327dc506-a082-45ae-8195-e557d152e5c2 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr.2A-2134-577/2013                            (Teisminio proceso Nr. 2-01-3-02913-2010-4)             Procesinio sprendimo kategorija: 121.; 121.18.; 63.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S 2013 m. liepos 5 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo R.

P. apeliacinį skundÄ dėl Å irvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo R. P. ieÅ¡kinį atsakovui R. D., trečiajam asmeniui antstoliui R. V. dėl skolos priteisimo bei atsakovo R. D. prieÅ¡ieÅ¡kinį atsakovui R. P., trečiajam asmeniui A. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ , n u s t a t ė: ieÅ¡kovas R. P. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo praÅ¡o iÅ¡ atsakovo priteisti 35 000 Lt skolos, 2 936,64 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio palÅ«kanas už sumokėti praleistÄ pinigų sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki visiÅ¡ko sprendimo įvykdymo dienos, taip pat visas ieÅ¡kovo turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kovas nurodė, kad 2007 m. vasario 27 d. tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis (toliau – Sutartis). Å ia sutartimi Å¡alys susitarė, kad ieÅ¡kovas paskolina atsakovui 35 000 Lt, o atsakovas įsipareigoja juos grÄ Å¾inti. IeÅ¡kovo teigimu, Sutarties 1 punkte buvo nustatyta, kad skola grÄ Å¾inama pagal pareikalavimÄ . Sutarties sudarymo metu atsakovui buvo perduota 35 000 Lt. 2008 m. kovo 17 d. ieÅ¡kovas pareikalavo iÅ¡ atsakovo per 30 kalendorinių dienų nuo praneÅ¡imo gavimo dienos grÄ Å¾inti visÄ paskolintÄ pinigų sumÄ , tačiau atsakovas paskolos negrÄ Å¾ino. 2009 m. gegužės 11 d. atsakovui buvo iÅ¡siųstas pakartotinis reikalavimas per 14 d. nuo praneÅ¡imo gavimo dienos grÄ Å¾inti paskolintus pinigus, tačiau atsakovas jų negrÄ Å¾ino.

IeÅ¡kovas teigė, kad atsakovas iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo momento ieÅ¡kovui nėra pareiÅ¡kęs jokių pretenzijų dėl netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, todėl laikytina, kad ieÅ¡kovas tinkamai įvykdė visus pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Pasak ieÅ¡kovo, esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo atsisakymas sutartyje nustatytu laiku ir tvarka grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui gautus pinigus vertintinas kaip sutarties pažeidimas. Kadangi paskolos sutartyje paskolos grÄ Å¾inimo terminas nenustatytas ir nustatyta, kad paskola turi bÅ«ti grÄ Å¾inta pagal pareikalavimÄ , tai atsakovas turėjo paskolÄ grÄ Å¾inti per 30 dienų nuo ieÅ¡kovo reikalavimo pareiÅ¡kimo.

Atsakovas atsisako grÄ Å¾inti pagal sutartį ieÅ¡kovo jam perduotus pinigus, todėl 35 000 Lt paskolos turi bÅ«ti iÅ¡ jo priteisiami. Be to, ieÅ¡kovo teigimu, pagal CK 6.256 str. atsiranda pagrindas kilti sutartinei atsakomybei. CK 6.258 str. 1 dalyje numatyta, kad pareigÄ kaltajai Å¡aliai sumokėti netesybas už prievolės neįvykdymÄ ar netinkamÄ Ä¯vykdymÄ gali nustatyti tiek įstatymas, tiek tarp Å¡alių sudaryta sutartis. Atsakovui kyla pareiga atlyginti patirtus nuostolius – sumokėti netesybas palÅ«kanų forma dėl skolos negrÄ Å¾inimo – pagal įstatymÄ , nepriklausomai nuo to, kad paskolos sutartyje delspinigiai nenumatyti.

CK 6.210 str. 1 dalyje yra numatyta, kad terminÄ Ä¯vykdyti praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas. Atsakovas privalėjo paskolÄ grÄ Å¾inti po 2008-03-17 reikalavimo grÄ Å¾inti paskolÄ iÅ¡siuntimo per 30 dienų, t.y., iki 2008-04-16 ir grÄ Å¾inti iki ieÅ¡kinio teismui padavimo dienos, t.y. 2009 m. gruodžio 16 d, todėl už šį laikotarpį skaičiuotini delspinigiai, kurie sudaro 2 936,64 Lt. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. kovo 16 d. preliminariu sprendimu ieÅ¡kinį tenkino.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi tenkino atsakovo praÅ¡ymÄ atnaujinti procesÄ ir procesÄ atnaujino CPK 366 str. 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais: kai naujai paaiÅ¡kėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos pareiÅ¡kėjui bylos nagrinėjimo metu, ir kai teismo sprendime yra padaryta aiÅ¡ki teisės normos taikymo klaida.Atsakovas R. D. pareiÅ¡kė prieÅ¡taravimus dėl preliminaraus sprendimo ir prieÅ¡ieÅ¡kinį. Atsakovas pripažino, kad tarp ieÅ¡kovo ir jo buvo pasiraÅ¡yta 2007 m. vasario 27 d. paskolos sutartis, tačiau ji, atsakovo įsitikinimu, negali bÅ«ti laikoma paskolos sutartimi.

