2016-04-11 Nr. AB-7908-3-61-3-04810-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1518-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04810-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė, atsakovas), 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 22 d., 2014 m. kovo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. atvykus į Ligoninę jam nebuvo duodami pietūs, t. y. sistemingai buvo pažeidinėjama jo teisė į maitinimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis į LAVL buvo pristatomas daug anksčiau nei įstaigoje nustatytas pietų maitinimas. Kiekvieną karta pietų metu pareiškėjas žodžiu ir raštu bandydavo priminti, kad yra laikomas be jam priklausančių pietų, tačiau į tokius priminimus niekas nereagavo, o raštiško prašymo niekas nepriėmė. Pareiškėjas pažymėjo, kad paprašius iškviesti įstaigos budintį direktoriaus padėjėją ar Socialinio skyriaus auklėtoją, niekas taip ir neateidavo ir nesidomėjo susidariusia problema. Pareiškėjas, po pietų perkeltas į palatą (kamerą), taip pat negaudavo nei pietų, nei sauso maisto davinio, pareigūnai sakydavo, kad maisto nebėra.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kreipėsi į LAVL su prašymu paaiškinti dėl pietų neužtikrinimo susidariusią situaciją, tačiau Ligoninė, 2014 m. spalio 8 d. atsakyme pripažinusi, jog pareiškėjui buvo duodama tik vakarienė, nepagrįstai nurodė, kad taip atsitiko dėl to, kad pareiškėjas į įstaigą atvykdavo jau po pietų meto, nes iš tiesų pareiškėjas į LAVL buvo pristatomas iki dienotvarkėje numatyto pietų maitinimo. Pareiškėjo teigimu, jis dėl maitinimo pagal dienotvarkę neužtikrinimo buvo marinamas badu, o marinant pareiškėją badu pasireiškė visos neigiamos pasekmės: jis patyrė susierzinimą ir stresą, tai labai žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad kilę nepatogumai užsitęsė pernelyg ilgai, jų dažnumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris žemino žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui, dėl to pareiškėjas išgyveno papildomą dvasinį diskomfortą, kurio nebūtų patyręs, jei būtų buvęs kalinamas atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, nustatančius nuteistųjų maitinimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pagal LAVL ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo maisto tiekimo sutartį maistas yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos, LAVL iki 13 val. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Buhalterinės apskaitos skyriui pristato pažymą apie gydomų Ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai). Porcijos gaminamos pagal esamą tą dieną įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičių. Naujai atvykusiems į LAVL suimtiesiems ir / ar nuteistiesiems karštas maistas (jei pavėluoja pietums) patiekiamas pagal nustatytą dienotvarkę. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į LAVL ginčo dienomis atvyko pavėlavęs pietums, todėl galėjo kreiptis į pareigūnus dėl sauso davinio išdavimo. Esant prašymams LAVL darbuotojai visada išduoda sauso maisto davinį ir tokią tvarką pareiškėjas žino (žinojo), kadangi ne vieną kartą buvo gydytas LAVL. Atsakovo teigimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyta, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo V. U. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 50 Eur neturtinei žalai, kilusiai neužtikrinant jam pietų maitinimo 2013 m. lapkričio 22 d., 2014 m. kovo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d., atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl to, jog jam atvykus į LAVL tris kartus nebuvo užtikrintas maitinimas. Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) detaliai nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (1 punktas). Maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (5 punktas). Taisyklių 32 punkte nustatyta, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Pagal Taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-649/2014 suformuota praktika, kad valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį. Teismas taip pat rėmėsi atsakovo atsiliepime į skundą nurodytais duomenimis, kad maistas LAVL esantiems nuteistiesiems yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos, apie gydomų Ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai) Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas turi būti informuotas iki 13 val.

Teismo vertinimu, nors atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas į Ligoninę atvyko pavėlavęs pietums, tačiau surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. lapkričio 22 d. į LAVL buvo pristatytas 11 val. 5 min., 2014 m. kovo 21 d. – 10 val. 43 min., 2014 m. rugsėjo 12 d. – 10 val. 37 min., t. y. visais atvejais iki pietų meto. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui visais trimis atvejais priklausė karštas maistas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šiomis dienomis pareiškėjui nebuvo išduotas nei karšto maisto, nei sauso maisto davinys. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę gauti davinį nurodytu laiku ar ši galimybė jam buvo išaiškinta prieš tai buvusių apsilankymų metu ir jis pats, žinodamas apie šią galimybę, nepasinaudojo teise gauti sauso maisto davinį. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas teigti, jog atsakovas neveikė tokiu būdu, kaip jį veikti įpareigoja teisės aktai.

Teismas darė išvadą, kad maisto neišdavimas, kai tai padaryti Ligoninė yra įpareigota teisės aktais, nėra susijęs su neišvengiamais apribojimais, būdingais atliekant laisvės atėmimo bausmę, ir tai neabejotinai pareiškėjui galėjo sukelti neigiamų išgyvenimų. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui tik tris kartus nebuvo užtikrinamos teisės aktus atitinkančios kalinimo sąlygos neišduodant jam nei karšto maisto, nei sauso maisto davinio, į tai, kad pažeidimai nesitęsė ilgai, t. y. byloje nėra duomenų, jog šiomis dienomis pareiškėjas būtų nemaitinamas visą dieną (jam nebuvo užtikrintas tik pietų maitinimas), o iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, jog pažeidimai aiškios įtakos pareiškėjo sveikatos būklei neturėjo. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies.

III. Pareiškėjas V. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad LAVL 2014 m. spalio 8 d. rašte nurodė akivaizdžiai melagingą informaciją, jog pareiškėjas ginčo dienomis iki pietų meto nebuvo atvykęs į Ligoninę, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atsiradimo ir nustatydamas jos dydį, nevertino akivaizdžiai melagingos informacijos pateikimo fakto. Pareiškėjo teigimu, jeigu nebūtų gauta tiksli informacija iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri paneigė Ligoninės teiginius, pareiškėjo skundas būtų vertinamas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas neabejoja, kad LAVL turi informaciją, kada į įstaigą yra pristatomi asmenys, tačiau 2014 m. spalio 8 d. rašte ir atsiliepime į skundą bandė ją nuslėpti. Aplinkybė, kad LAVL administracija ne tik nesilaiko teisės aktų reikalavimų, bet ir pateikia melagingą informaciją, nesiderina su teisės aktų reikalavimais ir valdžios institucijos funkcijomis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai dėl neužtikrinto maitinimo atlyginti (50 Eur) yra neadekvačiai maža. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į įkalinimo įstaigos veiksmus, t. y. siekį slėpti informaciją, kada pareiškėjas buvo pristatytas į LAVL, ir į pasireiškusias visas neigiamas pasekmes: padidėjusią įtampą, patirtą susierzinimą bei stresą, pasireiškusį bejėgiškumą prieš neteisėtus valdžios institucijos veiksmus ir sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. U. už tai, kad jam tris kartus 2013–2014 metais Ligoninėje nebuvo užtikrintas pietų maitinimas.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui 2013 m. lapkričio 22 d., 2014 m. kovo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. iki LAVL dienotvarkėje nustatyto pietų meto atvykus į Ligoninę jam nebuvo duodami pietūs (nei karštas maistas, nei sauso maisto davinys), t. y. iš esmės nebuvo užtikrintas pareiškėjo tinkamas aprūpinimas maistu. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu priteisti pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir prašo jo skundą tenkinti visiškai, priteisiant 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, t. y. pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (dėl neužtikrinto maitinimo atsiradusių pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų dėl paties pažeidimo aplinkybių, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Ligoninės veiksmų pateikiant galbūt melagingą informaciją apie pareiškėjo pristatymo į LAVL laiką, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kuria pareiškėjas grindė atsakovo neteisėtus veiksmus ir savo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, jog pareiškėjas ginčo dienomis į Ligoninę buvo pristatytas iki dienotvarkėje nustatyto pietų meto, ir atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjo pietų maitinimą, tačiau to nepadarė. Akcentuotina, kad LAVL 2014 m. spalio 8 d. rašte (b. l. 5) nėra pateikta tiksli informacija apie pareiškėjo atvykimo į Ligoninę laiką, tik nurodyta, jog asmenys, atvykę į įstaigą vėliau nei dienotvarkėje numatytas maitinimo laikas, pamaitinami pirmu dienotvarkėje numatytu maitinimu, pareiškėjo atveju – vakariene. Nors iš šio Ligoninės rašto ir atsakovo atsiliepimo į skundą turinio galima suprasti, kad LAVL laikosi pozicijos, jog pareiškėjas į Ligoninę buvo pristatytas jau po pietų, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis (b. l. 15–27), nustatė tikslų pareiškėjo pristatymo į LAVL laiką ir aplinkybę, kad tai įvyko iki nustatyto pietų meto.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde žalos atsiradimą siejo būtent su pietų maitinimo neužtikrinimu, o ne su melagingos informacijos pateikimo faktu, t. y. galbūt neteisingos informacijos pateikimas nebuvo nurodytas kaip savarankiškas neturtinės žalos atsiradimo pagrindas. LAVL 2014 m. spalio 8 d. raštas nėra šios administracinės bylos dalykas, jis yra vienas iš įrodymų byloje. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šios bylos nagrinėjimo ribas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atsiradimo ir nustatydamas jos dydį, pagrįstai detaliau nevertino aplinkybių, susijusių su galbūt netikslios informacijos pateikimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginys, kad jeigu nebūtų gauta tiksli informacija iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri paneigė Ligoninės poziciją dėl pareiškėjo atvykimo į LAVL laiko, pareiškėjo skundas būtų vertinamas kaip nepagrįstas, nėra teisiškai reikšmingas. Be to, šis pareiškėjo argumentas pagrįstas prielaidomis ir yra hipotetinio pobūdžio. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylai reikšmingų įrodymų ar juos vertino netinkamai.

Dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiomis dienomis (2013 m. lapkričio 22 d., 2014 m. kovo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-649/2014 suformuota praktika. Šioje byloje buvo pripažinta, kad asmeniui tris dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas ir nebuvo skirtas maitinimas, kai jis 2013 m. balandžio 19 d. apie 11 val. 30 min. buvo pristatytas į Ligoninę. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad buvo pažeista asmens teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė, nes sprendė, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija asmens pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-582/2014 pripažino, kad asmeniui aštuonias dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas ir nebuvo skirtas maitinimas, kai jis 2013 m. balandžio 19 d. apie 11 val. 30 min. buvo pristatytas į Ligoninę. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priteisė asmeniui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 200 Lt (57,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimo aplinkybes (pažeidimo pobūdį, maitinimo neužtikrinimo trukmę ir kt.), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose bylose taikytus pažeistų teisių gynimo būdus / priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 50 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo dėl tris kartus neužtikrinto pietų maitinimo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, t. y. pareiškėjui Ligoninėje nebuvo užtikrintas tik pietų maitinimas ir tai atsitiko tris kartus, kai pareiškėjas po kelių mėnesių pertraukos vėl būdavo pristatomas į LAVL. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.), tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad su maitinimu susijęs pažeidimas nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad pareiškėjui dėl maitinimo neužtikrinimo būtų atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atsiradusias neigiamas pasekmes (patirtą susierzinimą bei stresą) ir papildomai nurodo padidėjusią įtampą, pasireiškusį bejėgiškumą prieš neteisėtus valdžios institucijos veiksmus ir sprendimus. Tačiau, teismo vertinimu, šiuos pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus jau yra teisingai įvertinęs pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista skunde nurodyto dydžio (3 000 Lt) neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (3 000 Lt) ar būtų pagrindas padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą (50 Eur). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl Ligoninės veiksmų bandant nuslėpti tikslų pareiškėjo atvykimo į Ligoninę laiką nėra susijęs su pareiškėjo patirta neturtine žala, nes pareiškėjas neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl neužtikrinto maitinimo patyrė būtent tuo metu, kai šis pažeidimas pasireiškė, o į LAVL su prašymu pareiškėjas kreipėsi jau po ginčijamų dienų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė