2K-479/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–479/2012

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00767-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.2;

2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Olgai Zabelinai,

nuteistajam V. D.,

nuteistojo gynėjui advokatui Algiui Staškūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio.

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu V. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 287 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo valstybės tarnautojui A. A.) išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat išteisintas pagal BK 287 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo valstybės tarnautojui D. P.), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, nukentėjusiojo D. P. – atmestas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžiu panaikintas Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. D. nuteistas pagal BK 287 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo valstybės tarnautojui A. A.) areštu 20 parų, pagal BK 287 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo valstybės tarnautojui D. P.) – areštu 30 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė paskirta areštas 45 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, paskirta 35 MGL (4550 Lt) dydžio baudos bausme ir galutinė subendrinta bausmė V. D. paskirta areštas 45 paroms bei 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaityta pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, atlikta bausmė ir, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 15 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai. Arešto bausmę nustatyta atlikti areštinėje poilsio dienomis. Iš V. D. priteista nukentėjusiesiems A. A. ir D. P. po 2000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotas V. D. mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6230 i“. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta iš V. D. išieškoti konfiskuotino turto – mobiliojo ryšio telefono „Nokia N95“ – vertę atitinkančią pinigų sumą – 186, 60 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžiu V. D. pagal BK 287 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. 18.03 val. iki 14 d. 10.47 val. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje iš savo naudojamo mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą, siuntė valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas – (duomenys neskelbtini) tyrėjui A. A., grasinančio pobūdžio trumpąsias žinutes: „žiūrėk, kad tu bedirbtum“, „tau niekas nepadės, aš žinau, su kuo reikia pašnekėti, tiksliau jau pašnekėjau, atsilieps tavo darbui“, „na ką, ponuli, kur šaldytuvas yra, skyriuje nėra, kad būtų jis šiandien vietoje, supratai, žinok iškils daug problemų, šiandien (necenzūrinis žodis) visus iš eilės“, „nupirk savo viršininkui alaus, nes per visą naktį gėrėme ir apie tave šnekėjome, kad (necenzūrinis žodis) esi“, taip pat skambino A. A. ir darė psichinį poveikį nurodydamas jo viršininkų pavardes, t. y. reikalavo, kad jis susilaikytų nuo veiksmų atlikimo V. D. naudai, būtent – nuo tarnybinių veiksmų, trukdančių V. D. gaminti naminę degtinę.

V. D. pagal BK 287 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2010 m. kovo 24 d. tiksliai nenustatytoje vietoje iš savo naudojamų mobiliojo ryšio telefono abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą, siuntė valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas – (duomenys neskelbtini) tyrėjui D. P., grasinančio pobūdžio trumpąsias žinutes bei skambino, nurodydamas, kad šiam atsilieps tarnybai, bus sugadintas jo turtas, atvažiuos į namus ir jam bus blogai, jei toliau vykdys savo pareigas, t. y. reikalavo, kad D. P. susilaikytų nuo veiksmų atlikimo V. D. naudai, būtent – nuo tarnybinių veiksmų, trukdančių V. D. gaminti naminę degtinę.

Kasaciniu skundu V. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendį be pakeitimų.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 287 straipsnio 1 dalį. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino bylos įrodymus ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kurių pagrindu kasatorius buvo išteisintas. Teismas vertino įrodymus neobjektyviai, atskirai vieną nuo kito, o ne kaip visumą, suteikė prioritetą nukentėjusiųjų A. A., D. P. parodymams, nes jie – policijos pareigūnai, nevertino jų parodymų prieštaringumo, taip pat to, kad jų veiksmuose galbūt yra piktnaudžiavimo tarnyba požymių, neatsižvelgė į tai, kad pareigūnai turėjo motyvą apkalbėti kasatorių ir priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą bei neatitinkantį bylos įrodymų apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturi jokios reikšmės, jis turi teisę užimti pageidaujamą gynybos pociziją, kurios esmė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nesikeitė, t. y. jis savo kaltės dėl grasinimų pareigūnams nepripažino. Byloje nenustatytas kasatoriaus motyvas grasinti pareigūnams, trukdant jiems atlikti tarnybines pareigas, kai kasatoriui nėra priimto jokio apkaltinamojo nuosprendžio, susijusio su tokių pareigų vykdymu. Kasatorius nuosekliai aiškino, kad naminės degtinės nėra gaminęs ir jam jokių įtarimų tuo laiku nebuvo pareikšta. Nepaisant to, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją ir remdamasis prielaidomis, apeliacinės instancijos teismas priskyrė kasatorių naminės degtines gamintojams ir šiame kontekste vertino A. A. išsiustų žinučių turinį, įžvelgdamas jose grasinimus. Be to, teismas visiškai neatskleidė D. P. neva pareikštų grasinimų turinio, tik formaliai pagal šio pareigūno paaiškinimą konstatavo, kad kasatorius jam grasino ir jis dėl to bijojęs.

Taip pat skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką taikant BK 287 straipsnį turi būti nustatytas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui pateikto reikalavimo neteisėtumas, t. y. konstatuota, jog kaltininko reikalavimas nesusijęs su jo ar kito asmens teisės įgyvendinimu. Tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę (tikrą ar tariamą) ir reikalauja iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti teisėtus veiksmus, kurių jis neatliko, veika nekvalifikuojama pagal BK 287 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-183/2005). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras, teisme supratęs, jog jo (V. D.) reikalavimas D. P. atlikti savo pareigas – sulaikyti naminės degtinės gamintoją, buvo teisėtas, patikslino pateiktą kaltinimą, nurodydamas, kad grasinama buvo ne tik siunčiant trumpąsias žinutes, bet ir skambinant. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareigūnas D. P. apie tariamus ankstesnius grasinimus niekam nepranešė, jų nefiksavo ir dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nesikreipė, todėl tikėtina, kad tokių grasinimų galėjo ir nebūti arba jų turinys buvo analogiškas pareigūnui atsiųstoms žinutėms apie kasatoriaus pastebėtus teisėtvarkos pažeidimus, kuriuos jis privalėjo kaip pareigūnas užkardyti. Kita vertus, pagal šio pareigūno parodymus, išeina, kad jis slėpė kasatoriaus nusikalstamus veiksmus ir naikino įrodymus. Apie visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neužsiminė, priešingai, tariamus grasinimus įvertino kaip realius ir rimtesnius, nes paskyrė griežtesnę bausmę nei tariamo grasinimo pareigūnui A. A. atveju.

Dėl grasinimų pareigūnui A. A. kasatorius nurodo, kad su šiuo pareigūnu jis pažįstamas nuo vaikystės. Savo telefone pareigūnas jį yra įvedęs pavadinimu „D. kliunkis“, o tai reiškia nerimtą, dėmesio nevertą asmenį. Taip įvardijęs kasatorių, pareigūnas dėl reikalavimo tinkamai atlikti savo pareigas įsižeisti ar bijoti negalėjo. Kasatorius pripažįsta, kad žinučių turinį galima traktuoti kaip įžeidžiantį, tačiau jos buvo asmeninio pobūdžio, išsiųstos reaguojant į paskleistas apkalbas apie neva rastą kasatoriui priklausančią naminės degtinės įrangą. Taip pat pareigūnas nesugebėjo nuosekliai paaiškinti, kur dingo vienas iš naminei degtinei gaminti reikalingų įrenginių ir kodėl įrodymai nebuvo perduoti ikiteisminiam tyrimui pradėti. Kasatorius tvirtina, kad žinutes pažįstamam pareigūnui siuntė, būdamas be pagrindo įžeistas ir sužinojęs, jog pats pareigūnas galbūt veikė nesąžiningai, reikalaudamas, kad jis atliktų savo pareigas. Taip pat skunde pastebima, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. VPK plane ir 2009 m. rugsėjo 8 d. tarnybos užduotyje patrulis A. A. neminimas kaip užduoties vykdytojas. Apeliacinės instancijos nesugebėjo kritiškai įvertinti šių naujų tik apeliacinio bylos nagrinėjimo metu pateiktų ir skirtų A. A. padarytiems pažeidimams pateisinti įrodymų.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jam ir tariamai nukentėjusiesiems pareigūnams buvo taikomi skirtingi įrodymų vertinimo kriterijai. Kartu jis atkreipia dėmesį į tai, kad jam paskirta netinkama arešto bausmė – Telšiuose (gyvenamojoje vietoje) šios bausmės neatliekamos, todėl nuteistieji siunčiami į kitas pataisos namų buvimo vietas, taigi paskirta bausme siekiama, kad kasatorius prarastų darbą ir nutrauktų ryšius su darboviete bei šeima.

Nuteistojo V. D. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 287 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde nuteistasis V. D. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis faktinį pagrindą jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 287 straipsnio 1 dalį kaip grasinimus valstybės tarnautojams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas bylos duomenų nerenka ir bylos proceso metu gautų duomenų netiria, jų nevertina bei naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnis. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamojo teiginiai.

Išanalizavus kasacinio skundo argumentus ir palyginus juos su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, pateiktu jų vertinimu bei išvadomis, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais dėl apeliacinės instancijos teismo neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo bei prioritetinio vienų įrodymų vertinimo prieš kitus. Visus kasaciniame skunde ginčijamus ir savaip (subjektyviai) vertinamus įrodymus apeliacinės instancijos teismas išanalizavo, palygino vienus su kitais, patikrino jų patikimumą ir pateikė atitinkamas motyvuotas išvadas dėl jų vertinimo bei faktinių bylos aplinkybių įrodytumo. Skirtingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiųjų A. A. ir D. P. parodymai buvo įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, nenutylint jokių esminių jų parodymų detalių ir neteikiant prioriteto, taigi šiuo aspektu įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų teismas nepažeidė. Taip pat, tinkamai vadovaudamasis BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatomis, panaikindamas išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, ir taip paneigė svarbiausias pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas netinkamai vertinant bylos duomenis.

Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai reiškiasi 1) veika – reikalavimu iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų naudai bei 2) būdu – panaudojant psichinę prievartą.

Gynybos versija, kad kasatorius pareigūnui A. A. negrasino, o tik įsižeidęs priekaištavo dėl apkalbų ir aplaidumo vykdant tarnybines pareigas, taigi jo reikalavimai iš esmės buvo teisėti, apeliacinės instancijos teismo buvo paneigta bylos duomenų visuma, būtent: nukentėjusiojo A. A. nuosekliais parodymais, kad V. D. jam skambindavo ir rašydavo SMS, reikalaudamas neieškoti jo naminės degtinės gaminimo vietų bei grasindamas nemalonumais tarnyboje, nurodydamas A. A. viršininkų pavardes, šių bendravimą su kasatoriumi, taip pat jam žinomą neviešą informaciją apie PK veiklą tiriant nusikalstamas veikas, o tai pareigūnui A. A. kėlė baimę bei stresą; nukentėjusiojo A. A. pateiktų trumpųjų žinučių turiniu, įrodančiu, kad V. D. buvo pasipiktinęs pareigūno bandymais trukdyti jo (galimai) neteisėtos veiklos vykdymui bei tiesiogiai grasino atleidimu iš darbo ir kitais nemalonumais; liudytojo A. V. parodymais apie tai, kad suradus įrangą naminei degtinei gaminti, kuri, tikėtina, priklausė V. D., A. A. gavo iš V. D. grasinančio pobūdžio žinutę, kurią parodė liudytojui; kita rašytine bylos medžiaga, patvirtinančia, kad A. A. ieškojo bei tikrino asmenis, kurie gali neteisėtai gabenti, laikyti ar gaminti namų gamybos alkoholius gėrimus, o ne kartą dėl to teistas V. D. buvo suinteresuotas, kad pareigūnas A. A. susilaikytų nuo tokių tarnybinių pareigų atlikimo, jam nuolat dėl to skambindavo ir siųsdavo trumpąsias žinutes (2009 m. rugsėjo 7 d. planas dėl patikrinimo vietų, kur asmenys gali laikyti ar gaminti naminę degtinę ir akcizais apmokestinamas prekes, 2009 m. rugsėjo 8 d. tarnybos užduotis, judriojo ryšio abonentų, kuriais naudojosi V. D. ir A. A., skambučių išklotinės ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad logikai prieštarauja nuteistojo aiškinimas, jog intensyviai rašydamas pareigūnui ir reikalaudamas iš jo grąžinti vieną iš naminei degtinei gaminti skirtos įrangos detalių, jis tik siekė, kad pareigūnas dirbtų tinkamai, ir sau jokios naudos nesiekė.

Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas bylos duomenų visumą (nukentėjusiojo D. P. nuoseklius parodymus, jo pateiktas žinutes, nuteistojo V. D. prieštaringus parodymus, mobiliojo ryšio telefono skambučių išklotines ir kt.), taip pat išanalizavo nukentėjusiam D. P. pareikštų neteisėtų reikalavimų turinį, grasinimų pobūdį bei jų realumą ir baudžiamojo proceso nuostatų dėl išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių ištyrimo nepažeidė. Vertindamas bylos įrodymus kaip visumą, teismas susiejo D. P. rašytų SMS žinučių turinį su jo nuosekliais parodymais dėl V. D. grasinimų ir reikalavimų, kasatoriaus naudota panašia taktika tiek D. P., tiek A. A. atžvilgiu siekiant, kad pareigūnai susilaikytų nuo tarnybinių veiksmų, trukdančių V. D. gaminti naminę degtinę, ir padarė motyvuotas išvadas dėl vienas kitą patvirtinančių bylos duomenų pakankamumo įrodant V. D. kaltę pagal BK 287 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo valstybės tarnautojui D. P.

Pareigūnų veiksmų, kuriais buvo siekiama nustatyti vietas ir asmenis, galinčius gaminti, laikyti ir gabenti namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus, teisėtumas nėra tiesioginis šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo aiškintis, ar pareigūnų atliktuose veiksmuose buvo piktnaudžiavo tarnyba, kitų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų požymių. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindu buvo pradėtas tarnybinis A. A. veiklos patikrinimas ir tam tikri jo padaryti pažeidimai buvo nustatyti, tačiau jie neturi esminės reikšmės kasatoriaus veiksmų teisiniam vertinimui. Šiuo atveju pripažintina, kad BK 287 straipsnyje numatytos veikos sudėtis negali būti siejama su ta pareigūno veikla, kurią jis atliko pažeisdamas norminių aktų reikalavimus – neįformindamas įvykio vietos apžiūros, nepaimdamas nusikalstamos veikos įrankių ir daiktinių įrodymų (aparato naminei degtinei gaminti sudėtinių dalių). Pažymėtina, kad pirminiai V. D. reikalavimai po tokių pareigūno veiksmų nenutrūko ir jie sietini būtent su pareigūno veikla, kurią jis atliko vykdydamas tarnybines funkcijas – išsiaiškinti bei nutraukti naminės gamybos alkoholio gamybą.

Taip pat kasaciniame skunde V. D. nepagrįstai nesutinka su jam paskirta arešto bausme, nurodydamas, kad šia bausme tik siekiama nutraukti jo ryšius su šeima bei darboviete. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas pagal BK 287 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) V. D. skirtinų bausmių rūšį ir dydį, BK 41, 54, 55, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai, motyvuotai individualizavo bausmes. Šiuo atveju švelnesnės BK 287 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės (baudos) nebuvo pagrindo skirti, atsižvelgiant į tai, kad V. D. padarė kelias nusikalstamas veikas, pasižyminčias tam tikru įžūlumu, tęstinumu, taip pat į tai, kad praeityje jis buvo teistas (pagal BK 201 straipsnio 3 dalį), po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo buvo dar kartą nuteistas (pagal BK 201 straipsnio 2 dalį), nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei kitas teismo nustatytas jo padarytų veikų pavojingumą ir asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad arešto bausmę paskirta atlikti poilsio dienomis, taip palengvinant kasatoriui taikytus suvaržymus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas

Alvydas Pikelis