Nurodė, kad 2007 m. sausio mėn. jis ir ieÅ¡kovo du sÅ«nÅ«s bei dar vienas asmuo nusprendė kurti bendrÄ verslÄ . 2007 m. kovo 8 d. buvo įkurta bendra įmonė – UAB „Autorovisa“, kuri turėjo užsiimti automobilių gabenimu iÅ¡ trečiųjų Å¡alių ir jų pardavimu. Visi sutarė, kad kiekvienas akcininkas į bendrovės sÄ skaitÄ Ä¯neÅ¡ po 35 000 Lt automobilių pirkimui. Kadangi ieÅ¡kovo sÅ«nÅ«s pinigų neturėjo, ieÅ¡kovas pažadėjo padengti jų įnaÅ¡us.

Atsakovas paaiÅ¡kino, kad patikėjęs ieÅ¡kovo pažadu, sausio mėnesį JAV įmonėje „Intertrade INC“ 11300 W.151 Streetorland park Il60462 už sutartÄ bÅ«simų akcininkų įnašų sumÄ rezervavo automobilius, už kuriuos iki vasario 20 dienos turėjo pilnai atsiskaityti. Pasak atsakovo, ieÅ¡kovas dėl jam nežinomų priežasčių pareiÅ¡kė, kad nefinansuos savo sÅ«naus A. P. įnaÅ¡o į bendrÄ verslÄ , jeigu jis, atsakovas, nesutiks pasiraÅ¡yti paskolos sutarties, kuria garantuotų, kad jo sÅ«nui A.

P. paskolinti pinigai 35 000 Lt bus grÄ Å¾inti. Pasak atsakovo, jis neturėjo kitos iÅ¡eities, kaip pasiraÅ¡yti ginčijamÄ sutartį, kadangi automobiliai buvo jau užsakyti ir, jeigu nebÅ«tų pervedęs likusios sumos iki 2007-02-20, bÅ«tų praradęs sumokėtus pinigus ir užsakytus automobilius. Atsakovo teigimu, ieÅ¡kovas, pasinaudodamas kito sÅ«naus – S. P. sÄ skaita, pervedė 25 tÅ«kst. Lt, 2007 m. vasario 19 d. atsakovas pervedė JAV įmonei likusius pinigus už rezervuotus automobilius. 2007 m. vasario 27 d. jis ir ieÅ¡kovas pasirašė ginčijamÄ paskolos sutartį ir ieÅ¡kovas jam grÄ Å¾ino 10 000 Lt grynaisiais, kaip likusiÄ dalį A.

P. įnaÅ¡o į bendrÄ verslÄ , kuriuos atsakovas buvo sumokėjęs už jo sÅ«nų A. P. 2007-02-19, pervesdamas likusius pinigus už automobilius JAV įmonei. Tai, atsakovo vertinimu, rodo, kad tikrosios ginčijamosios paskolos sutarties Å¡alys yra ieÅ¡kovas ir jo sÅ«nus A. P., o jo su ieÅ¡kovu pasiraÅ¡yta Paskolos sutartis yra negaliojanti. Atsakovo nuomone, jis Å¡ioje situacijoje yra tik laiduotojas ir sutartis, sudaryta tarp jo ir ieÅ¡kovo, atitinka laidavimo sutartį. Kadangi bendro verslo jiems sukurti nepavyko, UAB „Autorovisa“ veikla 2007-05-01 buvo sustabdyta.

Pasak atsakovo, jis pasiÅ«lė perpirkti visas įmonės akcijas iÅ¡ A. ir S. P. bei grÄ Å¾inti A. P. skolÄ ieÅ¡kovui. IeÅ¡kovas paprašė pinigus perduoti sÅ«nui A. P. ir pasiraÅ¡yti su juo skolos raÅ¡tÄ , kad neva jis ieÅ¡kovo sÅ«nui paskolina 35 000 Lt, nors iÅ¡ tikrųjų tai buvo ieÅ¡kovo paskolinto sÅ«nui įnaÅ¡o į bendrÄ verslÄ grÄ Å¾inimas. 2010-05-10 tarp atsakovo ir A. P. buvo pasiraÅ¡ytas skolos raÅ¡tas ir perduoti pinigai, kuriuos turėjo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui jo sÅ«nus.

Po viso to jis ir ieÅ¡kovas turėjo apsikeisti skolos raÅ¡tais, tačiau ieÅ¡kovas atsisakė tai padaryti, teigdamas, kad sÅ«nus ieÅ¡kovui pinigų neperdavė. Atsakovo nuomone, visa tai patvirtina, kad tarp jo ir ieÅ¡kovo sudaryta sutartis nėra paskolos sutartis, tai yra laidavimo sutartis ir bÅ«tent tokiÄ sutartį jie ir siekė pasiraÅ¡yti. Sudaryta paskolos sutartis turi bÅ«ti laikoma apsimestiniu sandoriu CK 1.87 str. prasme, nes tikrasis Å¡alių ketinimas buvo sukurti laidavimo santykius, kadangi pinigai iÅ¡ tikrųjų buvo skolinami ieÅ¡kovo sÅ«nui, kad pastarasis galėtų prisidėti prie bendro verslo kÅ«rimo, tuo tarpu jo vaidmuo buvo kaip laiduotojo, t.y. užtikrinti ieÅ¡kovÄ , kad jo sÅ«nui A.

P. paskolinti pinigai bus grÄ Å¾inti. Tokiu bÅ«du pagal susitarimÄ su ieÅ¡kovu jam 35 000 Lt gražino, o grÄ Å¾inimo faktas buvo įformintas skolos raÅ¡to tarp jo ir A. P. pasiraÅ¡ymu. Atsakovas prašė panaikinti Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2010-03-16 preliminarų sprendimÄ ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti. Pripažinti 2007 m. vasario 27 d. pasiraÅ¡ytÄ paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu CK 1.87 str. prasme. MinėtÄ sutartį laikyti laidavimo sutartimi CK 6.76 str. prasme bei pripažinti, kad jis, R.

D., įvykdė savo prievolę pagal laidavimo sutartį.IeÅ¡kovas R. P., atsiliepdamas tiek į atsakovo prieÅ¡taravimus, tiek į prieÅ¡ieÅ¡kinį, nurodė, kad 2007-02-27 tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis bei pasiraÅ¡ytas pinigų perdavimo-priėmimo aktas. Å ia sutartimi jis paskolino atsakovui 35 000 Lt, kuriuos atsakovas įsipareigojo grÄ Å¾inti pagal pareikalavimÄ . IÅ¡ atsakovo buvo pareikalauta grÄ Å¾inti skolÄ 2008-03-17 ir 2009-05-11, tačiau jis skolos negrÄ Å¾ino. Siekdamas atgauti skolÄ , ieÅ¡kovas su ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo ir delspinigių priteisimo.

IeÅ¡kovas pažymėjo, kad tarp jo ir atsakovo niekada nebuvo susitarimo, kad pinigus pagal paskolos sutartį jis grÄ Å¾ins per trečiuosius asmenis. Jokie tretieji asmenys sudarant sutartį nedalyvavo, todėl atsakovo iÅ¡dėstyti argumentai yra nepagrįsti ir klaidinantys. IeÅ¡kovo teigimu, jis apie atsakovo ir jo sÅ«nų verslo santykius nieko nežinojo ir nedalyvavo jų kÅ«rime, pinigų neinvestavo nei pats, nei per savo sÅ«nus. IeÅ¡kovo tvirtinimu, 2007-02-27 sudaryta paskolos sutartimi jis jokiu bÅ«du nesiekė sukurti laidavimo santykių.

Pinigai atsakovui buvo perduoti pasiraÅ¡ant sutartį. Kam atsakovui buvo reikalinga paskola, jis tiksliai nežino. Pasak ieÅ¡kovo, faktÄ , kad atsakovas pinigus gavo, patvirtina jo pasiraÅ¡ytas pinigų perdavimo-priėmimo aktas. IeÅ¡kovo vertinimu, ir prieÅ¡ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstyti atsakovo argumentai patvirtina, kad jis pinigus gavo. Ginčo sutarties tekstas yra aiÅ¡kus, jame nurodyta, kad pinigai skolinami atsakovui, kuris pinigus įsipareigojo grÄ Å¾inti pagal pareikalavimÄ o ne tretiesiems asmenims. IeÅ¡kovas pažymi, kad sutartyje nėra jokių nuorodų, kad atsakovas veiktų kaip laiduotojas, todėl akivaizdu, kad abiejų Å¡alių valia buvo sudaryti paskolos sutartį, o ne kokiÄ kitokiÄ sutartį.

Sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad aiÅ¡kinimo rezultatas nereikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumo. Taigi, remdamasis iÅ¡dėstytais argumentais, ieÅ¡kovas teigė, kad Å¡iuo atveju pateiktų atsakovo įrodymų nepakanka pripažinti, kad ginčijama paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, todėl prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-16 preliminarų sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Å irvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi bylos nagrinėjimas iÅ¡ esmės buvo atnaujintas ir trečiuoju asmeniu į bylÄ Ä¯trauktas ieÅ¡kovo sÅ«nus A.

P..Trečiasis asmuo A. P. atsiliepdamas į atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį nurodė, kad palaiko ieÅ¡kovo reikalavimÄ . Tvirtino, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo 2007-02-27 sudaryta paskolos sutartis visiÅ¡kai atitinka CK 6.871 str. 3 dalies reikalavimus, nes sutartyje užfiksuotas pinigų perdavimas atsakovui nuosavybėn. Be to, trečiojo asmens nuomone, faktÄ , kad pinigus atsakovas gavo, patvirtino ir pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad sudarydamas paskolos sutartį su ieÅ¡kovu laidavo už jam ieÅ¡kovo paskolintus 35 000 Lt, kuriuos neva jis įnešė į bendrÄ verslÄ su atsakovu.

Trečiojo asmens teigimu, jis į verslÄ investavo savo asmenines lėšas. Trečiasis asmuo tvirtino, kad iÅ¡ atsakovo jis niekada nėra gavęs pinigų, tuo labiau tokių, kuriuos turėjo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui ar kitiems tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad jis niekada iÅ¡ ieÅ¡kovo nesiskolino 35 000 Lt, jo su ieÅ¡kovu nesieja jokie prievoliniai santykiai, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieÅ¡kovas jam bÅ«tų skolinęs pinigus. 2007-02-27 sutartyje ieÅ¡kovo ir atsakovo tikroji valia buvo sudaryti paskolos sutartį, o ne kitokios teisinės prigimties sandorį, todėl prašė ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkinti visa apimtimi, o atsakovo ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ .Atsakovas R.

D. 2012-12-10 pateikė teismui patikslintÄ prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo pakeitė reikalavimÄ ir prašė pripažinti 2007 m. vasario 27 d. tarp jo ir ieÅ¡kovo pasiraÅ¡ytÄ paskolos sutartį nesudarytÄ CK 6.875 str. 3 dalies pagrindu, o ieÅ¡kovo R. P. ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad tarp jo ir ieÅ¡kovo paskolos teisiniai santykiai neatsirado. Atsakovo vertinimu, nors ieÅ¡kovas savo ieÅ¡kinyje nurodo, kad 35 000 Lt jam perdavė 2007 m. vasario 27 d. skolos raÅ¡to pasiraÅ¡ymo metu, tačiau raÅ¡te, kuriuo atsakovas įrodinėja paskolos santykių buvimÄ , pinigų perdavimo faktas neužfiksuotas. 2007 m. vasario 27 d. sutartyje nėra jokių įrašų apie pinigų perdavimÄ jam, 35 000 Lt perdavimas nėra užfiksuotas ir kitokiuose raÅ¡ytiniuose įrodymuose.

PrieÅ¡ingai, pasak atsakovo, byloje esantys dokumentai bei jo sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai patvirtina, kad nei ginčijamo skolos raÅ¡to sudarymo metu, nei prieÅ¡ sudaromÄ ginčijamÄ skolos raÅ¡tÄ , nei po to visus 2007 m. jis neturėjo jokių įplaukų iÅ¡ ieÅ¡kovo, t.y. ieÅ¡kovas nepervedė jam jokių pinigų.Teismo posėdyje atsakovas aiÅ¡kino, kad jis niekada iÅ¡ ieÅ¡kovo nėra gavęs paskolos raÅ¡telyje nurodytos pinigų sumos. Pripažino, kad pasiraÅ¡ant sutartį ieÅ¡kovas jam perdavė 10 000 litų, tačiau tai pinigai, kuriuos jis uždėjęs už ieÅ¡kovo sÅ«nus jų bendrame versle, o likusius pažadėjo atiduoti vėliau, juos pervedant ar kitaip atiduodant.

Tačiau tų pinigų niekada ir nepervedė, jis jų negavo. Å irvintų rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu ieÅ¡kinį ir prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. preliminarų sprendimÄ pakeitė. Priteisė iÅ¡ atsakovo R. D. ieÅ¡kovo R. P. naudai 10 000 Lt skolos ir 832, 96 Lt palÅ«kanų, taip pat 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ , skaičiuojant nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. kovo 16 d., iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, ir 889,21 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Pripažino R. P. ir R. D. 2007 m. vasario 27 d. pasiraÅ¡ytÄ paskolos sutartimi ir pinigų perdavimo priėmimo aktu grindžiamÄ paskolos sutartį sudaryta 10 000 litų. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog tam, kad bÅ«tų galima konstatuoti, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikÅ¡mė tenka sutarties turiniui, t.y., paskolos dokumente turi aiÅ¡kiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Teismas pastebėjo, kad 2007 m. vasario 27 d. skolos dokumente, pavadintame ir pinigų perdavimo priėmimo aktu, yra nurodoma, kad ieÅ¡kovas „paskolina“ atsakovui 35 000 Lt, tačiau iÅ¡ teksto negalima padaryti iÅ¡vados, kad jis pinigus perduoda, o atsakovas tuos pinigus priima.

Pirmos instancijos teismo vertinimu, pats savaime skolos dokumento pavadinimas pinigų perdavimo-priėmimo aktu nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Teismas atkreipė dėmesį, kad skolos dokumentÄ yra surašęs pats ieÅ¡kovas, o tokiu atveju pagal sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, kai abejojama dėl sutarties sÄ lygų, jos aiÅ¡kinamos tas sÄ lygas pasiÅ«liusios Å¡alies nenaudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktÄ tenka paskolos gavėjui, Å¡iuo atveju ieÅ¡kovui.

Atsakovas pripažįsta, kad sutarties pasiraÅ¡ymo metu ieÅ¡kovas jam perdavė 10 000 Lt, tačiau kategoriÅ¡kai neigia gavęs visus 35 000 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismo vertinimu, ieÅ¡kovas neįrodė, kad atsakovui perdavė visus 35 000 Lt pagal 2007 m. vasario 27 d. sutartį, ir kad atsakovas visus Å¡iuos pinigus gavo. Teismas, įvertinęs į bylÄ pateiktus įrodymus ir Å¡alių paaiÅ¡kinimus, priėjo prie iÅ¡vados, kad atsakovas, pasiraÅ¡ydamas minėtÄ paskolos sutartį ir priimdamas pagal jÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo sutarties pasiraÅ¡ymo metu 10 000 Lt, sudarė su ieÅ¡kovu paskolos sutartį minėtai pinigų sumai (CK 6.870 str. 2 dalis) ir įsipareigojo juos jam grÄ Å¾inti.

Kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad su ieÅ¡kovu atsiskaitė, todėl priteisė iÅ¡ atsakovo R. D. ieÅ¡kovo R. P. naudai 10 000 Lt skolos ir 832, 96 Lt palÅ«kanų. IeÅ¡kovas R. P. apeliaciniu skundu praÅ¡o Å irvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimÄ panaikinti iÅ¡ dalies ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-16 preliminarų sprendimÄ , kuriuo teismas patenkino ieÅ¡kovo R. P. ieÅ¡kinį dėl 35 000 Lt skolos ir 2 936,64 Lt palÅ«kanų, 5 proc. dydžio palÅ«kanų už sumÄ , kuriÄ sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, priteisimo iÅ¡ atsakovo R.

D. palikti nepakeistÄ , o atsakovo (ieÅ¡kovo pagal prieÅ¡ieÅ¡kinį) R. D. prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl 2007-02-27 Paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta atmesti kaip nepagrįstÄ . Taip pat apeliantas praÅ¡o iÅ¡ atsakovo priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas neiÅ¡tyrė teisingam ginčo iÅ¡sprendimui svarbių aplinkybių, nevisapusiÅ¡kai ir neobjektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus įrodymus, nepaÅ¡alinęs prieÅ¡taravimų tarp įrodymų, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos Å¡ios kategorijos bylose, todėl teismas klaidingai motyvavo savo iÅ¡vadas ir priėmė nepagrįstÄ , neteisėtÄ sprendimÄ .

Apelianto nuomone, Paskolos sutartis atitinka CK 6.871 str. reikalavimus, joje yra užfiksuotas paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, o įstatymus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas pripažinti, kad sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo. Esant nurodytoms aplinkybėms, paskolos davėjui nereikia įrodyti paskolos suteikimo faktÄ . Apelianto įsitikinimu, Sutartyje yra aiÅ¡kiai užfiksuotas 35 000 Lt sumos perdavimo atsakovui faktas. Sutarties tekste Å¡alys aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai susitarė, kad apeliantas paskolina atsakovui 35 000 Lt iki pareikalavimo (Sutarties 1 p.), jokių iÅ¡lygų sutartyje dėl mažesnės sumos paskolos suteikimo atsakovui nėra.

Apelianto nuomone, pats atsakovas tiek teismo posėdžių metu, tiek savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad savo sutartinius įsipareigojimus yra įvykdęs, kad ieÅ¡kovo pinigus grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui per jo sÅ«nų. Apelianto teigimu, teismas, padaręs iÅ¡vadÄ , neva atsakovas gavo tik 10 000 Lt, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp byloje esančių įrodymų ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, iÅ¡ kurių matyti, kad apeliantas atsakovui perdavė 35 000 Lt.Atsakovas R.

D. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti. Atsakovas pažymi, kad tam, jog paskolos santykiai atsirastų ir Å¡alys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimÄ dėl paskolos sutarties sÄ lygų, bÅ«tina perduoti ir sutarties dalykÄ â€“ pinigus. IÅ¡ Paskolos sutarties teksto, atsakovo vertinimu, negalima daryti iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovas pinigus perdavė atsakovui. Pats savaime skolos dokumento pavadinimas „pinigų priėmimo-perdavimo aktas“ nepatvirtina pinigų perdavimo fakto.

Atsakovas pažymi, kad skolos dokumentÄ yra surašęs pats ieÅ¡kovas, todėl, kai abejojama dėl sutarties sÄ lygų, jos aiÅ¡kinamos tas sÄ lygas pasiÅ«liusios Å¡alies nenaudai. Kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktÄ tenka paskolos davėjui, Å¡iuo atveju ieÅ¡kovui. Atsakovas teigia, kad apeliantas teigdamas, jog pats atsakovas pripažino, kad gavo paskolos sumÄ , t.y. 35 000 Lt, klaidina teismÄ pateikdamas tam tikrus sakinius ar frazes iÅ¡ atsakovo iÅ¡ atsakovo paaiÅ¡kinimų.

Atsakovas tvirtina, kad jis tiek visuose procesiniuose dokumentuose, tiek savo paaiÅ¡kinimuose teisme visuomet nuosekliai ir aiÅ¡kiai laikėsi pirminės ir vienintelės savo pateiktos pozicijos, kad 2007-02-27 ieÅ¡kovas, pasiraÅ¡ant paskolos raÅ¡tÄ tarp jo ir atsakovo, perdavė atsakovui R. D. 10 000 Lt, ir Å¡iuos pinigus perdavė ne kaip paskolÄ , o kaip savo sÅ«nų A. P. ir S. P. skolÄ jam (atsakovui R. D.) už bendros įmonės UAB „Autorovisa“ steigimÄ su ieÅ¡kovo sÅ«numis. Taip pat atsakovas pažymi, kad viso bylinėjimosi metu ieÅ¡kovas taip ir nepateikė jokių raÅ¡tiÅ¡kų ar kitokių įrodymų, iÅ¡ kur jis skolinamÄ sumÄ gavo.

Apklausiant teismo posėdžių metu ieÅ¡kovÄ , ieÅ¡kovas teigdavo, kad paskolinti 35 000 Lt tai jo įmonės „Romasta“ pinigai, o papraÅ¡ius pateikti tai patvirtinančius buhalterinius dokumentus, pradėjo tvirtinti, kad pinigai asmeniniai. Priminus ieÅ¡kovui, kad jis, kaip įmonės vadovas, privalo savo pajamas, paskolas deklaruoti, deklaracijas pateikti atsisakė. Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymÄ , aiÅ¡kinimo bei taikymo klausimai.Apeliantas ginčija pirmos instancijos teismo iÅ¡vadÄ dėl paskolos sutartinių santykių tarp Å¡alių nebuvimo.

Apelianto teigimu, įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas pripažinti, kad sutartis yra sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, todėl paskolos davėjui nereikia įrodyti paskolos suteikimo fakto. Apeliantas tvirtina, kad 2007-02-27 tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis bei pasirašytas pinigų perdavimo-priėmimo aktas. Apelianto nuomone, sutartyje yra aiškiai užfiksuota, kad 35 000 Lt buvo perduoti atsakovui. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad iš paskolos sutarties negalima daryti išvados, kad pinigai buvo perduoti atsakovui ir kad atsakovas tuos pinigus priėmė.

Pasak atsakovo, skolos dokumento pavadinimas „pinigų perdavimo-priėmimo aktas“ nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Atsakovas pabrėžia, kad tik įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas prezumpcijai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Nagrinėjamu atveju, atsakovo nuomone, paskolos sutartis neatitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimų. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka.

Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai:

1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn;

2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokiÄ pat pinigų sumÄ grÄ Å¾inti paskolos davėjui. Å ios sÄ lygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sÄ lygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali bÅ«ti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad Å¡ios aplinkybės bylose dėl paskolos grÄ Å¾inimo sudaro įrodinėjimo dalykÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011 ir kt.).Pagal bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naÅ¡tos paskirstymo taisyklė iÅ¡ paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolÄ suteikė, o skolininkas – kad paskolÄ grÄ Å¾ino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Be to, nagrinėjant iÅ¡ paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikÅ¡mė, kol nėra įrodyta prieÅ¡ingai. Sutiktina su apelianto pozicija, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo. Tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui Å¡iÄ prezumpcijÄ nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi bÅ«ti raÅ¡ytinė, jeigu paskolos suma virÅ¡ija du tÅ«kstančius litų.

To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad raÅ¡ytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasiraÅ¡ytas paskolos raÅ¡telis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimÄ paskolos gavėjui. IÅ¡ Å¡ios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi pabrėžtina, jog tam, kad bÅ«tų galima konstatuoti faktÄ , kad Å¡alių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raÅ¡telyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiÅ¡kiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas.

Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iÅ¡ tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad ginÄÄ dėl paskolos teisinių santykių nagrinėjantis teismas turi aiÅ¡kinti paskolos raÅ¡telį atsižvelgdamas į sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, tikrÄ jÄ Å¡alių valiÄ , ketinimus. Juolab kad, kaip jau ir buvo minėta, ir teismų praktikoje yra pažymėta, jog, atsižvelgiant į CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos dispozicijÄ , įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui.

Taigi, tam, kad bÅ«tų galima konstatuoti, jog Å¡alių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raÅ¡telyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiÅ¡kiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010;2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinės bylos Nr. 3k-3-564/2010 ir kt.). Pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip bet kuris sandoris, negali bÅ«ti preziumuojamas, nes Å¡alys turi tai užfiksuoti paskolos sutartyje arba pripažinti tokį faktÄ kilus ginčui.

Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas teigia, kad jis 35 000 Lt perdavė atsakovui, pasiraÅ¡ydamas paskolos sutartį, o pinigų perdavimo faktÄ fiksuoja paskolos sutartis, kuri pavadinta ir pinigų perdavimo-priėmimo aktu, tai fiksuodama viename dokumente, o atsakovas tvirtina, kad jis sutarties pasiraÅ¡ymo metu gavo tik 10 000 Lt. Pastebėtina, kad 2007 m. vasario 27 d. skolos dokumente, pavadintame ir pinigų perdavimo priėmimo aktu, yra nurodoma, kad ieÅ¡kovas „paskolina“ atsakovui 35 000 Lt, tačiau nėra vienareikÅ¡miÅ¡kai pažymėta, kad atsakovas pinigus gavo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas, remdamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis, nustatė, kad Å¡iame dokumente nebuvo užfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, įrodymų, kad pinigai buvo perduoti, į bylÄ pateikta nėra, todėl konstatavo, jog ieÅ¡kovas neįrodė, kad perdavė pinigus atsakovui. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmos instancijos teismo pozicijai, taip pat sutinka, kad pats savaime skolos dokumento pavadinimas pinigų perdavimo priėmimo aktu nepatvirtina pinigų perdavimo fakto.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktÄ tenka paskolos davėjui, Å¡iuo atveju ieÅ¡kovui, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog Å¡iuo atveju paskolos davėjui nereikėjo įrodyti paskolos suteikimo fakto. Bylos medžiaga (Å¡alių paaiÅ¡kinimai, raÅ¡ytiniai įrodymai) patvirtina, kad atsakovas su ieÅ¡kovo sÅ«numis S. P. ir A. P. buvo pradėjęs bendrÄ verslÄ , įkÅ«rė UAB „Autorovisa“, kurios pagrindinė veikla buvo automobilių prekyba.

IeÅ¡kovas teigia, kad to, kam atsakovui buvo reikalinga paskola, jis nežinojo, tačiau neatmeta galimybės, kad galėjo bÅ«ti panaudota ir automobilių pirkimo verslui. IeÅ¡kovas pripažino, kad apie savo sÅ«nų ir atsakovo bendrÄ verslÄ jam buvo žinoma, tačiau nurodė, kad jis į verslÄ nesikiÅ¡o. Pasak atsakovo, trečiojo asmens A. P. pradinį įnaÅ¡Ä verslui padengė jo tėvas R. P.. Atsakovas pripažįsta, kad 2007 m. vasario 27 d. pasirašė su ieÅ¡kovu R. P. Paskolos sutartį, nes tik tokiomis sÄ lygomis ieÅ¡kovas sutiko paremti jo ir savo sÅ«nų, kuriems trÅ«ko pinigų, verslÄ .

Tačiau A. P., siekdamas paneigti tokiÄ atsakovo versijÄ , teigė, kad verslo kÅ«rime jis pats dalyvavęs savomis lėšomis, nors Å¡iuos deklaratyvius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė (3 T., b.l. 18). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad trečiojo asmens paaiÅ¡kinimai apie pinigų įneÅ¡imÄ Ä¯ verslÄ nėra nuoseklÅ«s. Atsiliepime į ieÅ¡kinį ir prieÅ¡ieÅ¡kinį trečiasis asmuo teigia, kad į verslÄ investavo savo asmenines lėšas (3 T., b.l. 4), raÅ¡te dėl įrodymų pateikimo taip pat nurodoma, kad verslui buvo skirtos asmeninės santaupos grynais pinigais (3 T., b.l. 18), iÅ¡ teismo posėdžio, kuriame A.

P. buvo apklaustas kaip liudytojas, protokolo taip pat matyti, kad A. P. iÅ¡ pradžių tvirtino, kad turėjo pinigų verslui, kad pinigus grynais atidavė R. D., tačiau vėliau pozicijÄ pakeitė ir tvirtino, kad dalis buvo savų pinigų, o dalis skolintų (2 T., b.l. 126-127). Tuo tarpu civilinės bylos pagal ieÅ¡kovo R. D. ieÅ¡kinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo teismo posėdžio metu A. P. aiÅ¡kiai nurodė, kad pinigus pirminiam įnaÅ¡ui pasiskolino, tačiau tai patvirtinančių dokumentų neturi (2 T., b.l. 98).Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad viso bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovas nepateikė jokių raÅ¡ytinių įrodymų, iÅ¡ kur jis gavo 35 000 Lt.

Be to, pastebėtina ir tai, kad nebuvo laikomasi vieningos pozicijos ir dėl to, iš kur buvo gauti tariamai skolinami pinigai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pradžių buvo tvirtinama, kad tai ieškovo įmonės UAB „Romasta“ pinigai, tačiau paskola nebuvo deklaruota, vėliau buvo aiškinta, kad ieškovas pats turėjo grynųjų pinigų ir „įmonė čia ne prie ko“ (2 T., b.l. 123). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas negalėjo nurodyti ir kokiu tikslu minėti pinigai buvo skolinami atsakovui.

IÅ¡ dalies atsakovo pozicijÄ , kad jis negavo iÅ¡ ieÅ¡kovo 35 000 Lt, patvirtina į bylÄ pateikti atsakovo R. D. bankų sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai, iÅ¡ kurių matyti, kad per 2007 m. atsakovas neturėjo jokių įplaukų iÅ¡ ieÅ¡kovo R. P.. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad skolos dokumentÄ yra surašęs ieÅ¡kovas, dėl to ginčo nėra, todėl tokiu atveju pagal sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, kai abejojama dėl sutarties sÄ lygų, jos aiÅ¡kinamos tas sÄ lygas pasiÅ«liusios Å¡alies nenaudai.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-416/2007, ir kt.).Å ios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo taisyklės reiÅ¡kia tai, kad pirmos instancijos teismas, ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieÅ¡kovo įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo.

Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimÄ tarp Å¡alių, bei neįrodžius, kad ieÅ¡kovas perdavė pinigus atsakovui, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieÅ¡kovo įrodinėjamo fakto nebuvo, nei kad buvo. Ä®vertinus bylos medžiagÄ , teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovas, pasiraÅ¡ydamas minėtÄ paskolos sutartį ir priimdamas pagal jÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo sutarties pasiraÅ¡ymo metu 10 000 Lt, sudarė su ieÅ¡kovu paskolos sutartį minėtai pinigų sumai (CK 6.870 str. 2 dalis) ir įsipareigojo juos jam grÄ Å¾inti.

Byloje duomenų apie atsiskaitymÄ nėra, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 10 000 Lt skolos ir 832, 96 litus palÅ«kanų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo tinkamai taikytos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimÄ , todėl konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas įvertino byloje esančiÄ medžiagÄ pagal CPK nustatytas įrodymų sÄ sajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas, nagrinėdamas reikalavimo priteisti skolÄ pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.Be to, pastebėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtÄ teismo sprendimÄ (nutartį) neturi bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ Å¡alių byloje iÅ¡sakytÄ ar pateiktÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).Vadovaujantis iÅ¡dėstytais argumentais darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)Be to, atmetus apeliacinį skundÄ , Å¡alies naudai iÅ¡ prieÅ¡ingos Å¡alies priteistinos ir bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme; pažymėtina, kad iÅ¡ atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikto praÅ¡ymo, kuriuo praÅ¡oma priteisti 3000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų už advokato suteiktas paslaugas, nematyti, kokia suma buvo skirta konkrečiai už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ , tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais yra pagrindas priteisti atsakovui bylinėjimosi iÅ¡laidas už atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ vadovaujantis rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ maksimalaus dydžio 2 p., 7p., 8.11 p. nuostatomis; laikant, kad 600 Lt sumÄ pakankama.

Atmestinas ir atsakovo praÅ¡ymas priteisti visas bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas per bylos nagrinėjimÄ . Pažymėtina, kad, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, bylÄ nagrinėjant pirmos instancijos teisme atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas sudarė: 350 Lt žyminis mokestis (t. 2, b.l.

43) ir 600 Lt už advokato paslaugas (t. 2, b.l. 71). Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad CPK 98 straipsnyje yra reglamentuojama iÅ¡laidų už advokato pagalbÄ atlyginimo tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Å¡ios iÅ¡laidos negali bÅ«ti priteisiamos, jeigu praÅ¡ymas dėl jų priteisimo ir iÅ¡laidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas bylinėjimosi iÅ¡laidas Å¡alims priteisė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pagal į bylÄ pateiktus įrodymus apie patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas pirmos instancijos teisme.

Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo priimti ir tenkinti atsakovo praÅ¡ymÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo pirmos instancijos teisme. Taip pat atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad jis apeliacinio skundo dėl to, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo pirmos instancijos teisme, galimai pažeidė procesines teisės normas, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo spręsti bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo pirmos instancijos teisme teisėtumo ir pagrįstumo klausimo. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismasn u t a r i a:

IeÅ¡kovo R. P. apeliacinį skundÄ atmesti.Å irvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 600 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kolegijos pirmininkė                                                                 Jadvyga Mardosevič Teisėjai                                                                                               Zita Smirnovienė Henrichas Jaglinskis