2013-03-27 Nr. AB-929 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P822-34/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1609/2012 pagal pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys –UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Stoties turgus“ kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T-307 patvirtinto Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti, sąrašo dalį, kurioje nurodyta „Aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su sprendimu patvirtinto sąrašo dalimi „III.Žalioji zona“, kurioje nurodyta „Aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje“. Ši sąrašo dalis yra neteisėta ir pažeidžia pareiškėjo interesus. Pažymėjo, kad 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 667-v įpareigojo VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ (pareiškėjas jos teisių perėmėjas) užsakyti mokamos mašinų stovėjimo aikštelės prie Geležinkelio stoties prekyvietės, Šiaulių ir Girstupio gatvėse, laikino sutvarkymo projektą ir įrengti aikštelę pagal patvirtintą projektą. 1994 m. birželio 7 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 809-v nusprendė išnuomoti VŠĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ 5 metams 950 kv. m žemės sklypą prie Šiaulių ir Girstupio g. sankryžos, mokamai mašinų stovėjimo aikštelei įrengti. 1994 m. liepos 18 d. su pareiškėju buvo pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis. 2000 m. vasario 1 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 97 ir 2000 m. kovo 8 d. nuomos sutartimi minėtas žemės sklypas buvo išnuomotas pareiškėjui. Pareiškėjas pagal projektą savo lėšomis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę, kuri nuo pat įrengimo pradžios naudojama pareiškėjo veikloje, ji skirta automobiliams laikyti, pareiškėjas joje savo lėšomis pastatė sargo namelį. Pareiškėjas aikštele naudojasi jau daugelį metų ir pagal Civilinio kodekso 4.22–4.27 straipsnių nuostatas, yra laikomas teisėtu ir sąžiningu valdytoju bei siekia būti pripažintas savininku įgyjamosios senaties būdu. Atsakovas ginčijamu įsakymu pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą viršenybės principą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendime nenurodydamas jokios įstatymo normos, kuri jam suteiktų įgaliojimus paimti juridinių asmenų naudojamą turtą ir, be šių asmenų žinios, apmokestinti šį turtą vietine rinkliava bei perduoti jį eksploatuoti kitam juridiniam asmeniui. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, ginčo aikštelė nėra Kauno miesto savivaldybės nuosavybė ir nėra valstybės turtas, perduotas atsakovui patikėjimo teise.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6 knygos 29 skyrius reglamentuoja būtent žemės nuomos teisinius santykius, o pagal Civilinio kodekso 6.545 straipsnio 1 dalį, žemės nuomos sutarties dalyku yra sutartyje nurodytas žemės sklypas perduotas laikinam naudojimui, t. y apibrėžtam terminui. Pagal CK 6.562 straipsnį, vienu iš pagrindų, kuriems esant žemės nuomos sutartis baigiasi, yra laikomas nuomos termino pasibaigimas. Teismas pažymėjo, kad 2000 m. kovo 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi (toliau – ir Sutartis) ginčo žemės sklypas, esantis prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos, UAB „Stoties turgus“ buvo išnuomotas terminuotam laikotarpiui, t. y. iki 2003 m. kovo 31 d., todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui reikalauti ginčijamo sprendimo panaikinimo vadovaujantis CK 6.481 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo sklypą naudoja nesant teisinio pagrindo, todėl nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo grindžiant CK 4.34–4.35 straipsnių normomis, nustatančiomis valdytojo teisių apsaugą bei teiginiu, jog aikštele naudojasi jau daugelį metų ir pagal CK 4.22–4.27 straipsnių nuostatas yra laikomas teisėtu ir sąžiningu daikto valdytoju.

Teismas pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra svarbu ir tai, jog pareiškėjo teigimu, jis savo lėšomis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę, nesi Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr.667-v įpareigojo valstybinę įmonę „Geležinkelio stoties prekyvietė“ užsakyti mokamų automobilių stovėjimo aikštelių teritorijos laikino sutvarkymo projektą ir jas pagal patvirtintą projektą įrengti. Tokiu 2000 m. kovo 8 d. Sutarties 14 punktu šalys suderino valią dėl nuomininko įsipareigojimo, susijusio su išnuomotos žemės grąžinimu, t. y. pasibaigus žemės nuomos terminui, nuomininkas nukelia ir išveža laikiną statinį bei sutvarko nuomotą sklypą savo lėšoms. CK 6.557 straipsnio 1 dalis numato, kad pasibaigus žemės nuomos terminui už pastatytus pastatus, statinius ar įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja. Esant tokiam sutarties šalių teisių ir pareigų teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Ši situacija jau išspręsta įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-00130-52/2009, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ reikalavimą nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – automobilių aikštelę, esančią šios administracinės bylos ginčo dalyku bei į ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją. Nepaisant to, jog pareiškėjas ir toliau naudojasi minėta aikštele, nekilnojamas daiktas nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, padarė išvadą, kad nekilnojamas daiktas –automobilių stovėjimo aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ginčijamo 2008 m. birželio 27 d. Nr. T-307 priėmimo metu priklausė valstybei, bylos nagrinėjimo metu daiktinės teisės į ją, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai taip pat neįregistruoti. 1997 m. gruodžio 12 d. priimto Valstybės turto perdavimo savivaldybėms įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis numatė, kad prie gatvėms ir keliams priklausančių statinių priskiriamos automobilių stovėjimo ir parkavimo aikštelės. Nors minėtu 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktu ginčo automobilių stovėjimo aikštelė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn neperduota, o 2010 m. vasario 12 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-68-428/2010 panaikinta šios aikštelės daiktinių teisių registracija savivaldybės vardu, tačiau pats žemės sklypas yra valstybinė žemė, teritorinio planavimo sąlygų žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžoje detaliajam planui rengti nėra išduota, o Nacionalinės žemės tarnyba ir jos atstovas teisme Kauno miesto savivaldybės ketinimui rinkti mokestį už automobilių stovėjimą valstybei priklausančiame žemės sklype byloje neprieštaravo.

Teismas nurodė, kad konstatavus, jog pareiškėjas neturi teisinių pagrindų naudotis šiuo žemės sklypu bei neįgijo daiktinių teisių į automobilių stovėjimo aikštelę, pareiškėjo argumentai dėl Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio pažeidimų bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normų pažeidimų laikytini nepagrįstais, nes ginčijamu sprendimu automobilių stovėjimo aikštelės kaip nekilnojamo daikto nuosavybės klausimas nebuvo sprendžiamas, o valstybinės institucijos dėl ginčijamo sprendimo pretenzijų nekėlė. Teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės taryba pagrįstai Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje esančią aikštelę įtraukė į sąrašą Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi vietomis automobiliams statyti, todėl Kauno miesto tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T-307 patvirtinto sąrašo dalis, kurioje nurodyta „Aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje“ įtraukiama į vietine rinkliava apmokestinamų objektų sąrašą, yra teisėta ir pagrįsta.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atmetė pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ apeliacinį skundą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėtas 950 kv. m valstybinės žemės sklypas, esantis prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune, kuriame Kauno miesto savivaldybės nurodymu buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pagal 1994 m. liepos 18 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį buvo nuomojamas Kauno valstybinei įmonei „Geležinkelio stoties prekyvietė“ iki 1999 m. liepos 18 d., o pagal 2000 m. kovo 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. Š-19 buvo nuomojamas UAB „Stoties turgus“ iki 2003 m. kovo 31 d. Tuo tarpu šioje byloje ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-307, kuriuo į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašą įtrauktas anksčiau minėtas žemės sklypas, buvo priimtas 2008 m. birželio 27 d. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad UAB „Stoties turgus“, įsteigtai reorganizavus Kauno valstybinę įmonę „Geležinkelio stoties prekyvietė“, nuosavybės teise priklauso (ar priklausė) minėtas žemės sklypas, esantis prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune, arba jame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pasibaigus valstybinės žemės sklypo nuomos terminui kaip nors buvo sprendžiamas klausimas dėl šiame sklype esančios automobilių stovėjimo aikštelės įrenginių perdavimo, perkėlimo ar pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė UAB „Stoties turgus“ reikalavimą nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – 943,90 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus (duomenys neskelbtini)), esančią Kauno m., prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos, bei į ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi paliko šį Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą nepakeistą. Jokios UAB „Stoties turgus“ daiktinės teisės į minėtą žemės sklypą ar joje įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.

Teismas taip pat nustatė, kad pagal 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“, Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn kartu su kitomis šiame akte nurodytomis gatvėmis buvo perduotos ir Girstupio bei Šiaulių gatvės. Šio 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į minėtas gatves.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Stoties turgus“ skundą, 2010 m. vasario 12 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-68-428/2010, įpareigojo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į Šaulių gatvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)) 1078 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje (Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi paliko Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistą (administracinė byla Nr. A143-210/2011). Tačiau, kaip matyti iš Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties turinio, Kauno miesto savivaldybės daiktinės teisės į minėtą automobilių stovėjimo aikštelę (ne į gatvę) išregistruotos atsižvelgiant į tai, kad tokios teisės negalėjo būti įregistruotos būtent 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendime konstatuota, kad minėtu priėmimo–perdavimo aktu automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus kaip valstybės turto objektas nebuvo perduota Kauno miesto savivaldybei. Priėmimo–perdavimo akto surašymo metu galiojusio 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. 1-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, galiojusios iki 1998 m. sausio 16 d., 3 straipsnio 3 punkto 3 papunktis numatė, kad į savivaldybių balansą įeina miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybės funkcijoms vykdyti: vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais, tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atraminėmis sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietomis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga bei komunikacijomis.

Nurodytas objektų sąrašas buvo baigtinis. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje buvo numatyta, kad įstatymo 3 straipsnio trečiosios dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti objektai, iš jų – ir gatvės su visais priklausančiais statiniais, perduodami savivaldybių nuosavybėn be jų techninės inventorizacijos ir teisinės registracijos, tačiau šio turto priėmimo–perdavimo aktuose nurodoma jų pavadinimas ir vieta, balansinė ir likutinė vertė. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 patvirtintos Dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos 11 punkte.

Tačiau 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akte nebuvo nurodyta reikiamų duomenų, t. y. automobilių stovėjimo aikštelės pavadinimo, adreso (vietos), balansinės ir likutinės vertės. Pagal 1997 m. gruodžio 2 d. priimto Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą, automobilių stovėjimo ir parkavimo aikštelės buvo priskirtos prie gatvėms ir keliams priklausančių statinių. Tačiau šis įstatymas, įsigaliojęs nuo 1998 m. sausio 16 d., 1995 m. kovo 14 d. valstybės turto perdavimo–priėmimo Kauno miesto savivaldybei metu negaliojo ir valstybės turto perdavimo metu atsiradusiems teisinimas santykiams netaikytinas.

Teismas konstatavo, kad būtent dėl anksčiau nurodytų priežasčių ir buvo panaikinta Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į minėtą automobilių stovėjimo aikštelę registracija, kuri buvo atlikta tik 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu. Todėl, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis jau minėtomis Vietos savivaldos ir Rinkliavų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis savivaldybės kompetenciją vietinių rinkliavų nustatymo srityje, įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas ir jame konstatuotos aplinkybės negali būti vertinami kaip pagrindas skundžiamai Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307 daliai panaikinti. Be to, kaip jau buvo minėta, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota jokių UAB „Stoties turgus“ daiktinių teisių į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktu, įstatymų nustatytais pagrindais savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

Dėl pareiškėjo argumento, kad automobilių stovėjimo aikštelė žemės sklype prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune, buvo įrengta pareiškėjo lėšomis, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas tik dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307, kuriuo minėta aikštelė buvo įtraukta į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašą. Šioje byloje nebuvo keliama jokių reikalavimų dėl nuosavybės teisės ar valdymo teisės nustatymo, panaikinimo ir pan., taip pat nebuvo keliama jokių reikalavimų, susijusių su nuomos teisiniais santykiais. Todėl teismas pasisakė tik dėl ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307, įvertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą, byloje surinktų įrodymų pagrindu.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-307 buvo pažeistos UAB „Stoties turgus“, kaip savininko ar teisėto valdytojo, teisės.

IV. Pareiškėjas UAB „Stoties turgus“ 2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1609/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas pažeidė Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalies, 6.481 straipsnio ir 6.549 straipsnio 2 dalies normas. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo aiškintis, kokiu pagrindu pareiškėjas, atsakovui Kauno miesto savivaldybei žinant ir neprieštaraujant, valdė Aikštelę ir žemės sklypą nuo 2003 m. kovo 9 d. iki 2008 m. birželio 27 d. (t. y. iki ginčijamo sprendimo priėmimo). Byloje turėjo būti taikomos ir aiškinamos CK 6.481 straipsnio ir 6.549 straipsnio 2 dalies normos. Pareiškėjas pažymi, kad savivaldybė po 2003 metų kovo 8 d. (t. y. vėliausios nuomos sutarties termino pasibaigimo) nei karto nepareikalavo atlaisvinti Aikštelę, išardyti ar nukelti statinius (kurie, kaip jau minėta, buvo įrengti pačios savivaldybės nurodymu) ir pan.

Pareiškėjo nuomone, savivaldybė taip elgėsi dėl tos priežasties, kad nuomos santykiai tarp šalių tęsėsi. Tokią savivaldybės poziciją patvirtina ir faktas, jog ji iki šiol priima pareiškėjos mokamą žemės nuomos mokestį. Teismai šias aplinkybes bei ginčo šalių santykius dėl žemės sklypo nuomos nagrinėjo labai formaliai – įvertino tik 2000 m. kovo 8 d. žemės nuomos sutarties sąlygą dėl sutarties trejų metų termino, tačiau visiškai nevertino šalių elgesio po sutarties sudarymo, nors to reikalaujama pagal CK 6.193 str. 5 d. normą.

Atsakovo elgesys rodo, jog bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2003 m. kovo 9 d. iki 2008 m. birželio 27 d.) Kauno miesto savivaldybė neprieštaravo, kad pareiškėjas naudotųsi žemės sklypu. Teismas taip pat netaikė CK 6.481 straipsnio normos, nors ji taikytina šioje byloje, atsižvelgiant į teismų nustatytą nagrinėjimo dalyką. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad šiuo atveju egzistuoja abi CK 6.481 str. nustatytos sąlygos:

1) po 2003 m. kovo 8 d. nuomininkas (UAB „Stoties turgus“) toliau naudojosi žemės sklypu ir šis naudojimas nepertraukiamai tęsėsi iki ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo;

2) nuomotojas po 2003 m. kovo 8 d. neprieštaravo dėl žemės sklypo ir Aikštelės naudojimo, priešingai – savo veiksmais rodė, jog nuomos santykiai tęsėsi. Aukščiau nurodytos teisės normos aiškinimas bei šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog po 2003 m. kovo 8 d. pareiškėjo ir atsakovo 2000 m. kovo 8 d. sudaryta žemės nuomos sutartis tapo neterminuota. Byloje padaryti materialinės teisės pažeidimai turėjo esminės reikšmės priimant galutinį procesinį sprendimą šioje byloje, nes 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje teismas, konstatavęs, jog žemės sklypo nuomos santykiai pasibaigė po 2003 m. kovo 8 d., nusprendė, jog priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-307 nebuvo pažeistos UAB „Stoties turgus“, kaip savininko ar teisėto valdytojo, teisės.

2. Neteisingą išvadą teismas padarė taip pat dėl CK 4.26 straipsnio normos pažeidimo. UAB „Stoties turgus“ iki šiol neįregistravo nuosavybės teisės į jos lėšomis įrengtus daiktus – Aikštelę ir joje esantį inžinerinį įrenginį. Tačiau tai nereiškia, jog pareiškėja neturi valdymo teisės į šiuos daiktus remiantis CK 4 knygos IV skyriaus normomis. Byloje nekyla ginčo, jog būtent UAB „Stoties turgus“ faktiškai valdo Aikštelę ir joje esantį inžinerinį įrenginį (juos savo lėšomis įrengė, nuolat prižiūri Aikštelės dangą, samdo darbuotojus Aikštelės priežiūrai, moka už lietaus ir buitinių nuotekų valymo įrenginių priežiūrą ir pan.).

Pagal CK 4.26 straipsnio 2 dalį, valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą (4.26 str. 4 d.). UAB „Stoties turgus“, pagal Kauno miesto valdybos nurodymą įrengdama Aikštelę, neturėjo pagrindo manyti, kad koks kitas asmuo turi daugiau teisių į Aikštelę. CK 4.27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.

Vertinant šią teisės normą bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl pareigos registruoti nekilnojamojo daikto valdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio mėn. 10 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-535/2008 teismas išaiškino, jog 1964 m. CK nebuvo normų, kurios nustatytų nuosavybės teisės įgijimą daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį, tačiau tai nereiškia, kad daikto valdymas, prasidėjęs iki 2000 m. CK, nesukelia teisiniu pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006, kurioje buvo nagrinėjamas UAB „Stoties turgus“ pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo (dėl nekilnojamojo daikto nuosavybės atsiradimo įgyjamosios senaties būdu), kasacinis teismas konstatavo, jog savivaldybė, kaip UAB „Stoties turgus“ akcininke, turinti 51 procentą akcijų, turėjo žinoti, kad šį pastato valdo pareiškėjas.

Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas įgijo ir valdė ginčo pastatą nesąžiningai. Šioje byloje egzistuoja ta pati faktinė aplinkybė (51 procento UAB „Stoties turgus“ akcijų priklausymas atsakovui), kuri leidžia pagrįstai konstatuoti, jog atsakovui turėjo būti žinoma, jog Aikštele valdo pareiškėjas. Žemės sklypo, kurio naudojimo pagrindą aiškinosi teismas, išnuomojimo tikslas – automobilių stovėjimo aikštelei įrengti ir eksploatuoti. Taigi atsakovui buvo žinoma, jog išnuomotame žemės sklype Šiaulių ir Girstupio g. sankryžoje, Kaune, pareiškėjas savivaldybės nurodymu yra įrengęs mokamą automobilių stovėjimo aikštelę ir tam tikslui nuomojo žemės sklypą.

Tai yra papildomas įrodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjas yra sąžiningas Aikštelės valdytojas. Įrodymų, pagrindžiančių sąžiningo Aikštelės valdymo faktą, byloje pateikta pakankamai, tačiau jie nebuvo įvertinti dėl to, kad teismas nesivadovavo minėtomis CK 4 knygos IV skyriaus normomis.

3. Byloje nagrinėjant savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo klausimą, teismas turėtų taikyti Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto normą, nustatančią, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Kaip minėta, atsakovui buvo žinoma, kad Aikštelę įrengė pareiškėjas ir kad ji naudojama pareiškėjo veikloje, taip pat atsakovui turėjo būti žinomas ankščiau minėtą CK normų, reglamentuojančių naudojimąsi daiktu pasibaigus nuomos sutarties terminui bei sąžiningo valdytojo apsaugą, tyrinys bei jų taikymo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004, 2008 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008 ir kt.).

4. Teismai skirtingai išaiškino pareiškėjo teisinį suinteresuotumą kitų institucijų, priėmusių sprendimus dėl Aikštelės, veiksmų pasekmėmis. 2011 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-210/2011 apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina pareiškėjo suinteresuotumą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio taikymo prasme, o tuo pačiu jo procesinį suinteresuotumą ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1609/2012 nurodė, jog teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-307 buvo pažeistos UAB „Stoties turgus“, kaip savininko ar teisėto valdytojo, teisės. Teismai abiejose bylose rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su Aikštelės įrengimu bei naudojimu, tačiau padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas dėl pareiškėjo suinteresuotumo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies normų taikymo prasme.

Šios normos buvo taikomos abiem atvejais, nes abiejose bylose pareiškėjo skundas buvo teikiamas dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Negali egzistuoti tokia teisinė situacija, kai vienoje byloje teismas pasisako, jog pareiškėjas turi teisinį suinteresuotumą ginčyti viešojo administravimo subjektų priimamus sprendimus, kaip Aikštelės valdytojas, o kitoje byloje teigiama priešingai. Tai, kad bylose buvo skundžiami skirtingų viešojo administravimo subjektų sprendimai, šiuo atveju reikšmės neturi.

Pareiškėjo nuomone, atnaujinus procesą būtų galima išsamiau išaiškinti šį klausimą, suformuoti vieningą praktiką tokio pobūdžio bylose, kad būtų pašalinti prieštaravimai ir abejonės, kurie kyla vertinant galutinius procesinius sprendimus minėtose bylose. Tai, kad pareiškėjas turėjo tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl ginčijamos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo dalies, įrodo ir Kauno miesto savivaldybės pateiktas ieškinys Kauno apygardos teismui, kuriame savivaldybė prašo priteisti žalos atlyginimą iš UAB „Stoties turgus“, žalą kildindama iš minėto tarybos sprendimo bei to fakto, kad po ginčijamo sprendimo įsigaliojimo pareiškėjas ir toliau naudojosi Aikštele.

Pareiškėjo tiesioginį teisinį suinteresuotumą ir jo teisių pažeidimą įrodo ir po bylos išnagrinėjimo tebesitęsiantis daiktinių teisių į Aikštelę ir inžinerinį įrenginį registravimo procesas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjo aiškinimas dėl 4 knygos IV skyriaus nuostatų taikymo šioje byloje yra klaidinantis. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, kad šioje byloje taikytinos CK 6 knygos 29 skyriaus teisės normos, reglamentuojančios specifinius žemės nuomos teisinius santykius, o ne pareiškėjo nurodomas CK 4 knygos nuostatos. Teismas priimdamas sprendimą vertino, ar UAB „Stoties turgus“ gali būti laikomas sąžiningu aikštelės valdytoju CK 4 knygos nuostatų prasme, tačiau įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra sąžiningas valdytojas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taigi, jokio pagrindo teigti, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas nėra. Tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi atitinkamais teisės aktais, kuriuos jis manė esant taikytinus tam ginčo santykiui, ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą (ABTĮ 57 str.), negali būti pagrindas pripažinti, kad taip jis padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

2. Pareiškėjo minimoje Kauno apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartyje buvo sprendžiami visai kiti teisiniai santykiai ir teismas atmetė pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ reikalavimą nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamus daiktus – ginčo aikštelę ir inžinerinį įrenginį, motyvuodamas tuo, kad nepaisant to, kad pareiškėjas ir toliau naudojasi minėta aikštele, nekilnojamas daiktas nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Teismas prašymo nustatyti juridinį faktą, kad UAB „Stoties turgus“ įrengė ir nepertraukiamai valdo ginčo aikštelę nenagrinėjo ir bylą šioje dalyje nutraukė, nes juridinio fakto nustatymas nesukurs pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Taigi, klaidinantis yra pareiškėjo motyvas, kad minėtame sprendime buvo nustatyta, kad UAB „Stoties turgus“ savo lėšomis įrengė aikštelę ir iki šiol ją valdo 2000 m. kovo 8 d. Valstybinės žemės nuomos iki trejų metų ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. Š-19 pagrindu.

3. Iš esmės pareiškėjas ginčija teismo faktinių aplinkybių vertinimą, o ne materialinės teisės normų pažeidimą, tačiau pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P492- 100/2012 pažymėjo, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Taigi, atnaujinti procesą dėl to, kad teismas, pasak pareiškėjo, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nėra jokio teisinio pagrindo.

4. Nepagrįstas pareiškėjo motyvas, kad teismai visiškai nevertino šalių elgesio po sutarties sudarymo, nors to reikalaujama pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalies normą. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime konstatavo, kad CK 6.557 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasibaigus žemės nuomos terminui už pastatytus pastatus, statinius ar įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja. Esant tokiam sutarties šalių teisių ir pareigų teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo teigti apie pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl darytina išvada, kad dėl nurodyto pareiškėjo motyvo teismas argumentuotai pasisakė.

5. Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto pagrindo atnaujinti procesą, atsakovas nurodo, kad šiuo atveju apskritai nebuvo suformuota jokia teisės aiškinimo taisyklė, nes teismas pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių kontekste priėmė sprendimą ir konstatavo, kad UAB „Stoties turgus“ nėra teisėtas nekilnojamojo daikto valdytojas, todėl jau vien dėl šios aplinkybės pareiškėjo argumentas atmestinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies prasme. Pareiškėjas klaidingai tapatina pareiškėjo suinteresuotumą paduoti skundą ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies prasme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje konstatuotą aplinkybę, jog nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-307 buvo pažeistos UAB „Stoties turgus“, kaip savininko ar teisėto valdytojo, teisės. Šiuo atveju bylose, kurias pareiškėjas nurodo kaip prieštaringai formuojančias teisminę praktiką, buvo skundžiami skirtingų viešojo administravimo subjektų sprendimai, o tai turi esminės reikšmės tam tikrų faktinių aplinkybių konstatavimui visiškai skirtingose bylose, t. y. jose ginčas vyko dėl visiškai skirtingo dalyko.

Vien tas faktas, kad Kauno apygardos administracinis ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismai nagrinėjo pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą ir priėmė atitinkamai 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą bei 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, patvirtina aplinkybę, kad teismai pripažino pareiškėjo suinteresuotumą ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies aspektu, nes kitu atveju skundas būtų buvęs atmestas tuo pagrindu, kad jį pateikė nesuinteresuotas asmuo. O tai, kad teismai nepatenkino pareiškėjo skundo ir sprendė, kad UAB „Stoties turgus“ nėra teisėtas aikštelės valdytojas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje netinkamai aiškino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog pareiškėjas neįrodė, kad buvo pažeistos jo kaip savininko ar teisėto valdytojo teisės, niekaip nepaneigia bendrosios kompetencijos teismų nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas neįrodė, kokios konkrečiai materialinės teisės normų aiškinimo taisyklės buvo klaidingai suformuluotos ar nuo kokios teisės aiškinimo praktikos buvo nukrypta, todėl jo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu yra visiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog teismas nagrinėjo ne ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo aplinkybes ir pagrindus, o tai, kokiu pagrindu pareiškėjas naudojasi Aikštele. Pareiškėjo nuomone, pasisakydamas dėl UAB „Stoties turgus“ teisių į valstybinį žemės sklypą, kuriame įrengta Aikštelė, teismas turėjo taikyti Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą bei žemės nuomą (CK 6.193 str. 5 d., 6.481 str. ir 6.549 str. 2 d.), taip pat 4.26 straipsnio normas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja argumentu, kad teismai administracinėse bylose Nr. A143-210/2011 ir Nr. A756-1609/2012 skirtingai išaiškino pareiškėjo teisinį suinteresuotumą kitų institucijų, priėmusių sprendimus dėl Aikštelės, veiksmų pasekmėmis. Administracinėje byloje Nr. A143-210/2011 pagal pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina pareiškėjo procesinį suinteresuotumą ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, o administracinėje byloje Nr. A756-1609/2012 teismas nusprendė, jog nepateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-307 buvo pažeistos UAB „Stoties turgus“, kaip savininko ar teisėto valdytojo, teisės. Teismai abiejose bylose rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su Aikštelės įrengimu bei naudojimu, tačiau padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas dėl pareiškėjo suinteresuotumo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies normų taikymo prasme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas klaidingai tapatina pareiškėjo suinteresuotumą paduoti skundą ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies prasme, kuris yra pagrindas priimti nagrinėti skundą, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje išnagrinėjus bylą padarytą išvadą, kad nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti pareiškėjo kaip savininko ar teisėto valdytojo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jam nepalankių faktinių aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje A756-1609/2012 pagal pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė