėti A. A. elgesį ir pro jo buvimo vietÄ pravažiuoti tokiu

greičiu, kad kiekvienu momentu galėtų išvengti pėsčiojo partrenkimo. Tuo tarpu

iš byloje esančių įrodymų viseto akivaizdu, kad V. K. nebuvo pakankamai atidus- jis ne tik viršijo šiame

kelio ruože leistinÄ maksimalų važiavimo greitį (kas yra nustatyta objektyviais

duomenimis- pagal automobilio stabdymo pėdsakų ilgį atliktais specialisto

skaičiavimais, kuriais netikėt nėra jokio pagrindo), bet ir parodė, kad

nepastebėjo kaip A. A. pradėjo

judėti link kairio kelkraščio, t.y. nematė jo pirmo žingsnio, taip pat

akivaizdu, kad V. K. parodymai

apie tai, jog iki kontakto su jo automobiliu pėstysis ėjo atbulas, prieštarauja

kompleksinio teismo medicininio eismo įvykio tyrimo specialistų išvadai,

padarytai atsižvelgiant į objektyviai nustatytus A. A. kūno sužalojimus (T.1 b.l. 87-89) ir kuria

netikėti nėra jokio pagrindo juo labiau, kad liudytojo E. T. parodymai su šia specialistų išvada sutampa. Taip

pat V.

K. parodymai, kad iki partrenkimo

vietos nuo stovėjimo vietos A. A. nuėjo

tik 2-3 žingsnius, prieštarauja eismo įvykių tyrimo specialisto išvadai, vėlgi

paremtai objektyviais įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, kad A. A. nuo stovėjimo iki partrenkimo vietos nuėjo 2,6-2,8 m. Iš specialisto išvadoje pateiktų paskaičiavimų matyti, kad šioje situacijoje V. K., net važiuodamas maksimaliu KET šiame kelio ruože

leidžiamu 50 km/h greičiu neturėjo techninės galimybės išvengti autoįvykio tik

tuo atveju, jei A. A. būtų

judėdamas didesniu nei 4,5 km/h greičiu bÅ«tų nuėjęs minimalų nustatytÄ - 2,6 m atstumÄ . Tačiau įvykio metu A. A. buvo 85 metų

amžiaus, o eismo įvykių tyrimo specialisto išvadoje nurodyta, kad 4,5 km/h greitis laikomas artimu maksimaliai greitam vyresnių nei 70 metų vyrų ėjimo greičiui (5 km/h) (T.1 b..l. 98). Liudytojas E. T. parodė, kad iki

partrenkimo A. A. ėjo lėtai, byloje

jokių duomenų, paneigiančių šiuos parodymus nėra, todėl netikėti jais nėra

jokio pagrindo. IÅ¡ to akivaizdu, kad A. A. judėjo aiÅ¡kiai mažesniu nei 4,5 km/h greičiu. Esant Å¡ioms aplinkybėms kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamo autoįvykio neabejotinai

būtų išvengta, nežiūrint į A. A. elgesį,

jeigu V. K. būtų tinkamai vykdęs

KET 174 ir 173 straipsnio reikalavimus-  važiavęs neviršydamas leistino

greičio, laiku įvertinęs ant kelio važiuojamosios dalies esantį pėstįjį kaip potencialiai

galimÄ kliÅ«tį, atidžiai stebėjęs jo veiksmus ir laiku pradėjęs stabdyti

automobilį, t.y. tarp apelianto V. K. veikos- vairuojant automobilį nesilaikymo minimų

KET reikalavimų ir pasekmių- kelių eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, kilimo

yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Tokiu būdu, skundžiamame nuosprendyje apylinkės

teismo padaryta išvada, kad apeliantas dėl autoįvykio kilimo, o tuo pačiu ir

dėl jo pasekmių yra kaltas, yra teisinga.

 Tačiau apylinkės teismas visiškai neanalizavo ir

neįvertino žuvusio pėsčiojo A. A. veiksmų,

nekreipė dėmesio į tai, kad V. K. buvo

apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tame tarpe ir dėl neturtinės žalos ir dėl

to netinkamai išsprendė bausmės ir žalos atlyginimo klausimus. Dėl šių

priežasčių nuosprendis keistinas.

KET reglamentuoja ne vien vairuotojų, bet ir kitų

eismo dalyvių, tame tarpe ir pėsčiųjų elgesį keliuose.

Įvykio metu galiojusios redakcijos KET 48

straipsnyje paaiškinta, kad važiuojamoji dalis – tai kelio dalis, skirta

važiuoti transporto priemonėms. 87 straipsnyje nurodyta, kad į kitÄ

važiuojamosios dalies pusę pėstiesiems leidžiama eiti per keliÄ stačiu kampu į

abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir

nebus trukdoma transporto priemonėms, o 90 straipsnyje pasakyta, kad

važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi be reikalo delsti ar stoviniuoti,

nespėjus pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant

paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių

transporto srautus ir baigti eiti per keliÄ galima tik įsitikinus, kad eiti

saugu.

 Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad visus šiuos KET

reikalavimus A. A. pažeidė ir jeigu jis

būtų elgęsis taip, kaip kelyje elgtis įpareigoja KET, nagrinėjamo įvykio bei

pasekmių taip pat būtų išvengta nežiūrint į tai, kaip šioje kelio situacijoje

elgėsi kitas eismo įvykio dalyvis V. K.. Būtent dėl to, kad A. A. pažeidė KET V. K. atsirado pareiga imtis KET numatytų atsargumo

priemonių įvykiui iÅ¡vengti, o ne atvirkščiai.Â

Tokiu bÅ«du, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad V. K. atsakomybę lengvina tai, kad įtakos jo

nusikalstamos veikos padarymui turėjo itin rizikingas nukentėjusio asmens

elgesys.

Dėl to, kad šios aplinkybės apylinkės teismas

nepagrįstai nepripažino V. K. atsakomybę

lengvinančia, jam paskirtoji, artima įstatymo sankcijos vidurkiui, bausmė yra

aiškiai per griežta, todėl ji mažintina.

Taip pat, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į

aukščiau nurodytas aplinkybes, t.y. į tai, kad A. A. žūtį didele dalimi lėmė jo paties itin didelis

neatsargumas, todėl ir nukentėjusiosios priteista neadekvati, aiškiai per

didelė, neturtinė žala. V. K. savo

civilinę atsakomybę, tame tarpe visÄ turtinę ir 500 eurų dydžio neturtinę žalÄ ,

buvo apdraudęs AB „Lietuvos draudimas“, todėl jis privalo atlyginti tik žalÄ ,

virÅ¡ijančiÄ sutartyje numatytÄ sumÄ . VisÄ nagrinėjamu nusikaltimu padarytÄ

turtinę žalÄ draudimo įmonė nukentėjusiosioms atlygino. Be to, apeliantas pats

iš karto po įvykio nukentėjusiosioms atlygino 2000 litų žalos.

Nors skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje

įraÅ¡yta, kad draudimo įmonė atlygino nukentėjusiosioms neturtinę žalÄ , tai

patvirtinančių duomenų byloje nėra.  Â

Atsižvelgiant į Å¡ių aplinkybių visetÄ , daroma

išvada, kad be to kas sumokėta, papildomai priteisus iš civilinio atsakovo- AB

„Lietuvos draudimas“ visÄ jo sutartimi su apeliantu V. K. įsipareigotÄ atlyginti neturtinę žalÄ - 500 eurų

(po 250 eurų- 963,20 Lt) abiems nukentėjusiosioms, neturtinė žala šiuo atveju

bus atlyginta teisingai, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimÄ

priteisti ir iš apelianto.

Vadovaujantis LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 1 d. 3

p., 330 str.,-

n u s p r e n d ė :

Panevėžio miesto

apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti V. K. atsakomybę

lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo

itin rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys:

V. K., pripažintam kaltu pagal BK 281 str.

5 d. paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dviejų metų.

Panaikinti nuosprendžio dalį kuria priteista iš V. K. nukentėjusiosioms

V. M. D. ir D. B. V.

po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ

sprendimÄ : priteisti iÅ¡ AB „Lietuvos draudimas“ V. M. D. ir D.B.V. po 863,20 Lt neturtinės

žalos atlyginimo.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                    Â

Algirdas Gaputis

                                                                           Â

                     Nijolė Sušinskienė

                                                                                                 Â

Ričardas Gilys