328a8f7c-b0bf-49e2-aaa4-db0ea7e97d98 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-46/2014Procesinis bylos Nr. 1-20-9-00047-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2.;1.2.14.6.2.;1.2.29.1. (S)                                                                                                                                                                                                                                                                      LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 1 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,teisėjų:

SvajÅ«no Knizlerio, RÅ«tos Mickevičienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjams advokatams Daliui Mecelicai, Vaclovui Kaminskiui, nuteistiesiems D. R., E. B.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų D. R. ir E. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 2 dalį (dėl 156587.92 Lt vertės UAB „F“ turto pasisavinimo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento, kasos iÅ¡laidų orderio Nr. 63 suklastojimo) laisvės atėmimu 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 39 600 Lt pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos už nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (39 600 Lt pasisavinimas) ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymÄ subendrintos apėmimo bÅ«du ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo bÅ«du ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.Vadovaujantis BK 95 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas dėl D.

R. pareikÅ¡tų kaltinimų pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį, nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.E. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 75 725,43 UAB „F“ turto pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento suklastojimo pasisavinant žemės sklypÄ ) laisvės atėmimu 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB F“ žemės sklypo pasisavinimo) ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento suklastojimo pasisavinant žemės sklypÄ ), subendrinta apėmimo bÅ«du ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo bÅ«du prie griežtesnės iÅ¡ dalies pridedant Å¡velnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.Vadovaujantis BK 95 straipsniu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas dėl E. B. pareikÅ¡tų kaltinimų pagal BK 186 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule atsiskaityti padarant turtinę žalÄ UAB „K“, UAB „T“, UAB „B“) nutrauktas.Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas, o dėl dalies kaltinimų iÅ¡teisintas ir T.

J., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.             Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : D. R. ir E. B. nuteisti už tai, kad E. B., bÅ«damas UAB „F“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) vieninteliu akcininku ir direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupėje su D. R., sukurstytas D. R., kuris buvo UAB „F“ faktiniu vadovu, pasisavinti didelės vertės UAB „F“ turtÄ , 2006-08-10 kaip vienintelis akcininkas, nusprendė parduoti UAB „F“ nekilnojamÄ jį turtÄ : 0,2700 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5,1000 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,2600 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra rinkos vertė nemažiau kaip 210 000 litų, E. B. 2006-08-16 kaip UAB „F“ direktorius surašė įgaliojimÄ tuo metu dirbusiam įmonės buhalteriui, suteikiantį teisę parduoti UAB „F“ nuosavybės teise priklausančius aukščiau nurodytus žemės sklypus, po ko E. B. 2006-08-16 sudarė ir pasirašė fiktyviÄ , tikrovės neatitinkančiÄ pirkimo-pardavimo sutartį, kuria imitavo, kad pardavėjas UAB „F“, atstovaujama buhalterio, paminėtus žemės sklypus pardavė jam už 80 000 litų, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodžius, kad 80 000 litų gavo prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį, tačiau pinigų negavus ir į UAB „F“ kasÄ jų neįneÅ¡us, E. B. ir D.

R. pasisavino jų žinioje buvusį UAB „F“ turtÄ â€“ 0,2700 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5,1000 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,2600 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra reali rinkos vertė nemažiau kaip 210 000 litų, bei E. B. suklastojo dokumentÄ .Be to, E. B. nuteistas už tai, kad nuo 2005-08-24 dirbdamas UAB „F“, o nuo 2006-04-11 tapęs Å¡ios įmonės vieninteliu akcininku ir direktoriumi, laikotarpiu nuo 2006-02-28 iki 2006-09-15 mokėjimų nurodymais iÅ¡ UAB „F“ sÄ skaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) į savo sÄ skaitas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 171 764 Lt, laikotarpiu nuo 2006-03-10 iki 2006-04-21 iÅ¡ UAB „F“ sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) grynais išėmė 34 400 Lt, laikotarpiu nuo 2006-04-15 iki 2006-06-01 iÅ¡ VISA verslo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) grynais nuėmė 33 200 Lt, laikotarpiu nuo 2006-03-20 iki 2006-06-02 VISA verslo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo už prekes 2 707,15 Lt, tačiau 2006 metais į kasÄ pagal kasos pajamų orderius įnešė 133 900 Lt, pavedimais į UAB „F“ sÄ skaitÄ pervedė 4 649,71 Lt ir pateisino iÅ¡laidas dokumentais už 58 196,01 Lt, - tai yra, per 2006 metus nepateisino 75 725,43 Lt sumos panaudojimo, tuo pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimÄ UAB „F“ turtÄ .Be to, D.

R. nuteistas už tai, kad laikotarpiais nuo 2005-05-11 iki 2006-05-19 ir nuo 2006-09-01 iki 2006-12-04 (UAB „F“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos) bÅ«damas UAB „F“, kasininku, tame tarpe nuo 2005-09-12 iki 2006-04-11 ir įmonės direktoriumi, laikotarpiu nuo 2006-01-26 iki 2006-11-09 iÅ¡ įmonės kasos grynaisiais pinigais gavęs 123300 Lt, o bÅ«tent: 2006-01-26 pagal kasos iÅ¡laidų orderį (toliau KIO) Nr. 20 gavo 20 000 Lt, 2006-09-01, pagal KIO Nr. 1- 88 000 Lt ir 2006-11-09, pagal KIO Nr. 1- 15 300 Lt, be to naudodamasis sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. 137941, įvairiose vietose 2006 m. bankomatuose iÅ¡gryninęs 50350 Lt, naudodamasis valiutinės sÄ skaitos (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. 1067660 įvairiose vietose 2005 m. bankomatuose iÅ¡gryninęs 8970 Lt, naudodamasis sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. 137941 atsiskaitęs už prekes ir paslaugas iÅ¡ viso už 3815 Lt sumÄ ir naudodamasis valiutinės sÄ skaitos (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. 1067660 atsiskaitęs už prekes ir paslaugas iÅ¡ viso už 2879,24 Lt sumÄ ir dokumentais pateisino prekių ir paslaugų įsigijimÄ iÅ¡ viso už 32726,32 Lt, - tai yra per 2006 metus nepateisino 156587,92 Lt sumos panaudojimo, tuo pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimÄ UAB „F“ turtÄ .Be to, D.

R. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005-05-11 iki 2006-05-19 bÅ«damas UAB „F“, kasininku, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „F“ vyr. buhalteriu, laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 3 d. iki 2006 m. balandžio 14 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrÄ 2006-04-14 UAB „F“ kasos iÅ¡laidų orderį Nr. 63 ir jį panaudojo, tai yra, įmonės buhalteris remiantis 2006 m. kovo 3 d. sÄ skaita-faktÅ«ra G Nr. (duomenys neskelbtini) už internetinės svetainės (duomenys neskelbtini) sukÅ«rimÄ 400 litų sumai, suraÅ¡ius UAB „F“ kasos iÅ¡laidų orderį į jį įraÅ¡ius žinomai neteisingus duomenis, kad UAB „F“ už reklamÄ ir interneto svetainės sukÅ«rimÄ UAB „G“ direktoriui A.

B. sumokėjo ne 400, o 40000 litų ir pasiraÅ¡ius už tuo metu įmonės „F“ direktoriumi jau dirbusį E. B., jis paminėtame kasos iÅ¡laidų orderyje parašė rankraÅ¡tinį tekstÄ , patvirtinantį pinigų gavimÄ , - grafoje „GAVAU“ įrašė - „keturiasdeÅ¡imt tÅ«kstančių litų, 2006 balandžio 14“ ir pasirašė UAB „G“ direktoriaus A. B. vardu, po ko, laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėn. 14 d. iki 2006 m. balandžio 30 d., buhalteris šį suklastotÄ kasos iÅ¡laidų orderį Nr. 63 įregistravo UAB „F“ apskaitoje.Be to, D.

R. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005-05-11 iki 2006-05-19 bÅ«damas UAB „F“ kasininku, 2006 m. balandžio 14 d. - 2006 m. balandžio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojęs tikrÄ 2006-04-14 UAB „F“ kasos iÅ¡laidų orderį Nr. 63 ir jį panaudojęs UAB „F“ apskaitoje, buhalteriui pagal šį suklastotÄ orderį nuo UAB „F“ kasos nuraÅ¡ius 40000 litų, iÅ¡ kurių tik 400 litų realiai sumokėta A. B., likusius pinigus 39 600 Lt pasisavino, tokiu bÅ«du pasisavino jam patikėtÄ svetimÄ didelės vertės UAB „F“ turtÄ â€“ 39 600 litų.Nuteistasis D.

R. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui arba jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu.Nuteistasis mano, kad baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra 2011 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio protokolas, kuriame nurodyta, kad teisėjas paskelbia nutartį ir yra atnaujinamas įrodymų tyrimas, tačiau nutartyje dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo nurodoma, kad ji buvo suraÅ¡yta tik 2011 m. lapkričio 16 d.

Ši aplinkybė apelianto įsitikinimu, reiškia, kad teismas paskelbė teismo nutartį, kuri dar nebuvo surašyta ir tokiu būdu, teismas išsakė išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apribojo nuteistajam teisę kviesti liudytojus ir apklausti juos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teisme buvo prašoma apklausti liudytojus, kurie galėjo patvirtinti, jog nuteistasis nepasisavino bendrovei priklausančių pinigų, taip pat tai, kad UAB „F“ nemokėjo jokių pinigų formaliai įgydama žemės sklypus, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė prašymus ir nurodė, kad vadovausis byloje jau esančiais įrodymais.

Nuteistasis yra įsitikinęs, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas išreiškė išankstinę nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad pinigų panaudojimo aplinkybės turi esminės reikšmės teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui.Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido prokurorui patikslinti kaltinimus. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog buvo tikslinamos ne kaltinimo faktinės aplinkybės, o buvo keičiamas veikos kvalifikavimas.

Å i aplinkybė rodo, kad kaltinimas buvo pakeistas nepagrįstai ir įstatymo nenumatytu pagrindu. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nesiaiÅ¡kino patikslintame kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių ir iÅ¡ karto baigė baudžiamosios bylos nagrinėjimÄ .Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumÄ patvirtina ir tai, kad teismas po kaltinimo pakeitimo nepaklausė kaltinamųjų ar jie supranta kaltinimÄ , ar prisipažįsta kaltais, nesuteikė galimybės pasisakyti dėl patikslintų kaltinimų.

Teismas buvo paskelbęs tik 10 minučių pertraukÄ susipažinimui su pakeistu kaltinimu. Po kaltinimų patikslinimo gynėjo pareikÅ¡ti praÅ¡ymai buvo atmesti, Å¡i aplinkybė patvirtina, jog teismas nebuvo teisingas ir lygus visiems proceso dalyviams.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl 27 250 Lt vertės UAB „F“ turto iÅ¡Å¡vaistymo, nepagrįstai nurodė, kad kaltinime buvo padaryta raÅ¡ybos klaida, t. y. nurodytas BK 183 straipnis, vietoje BK 184 straipsnio. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo savarankiÅ¡kai pripažinti, kad kaltinamajame akte padaryta raÅ¡ybos klaida, kadangi įstatymu teisė taisyti kaltinamÄ jį aktÄ teismui nėra suteikta.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 304 straipsnio reikalavimų.

Aiškina, jog skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad nuteistasis E. B. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio, 2 dalyje, ir 300 straipsnio 3 dalyje, tačiau, teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra pasisakoma dėl nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, baudžiamais procesas nutrauktas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį. Teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad apeliantas kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, o jis buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį bei 184 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas pažymi, jog nusikaltimai, numatyti BK 223 straipsnio 1 dalyje bei 184 straipsnio 1 dalyje apskritai nebuvo nurodyti nuosprendžio įžanginėje dalyje. Taip pat skunde nurodoma, kad T. J. buvo kaltinamas vienos nusikalstamos veikos padarymu, o skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra pasisakoma dėl kelių nusikalstamų veikų.Nuteistasis taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neiÅ¡tyrė visų byloje esančių įrodymų, neatliko jų visapusiÅ¡ko vertinimo, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų, todėl priėmė nepagrįstÄ ir neteisingÄ nuosprendį.

Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad visos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, yra įrodytos nuosprendyje aptartais įrodymais, teismas neatliko įrodymų vertinimo. Tokius pačius argumentus nuteistasis nurodo ir dėl nuosprendžio dalies, kuria buvo nutrauktas procesas dėl UAB „F“ turto iššvaistymo ir netinkamo įmonės apskaitos organizavimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.Apeliantas yra įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas.

Tvirtina, jog jis nepasisavino didelės vertės, t. y. 156 587,92 Lt, UAB „F“ turto. AiÅ¡kina, jog siekiant veiksmuose nustatyti turto pasisavinimo sudėtį, be kitų Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymių, bÅ«tina nustatyti, ar realiai buvo siekiama pasisavinti svetimÄ turtÄ ir ar realiai turtas buvo gautas, taip pat ar buvo ketinama turtÄ paversti savo turtu, t. y. jį užvaldyti nuosavybės teisėmis. Apeliantas kategoriÅ¡kai teigia, kad jis nesiekė minėtos sumos paversti savo turtu iÅ¡ Å¡ios sumos nepasisavino, o tokius jo teiginius patvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog specialistai, atlikę tyrimus ir pateikę iÅ¡vadas, nurodė, kad buvo pateikta tik dalis buhalterinės apskaitos dokumentų arba visai nebuvo pateikti dokumentai, be to, didelė dalis pateiktų dokumentų nepatvirtinti nei kasininko, nei finansininko, nei įmonės vadovo paraÅ¡ais.

Skunde pažymima, kad 2006 m. gruodžio 4 d. UAB „F“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla, visas įmonei priklausantis materialusis turtas bei visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti teismo paskirtam bankroto administratoriui, kuris Å¡iuos dokumentus turėjo sutikrinti, tačiau akivaizdu, kad tyrimui pateikė kitus, jau po bankroto bylos iÅ¡kėlimo, pakeistus dokumentus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad įmonėje buvo apie 10 atsakingų asmenų, kurie turėjo banko korteles ir grynino pinigus bankomatuose įvairiems pirkimams, tačiau Å¡ių pinigų gryninimo ir grÄ Å¾inimo į kasÄ faktas nebuvo tirtas.

Apeliantas mano, kad visi Å¡ie faktai pirmosios instancijos teismo turėjo bÅ«ti iÅ¡tirti ir įvertinti.Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino specialistų iÅ¡vadų įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę. Nurodo, jog specialistai konstatavo faktÄ , kad pinigai yra iÅ¡gryninti, tačiau Å¡iomis iÅ¡vadomis galima suabejoti vien dėl to, kad dalis dokumentų yra nepasiraÅ¡yti, be to, dokumentai perduoti ne įmonės vadovo, o bankroto administratoriaus, taip pat buvo pateikti ne visi dokumentai, kÄ ir nurodo specialistai savo iÅ¡vadose.

Skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, kur buvo panaudoti iÅ¡gryninti pinigai, o nemotyvuotai nurodė, kad Å¡iuos pinigus pasisavino nuteistasis.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ar užvaldydamas bendrovės pinigus, apeliantas tai darė turėdamas tikslÄ paversti pinigus savais. Taip pat teigiama, kad iÅ¡gryninti pinigai buvo naudojami tik bendrovės interesams, o tai rodo, jog nuteistasis neturėjo tikslo pinigų panaudoti savo asmeniniams tikslams.Apeliantas tvirtina, jog iÅ¡ nuosprendyje iÅ¡dėstytų teismo argumentų darytina iÅ¡vada, jog kasos iÅ¡laidų orderis Nr. 63 nebuvo suklastotas, tačiau jis vis tiek buvo nuteistas už Å¡io dokumento suklastojimÄ .Apeliantui visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kodėl jis buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „F” žemės sklypo pasisavinimo.

Nuteistasis aiÅ¡kina, jog jis yra nurodęs, kad žemės sklypÄ Ä¯monės vardu pirko, kadangi žemės sklypo paskirties keitimas yra lengvesnis, kai sklypas yra registruotas juridinio asmens vardu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡as su istorija patvirtina, kad UAB „F“ įgijo žemės sklypÄ , tačiau nėra už jį niekam sumokėjusi. UAB „F“ negalėjo bÅ«ti padaryta jokia žala, kadangi Å¡i bendrovė tik formaliai tapo žemės sklypo savininku.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje tik formaliai yra nurodyta, jog 27 250 Lt buvo pasisavinti.

Pirmosios instancijos teismas nenurodė ir neaptarė tokį teiginį patvirtinančių įrodymų. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausta nuteistojo motina R. R., kuri patvirtino, jog iÅ¡ bendrovės gavo kaltinime nurodytÄ pinigų sumÄ . Å ios liudytojos parodymai yra svarbÅ«s ir dėl to, kad ji patvirtina, jog bendrovei kelis kartus buvo skolinami pinigai. Pirmosios instancijos teismas Å¡ios liudytojos parodymų neįvertinimo. Nuteistasis pripažįsta, kad UAB „F“ buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai ir sutinka, jog jis pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymi, jog ir dėl Å¡io nusikaltimo padarymo įrodymai nebuvo įvertinti.

Apeliantas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti jam bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu. Nurodo, jog yra bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, kad dėl dalies nusikalstamų veikų yra suėję senaties terminai, ikiteisminis tyrimas dėl ikiteisminį tyrimÄ atlikusių pareigÅ«nų veiksmų truko gana ilgai. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio nuteistojo atžvilgiu priėmimo praėjo daugiau nei penkeri metai, todėl pripažintina, kad nusikalstamų veikų pavojingumas yra sumažėjęs, o dėl Å¡ios priežasties už nusikaltimų padarymÄ nuteistajam turi bÅ«ti skirtos Å¡velnesnės bausmės nei numato baudžiamasis įstatymas.Apeliantas taip pat mano, kad skiriant bausmes bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, kad iÅ¡imtais iÅ¡ įmonės pinigais jis mokėjo bendrovės darbuotojams darbo užmokestį, atsikaitydavo už prekes ir paslaugas, o kita dalis pervestų pinigų buvo gražinama padengti paskolai.

Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas pinigų nepasisavino ir neturėjo savanaudiškų paskatų neteisėtai praturtėti. Be to, UAB „F“ nemokėjo už įgytus žemės sklypus, o tai leidžia teigti, jog bendrovei nebuvo padaryta turtinė žala, kuri nurodyta kaltinamajame akte.Be to, apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis vienintelis išlaiko du mažamečius vaikus, nes jų motina yra bedarbė. Nurodo, kad šiuo metu jis studijuoja, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, nėra padaręs administracinės teisės pažeidimų ar naujų nusikalstamų veikų.

Nuteistasis praÅ¡o atsižvelgti ir į tai, kad jis yra laidavęs už buvusios sutuoktinės įgytÄ butÄ , todėl Å¡iuo metu, jai negaunant pajamų, jis yra priverstas mokėti už banko iÅ¡duotÄ paskolÄ , kadangi buvusi sutuoktinė neturi pajamų, o nemokant įmokų bankui, gali bÅ«ti pradėtas iÅ¡ieÅ¡kojimo procesas. Visos Å¡ios aplinkybės apelianto nuomone, rodo, jog jis pakeitė savo gyvenimo bÅ«dÄ , prarado pavojingumÄ .Apeliacinaime skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kitam nuteistajam, kuris buvo kaltinamas padaręs analogiÅ¡kas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas paskyrė Å¡velnesnę bausmę.

Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir bylÄ grÄ Å¾inti iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirti bausmę, nesusijusiÄ su realiu laisvės atėmimu.Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo parodymų, nepatikrino jo nurodytų aplinkybių. Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali bÅ«ti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu.Apeliantas mano, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Jis teigia, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo nuoseklÅ«s, tačiau daugelis aplinkybių, kurios bÅ«tų aiÅ¡kinamos jo naudai, nebuvo įraÅ¡ytos į kaltinamÄ jį aktÄ . Apeliantas atkreipia dėmesį, jog jis, duodamas parodymus teismui, nurodė papildomas aplinkybes (dėl pinigų gryninimo ir panaudojimo, dėl žemės sklypų pardavimo), tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir Å¡ios aplinkybės nebuvo tirtos. Aplinkybę, jog kaltinamasis aktas nebuvo kruopščiai paruoÅ¡tas liudija ir tai, kad besibaigiant bylos nagrinėjimui, prokuroras pakeitė kaltinimus.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę.

Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtÄ ar jo žinioje esantį turtÄ ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalÄ turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimÄ galima tik esant tiesioginei tyčiai, kuriÄ suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas Å¡io turto neteks, ir to nori.

Nuteistasis pabrėžia, jog teismas laikėsi pozicijos, kad pagal BK 183 straipsnio dizpozicijÄ turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtÄ ar esantį jo žinioje turtÄ neteisėtai paverčia savo turtu ir pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimÄ turtÄ ir turint realiÄ galimybę juo naudotis ir disponuoti. Savo iÅ¡vadas teismas grindė tik specialisto iÅ¡vadomis, kuriose nustatyta, kad pinigai buvo iÅ¡gryninti, tačiau Å¡iomis iÅ¡vadomis verčia abejoti tai, jog dalis tirtų dokumentų buvo net nepasiraÅ¡yti, be to, dokumentai perduoti ne įmonės vadovo, o bankroto administratoriaus, taip pat buvo pateikti ne visi dokumentai.

Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, kur buvo panaudoti pinigai po to, kai jie buvo iÅ¡gryninti, o tik formaliai padarė iÅ¡vadÄ , jog jie buvo pasisavinti.Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybės, ar jis užvaldydamas bendrovės pinigus, darė tai turėdamas tikslÄ paversti pinigus savais. Teismas, pažeisdmas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, netyrė aplinkybės, jog iÅ¡gryninti pinigai buvo mokami įmonės darbuotojams arba už suteiktas paslaugas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pinigai buvo naudojami bendrovės interesams, o tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog nuteistasis nesiekė užvaldyti pinigų savo asmeniniams tikslams, t. y. nebuvo tiesioginės tyčios pasisavinti svetimÄ turtÄ . Apeliantas teigia, kad vien turto paėmimo faktu negali bÅ«ti grindžiamas visos veikos kvalifikavimas. Apeliaciniame skunde aiÅ¡kinama, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nenustatė ar nusikaltimas kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo padarytas tiesiogine tyčia, nenustyti Å¡ios nusikalstamos veikos tikslai ir motyvai.

Apelianatas mano, kad baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas. Tokį teiginį jis grindžia tuo, jog atliekant įrodymų tyrimÄ , 2011 m. lapkričio 14 d. vykusiame posėdyje kaltinamieji pareiÅ¡kė praÅ¡ymus papildomai apklausti liudytojus, kurie galėjo duoti paaiÅ¡kinimus dėl sklypų įsigyjimo, tačiau teismas praÅ¡ymo netenkino, motyvuodamas, kad Å¡ių liudytojų apklausa nieko nepakeis. Apelianto įsitikinimu, tokiu teiginiu teismas iÅ¡reiÅ¡kė iÅ¡ankstinę nuomonę, o tai yra vienas iÅ¡ Å¡aliÅ¡kumo požymių ir akivaizdus nenoras teisingai iÅ¡nagrinėti bylÄ .

Taigi baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjęs teismas negali bÅ«ti laikomas neÅ¡aliÅ¡ku objektyviÄ ja prasme.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai praÅ¡o apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras praÅ¡o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų D. R. ir E. B. apeliaciniai skundai tenkintini iÅ¡ dalies.IÅ¡ tikrųjų iÅ¡ teismo posėdžio vykusio 2011 m. lapkričio 14 d. protokolo turinio matyti, jog Å¡io posėdžio metu pirmosios instancijos teismas nutarė baudžiamojoje byloje atnaujinti įrodymų tyrimÄ , atnaujinęs įrodymų tyrimÄ teismas apklausė civilinio ieÅ¡kovo atstovÄ (t. 10, b. l. 67).

Byloje taip pat yra Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria buvo nutarta atnaujinti įrodymų tyrimÄ baudžiamojoje byloje, kadangi buvo bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti civilinio ieÅ¡kovo pozicijÄ dėl pateiktų civilinių ieÅ¡kinių ir tokiu bÅ«du užtikrinti visapusiÅ¡kÄ bei pilnÄ bylos aplinkybių iÅ¡siaiÅ¡kinimÄ (t. 10, b. l. 68). Akivaizdu, kad nutarties paskelbimo ir jos priėmimo datos nesutampa. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog toks datų neatitikimas vertintinas tik kaip techninio pobÅ«džio klaida.

Apeliacinės intancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad įrodymų tyrimas buvo atnaujintas (tokį teiginį patvirtina 2011 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio protokolo turinys), t. y. teismo posėdžio metu atlikti teismo veiksmai atitiko nutarties, kurioje nurodyta, jog ji buvo priimta 2011 m. lapkričio 16 d., turinį. Taip pat iš 2011 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio protokolo matyti, jog proceso dalyviai suprato paskelbtos nutarties turinį. Aplinkybės, kad tokia nutartis buvo paskelbta, neginčija ir pats apeliantas.

Taigi, įvertinus visa, kas aptarta, teigtina, jog nutartis atnaujinti baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimÄ buvo priimta 2011 m. lapkričio 14 d., o aplinkybė, kad Å¡ioje nutartyje nurodyta neteisinga jos priėmimo data vertintina tik kaip techninio pobÅ«džio klaida, neturėjusi jokio neigiamo poveikio proceso dalyvių teisėms. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Å¡i techninio pobÅ«džio klaida, nėra pagrindas tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ar, kad jis iÅ¡sakė iÅ¡ankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo.BPK 256 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iÅ¡ esmės skirtingomis.

Minėto BPK straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimÄ pritaikant baudžiamÄ jį įstatymÄ , numatantį sunkesnę nusikalstamÄ veikÄ . Taigi nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad BPK 256 straipsnis nenumato galimybės pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimÄ pritaikant baudžiamÄ jį įstatymÄ , numatantį sunkesnę nusikalstamÄ veikÄ .IÅ¡ Kauno apygardos prokuratÅ«ros prokuroro 2011 m. lapkričio 14 d. praÅ¡ymo pakeisti kaltinimus T.

J. ir D. R. matyti, jog Å¡is praÅ¡ymas buvo pateiktas, kadangi kaltinamajame akte buvo padaryta techninė klaida, t. y. nurodyta, jog T. J. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 183 straipsnio 1 dalyje, nors turėjo bÅ«ti nurodyta, kad jis padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 183 straipsnio 2 dalyje, taip pat T. J. ir D. R. inkriminuotos dvi nusikalstamos veikos turėjo bÅ«ti kvalifikuotos kaip nusikaltimų sutaptis (dėl UAB „F“ dokumento, kasos iÅ¡laidų orderio Nr. 63 suklastojimo ir dėl UAB „F“ 39 600 Lt pasisavinimo), todėl kaltinimai dėl Å¡ių nusikalstamų veikų turėjo bÅ«ti pakoreguoti (t. 10, b. l. 55-58).

Taigi kaltinimas, nagrinėjamu atveju, buvo pakeistas vienu iÅ¡ BPK 256 straipsnyje numatytų pagrindų, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad apeliantas skunde pats sau prieÅ¡tarauja, t. y. jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė patikslintame kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, nors prieÅ¡ tai aiÅ¡kino, jog prokuroras prašė tik pakeisti nusikalstamų veikų kvalifikavimÄ . Pakeitus nusikalstamų veikų kvalifikavimÄ , naujos aplinkybės kaltinamiesiems nebuvo nurodytos, o tai reiÅ¡kia, kad jokios naujos aplinkybės ir negalėjo bÅ«ti tiriamos.

BPK 256 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teismas, gavęs praÅ¡ymÄ pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimÄ , taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali bÅ«ti kvalifikuojama pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , numatantį sunkesnę nusikalstamÄ veikÄ , apie tokiÄ galimybę nedelsdamas praneÅ¡a nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto praÅ¡ymo nuoraÅ¡ai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. IÅ¡ teismo posėdžio protokolo matyti, jog kaltinamieji susipažino su pakeistu kaltinimu, jokių praÅ¡ymų dėl pakeisto kaltinimo pareikÅ¡ta nebuvo (t. 10, b. l. 63).

Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 256 straipsnio reikalavimus, ar kaip nors kitaip suvaržė kaltinamųjų ar kitų proceso dalyvių teises. Pastebėtina ir tai, kad nei vienas proceso dalyvis nenurodė, jog per teismo nustatytÄ terminÄ nespėjo susipažinti su prokuroro praÅ¡ymu pakeisti kaltinimÄ . IÅ¡ esmės toks teiginys nėra iÅ¡sakomas ir apeliaciniame skunde. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad teismo nustatytas terminas susipažinti su pakeistu kaltinimu buvo per trumpas ir apribojo kokias nors proceso dalyvių teises.

IÅ¡ teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, jog pakeitus kaltinimÄ teismas paklausė proceso dalyvių ar bus kokių nors praÅ¡ymų, papildymų prieÅ¡ baigiant įrodymų tyrimÄ . Proceso dalyviai nepareiÅ¡kė nei praÅ¡ymų, nei papildymų (t. 10, b. l. 63). Å ios aplinkybės rodo, kad visiems proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė iÅ¡sakyti savo pozicijÄ tiek dėl pakeisto kaltinimo, tiek dėl įrodymų tyrimo.Aplinkybė, kad po susipažinimo su praÅ¡ymu pakeisti kaltinimÄ , buvo atmesti D.

R. gynėjo praÅ¡ymai, niekaip nėra susijusi su praÅ¡ymu pakeisti kaltinimÄ . Pažymėtina, jog minėti gynėjo praÅ¡ymai buvo pateikti dar iki kaltinimo pakeitimo.BPK 304 straipsnyje yra nustatyta, kas turi bÅ«ti nurodyta nuosprendžio įžanginėje dalyje. Nuosprendžio įžanginėje dalyje kartu su kita BPK 304 straipsnyje nurodyta informacija turi bÅ«ti nurodoma ir baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamÄ veikÄ , kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio įžanginės dalies matyti, jog joje nurodyta, kad D.

R. yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, E. B. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, o T. J. kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ BK 222 straipsnio 1 dalyje. IÅ¡ 2010 m. birželio 30 d. ir 2010 m. gruodžio 7 d. kaltinamųjų aktų (t. 3, b. l. 107-119, t. 9, b. l. 172-184), taip pat iÅ¡ prokuroro praÅ¡ymo pakeisti kaltinimus bei paties skundžiamo nuosprendžio (apraÅ¡omosios bei rezoliucinės dalių) turinio matyti, jog D.

R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, E. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 3 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, T. J. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 striapsnio 3 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 183 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje.

Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė ne visas nusikalstamas veikas, kuriomis buvo kaltinami nuteistieji, tokiu bÅ«du konstatuotina, kad teismas nesilaikė visų BPK 304 straipsnio reikalavimų. Visgi tokia pirmosios instancijos teismo klaida nėra pagrindas tvirtinti, jog jis priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį buvo Å¡aliÅ¡kas, taip pat nėra pakankamas pagrindas keisti ar naikinti šį nuosprendį.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D.

R., laikotarpiais nuo 2005 m. gegužės 11 d. iki 2006 m. gegužės 19 d. ir nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 4 d. (UAB „F“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos) bÅ«damas UAB „F“ kasininku, be jokių pateisinančių dokumentų iÅ¡ UAB „F“ sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hanasabankas“ (dabar AB bankas „Swedbank“) į savo mamos R. R. sÄ skaitÄ AB banke „Hanasabankas“ (duomenys neskelbtini) pervedė jo žinioje buvusius pinigus: 2006 m. rugpjūčio 1 d.

– 21000 litų, 2006 m. rugpjūčio 9 d. – 2000 litų ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. – 6250 litų, tokiu bÅ«du iÅ¡Å¡vaistė jo žinioje buvusius 27250 Lt - UAB „F“ turtÄ . Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad kaltinime, neteisingai nurodant, jog tokie apelianto veiksmai kvalifikuotini, kaip nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta techninio pobÅ«džio klaida. Akivaizdu, kad nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas atitinka BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, kaltinime aiÅ¡kiai nurodoma, kad apelianto veiksmai vertintini kaip iÅ¡vaistymas, t. y. nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnyje.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo nusikalstamus veiksmus vertino kaip iÅ¡vaistymÄ (BK 184 straipsnio 1 dalis). D. R. aiÅ¡kinimas, kad toks techninės klaidos iÅ¡taisymas rodo pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumÄ , yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad BK 184 straipsnio 1 dalies sankcija numato Å¡velnesnę atsakomybę asmeniui, padariusiam Å¡iÄ veikÄ , nei BK 183 straipsnio 1 dalies sankcija (BK 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta daugiau alternatyvių bausmių, be to, maksimali laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei numato BK 183 straipsnio 1 dalies sankcija).

Taigi teigtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nuteistajam palankesnį sprendimÄ ir taip palengvino jo teisinę padėtį, o ne jÄ pasunkino. Bet kokiu atveju, teismas pastebėjęs, jog prokuroras suklydo kvalifikuodamas kaltininko padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , gali jÄ perkvalifikuoti pagal Å¡velnesnį BK straipsnį, kas iÅ¡ esmės, nagrinėjamu atveju, ir buvo padaryta.Tiek D. R., tiek E. B. iÅ¡ dalies yra teisÅ«s apeliaciniuose skunduose nurodydami, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo apkaltinamÄ jį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks skundžiamo nuosprendžio trÅ«kumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, tuo pačiu konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo perduoti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pagal BK 183 straipsnio atsako tas, kas pasisavino jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę. Pasisavinimo atveju kaltininkas jam patikėtÄ turtÄ ar turtinę teisę neteisėtai neatlygintinai paverčia savu turtu, ima elgtis su svetimu turtu kaip su savu ir tuo padaro žalÄ tikrajam Å¡io turto savininkui. Pasisavinimas laikomas baigtu, kai yra neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir įgyjama reali galimybė juo naudotis ar disponuoti. Tuo pačiu vertinant ar turtas buvo pasisavintas bÅ«tina nustatyti ar konkretus asmuo supranta, jog neteisėtai ir neatlygintinai paverčia svetimÄ turtÄ savu ir numato, kad tikrasis savininkas dėl tokių veiksmų patirs žalos, ir to siekia.

Taigi bÅ«tina nustatyti ar asmuo veikė tiesiogine tyčia.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog D. R. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 39 600 Lt pasisavinimo) ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento, kasos iÅ¡laidų orderio Nr. 63 suklastojimo).Specialisto iÅ¡vadoje Nr. IS1-1026 yra nurodyta, jog tirti pateiktame UAB „F“ 2006 m. balandžio 14 d. kasos iÅ¡laidų orderyje Nr. 63 esantį rankraÅ¡tinį tekstÄ â€žketuriasdeÅ¡imt tÅ«kstančių litų 6 balandžio 14“ parašė D.

R., minėto orderio skiltyje „Įmonės vadovas“, „IÅ¡davė kasininkas“ esančius paraÅ¡us pasirašė taip pat D. R. (t. 1, b. l. 143). Taigi nekyla jokių abejonių, jog aptartus įraÅ¡us kasos iÅ¡laidų orderyje padarė apeliantas. Liudytojas A. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad už internetinės svetainės sukÅ«rimÄ UAB „F“ sumokėjo 400 Lt. Liudytojas kategoriÅ¡kai nurodė, kad 40 000 Lt negalėjo bÅ«ti sumokėta, jis tokių pinigų negavo (t. 10, b. l. 29).

AnalogiÅ¡kas aplinkybes A. B. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 3-4). Pats D. R. taip pat neneigia, kad už internetinio puslapio sukÅ«rimÄ jis sumokėjo 400 Lt (t. 10, b. l. 49). Å ie parodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog UAB „G“ buvo sumokėta tik 400 Lt, o ne 40 000 Lt. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. 5-2/54 nustatyta, kad pagal pateiktus dokumentus 2006 m. kovo 3 d. pagal sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ UAB G Nr. (duomenys neskelbtini) (už internetinės svetainės sukÅ«rimÄ ) bendra mokėtina suma 400 Lt, į UAB „F“ apskaitos registrus pagal sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ G Nr. (duomenys neskelbtini) užregistruota suma 40000 Lt ir iÅ¡ kasos 2006 m. balandžio 14 d. pagal kasos iÅ¡laidų orderį Nr. 63, kurį pasirašė už direktorių – kasininkÄ D.

R. ir vyr. buhalteris T. J., buvo nuo kasos nuraÅ¡yta 40000 Lt UAB „G“ už reklamÄ ir interneto svetainės kÅ«rimÄ (t. 1, b. l. 96-106). T. J. pirmosios instancijos teisme paaiÅ¡kino, jog kasos orderyje įrašė, kÄ rodė buhalterinės programos duomenys, t. y. UAB „G“ sumokėti 40 000 Lt. Apie 40 000 Lt skolÄ jis informavo direktorių D. R., kuris nurodė, jog atsiskaityta ir liepė iÅ¡raÅ¡yti kasos orderį. Tokį nurodymÄ T. J. ir įvykdė. T. J. teigė, jog antrosios orderio dalies jis nepildė, jį perdavė D.

R. (t. 10, b. l. 51-52). Taigi paties nuteistojo D. R., liudytojo A. B. parodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantas žinojo, kad UAB „G“ už suteiktas paslaugas buvo sumokėta tik 400 Lt. Taip pat anksčiau aptarti įrodymai, t. y. specialisto iÅ¡vada Nr. IS1-1026 patvirtinanti, jog nuteistasis užpildė dalį orderio, T. J. parodymai patvirtinantys Å¡ias specialisto iÅ¡vadas, taip pat patvirtinantys aplinkybę, jog D. R. žinojo, dėl kokių priežasčių yra iÅ¡raÅ¡omas orderis, leidžia teigti, kad apeliantas, žinojo, jog orderyje įraÅ¡o tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , t. y.

įrašė, jog buvo sumokėta 40 000 Lt, ir Å¡iÄ tokius veiksmus atliko sÄ moningai, tokiu bÅ«du jis suklastojo dokumentÄ . Be to, aptarti įrodymai leidžia teigti, jog apeliantas suklastojęs tikrÄ 2006 m. balandžio 14 d. UAB „F“ kasos iÅ¡laidų orderį Nr. 63 ir jį panaudojęs UAB „F“ apskaitoje, buhalteriui pagal šį suklastotÄ orderį nuo UAB „F“ kasos nuraÅ¡ius 40000 litų, iÅ¡ kurių tik 400 litų buvo realiai sumokėta A. B., likusius pinigus 39 600 Lt pasisavino.

Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidÄ , kad 39 600 Lt buvo panaudoti UAB „F“ interesais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme pats D. R. negalėjo paaiÅ¡kinti, kur panaudojo minėtÄ pinigų sumÄ .Dėl Å¡ių priežasčių konstatuotina, kad D. R. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „F“ 39600 Lt pasisavinimo bei pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl UAB „F“ dokumento, kasos iÅ¡laidų orderio Nr. 63 suklastojimo.Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nurodydmas, jog T.

J. kasos orderyje, įraÅ¡ydamas 40 000 Lt sumÄ vietoje 400 Lt sumos, padarė techninę klaidÄ , tuo pačiu pripažino, kad Å¡is kasos orderis nebuvo suklastotas. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡aiÅ¡kina nuteistajam, kad aptariamas pirmosios instancijos teismo teiginys tik parodo, jog T. J. neturėjo tyčios suklastoti dokumentÄ , t. y, prieÅ¡ingai nei D. R., jis nežinojo, kiek iÅ¡ tikrųjų buvo sumokėta UAB „G“ ir nesutikrinęs visų dokumentų įrašė neteisingÄ sumÄ . Kaip jau minėta, byloje yra įrodyta, kad D.

R. žinojo, kiek iÅ¡ tikrųjų buvo sumokėta UAB „G“, tačiau vis tiek orderyje tyčia įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. suklastojo dokumentÄ .D. R. pagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) bei BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 156 587,92 Lt vertės UAB „F“ turto pasisavinimo), o E. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo), BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 75 725,43 UAB „F“ turto pasisavinimo) bei BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento suklastojimo pasisavinant žemės sklypÄ ).PrieÅ¡ingai nei teigia D.

R. ir E. B., jų kaltė dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo yra visiÅ¡kai įrodyta byloje surinktais ir teismo iÅ¡tirtais įrodymais. IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. 5-2/21 matyti, jog T. J. žemės sklypų pardavimo metu dirbęs UAB „F“ buhalterio pareigose, neįnešė į UAB „F“ kasÄ 80 000 Lt sumos už parduotus žemės sklypus. Tokiu bÅ«du buvo padarytas nuostolis UAB „F“ (t. 1, b. l. 112-113). Aplinkybės, kad pinigai nebuvo įneÅ¡ti į UAB „F“ kasÄ neginčija nei vienas nuteistasis.

Taip pat byloje yra nustatyta, kad 0,2700 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5,1000 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,2600 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausė UAB „F“, Å¡i aplinkybė iÅ¡ esmės nėra ginčijama nei D. R., nei E. B. apeliaciniuose skunduose. Taigi akivaizdu, kad sudarius tikrovės neatitinkančiÄ Å¾emės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo imituojama, jog pardavėjas UAB „F“, atstovaujama buhalterio, žemės sklypus pardavė E. B. už 80 000 litų, nors iÅ¡ tikrųjų jokie pinigai nebuvo sumokėti, E. B. ir D.

R. pasisavino svetimÄ turtÄ . Aplinkybę, kad abu nuteistieji veikė kartu patvirtina jų pačių parodymai, t. y. D. R. pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog sklypai buvo parduoti jo iniciatyva (t. 10, b. l. 50), E. B. tokį faktÄ patvirtino ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 82). Pažymėtina, jog D. R. pirmosios instancijos teisme aiÅ¡kino, kad dalis žemės buvo nupirkta iÅ¡ jo pinigų, jis įsivaizdavo, jog įmonės pinigai yra jo pinigai. Vėliau nuteistasis nurodė, jog žemė greičiausiai pirkta įmonės pinigais, UAB „F“ buvo apiforminta kaip žemės savininkė, žemė buvo apskaityta kaip bendrovės turtas (t. 10, b. l. 50).

Ikiteisminio tyrimo metu D. R. yra nurodęs, jog žemės sklypai buvo pirkti už UAB „Flavorita“ lėšas. Dalis sklypų buvo nupirkta pačios įmonės, o dalis buvo nupirkta J. V. R. vardu, kadangi pardavėjai nepasitikėjo įmonėmis, vėliau Å¡i dalis buvo perparduota įmonei, tačiau J. V. R. jokie pinigai nebuvo sumokėti, kadangi realiai jis už tuos sklypus nebuvo mokėjęs jokių pinigų, už juos buvo atsiskaityta UAB „F“ priklausančiais pinigais. Sklypai buvo superkami, kadangi UAB „F“ užsiėmė statybų verslu ir tuose sklypuose buvo ketinama statyti kvartalÄ (t. 2, b. l. 118).

Vėlesnės apklausos metu nuteistasis tokius savo parodymus pakeitė ir pradėjo aiškinti, kad dalis pinigų, panaudotų sklypų pirkimui, buvo jo asmeniniai, o dalis įmonės (t. 2, b. l. 119). Dar vėliau D. R. nurodė, kad žemės sklypai buvo pirkti tik iš jo asmeninių lėšų (t. 2, b. l. 124). Taigi konstatuotina, jog D. R. duoda nenuoseklius parodymus, dalyje dėl žemės sklypų įgijimo aplinkybių, nemotyvuotai juos keičia, todėl jais tikėti nėra jokio pagrindo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, jog žemės sklypai buvo įsigyti už asmenines D.

R. ar E. B. pinigines lėšas ir, galiausiai, UAB „F“ buvo parduoti tik formaliai. Taigi apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla jokių abejonių, kad nuteistieji pasisavino didelės vertės UAB „F“ turtÄ .D. R. mano, kad pirmosios instancijos teismas neapklausęs J. V. R. pažeidė jo teises, visapusiÅ¡kai neiÅ¡tyrė visų bylos aplinkybių, be to, tokiu bÅ«du parodė savo Å¡aliÅ¡kumÄ . Toks teiginys yra nepagrįstas, kadangi iÅ¡ D. R. parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, jog Å¡is asmuo negali nurodyti jokių bylos teisingam iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡mingų aplinkybių.

J. V. R. apklausiamas apeliaciniame teisme patvirtino tik faktÄ , jog jis buvo žemės savininkas iki to laiko, kol Å¡i žemė buvo parduota UAB „F“, taip pat jis parodė, jog žemės pirkimo – pardavimo sandoris vyko realiai neatsiskaitant už pirkinį. Pažymėtina, jog Å¡ios aplinkybės nėra reikÅ¡mingos sprendžiant D. R. ar E. B. kaltės klausimÄ . Tuo pačiu konstatuotina, jog J. V. R. nežinomas sklypų įgijimo pagrindas. Jis nurodė - dovanojimo sutarčių pagrindu, kai pagal specialistų iÅ¡tirtus dokumentus – apiforminta pirkimo-pardavimo sutartimis.

Pastebėtina, kad bet kokiu atveju atveju nėra reikÅ¡minga, iÅ¡ ko ir kokiu bÅ«du UAB „F“ įsigijo žemės sklypus. Byloje yra neginčytinai nustatyta, jog sklypai buvo apskaityti UAB „F“ apskaitoje, buvo Å¡ios įmonės nuosavybė ir Å¡i nuosavybė nuteistųjų neteisėtais veiksmais buvo pasisavinta, įmonė prarado jai priklausantį turtÄ . Žemės sklypų nuosavybės faktas patvirtintas 2013 m. liepos 17 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr, 5-2/128. Tyrimui pateiktų dokumentų (Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡rašų, pirkimo-pardavino sutarčių, žemės sklypų perdavimo-priėmimo aktų) pagrindu nustatyta, kad UAB „F“ iÅ¡ fizinių asmenų įsigijo žemės sklypus pagal pirkimo - pardavimo sutartis, kurias patvirtino notarė.

Kad minėti sklypai priklauso bendrovei „F“, patvirtina jų perdavimo - priėmimo aktai, kurie taip pat patvirtinti notarės (t. 11, b. l. 162). Vien tai, kad pateiktų dokumentų pagrindu nenustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2006-07-31 fiziniams asmenims už sklypus piniginės lėšos buvo išmokėtos, nėra pagindo teigti, jog šių sklypų pasisavinimu nebuvo padaryta bendovei turtinė žala, kadangi žemės sklypai, esantys bendrovės nuosavybėje, turi vertę ir ši apskaičiuota rinkos kainomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. R. manydamas, kad realiai žemės sklypai nepriklauso įmonei (čia dar kartÄ pažymėtina, jog toks apelianto manymas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, o keliamos versijos vertinamos tik kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį), jis privalėjo savo teises ginti įstatymų nustatyta tvarka (pvz., ginčyti sandorius įstatymų nustatyta tvarka ir t. t.), tačiau to nedarė. E. B. tvirtina, jog jis nesuklastojo jokio dokumento. Toks apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas, kadangi byloje yra neginčytinai įrodyta, jog apeliantas sudarė ir pasirašė tikrovės neatitinkančiÄ pirkimo-pardavimo sutartį, kuria imitavo, kad pardavėjas UAB „F“, atstovaujama buhalterio, žemės sklypus pardavė apeliantui už 80 000 litų, pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad 80 000 litų buvo perduoti prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį.

Pats E. B. neginčija, kad jis nemokėjo jokių pinigų už UAB „F“ priklaususius žemės sklypus. Taigi akivaizdu, jog sutartyje buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija. Nuteistasis tvirtina, jog jis neturėjo tikslo suklastoti dokumento, tačiau toks jo teiginys prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Pastebėtina, jog pinigai už UAB „F“ priklausančius žemės sklypus nebuvo sumokėti nei prieš, nei po žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo.

Pats nuteistasis taip pat nėra nurodęs, jog ketino sumokėti, kokius nors pinigus už Å¡iuos sklypus. Be jokios abejonės, tikrovės neatitinkančių duomenų įraÅ¡ymas į dokumentÄ yra to dokumento klastojimas. Taigi konstatuotina, kad E. B. sutartyje nurodydamas, jog už žemės sklypus pinigai buvo sumokėti dar prieÅ¡ pasiraÅ¡ant pirkimo-pardavimo sutartį, nors iÅ¡ tikrųjų jokie pinigai nebuvo sumokėti, žinojo, kad dokumente nurodo tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ ir norėjo taip veikti.

Apeliacnės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad E. B. pirmosios instancijos teisme yra nurodęs, kad už jo veiksmus jam buvo pažadėta atsilyginti žemės sklypu. Vėliau žemė buvo parduota K. (t. 10, b. l. 50). D. R. pirmosios instancijos teisme yra nurodęs, kad perraÅ¡ius žemę E. B., dalis žemės buvo parduota, pinigus nebuvo tikslo grÄ Å¾inti, UAB „F“ buvo bankrutavusi (t. 10, b. l. 50). Å ie nuteistųjų parodymai leidžia teigti, kad jie veikė ne įmonės interesais, t. y. jie nesiekė vystyti verslo ar įgyvendinti su įmonės veikla susijusių planų, o paprasčiausiai siekė užvaldyti ir užvaldė įmonės turtÄ .

KÄ nuteistieji planavo daryti su pasisavintu turtu, nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi.IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. 5-2/141 matyti, jog pagal tyrimui pateiktas UAB „F“ atskaitingo asmens E. B. avansines apyskaitas, E. B. įsiskolinimas 2006 m. pabaigoje (2006 m. spalio 31 d.) – 83034,67 Lt. Apibendrinus tyrimui pateiktų bendrovės „F“ kasos, banko sÄ skaitų, prekių ir medžiagų apmokėjimÄ patvirtinančių dokumentų duomenis, 2006 m. spalio 31 d. nustatyta 75725,43 Lt dydžio atskaitingo asmens E. B.

įsiskolinimas bendrovei „F“ (t. 8, b. l. 107-136). IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. 5-2/141 taip pat matyti, kad pagal tyrimui pateiktus UAB „F“ atskaitingo asmens D. R. avansines apyskaitas, D. R. įsiskolinimas 2006 m. pabaigoje – 173 661,85 Lt. Apibendrinus tyrimui pateiktų bendrovės „F“ kasos, banko sÄ skaitų, prekių ir medžiagų apmokėjimÄ patvirtinančių dokumentų duomenis, 2006 m. lapkričio 30 d. nustatytas 156 587,92 Lt dydžio atskaitingo asmens D. R. įsiskolinimas bendrovei „F“ (t. 8, b. l. 107-136).

Taigi šios specialistų išvados leidžia teigti, kad už dalį UAB „F“ piniginių lėšų nuteistieji neatsiskaitė. Pažymėtina, kad tiek D. R., tiek E. B. neneigė, jog jie grynino bendrovės pinigines lėšas. D. R. apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad specialistams buvo pateikti ne visi būtini dokumentai tyrimui atlikti. Pažymėtina, kad pats D. R. apeliaciniame skunde pripažįsta, jog buhalterija UAB „F“ buvo vedama aplaidžiai. Taigi apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo abejoti, jog specialistams buvo pateikti visi būtini (specialisto tyrimui atlikti) įmonės „F“ dokumentai.

Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad bankroto administratorius galėjo pateikti ne visus reikalaujamus dokumentus. Taip pat iÅ¡ specialistų iÅ¡vadų matyti, jog tyrimui buvo pateikti tiriamam laikotarpiui reikÅ¡mingi dokumentai. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti specialistų pateiktomis iÅ¡vadomis. Taip pat konstatuotina, jog specialisto iÅ¡vadoms nebuvo suteikta jokia iÅ¡skirtinė įrodomoji reikÅ¡mė, jos buvo vertinamos kartu su kitais byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais.Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog D.

R. ar E. B. pinigus, už kurių pasisavinimÄ jie buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, bÅ«tų panaudoję įmonės „F“ interesais. D. R. tikina, jog Å¡ie pinigai buvo iÅ¡mokėti darbuotojams, tačiau, kaip jau minėta, tokių jo teiginių nepatvirtina jokie patikimi byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pinigų sumokėjimo darbuotojams versijÄ nuteistasis iÅ¡kėlė tik pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu jis tokių paaiÅ¡kinimų nedavė.

Taigi tokie D. R. paaiÅ¡kinimai vertintini tik kaip jo gynybinė versija, kuria siekiama palengvinti savo teisinę padėtį. E. B. ikiteisminio tyrimo metu aiÅ¡kino, jog iÅ¡ įmonės sÄ skaitos jam bÅ«davo pervedami pinigai, o jis juos iÅ¡grynindavo ir įneÅ¡davo į įmonės kasÄ . Grynųjų pinigų įneÅ¡imas buvo įforminamas (t. 9, b. l. 22-23, 30-31). IÅ¡ esmės analogiÅ¡kÄ aplinkybę nuteistasis nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Specialisto iÅ¡vadose yra nustatyta, jog dalis iÅ¡grynintų pinigų nebuvo grÄ Å¾inta į įmonės kasÄ , t. y. grÄ Å¾inimo fakto nepatvirtina jokie dokumentai, todėl darytina iÅ¡vada, jog Å¡ie pingai buvo panaudoti apeliantų interesais.

E. B. paaiÅ¡kinimai leidžia teigti, kad tais atvejais, kai pinigai bÅ«davo įneÅ¡ami į kasÄ , tai bÅ«davo užfiksuojama atitinkamuose dokumentuose, tačiau akivaizdu, kad nuteistieji negali pateisinti dalies sumų panaudojimo jokiais dokumentais. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog E. B. ar D. R. grÄ Å¾ino pinigų sumas, už kurių pasisavinimÄ buvo nuteisti, į įmonės kasÄ . IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. 5-2/128 matyti, kad iÅ¡ apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktų dokumentų už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės - gruodžio mėn. – darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, atlyginimų iÅ¡mokėjimo žiniaraščių pagrindu nustatyta, kad priskaičiuotas darbo užmokestis sutampa su 2010-08-27 specialisto iÅ¡vadoje Nr. 5-2/141pateiktais duomenimis ir pridėtame 14 priede (t. 8, b. l. 156-158) suvestais duomenimis apie bendrovės „F“ darbuotojų priskaičiuotÄ darbo užmokestį už laikotarpį 2005 m. 05-12 mėn. Papildomai jokių naujų dokumentų ir duomenų apie priskaičiuotÄ ir iÅ¡mokėtÄ Â darbo užmokestį bendrovės darbuotojams nepateikta, iÅ¡skyrus 2012-05-28 teismo posėdžio protokolÄ , kuriame nurodyta, kad liudytoja A.

K. gavo neoficialų darbo užmokestį nuo 1200 iki 1500 Lt; liudytoja R. M. pagal sutartį gavo 550 Lt, o į rankas gaudavo iki 1500 Lt (t. 11, b. l. 166). Be to teisėjų kolegija pažymi, kad naujai pateiktais dokumentais grindžiamas darbo užmokestis už 2005 metus, kai tuo tarpu apeliantai nuteisti už piniginių lėšų pasisavinimÄ kitu laikotarpiu, t. y. 2006 metais. Naujai pateiktų dokumentų pagrindu nenustatyta, kad A. K. ir R. M. bÅ«tų iÅ¡mokėtas neapskaitytas darbo užmokestis. Sodros - draudėjo ir bendrovės duomenimis minėtos darbuotojos dirbo atitinkamai nuo 2006-04-26 ir nuo 2006-09-07.

Tuo tarpu papildomi dokumentai – kasos išlaidų orderiai pateikti už 2005 m. rugsėjo mėnesį, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai nuo 2005 m. gegužės iki gruodžio mėn. Apeliacinės instancijos teisme A. K. ir R. M. parodė, kad dirbdamos bendrovėje „F“ gaudavo oficialų ir neoficialų darbo užmokestį: A. K. darbo sutartyje nurodytas 550-650 litų, neoficiali darbo užmokesčio suma nuo 1200 iki 1500 Lt; R. M. pagal darbo sutartį gaudavo 550 litų, o iš viso nuo 1 000 iki 1 500 litų (t. 11, b. l. 56-58, 59-60).

Minėta, kad jų parodymų naujai pateikti dokumentai nepatvirtina. Liudytoja R. M. parodė, kad bendrovėje dirbo valytoja ir iÅ¡dirbo nepilnus du metus. Tai prieÅ¡tarauja Sodros – draudėjo duomenims – ji dirbo nuo 2006-09-07 iki 2006-11-30, t. y. nepilnus tris mėnesius t. 1, b. l. 82-83). Liudytojos R. M. parodymai apie jos darbo laikotarpį ir gautÄ neoficialų darbo užmokestį prieÅ¡tarauja specialisto atliktam tyrimui, jos nurodytų aplinkybių nepatvirtina naujai pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai.

Liudytoja A. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad UAB „F“ dirbo administratore nuo 2006 metų gegužės mėnesio iki lapkričio mėnesio. Darbo sutartyje buvo nurodytas minimalus darbo užmokestis 550-650 litų. Neoficiali darbo užmokesčio sumos dalis jai buvo išmokama grynais pinigais į rankas. Oficialūs ir neoficialūs pinigai buvo mokami bendrai. Bendrovėje buvo išrašomi dviejų rūšių orderiai, vienos rūšies orderius išrašydavo mokėti neoficialiems atlyginimams, kitos rūšies – oficialiems.

Pirmus tris darbo mėnesius gaudavo neoficialų darbo užmokestį apie tūkstantį du šimtus litų (1200Lt), vėliau tūkstantį penkis šimtus litų (1 500 Lt) iki lapkričio mėnesio. Oficialus atlyginimas buvo penki šimtai penkiasdešimt litų (550 Lt). Liudytojos nurodytas aplinkybes nepatvirtina naujai pateikti dokumentai. A. K. dirbo 2006 metais, tuo tarpu papildomi dokumentai – kasos išlaidų orderiai pateikti už 2005 m.rugsėjo mėn., darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai nuo 2005 m. gegužės iki gruodžio mėn. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas nuteistasis T.

J., kuris bendrovėje dirbo vyriausiuoju buhalteriu, parodė, kad jis nedisponavo dokumentais, iÅ¡ kurių matytųsi, jog bendrovėje buvo mokami neoficialÅ«s atlyginimai, t. y. iÅ¡ tų pinigų, kurie nuimti bankomatuose. Jis pats tokios apskaitos nevedė, tokių dokumentų neapskaitė ir tokių atlyginimų nemokėjo (t. 11, b. l. 53-56). Liudytojas G. G., kuris buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, UAB „F“ dirbo statybos darbų vadovu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki gruodžio mėnesio pabaigos, apie neoficialius pinigus teigė nieko nežinojęs. Jam niekas nerodė dokumentų, koks buvo vaizduojamas jo realus atlyginimas, prie Å¡ios informacijos jis neprieidavo, todėl negali pasakyti, ar jis gaudavo tokį atlyginimÄ , kuris buvo realiai nurodytas, pinigų iÅ¡mokėjimas vėluodavo ir pagaliau bÅ«davo neaiÅ¡ku už kokį laikotarpį iÅ¡mokėti atlyginimai.

Tuo metu darbuotojai uždirbdavo minimaliÄ algÄ , tik du ar trys - apie du tÅ«kstančius. Jis savo vardu turėjo bendrovės banko kortelę ir nuo jos nusiimdavo pinigus. Nuėmęs pinigus jis panaudodavo įmonės reikmėms (iÅ¡mokėdavo avansÄ , pirdavo smulkių statybinių medžiagų). Savo vardu jis pildė avansines apyskaitas apie pinigų panaudojimÄ ir pateikė bendrovės vadovams. Jis turėjo paėmęs iÅ¡ E. B. bendrovės banko kortelę, ja naudojosi gal mėnesį ar pusantro mėnesio.

Tiek kiek paėmė pinigų, viskas matėsi banko operacijose. Tuo laikotarpiu nuėmė apie tris tÅ«kstančius litų, panaudojo bendrovės interesais (įsipildavo kuro į maÅ¡inÄ , pirko kažkokias smulkmenas), apie tai užpildė avansines apyskaitas ir jas pateikė E. B. ir D. R.. IÅ¡ D. R. nebuvo paėmęs jokių kortelių. Kas dar be jo naudojosi tomis kortelėmis jis nežino. Liudytojas G. G. tai pat nepatvirtino, kad buvo vedama dviguba buhalterija, iÅ¡mokami neoficialÅ«s darbo užmokesčiai, apie kÄ nurodė liudytoja A.

K. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti A. K. parodymais, kurių nepatvirtina visų suminėtų įrodymų visetas. Be to, ji neparodė konkrečių pinigų panaudojimo aplinkybių. Pagal specialisto iÅ¡vadÄ Ä¯prastai neapskaitytas darbo užmokestis mokamas neforminant oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų ir tokios Å«kinės operacijos neatsispindi nei pirminiuse buhalterinės apskaitos dokumentuose, nei registruose, nei finansinės atskaitomybės dokumentuose (t. 11, b. l. 168). Vien iÅ¡ duomenų apie tai, kad 2005 metais vidutinis darbo užmokestis bendrovės „F“ galimai buvo 4,25 karto mažesnis negu 2005 m.

Kauno apskrityje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, o 2006 m. 2,46 karto mažesnis negu 2006 m. Kauno apskrityje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, nėra pagrindo daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad bendrovėje „F“ 2006 m. buvo mokamas neapskaitytas darbo ir tam buvo panaudoti apeliantams inkriminuoti pinigai, už kuriuos jie nepateikė jų panaudojimÄ pateisinančių dokumentų, nes Å¡ių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje iÅ¡tirti ir objektyvÅ«s įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal BK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali bÅ«ti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl nuteistųjų tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonėms reikmėms turi bÅ«ti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobÅ«džio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, tokia nuostata nereiÅ¡kia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78-2012, 2K-138/2014).

Nagrinėjamoje byloje ištyrus ir įvertinus įrodymus, nėra pagrindo teigti, jog apeliantai jų žinioje buvusias UAB „F“ išgrynintas lėšas paėmė ir panaudojo šios bendrovės reikmėms. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB „F“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės išgrynintos lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Aptartų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog D.

R. ir E. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje (D. R. pasisavino 156 587.92 Lt UAB „F“ turto, o E. B. pasisavino 75 725,43 Lt UAB „F“ turto). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jų teises neapklausęs liudytojų, kurie galimai galėjo patvirtinti jų gynybos versijas. Dėl teismo padaryto pažeidimo pernelyg ilgai užtruko procesas Å¡ioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas padarytÄ pažeidimÄ iÅ¡taisė, atliko papildomų įrodymų (beveik visų, kokių tik prašė apeliantai) tyrimÄ , tačiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokiÄ apeliantų versijÄ , kad pinigai buvo mokami darbuotojų atlyginimams, nepateikta ir dėl to nuteistųjų veiksmų teisinis vertinimas nesikeičia, kadangi akivaizdu, jog liudytojai negalėjo nurodyti konkrečių piniginių lėšų panaudojimo aplinkybių.D.

R. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. gegužės 11 d. – 2006 m. gegužės 19 d. ir 2006 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. gruodžio 4 d. laikotarpiais bÅ«damas UAB „F“ kasininku, be jokių pateisinančių dokumentų iÅ¡ UAB „F“ sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hanasabankas“ į savo mamos R. R. sÄ skaitÄ AB banke „Hanasabankas“ (duomenys neskelbtini) pervedė jo žinioje buvusius pinigus: 2006 m. rugpjūčio 1 d. - 21 000 Lt, 2006 m. rugpjūčio 9 d.

– 2 000 Lt ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. – 6 250 Lt, tokiu bÅ«du iÅ¡Å¡vaistė jo žinioje buvusius 27 250 Lt - UAB „F“ turtÄ . Pirmosios instancijos teisme liudytoja R. R. parodė, kad ji skolino D. R. 40 000 Lt. Pinigus nuteistajam skolino kaip fiziniam asmeniui (t. 10, b. l. 5). Pats D. R. neginčija, kad R. R. skolÄ sumokėjo iÅ¡ įmonės lėšų. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir specialistų iÅ¡vados, kurių apeliantas neginčija. Apeliacinės instancijos teisme D. R. parodė, kad jo motina R.

R. iÅ¡ bendrovės gavo 29 250 Lt, kurie jai buvo pervesti per tris kartus. Tie pinigai, jo teigimu, buvo grÄ Å¾inti, kadangi jis iÅ¡ R. R. buvo pasiskolinęs ir panaudojęs įmonės reikmėms: automobilio pagal lizingo sutartį pirkimo pradiniam įnaÅ¡ui, ir kitoms reikmėms. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. 5-2/128 pateiktų dokumentų pagrindu nustatyta, kad 2005-09-07 tarp kliento UAB „F“, lizingo bendrovės UAB „H“ ir pardavėjo UAB „A“ buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2005-09-07 susitarimu dėl tarpusavio įskaitymo turto pardavėjas UAB „A“ pareiÅ¡kė, kad 17 500 Lt sumÄ yra gavęs ir jÄ Ä¯skaito kaip dalį kliento pirmosios turto iÅ¡pirkimo įmokos lizingo bendrovei.

D. R. 2005-09-10 avansinėje apyskaitoje Nr. 02/1 nurodyta, kad atsiskaitymas su UAB „H“ 17 500 Lt sumai dokumentais pateisintas (t 8, b. l. 128, 161, t. 11, b. l. 165). IÅ¡ Å¡ių duomenų matyti, kad D. R. gavo iÅ¡ bendrovės kasos 4 000 Lt ir iÅ¡ banko 17 660, 84 Lt, pinigus panaudojo atsiskaitydamas su UAB „L“ ir UAB „H“, ir yra dokumentai, pateisinantys iÅ¡laidas. Specialisto iÅ¡vada ir iÅ¡tirti buhalterinės apskaitos dokumentai paneigia apelianto gynybos versijÄ , nes pradinis įnaÅ¡as lizingo bendrovei sumokėtas ne iÅ¡ kokių kitų, o iÅ¡ bendrovės lėšų ir tai pateisinta dokumentais.

Taigi nekyla jokių abejonių, kad D. R. iÅ¡Å¡vaistė jo žinioje buvusius UAB „F“ 27 250 Lt. Taip pat D. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. rugsėjo 12 d. – 2006 m. balandžio 11 d. laikotarpiu, bÅ«damas UAB „F“ įmonės vadovu jis, netinkamai organizavo apskaitÄ Ä¯monėje, pažeidė kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, kadangi įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė E. B. vardu iÅ¡grynintos 8 047,52 Lt sumos, taip pat neįtraukė 7 228,19 Lt sumos į E. B. 2005 metų avanso apyskaitÄ .

D. R. neginčija, kad jis aplaidžiai tvarkė apskaitÄ , todėl detaliau jo veiksmai nėra aptariami. Teismas tik pažymi, kad be paties D. R. parodymų faktÄ , jog jis aplaidžiai tvarkė apskaitÄ patvirtina byloje esančios specialistų iÅ¡vados Nr. 5-2/21, Nr. 5-2/134 (t. 1, 108-138).Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes , tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų veiksmų kvalifikacijos. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas.

Šiuo atveju nerasta pažeidimų, kuriems esant galima būtų teigti, kad įrodymai įvertinti neteisingai.E. B. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo nuomone, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, tokį teiginį apeliantas grindžia tuo, kad kaltinamajame akte buvo netiksliai aprašyti nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat kaltinamasis aktas buo keičiamas. Toks nuteistojo teiginys yra nepagrįstas. BPK 219 straipsnio 4 punkte yra nurodyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas.

Nekyla abejonių, jog kaltinamuosiuose aktuose E. B. parodymai nebuvo atkartoti pažodžiui, visgi esminės nuteistojo nurodytos aplinkybės yra nurodytos. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog kaltinamuosiuose aktuose nurodyti duomenys pirmosios instancijos teismui sutrukdė tinkamai iÅ¡nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ , tuo labiau, kad ir pats nuteistasis skunde teigia, kad savo pozicijÄ dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų jis iÅ¡dėstė teismui. Aplinkybė, kad kaltinimas buvo keičiamas, nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat nėra pagrindas tvirtinti, jog kaltinamasis aktas buvo suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus ir tai sutrukdė tinkamai iÅ¡nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ .

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. R. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, vadovavosi BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies reikalavimais. IÅ¡ D. R. pateiktų ir byloje esančių dokumentų matyti, jog jis dirba (užsiima individualia veikla), charakterizuojamas teigiamai, studijuoja, rÅ«pinasi dviem savo mažamečiais vaikais, finansiÅ¡kai remia vaikų motinÄ , pats turi finansinių įsipareigojimų, susijusių su vaikų interesais. Teismo atsižvelgta į tai, kad D. R. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už už keturių tyčinių nusikaltimų padarymÄ , iÅ¡ kurių trys priskiriami sunkių nusikaltimų, o vienas apysunkių nusikaltimų kategorijoms.

Skiriant nuteistajam bausmes, buvo atsižvelgta ir į tai, kad nėra D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skiriant bausmes buvo įvertinta ir tai, kad D. R. anksčiau yra teistas už dokumentų klastojimÄ , nusikaltimus finansų sistemai (t. 9, b. l. 142-143). IÅ¡ E. B. pateiktų dokumentų matyti, jog jis yra vedęs, Å¡eimoje auga du mažamečiai vaikai, jis dirba, Å¡eima turi finansinių įsipareigojimų.

E. B. anksčiau neteistas, skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už trijų tyčinių nusikalstamų veikų padarymÄ , dvi iÅ¡ jų yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, o viena apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teismo atsižvelgta ir į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Už visas E. B. ir D. R. padarytas nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmes, todėl Å¡velnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės už Å¡ias nusikalstamas veikas gali bÅ«ti paskirtos tik taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kolegijos nuomone, skirti jiems Å¡velnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes už padarytus nusikaltimus, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį ar 2 dalį, nėra Å¡iose BK normose numatytų bÅ«tinų sÄ lygų. Tuo tarpu skirti Å¡velnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis teismine praktika, galima tik esant iÅ¡imtinėms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieÅ¡tarautų teisingumo principui, t.y. bÅ«tų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstama veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms.

Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistÄ jį teigiamai apibÅ«dinančias aplinkybes, turi galimybę paskirti Å¡velnesnę bausmę sankcijos ribose, todėl ne bet kokių teigiamų veiksnių buvimas laikytinas iÅ¡imtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis Nr. 2K-213/2012). Pirmosios instancijos teismas jokių iÅ¡imtinių aplinkybių, rodančių, kad sankcijose numatytų bausmių paskyrimas E. B. ir D. R. bÅ«tų aiÅ¡kiai neproporcingas jų padarytoms veikoms ar jų asmenybėms, nenustatė.

Kaip galima suprasti iÅ¡ apeliantų skundų turinio, tokia aplinkybe teismas turėjo laikyti tai, kad Å¡ioje byloje nepateisinamai ilgau truko procesas. Kolegijos nuomone, su Å¡iais apeliantų argumentais bÅ«tina sutikti. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad baudžiamasis procesas truko gana ilgÄ laiko tarpÄ â€“ penkerius metus iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, o teismui nepagrįstai atmetus praÅ¡ymus, kurie buvo siejami su gynybos versija dėl piniginių lėšų panaudojimo, prireikė šį pažeidimÄ iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismui, kas dar labiau prailgino procesÄ byloje.

Taigi proceso trukmė nagrinėjamoje byloje užsitęsė virÅ¡ septynerių metų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aÅ¡tuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Tačiau ar tokia proceso trukmė yra pagrindas taikyti teisingumo principÄ ir priimti sprendimÄ skirti Å¡velnesnę bausmės rūšį, teismai privalo iÅ¡siaiÅ¡kinti, nustatydami, kokios priežastys lėmė ilgÄ bylos procesÄ .

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaÅ¡i proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (žr. pvz., Jakumas prieÅ¡ LietuvÄ (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieÅ¡ LietuvÄ (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieÅ¡ LietuvÄ (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007).Apibendrinant darytina iÅ¡vada, kad nuteistųjų E. B. ir D. R. teisė į bylos nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ iÅ¡ tiesų buvo pažeista.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartÄ konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iÅ¡ tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieÅ¡ IslandijÄ (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieÅ¡ NorvegijÄ (Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieÅ¡ DanijÄ (Wejrup v.

Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tam?s Kov?cs prieÅ¡ VengrijÄ (Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieÅ¡ DanijÄ (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieÅ¡ BulgarijÄ (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ pažeidimo aplinkybių, gali bÅ«ti pagrindas Å¡velninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010).

Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumÄ , kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra iÅ¡imtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, gali bÅ«ti skiriama Å¡velnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumÄ , nuteistųjų asmenybes ir jau aptartas įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, Å¡iuo atveju viena iÅ¡ tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas nuteistiesiems, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, kaip iÅ¡imtine aplinkybe pripažinus užsitęsusį procesÄ .

Vis dėlto, nors baudžiamasis procesas vyko kelių asmenų atžvilgiu, dėl kelių nusikalstamų veikų, tarp kurių buvo ir sunkių nusikaltimų, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistųjų atžvilgiu nebuvo taikomos pačios griežčiausios kardomosios priemonės, teisėjų kolegija laiko, jog teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių interesus nagrinėjamoje situacijoje atitiktų E. B. ir D. R. skiriant įstatymų sankcijose nenumatytas bausmes pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį.

Be to, nagrinėjamoje byloje yra ir tam tikrų aplinkybių, kurių teismas neaptarė, bet kurių buvimas taip pat leidžia teigti, kad teismo paskirta nuteistiesiems ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė yra neekonomiÅ¡ka ir neefektyvi poveikio priemonė asmenims, padariusiems savanaudiÅ¡kas ir turtinę žalÄ sukėlusias nusikalstamas veikas. Padaryti nusikaltimai, nors priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei, tačiau pagal savo kokybinę charakteristikÄ teisinių gėrių skalėje, yra mažiau pavojingi (nusikaltimų objektas nuosavybė, padaryti dirbant savo įmonėje, atitinkamais laikotarpiais esant vieninteliais akcininkais, pakankamai neįsigilinus į tai, kad akcinės bendrovės turtas net ir vieninteliam akcininkui yra svetimas, pasinaudojant palankiomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis įmonėje (buvo sau pavaldÅ«s ir apskaitos dokumentus tvarkė patys).Atsižvelgus į bausmei skirti reikÅ¡mingas aplinkybes (kvalifikuotas turto pasisavinimas pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei, nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , anksčiau D.

R. teistas, E. B. neteistas, administracine tvarka abu nebausti), nuteistiesiems skirtinos baudos, jų dydį nustatant: už sunkius nusikaltimus E. B. artimÄ už sunkius nusikaltimus skirtinų baudų vidurkiui, D. R. didesnį už vidurkį, o už apysunkius nusikaltimus abiems nuteistiesiems baudas, atitinkančias skirtinų už apysunkius nusikaltimus baudų vidurkiui (BK 47 straipsnis, 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusios 2003-05-01 redakcija). Kolegijos nuomone, tokių bausmių paskyrimas D. R. ir E. B. yra pakankamas pagrindas jiems kompensuoti dvasinius praradimus (kančias), patirtus dėl teisių, įtvirtintų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo.Keičiant nuosprendį Å¡ioje dalyje, nuteistiesiems paskirtos bausmės – baudos iÅ¡ naujo subendrinamos.

Kaip ir skundžiamame nuosprendyje, nauja galutinė subendrinta bausmė nuteistiesiems D. R. ir E. B. skiriama apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais (BK 63 straipsnio 6 dalis).Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 331 straipsnio 4 punktu, n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti. D. R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 156 587,92 Lt pasisavinimo) paskirti bausmę - 250 MGL (31 250 Lt) dydžio baudÄ .           D. R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“dokumento kasos iÅ¡laidų orderio Nr. 63 suklastojimo) paskirti bausmę - 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudÄ .           D.

R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 39 600 Lt pasisavinimo) paskirti bausmę – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio baudÄ .           D. R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) paskirti bausmę – 200 MGL (25 000 Lt) dydžio baudÄ .                D. R., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo bÅ«dais ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti 300 MGL (37 500 Lt) dydžio baudÄ .           E. B., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) paskirti bausmę – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio baudÄ .

            E. B., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 75 725,43 Lt pasisavinimo) paskirti bausmę – 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudÄ .             E. B., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento suklastojimo pasisavinant žemės sklypÄ ) paskirti bausmę – 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudÄ .             E. B., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo bÅ«dais ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti 200 MGL (25 000 Lt) dydžio baudÄ .            IÅ¡ nuosprendyje apraÅ¡ytos nusikalstamos veikos dėl 2006-04-14 UAB „F“ kasos iÅ¡laidų orderio Nr. 63 suklastojimo ir jo panaudojimo paÅ¡alinti aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe.           KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .  Kolegijos pirmininkė                                                                   Regina Gaudutienė Teisėjai                                                                                SvajÅ«nas Knizleris                                                                                  RÅ«ta Mickevičienė                                                                    Â