2018-10-03 Nr. AB-17517-3-64-3-00227-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1643-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00227-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. Z. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 17 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą; kildavo konfliktai, susidarydavo eilė prie tualeto), buvo šalta, drėgna, ant sienų pelėsis, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (tai kenkė regėjimui). Kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, buvo šalta, purvina, jis buvo priverstas išsirengti, kai buvo žema temperatūra, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas tvirtino patyręs nepatogumus, depresiją, nuolatinį stresą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 17 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose jam teko nuo 3,65 kv. m iki 17,8 kv. m gyvenamojo ploto. Asmenų skaičius kamerose nebuvo pastovus. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji ar nuteistieji. Inventorius, dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Tualetai buvo įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Patikrinimų metu kameroje Nr. 27 buvo nustatytas tik nedidelis reikalavimų dirbtiniam apšvietimui pažeidimas, kameroje Nr. 44 pažeidimai nenustatyti, kameroje Nr. 86 buvo pelėsis. Atsakovo nuomone, kratos yra atliekamos pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas kratų patalpoje per visą tą laiką buvo tik du kartus, šios patalpos buvo valomos. Pareiškėjas niekaip nebuvo išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nebuvo sudarytos blogesnės laikymo sąlygos.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo J. Z. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 17 d.) Šiaulių TI buvo kalinamas 207 dienas, iš jų 1 dieną (vakare) jam teko 2,96 kv. m kameros ploto.

7. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 27 santykinė oro drėgmė, oro temperatūra atitinka reikalavimus, pelėsio vizualiai nėra, dirbtinis apšvietimas per mažas (nustatyta 191 lx, esant normai 200 lx). 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 44 santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, oro temperatūra per maža, tačiau nevertinta, nes kameroje yra atidarytas langas, pelėsio vizualiai nenustatyta; kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai (vonelės) švarūs. 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 86 santykinė oro drėgmė, oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, matyti pelėsis.

8. Teismas iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į gydytojus kreipėsi dėl blogo miego, nerimo, regėjimo sutrikimais nesiskundė. Jis neteigė, kad susirgimai buvo susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, priežastimi nurodė artėjantį teisminį procesą.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms tik iš dalies yra paneigtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimų išvadomis. Pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose kamerose, todėl patikrinimai nebuvo atliekami.

10. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau teismas pripažino, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose, prastos higienos sąlygos kamerose ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad jo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), kad pareiškėjo teisių į tinkamas higienos sąlygas kameroje pažeidimas nors galbūt buvo ilgas, ne daugiau kaip 202 dienos, bet neapibrėžtas, nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III. 11. Pareiškėjas J. Z. apeliaciniame skunde dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo prašo jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas nesutinka su pozicija, kad baldai ir sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuoti į bendrą kameros plotą, nes visas šis inventorius užima daugiau nei pusę kameros ploto. Dėl per mažo gyvenamojo ploto tokiose kamerose teko visą laiką sėdėti arba gulėti, būtent dėl to jam kilo neturtinė žala. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 27 buvo nustatytas reikalavimų dirbtiniam apšvietimui pažeidimas, tai savaime kenkia regėjimui. Kameroje Nr. 86 užfiksuotas pelėsis, pareiškėjui daugiau nei mėnesį teko kvėpuoti pelėsio sporomis, jis galėjo susirgti plaučių ligomis, be kita ko, tuberkulioze. Būnant šioje kameroje vienam asmeniui ir buvo diagnozuota tuberkuliozė. Tokios kalinimo sąlygos akivaizdžiai pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas, bet jame nėra durų, tik pakabinta plėvelė, dėl to kameroje tvyro nemalonus kvapas, pažeidžiama pareiškėjo teisė į orumą.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjui ne visą laiką buvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau tai truko labai trumpą laikotarpį, todėl teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirminis, argumentai yra deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kaip konkrečiai jam pasireiškė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 17 d., atlyginimo.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kratos sąlygų yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui 1 dieną (vakare) nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, jo argumentai dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams tik iš dalies buvo paneigti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su jam tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdu, higienos normų pažeidimais padarytos žalos vertinimu, bei pažymi, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendro kameros ploto, todėl iš jo sklido nemalonus kvapas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdo, dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio.

18. Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu kamerose (jų nevisišku atskyrimu), kadangi šie argumentai nebuvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui ir, atitinkamai, nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, neįvardijo jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių kliūčių tai padaryti. Pareiškėjas, manydamas, jog dėl sanitarinio mazgo nevisiško atskyrimo nuo bendro kameros ploto jam kilo neturtinė žala, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais teismui pateikti naują skundą, nurodydamas šias aplinkybes.

19. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui Šiaulių TI ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 17 d.) 1 dieną (vakare) teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. vasario 6 d. pažyma Nr. 60/09-4944, b. l. 10–15), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas nekėlė abejonių dėl atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-311(19.4.1.6.12) (b. l. 44–45) užfiksavo, jog kameroje Nr. 27, kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. rugsėjo 2–14 d., 2016 m. gruodžio 7–15 d., dirbtinės apšvietos vertė (191 lx) buvo mažesnė nei norma (200 lx), o 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-447(19.4.1.6.12) (b. l. 49–50) nustatyta, kad kameroje Nr. 86, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d., 2016 m. gruodžio 6–7 d., nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. sausio 17 d., yra matomas pelėsis. Pastebėtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo metu (2016 m. spalio 6 d. patikrinimo aktas Nr. PA.6-361(19.4.1.6.12), b. l. 46–48) kameroje Nr. 27 reikalavimų dirbtinei apšvietai pažeidimo nebenustatė. Pareiškėjas tvirtina, kad tinkamos dirbtinės apšvietos neužtikrinimas pakenkė jo regai, tačiau jokių konkrečių regos sutrikimų neįvardija. Jis taip pat nurodo, kad dėl pelėsio kameroje jam galėjo atsirasti plaučių ligos, kitam kameroje Nr. 86 buvusiam asmeniui buvo diagnozuota tuberkuliozė, bet tokie teiginiai yra abstraktūs, teorinio pobūdžio, jis jokių savo kvėpavimo takų sutrikimų nenurodė, neįvardijo to kito asmens, kuriam, jo teigimu, buvo diagnozuota tuberkuliozė. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 17–34) nėra žymų apie jo regai, plaučiams padarytą kokią nors žalą, jis į sveikatos priežiūros specialistus paprastai kreipdavosi dėl sunkumų užmigti, nerimo, prastos nuotaikos. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti kalinimo sąlygų pažeidimai iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai.

22. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui kameroje Nr. 86 1 dieną (pusę paros) teko 2,96 kv. m ploto, įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą, tuo laikotarpiu jis buvo laikomas su 5 asmenimis. Kameroje Nr. 86 ginčui aktualiu metu užfiksuotas pelėsis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo 207 dienas, tam tikru neapibrėžtu laikotarpiu sąlygos kamerose, kuriose jis laikytas, nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus. Dėl kitų kalinimo sąlygų pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nesiskundė. Kaip minėta, byloje nėra įrodymų, jog tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas pakenkė pareiškėjo sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

24. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 1 dieną (vakare) nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, taip pat ginčo laikotarpiu sąlygos kai kuriose kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų (neapibrėžtą laikotarpį, ne ilgesnį nei 207 dienos). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

25. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino jautęsis pažemintas, jautęs baimę užsikrėsti ligomis, psichologinius ir fizinius nepatogumus, buvo pakenkta jo sveikatai ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

26. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija yra laikytinas adekvačiu atsakovo atstovo padarytam pareiškėjo teisių pažeidimui.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė