2013-03-07 Nr. AB-337-3-61-3-00482-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-401/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00482-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. M. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas) 11 222,99 Lt darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2007 m. iki 2008 m., taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies ir kitų VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. už atliktas pareigas jai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos). Toks jai priklausiusių priedų ir priemokų sumos ribojimas 70 procentų pareiginės algos dydžiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Skundo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstituciniam Teismui 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinus, kad priedai ir priemokos buvo neišmokami nepagrįstai, atsakovui atsirado pareiga išmokėti jai negautą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti senaties terminą. Jo praleidimą grindė aplinkybe, kad buvo suklaidinta Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jos pažeistas teises teisme, kuris, kaip išaiškėjo, į teismą dėl jos bei kitų pareigūnų teisių pažeidimo nesikreipė.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 18–19) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjai, pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Atsakovo nuomone, kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, paminėtos nuostatos buvo teisėtos, ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pabrėžė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Prašė taikyti ieškinio senatį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 20–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, apskaičiuojant pareiškėjai priedų ir priemokų dydžius, buvo pagrįstai taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbo užmokestį reglamentuojančios nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui. Kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 36–40) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai dirbant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jai nebuvo išmokėta 11 222,99 Lt priedų ir priemokų. Teismas įvertino Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijas, galiojusias nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., nuo 2007 m. spalio 1 d. ir nuo 2009 m. sausio 1 d.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame pasisakyta dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, kurioje pasisakyta dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisės reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl paminėto apribojimo taikymo. Atsižvelgė į nurodytoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pateiktą aiškinimą, kada valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę.

Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. (paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. „Valstybės žiniose“), todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjos ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę.

Teismas pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse (toliau – DK) (27 str. 2 d.). Teismas nustatė, kad ginčo dėl priteistinos sumos dydžio nėra, tačiau atsakovas prašo pareiškėjos reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi DK 27 straipsnio 5 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismo praktikoje“ 7.1 punktu.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Teismas akcentavo, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjos skundo reikalavimui (CK 1.126 str. 2 d.).

Pareiškėja prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. vasario 17 d. Atsižvelgęs į laikotarpį, už kurį pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiama į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 d.), 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Prašymą grindžia aplinkybe, jog buvo suklaidinta Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko T. C., kuriam žodžiu pavedė ginti jos pažeistas teises teisme. Kaip patvirtinančius įrodymus į bylą pateikė pakvitavimą, kuriame T. C. patvirtina, kad 2012 m. vasario 4 d. grąžina pareiškėjai 300 Lt, kuriuos buvo paėmęs 2010 m. birželio mėn. už dokumentų paruošimą ir pateikimą teismui, kadangi nurodytų veiksmų neatliko, taip pat išrašą iš Darbuotojų prašymų, skundų, tarnybinių pranešimų ir paaiškinimų registro, kuriame įrašyta, kad pareiškėja 2010 m. gegužės 17 d. kreipėsi į atsakovą dėl pažymos apie darbo užmokestį išdavimo.

Vertindamas pareiškėjos nurodytus motyvus dėl termino praleidimo, teismas pažymėjo, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga bei žinodama, jog skundas rengti paduotas atstovui 2010 m., turėjo galimybę ir privalėjo domėtis bylos eiga, tačiau 2 metus jokių aktyvių veiksmų dėl savo teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo neatliko, bylos eiga nesidomėjo ir nesirūpino pažeistų teisių gynyba.

Kitų objektyvių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pagrindo pareiškėjai atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra (CK 1.131 str. 2 d.). Teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjos prašymas atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.131 str. 1 d.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 43–44), kurį patikslino (b. l. 49–50), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą terminą pareiškimui pateikti bei priteisti neišmokėtą darbo užmokestį 3 339,28 Lt (už 2007 m.), 7 883,71 Lt (už 2008 m.), iš viso: 11 222,99 Lt, taip pat priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies už 2007–2008 m., praleidusi ieškinio senaties terminą, tačiau paaiškino, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, todėl turėtų būti atnaujintas. Pažymi, jog po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo ji kreipėsi į atsakovą, kad gautų darbo užmokesčio korteles, jas gavusi, kreipėsi į profesinės sąjungos pirmininką, kurio pareiga yra imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, ginant darbuotojų teises ir interesus, taip pat kreiptis į teismą. Nurodo, jog iš profesinės sąjungos pirmininko T. C. rašto matyti, kad ji kreipėsi į jį ir pateikė dokumentus, o šis įsipareigojo atlikti visus būtinus veiksmus atgaunant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teigia, jog nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. sausio mėn. visos analogiškos bylos dėl to, jog buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl nutarimo išaiškinimo, nebuvo nagrinėjamos, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji buvo pasyvi ir nesidomėjo bylos eiga. Pažymi, kad profesinės sąjungos atstovas iš pradžių klaidino ją, kad jos dokumentai yra pateikti teismui, ir tik vėliau prisipažino, jog jų nepateikė. T. C. taip pasielgė ne su vienu pareigūnu, todėl dėl jo veiksmų yra kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės suponuoja, kad egzistavo aplinkybės, kurios nepriklausė nuo jos valios, todėl terminas gali būti atnaujintas. Remiasi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi. Teigia, jog, aiškinant DK 298 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą, neišmokėtas darbo užmokestis už 3 metus turėtų būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet yra suprantamas kaip suminis metų terminas, už kurį asmuo turi teisę reikalauti neišmokėto darbo užmokesčio ar su juo susijusių sumų. Todėl jos prašymas dėl neišmokėtų priedų priteisimo už 2007–2008 m. yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1403/2011, 2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-72/2011 ir kt.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 53–55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, kuris negali būti atnaujintas, nes praleistas ne dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios. Pažymi, kad apeliantės nurodytos aplinkybės bei byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas ne dėl apeliantės kaltės, kuri nesiėmė aktyvių veiksmų dėl savo teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo. Taigi teismas pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Darbo užmokesčiui ir su juo susijusių sumų priteisimui yra nustatytas trejų metų specialus terminas, ir šiuo atveju nėra prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, kuriuo garantuojama nuosavybės teisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą kreiptis į teismą, pagrindo atnaujinti senaties terminą nenustatė, todėl nepatenkino pareiškėjos reikalavimo.

Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie darbo užmokestį (b. l. 7-8), už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) pareiškėjai nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jai nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos CK ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 18-19) prašė taikyti senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dalies dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Kaip jau minėta, byloje esanti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pažyma dėl pareiškėjos darbo užmokesčio (b. l. 7-8) patvirtina, jog pareiškėjos darbo užmokesčiui 70 procentų ribojimas buvo taikomas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. vasario 17 d. (b. l. 1), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, ji turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja dėl savo reikalavimo yra praleidusi DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas jo neatnaujino. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėja praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas.

Nagrinėjamoje byloje kaip pagrindinę priežastį, lemiančią senaties termino atnaujinimą, pareiškėja nurodo aplinkybę, jog ji buvo suklaidinta Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko T. C., kuriam žodžiu pavedė ginti jos pažeistas teises teisme, tačiau, kaip išaiškėjo, į teismą jis nesikreipė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog senaties termino nėra pagrindo atnaujinti. Vertintina, jog pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga bei žinodama, jog skundas rengti perduotas atstovui 2010 m., turėjo galimybę ir privalėjo domėtis bylos eiga, o aplinkybės, jog profesinės sąjungos pirmininkas suklaidino pareiškėją ir nesikreipė į teismą dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, profesinės sąjungos pirmininko veiksmų neteisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o pareiškėja nepateikė įrodymų apie nustatytą neteisėtą profesinės sąjungos pirmininko T. C. veiką. Darytina išvada, jog pareiškėja nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos prašymą dėl senaties termino atnaujinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atmestini.

Nepatenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, nėra pagrindo jai priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjos naudai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą, ieškinio senaties termino nėra pagrindo atnaujinti, atitinkamai pareiškėjos apeliacinio skundo nėra pagrindo patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis