2013-09-26 Nr. AB-5407-3-61-3-01951-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1144/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01951-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 20; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Press Express“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Press Express“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Impress Teva“ (dabar – UAB „Press Express“) (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-136/12.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su ginčijamu nutarimu, kuriuo jam paskirta 5 000 Lt bauda už tabako reklamos draudimo pažeidimą, išplatinus 190 vnt. žurnalo „Glamour“. Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad reklamos draudimas netaikomas leidiniams, išspausdinamiems ir skelbiamiems valstybėse, nepriklausančiose Europos ekonominei erdvei, kai šie leidiniai skirti ne Europos Bendrijos rinkai. Europos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad reklamos draudimas neapima tabako verslo specialistams skirtų leidinių ar leidinių, kurie leidžiami trečiose šalyse ir kurie iš esmės neskirti Bendrijos rinkai (2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Nr. C-380/03).

Atsakovas neįrodė, kad Lietuvos vartotojai galėjo įsigyti žurnale reklamuojamų tabako produktų, kurie platinami Rusijoje. Lietuvos teisės aktai nenumato, pagal ką nustatomas leidinio priskirtinumas konkrečiai rinkai, todėl pirmiausia turi būti vertinama, kaip pats leidinys save priskiria rinkai, ar tai atitinka faktinę situaciją (leidinio turinį). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad būtina įvertinti leidinio paskirtį, leidėjo nurodytus tikslus ir siekius, leidinio turinį ta prasme, ar jis atitinka leidėjo tikslus ir siekius (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1360/2012).

Žurnalas skirtas ne Bendrijos rinkai, o trečiajai valstybei: žurnalas spausdinamas rusų kalba, Rusijos bendrovės užsakymu, tiražas išplatintas Rusijoje, Lietuvoje išplatinta mažiau nei 0,4 proc. šio žurnalo tiražo egzempliorių, žurnalo paskirtis ir turinys patvirtina, kad jis skirtas ne Lietuvai. Todėl faktas, kad žurnalo atspausdinimas atliktas Lenkijoje ar kad nugarėlėje nurodyta kaina eurais su prierašu „Euro countries“, tai, kad buvo galima įsigyti kelis šio žurnalo egzempliorius Lietuvoje, nepatvirtina, kad jis skirtas Lietuvai ar kitoms Bendrijos šalims.

Tikslinė rinka – vartotojų grupė, turinti panašių poreikių, į kuriuos orientuodamasi įmonė kuria marketingo kompleksą. Pažymėjo, kad, remiantis Rusijos įstatymais, leidėjams draudžiama nurodyti galutinę leidinio mažmeninę kainą (ją nurodo pardavėjas). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad produkto įsigijimo faktas neturi reikšmės nustatant, kokiai rinkai šis produktas yra skirtas (2012 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2012). Europos Teisingumo Teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-585/08 ir Nr. C-144/09 yra išaiškinęs, kada konkreti visuomenės informavimo priemonė laikoma skirta tam tikros šalies vartotojams: prekybininko pareiškimas, kad jis teikia paslaugas ar prekes konkrečioje vietoje, išlaidos, veiklos tarptautinis pobūdis, informacijos apie užsienio klientus, gyvenančius įvairiose valstybėse narėse, pateikimas, kito, nei įsisteigęs prekybininkas, arba neutralaus domeno vardo naudojimas ir kt.

Teismas pabrėžė, kad nėra svarbu: elektroninio ar geografinio adreso interneto svetainėje pateikimas, telefono numerio be tarptautinio kodo pateikimas, interaktyvios interneto svetainės naudojimas, prekybininko ar tarpininko interneto svetainės pasiekiamumas valstybėje, kurioje vartotojas nuolat gyvena, valstybėje, kurioje įsisteigęs prekybininkas, vartojamos kalbos ir naudojamos valiutos naudojimas. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas nutarimas riboja bendrovės teisėtos komercinės veiklos ir nereklaminio pobūdžio informacijos laisves, nutarime pateiktu aiškinimu sukuriamas teisinis netikrumas, dėl kurio tampa sunku numatyti, ar leidinių, skirtų ne Bendrijos rinkai, leidėjai ir platintojai gali naudotis Europos Sąjungos mastu nustatyta išimtimi dėl tabako reklamos draudimo, siekiant išvengti paslaugų judėjimo ir spaudos laisvės principų pažeidimo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 42–48) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčo žurnalo „Glamour“ 132, 133, 189 psl. pateikta informacija apie tabako gaminius yra neteisėta tabako gaminių reklama, kurios paskirtis – didinti konkrečių tabako gaminių pardavimus. Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta išimtis gali būti taikoma tuo atveju, jei konkretus leidinys atitinka visas privalomas sąlygas kartu, o ne vieną jų alternatyviai: leidinys privalo būti išspausdintas ir skelbiamas ne Europos ekonominei erdvei priklausančiose valstybėse ir skirtas ne Bendrijos rinkai.

Panašus tabako gaminių reklamos formos uždraudimas pateikiamas Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnio 7 dalyje. Šios konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodyta, kad draudimo įgyvendinimas turėtų apimti visus leidinius, patenkančius į valstybės narės teritoriją ar nukreiptus į valstybės narės gyventojus, kurie atspausdinami ar pagaminami ne valstybėse narėse. Jei tokie leidiniai atspausdinti, paskelbti ar platinami valstybės narės subjektų, tokie asmenys turi būti atsakingi už draudžiamos reklamos pateikimą.

Ginčo atveju žurnalas „Glamour“ de facto buvo spausdinamas Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje – Lenkijoje, ginčo dėl to nėra, žurnalas buvo platinamas, t. y. skelbiamas, ir Europos ekonominės erdvės valstybės gyventojams. Vien leidinio įvežimo ir jo pateikimo Europos Bendrijos rinkoje faktas, nepriklausomai nuo kitų tiražo vienetų platinimo ne Europos Bendrijos rinkoje, yra laikomas leidinio pateikimu viešąja oferta, skirta Europos Bendrijos gyventojams. Žurnalas buvo pateiktas UAB „Rimi Lietuva“ priklausančiame prekybos centre, parduodamas ir platinamas Lietuvos gyventojams, tai yra teisinis pagrindas taikyti Lietuvoje galiojančius teisės aktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1060/2009 konstatavo, kad „Bendrijos vidaus prekybos kliūtys, atsiradusios dėl skirtingų nacionalinių normų, reglamentuojančių prekybą tam tikrais gaminiais, toleruotinos, jei šios teisės normos būtinos tam tikriems svarbiems interesams patenkinti“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad tam tikrais atvejais riboti žmogaus teises ir laisves galima siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijos įtvirtintas vertybes.

Europos Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad žmogaus sveikata ir gyvybė yra svarbiausios iš saugomų vertybių, tabako reklamos draudimas pateisinamas sveikatos apsaugos išlyga (bylos Nr. C-320/93, Nr. C-60/90).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 147–151) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Departamento nutarimo, kuriuo pareiškėjui skirta bauda už draudžiamą tabako gaminių reklamą, teisėtumo. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintų Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10.16 punktu, Tabako kontrolės įstatymo (redakcija iki 2012 m. liepos 3 d.) 17 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 7 dalimi, 26 straipsnio 9, 13 dalimis, Konvencijos 1 straipsnio c punktu.

Teismas nustatė, kad faktinė bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo dėl to, jog žurnale „Glamour“ buvo pateikta tabako gaminių reklama, tačiau, pareiškėjo nuomone, taikytina Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta išimtis dėl tabako gaminių reklamos draudimo. Teismas taip pat vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/33/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalimi.

Teismas konstatavo, kad, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, tam, kad būtų galima taikyti tabako reklamos draudimo išimtį, tikslinė tokių leidinių auditorija turi būti išimtinai tabako verslo specialistai arba apskritai šie leidiniai turi būti skirti ne Europos Bendrijos rinkai ir, be kita ko, jie turi būti išspausdinti ir skelbiami valstybėse, kurios nėra Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvės. Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo dėl to, kad žurnalas „Glamour“ spausdinamas Lenkijoje, t. y. Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje.

Žurnalas buvo parduodamas UAB „Rimi Lietuva“ priklausančiame prekybos centre, Vilniuje, Žirmūnų g.

64. Ant žurnalo nugarėlės nurodyta kaina eurais su užrašu „Euro countries“, pateikti šalių pavadinimai Šveicarija 10,80 eurų ir Norvegija 5,50 eurų (anglų k.). Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad dalis žurnalo tiražo platinama tarp rusakalbių gyventojų Europos šalyse. Iš to, kas išdėstyta, teismo vertinimu, darytina išvada, kad žurnalas buvo spausdinamas ir platinamas Europos ekonominei erdvei priklausančiose valstybėse. Pareiškėjo teigimu, paminėtos faktinės aplinkybės neįrodo, kad žurnalas buvo skirtas šių šalių auditorijai, šiuo atveju esą svarbu įvertinti leidinio paskirtį, leidėjo tikslus ir siekius bei leidinio turinį, t. y. nagrinėjamu atveju žurnalas pagal paminėtus kriterijus yra skirtas Rusijos rinkai.

Teismas pabrėžė, kad Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta tabako reklamos išimtis taikytina tik tuo atveju, jei tenkinami visi teisės normoje nustatyti kriterijai, todėl vien ta aplinkybė, kad žurnalas, pareiškėjo teigimu, skirtas Rusijos rinkai, šiuo atveju nėra pakankama. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi. Nustatė, jog faktas, kad žurnalas buvo spausdinamas Lenkijoje, platinamas Lietuvoje bei kitose Europos šalyse, neginčijamai patvirtintas bylos medžiaga.

Pabrėžė, kad pareiškėjas pats pripažino, jog produktas laikomas patekusiu į rinką tuomet, kai jis pirmą kartą tampa prieinamu vartotojams. Nagrinėjamu atveju produktas buvo prieinamas vartotojams Lietuvoje ir kitose Europos ekonominei erdvei priklausančiose valstybėse. Teigiant, kad leidinys „Glamour“ yra publikuojamas Rusijos rinkoje ir tampa prieinamas visuomenei tik patekęs į Rusijos Federacijos teritoriją, nepaisant to, kad šis leidinys buvo išspausdintas ir parduodamas Europos Bendrijos teritorijoje, sukuriama teisiniu požiūriu nelygiavertė situacija, kadangi nagrinėjamu atveju tiek leidiniai, skirti Europos Bendrijos rinkai, tiek ginčo leidinys, skirtas Rusijos rinkai, faktiškai pateikiami visuomenei Europos ekonominėje erdvėje.

Pirmuoju atveju galiotų tabako reklamos draudimas, o antruoju, vadovaujantis pareiškėjo pozicija, turėtų būti taikoma šio draudimo išimtis. Europos Bendrijoje pripažįstama, kad tabako gaminių reklamos draudimo tikslas – kontroliuoti tabako gaminių vartojimą, siekiant išvengti žalingų šių produktų padarinių asmenų sveikatai ir visuomenei. Tai, kad tabako gaminių tiesioginės ir netiesioginės reklamos draudimu yra siekiama užtikrinti visuomenės sveikatą, iš esmės buvo konstatuota ir Direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje.

Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Konvenciją. Teismas atsižvelgė į Konvencijos 13 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog Bendrijos vardu formaliai šią Konvenciją yra patvirtinusi ir Europos Sąjunga (2004 m. birželio 2 d. Tarybos sprendimas Nr. 2004/513/EB dėl PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijos sudarymo). Tabako reklamos draudimas sveikatos apsaugos, sudarančios visuomeninį interesą, sumetimais pateisinamas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Taigi, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į faktines aplinkybes, netaikant tabako reklamos draudimo, būtų iš esmės prieštaraujama Europos Bendrijos siekiamiems tikslams ir, be kita ko, įtvirtintų pagrindą diskriminacijai.

Tai dar kartą patvirtina, kad tabako reklamos draudimo išlyga taikytina tik tuo atveju, kai tenkinamos visos normoje įtvirtintos sąlygos. Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad ginčijamas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 157–167) prašo: kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytą tabako reklamai leidiniuose taikomą išimtį. Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta išimties nuostata savo turiniu skiriasi nuo Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos. Ji ne tik neidentiška, bet yra griežtesnė (labiau ribojanti teisės normos adresatus) ir mažiau tiksli. Teismas privalėjo analizuoti ne vien Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, bet ir Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies nuostatos turinį. Izoliuotai nuo Direktyvos teksto aiškindamas Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, teismas neabejotinai padarė Europos Sąjungos teisės taikymo klaidą ir pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aiškinimo principus. Direktyva buvo siekiama panaikinti kliūtis laisvam prekių ir paslaugų judėjimui, t. y. Europos Sąjungos (kartu ir Europos ekonominės erdvės) lygiu harmonizuoti nuostatas, detalizuojančias atvejus, kai tabako reklama yra leidžiama, todėl Lietuvos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Direktyvos nuostatas, negalėjo nustatyti griežtesnių reikalavimų, nei jie yra įvardyti Direktyvoje, kadangi tokiu atveju būtų nepasiekiami Direktyvoje numatyti tikslai. Nesutinka su teismo motyvais, jog aptariamas leidinys skirtas valstybei, į kurią leidinys nei buvo orientuotas, nei jai skirtas, nei jos kalba išspausdintas, o joje atsirado leidinį (net ne visą ar didžiąją dalį, bet tik 0,4 proc. viso leidinio tiražo) tik atvežus iš trečiosios šalies. Teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kurioje nėra Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyto esminio kriterijaus, t. y. reikalavimo, kad leidinys būtų „iš esmės“ neskirtas Bendrijos rinkai. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nusižengė Europos Sąjungos teisės taikymo principams ir nepagrįstai suvaržė bendrovės teises.

2. Spausdinimo, kaip atskiro kriterijaus, išskyrimas nagrinėjamoje situacijoje nėra teisingas. Teismas neįvardijo, ar tam, kad būtų taikoma Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies išimtis, turi būti išpildomos dvi sąlygos: (i) leidinys spausdinamas ir leidžiamas trečiosiose šalyse; (ii) leidinys iš esmės neskirtas Bendrijos rinkai; ar vis tik trys sąlygos: (i) leidinys spausdinamas trečiosiose šalyse; (ii) leidinys leidžiamas trečiosiose šalyse; (iii) leidinys iš esmės neskirtas Bendrijos rinkai. Dabartinė Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies redakcija teisėkūros procese buvo nulemta ne išankstinių argumentų ir teiktų pasiūlymų, bet techninių aplinkybių, būtinų politiniam konsensusui pasiekti, todėl aktualioje redakcijoje esantis spausdinimo elementas negali būti pernelyg sureikšminamas. Leidinių spausdinimo vieta, ypač žurnalų rinkoje, praktikoje gali būti dažnai keičiama. Leidinių platintojai nėra informuojami apie leidinio spausdinimo vietos pasikeitimą. Bendrovei, kaip leidinių platintojai, neturėtų būti taikomi ribojimai, nukreipti prieš tam tikrų produktų (šiuo atveju tabako) reklamą ir rėmimą. Nagrinėjamoje situacijoje įmonė patyrė laisvės teikti paslaugas suvaržymus. Vieni sektoriai, pavyzdžiui, spausdinimo ir platinimo, yra diskriminuojami (taip yra ir bendrovės, kuri verčiasi leidinių platinimu, o ne reklamos gamyba, atžvilgiu), o kiti sektoriai patenka į Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies taikymo išimtį.

3. Tikslinga gauti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą dėl nagrinėjamoje byloje aktualios Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies nuostatos išaiškinimo. Aukščiau nurodyti argumentai patvirtina, kad tarp Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos ir Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies nuostatos yra ženklių neatitikimų, kurių netinkamas aiškinimas neabejotinai daro poveikį bendrovės teisėms ir teisėtiems interesams. Šioje byloje nesama sąlygų, dėl kurių teismas neturėtų kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 182–186) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Tabako kontrolės įstatymas, kaip skelbiama jo priede, yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais, taip pat ir su Direktyva. Taikant Tabako kontrolės įstatymo nuostatas, pagrįstai preziumuojamas jų atitikimas Europos Bendrijos teisės aktams ir neprivaloma įrodyti šių nuostatų proporcingumo. Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta išimtis leidiniams gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu konkretus leidinys atitinka visas privalomas sąlygas kartu, o ne vieną iš jų alternatyviai. Leidinys privalo būti (1) išspausdintas ir skelbiamas Europos ekonominei erdvei nepriklausančiose valstybėse ir (2) skirtas ne Europos Bendrijos rinkai, kitu atveju toks leidinys, pateikiantis tabako gaminių reklamą, pagal Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį yra draudžiamas. Tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Europos Bendrijoje pripažįstama, kad tabako reklamos draudimo tikslas – kontroliuoti tabako gaminių vartojimą, siekiant išvengti žalingų šių produktų padarinių asmenų sveikatai ir visuomenei. Nepagrįsti apelianto motyvai, kad Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies nuostatą įgyvendinanti Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata yra netiksli ir ženkliai prieštarauja Direktyvos 3 straipsnio 1 daliai.

2. Nepagrįstas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies nuostatos išaiškinimo, kadangi byloje klausimas dėl šios nuostatos išaiškinimo nekyla. Apeliantui taikoma atsakomybė pagal Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimą, o Tabako kontrolės įstatymas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pritaikė galiojančios teisės normą faktinei situacijai, nenukrypo nuo teisės aiškinimo taisyklių ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2012 m. birželio 28 d. nutarimo matyti, kad ekonominė sankcija – 5 000 Lt dydžio bauda – pareiškėjui paskirta už Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šioje materialinės teisės normoje, be kita ko, nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, draudžiama. Nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2003-11-20 įstatymo Nr. IX-1840 redakcija) taikymas ir šios teisės normos aiškinimas ta apimtimi, pagal kurią „reklamos draudimas netaikomas leidiniams, išspausdinamiems ir skelbiamiems valstybėse, nepriklausančiose Europos ekonominei erdvei, kai šie leidiniai yra skirti ne Europos Bendrijos rinkai“, nes; viena vertus, bylos šalys neginčijamai pripažįsta, kad paminėtame atsakovo nutarime nurodytame pareiškėjo Lietuvoje (per UAB „Rimi Lietuva“ priklausantį prekybos centrą) platintame žurnale „Glamour“ (2012 m. Nr. 5(93)) pateikta informacija Tabako kontrolės įstatymo taikymo požiūriu yra tabako gaminių reklama, kita vertus, nagrinėjamo ginčo esmė yra tik aplinkybės, ar nurodytu būdu pateikta tabako gaminių reklama patenka į kolegijos aukščiau išskirtą Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą leistinos tabako gaminių reklamos išimtį, išaiškinimas.

Aiškindama Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą (išskirtą jo dalį) lingvistinių teisės aiškinimo metodu, kolegija pažymi, kad pati jo konstrukcija leidžia daryti išvadą, jog tam, kad leidinyje pateikta tabako gaminių reklama šios punkto nuostatos taikymo požiūriu būtų pripažinta leistina, yra būtina leidinį apibūdinančių trijų sąlygų visuma: kad leidinys būtų išspausdintas valstybėje, kuri nėra Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvė, kad jis būtų skelbiamas tokioje valstybėje ir kad jis būtų skirtas ne Europos Bendrijos rinkai. Tai reiškia, kad nors vienos iš šių sąlygų nebuvimas yra pakankamas pagrindas netaikyti aptariamos išimties ir Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti leidinyje paskelbtą tabako gaminių reklamą draudžiama.

Kolegija taip pat pažymi, kad iš esmės panaši aptariamos išimties konstrukcija yra pateikta Direktyvos (su kuria yra suderintas Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią tabako reklama nėra draudžiama, jeigu ji pateikta leidiniuose, kurie spausdinami ir leidžiami trečiose šalyse ir kurie iš esmės neskirti Bendrijos rinkai. Akcentuotina, kad viena iš abiejose aptariamose teisės normose nurodytų sąlygų - leidiniai turi būti (iš)spausdinti valstybėse, nepriklausančiose Europos ekonominei erdvei (trečiosiose šalyse) – yra suformuluota aiškiai ir vienareikšmiškai, todėl nagrinėjamos bylos kontekste kolegijai ne kilo abejonių dėl šios sąlygos turinio bei reikšmės tapatumo. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau padaryta Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto (nagrinėjamai bylai aktualios šio punkto dalies) aiškinimo išvada (kad leidinyje pateikta tabako gaminių reklama būtų pripažinta leistina, yra būtina leidinį apibūdinančių trijų sąlygų visuma, nors vienos iš šių sąlygų nebuvimas yra pakankamas pagrindas netaikyti aptariamos išimties) yra teisinga ir Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, t. y. atitinka šią Direktyvos nuostatą.

Pasisakydama dėl faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad paminėtas žurnalas „Glamour“ buvo išspausdintas Lenkijoje (tai yra nurodyta žurnalo 22 psl.). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo išvadą, to pakanka konstatuoti, kad nagrinėjamoje situacijoje negali būti taikoma šiame punkte nustatyta išimtis. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šioje situacijoje konstatuotinas Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo reklamuoti tabako gaminius pažeidimas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.

Pasisakydama dėl kitų Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų pripažinti tabako gaminių reklamą leistina (kad leidinys turi būti skelbiamas valstybėje, kuri nėra Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvė, ir kad jis turi būti skirtas ne Europos Bendrijos rinkai), kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo šiais klausimais padarytos išvados nėra pakankamai motyvuotos, todėl kolegija negali su jomis sutikti. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau aptartą pakankamumo aspektą, tai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 86, 143 str.).

Taigi patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius