2021-09-22 Nr. AB-19367-3-61-3-04362-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2129-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04362-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.3; 18.6.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. A51-113381/19(2.14.2.12-ŽEM) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, grąžintinos natūra žemės plotuose prie (duomenys neskelbtini), ir įsiterpusiame plote tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo natūra tikslu suformuoti žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriui.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2019 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-807-484/2019 pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Administraciją išnagrinėti NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir pareiškėjos atstovo 2018 m. vasario 23 d. ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. prašymus ir priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą; administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. A51-78562/18(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir sklypų suprojektavimo“ nutraukė. Administracija dėl minėto teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą. Tuo pačiu Administracija 2019 m. lapkričio 22 d. raštu kreipėsi į pareiškėjos atstovą, nurodydama, kad vykdant VAAT 2019 m. spalio 17 d. sprendimą medžiaga bus išnagrinėta pakartotinai. Rašte atsakovas informuoja apie jos atliekamus žemės sklypo formavimo darbus šalia (duomenys neskelbtini), buvusios žemėvaldos ribose. Šioje dalyje atsakovas pripažįstą savo pareigą ir ją, nors ir netinkamai (pažeisdamas teisės aktuose nustatytus terminus ir procedūras), vykdo. Tačiau kol ta pareiga nėra įvykdyta, atsakovas gali bet kuriuo metu nutraukti atliekamas sklypo formavimo procedūras arba jas tęsti neapibrėžtą laiką, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo yra teikiamas ir šioje dalyje, t. y. dėl žemės sklypo suformavimo prie (duomenys neskelbtini).

2.2. Kiek tai susiję su kita teritorija prie (duomenys neskelbtini), tai nors atsakovas administracinėje byloje Nr. eI-807-484/2019 pasisakė dėl šitos teritorijos statuso, teismas šių aplinkybių nevertino, kadangi atsakovas nėra priėmęs motyvuoto sprendimo dėl ginčo teritorijos statuso ir atsisakymo formuoti sklypus nuosavybės teisių atkūrimui. Jeigu Administracijos 2019 m. lapkričio 22 d. raštą vertinti kaip motyvuotą sprendimą, kuriuo teritorijai suteikiamas valstybės išperkamos žemės statusas, tai pareiškėja su tokiu sprendimu nesutinka.

Nagrinėjamu atveju tiek pagal atsakovo rašte nurodytus detaliojo plano sprendinius, tiek ir pagal jau keliolika metų besitęsiančius žemės valdymo ir naudojimo santykius, dalis ginčo teritorijos, patenkančios tiek į detaliojo plano sprendinius, tiek į buvusios žemėvaldos ribas, yra naudojama lauko kavinei. Toje vietoje valstybinėje žemėje yra pastatytas neva laikinas statinys, kuris sėkmingai funkcionuoja jau keliolika metų, tame „laikiname statinyje“ veikia kavinė, t. y. vykdoma komercinė veikla, kuri neturi nieko bendra su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytomis veiklomis, kurios vertinamos turinčiomis pagrįstą visuomenės poreikį.

Atsakovas nei detaliajame plane, nei Sprendime nepagrindė, kodėl privačios kavinės užimama teritorija, kurioje yra laikinas statinys, yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kodėl (kokiais kriterijais remiantis) būtent ši teritorija yra svarbi bendruomenei, kokie su šia teritorija susiję viešieji poreikiai yra susiformavę ir kad šie poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą teritoriją. Vien tik aplinkybė, kad ta teritorija patenka į detaliojo plano teritoriją, savaime negali būti laikoma pagrindu negrąžinti žemės natūra, nes tai gali būti padaryta ir galiojant detaliajam planui.

Abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad teritorija yra rekreacinių teritorijų naudojimo būdo, parko aptarnavimo objekto zonoje, skirtoje parko infrastruktūrai, negali būti laikomi pagrindžiančiais objektyvų visuomenės poreikį į ginčo teritoriją, konkrečiai į tą teritorijos dalį, kuri yra akivaizdžiai naudojama ir ketinama naudoti komercinei veiklai (kavinei).

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvo išnagrinėtas jau prieš 8 metus, pateiktas atsakymas, tačiau iki pat šiol pareiškėja stengiasi atkurti nuosavybės teisę į visuomenei svarbų ir aktualų žemės plotą. 2012 m. sausio 9 d. buvo gautas pareiškėjos įgalioto asmens prašymas suformuoti žemės sklypą, esantį Pūčkorių atodangos prieigose, nuosavybės teisių atkūrimui. Kaip nurodoma minėtame prašyme, šioje vietoje yra poreikis formuoti kitos paskirties rekreacinį žemės sklypą, kuriame būtų įrengta Pūčkorių atodangos lankymui reikalinga infrastruktūra (kavinė ar kita viešo maitinimo įstaiga, automobilių ir dviračių parkavimo vietos, tualetai ir pan.). Administracija, išnagrinėjusi prašymą ir faktinę situaciją, 2012 m. kovo 28 d. raštu Nr. A51-18824(2.14.2.12-MP8) priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjos atstovo prašymo ir nurodė motyvus, jog prašomoje teritorijoje pagal Pūčkorių atodangos tvarkymo planą, kuris parengtas atsižvelgiant į aplinkos ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymą Nr. D1-509 „Dėl biologinės įvairovės išsaugojimo ir saugomų teritorijų planavimo bei tvarkymo 2007–2013 m. programos, skirtos Europos sąjungos struktūrinės paramos strategijos prioritetams įgyvendinti, patvirtinimo“ ir 2011 m. gegužės 20 d. išduotą leidimą statybos darbams, yra pradėti Pūčkorių atodangos tvarkymo darbai. Taip pat nurodyta, kad projekto įgyvendinimas ir tvarkymo darbai finansuojami Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Papildomai informuota, kad pareiškėjos atstovo prašyme nurodytas laikinasis statinys yra ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos ribose. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį tokia žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama, todėl suprojektuoti žemės sklypą grąžinimui natūra prašyme nurodytoje vietoje prie (duomenys neskelbtini) gatvės nėra galimybių. Taigi, dar 2012 m. pareiškėja buvo informuota, kad nėra galimybės formuoti žemės sklypą atkūrimui nagrinėjamoje teritorijoje šalia (duomenys neskelbtini). Administracijos Miesto plėtros departamentas taip pat teikė informaciją pareiškėjai ir 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. A51-23344/18(2.14.2.12-MP8), 2018 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. A51-78562/18(2.14.2.12-MP8) bei ginčijamu Sprendimu.

3.2. Pareiškėja neįrodė nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, t. y. nepagrindė, kad skundžiamas raštas prieštarauja teisės aktams, o likusių pagrindų net neįrodinėjo. Be kita ko, pareiškėja prašo ne tik panaikinti minėtą Administracijos raštą, tačiau ir įpareigoti Administraciją suformuoti sklypą prašomoje teritorijoje. Pareiškėja skunde nenurodo nei vieno argumento, kodėl, jos nuomone, Administracijos raštas šioje reikalavimų dalyje yra nepagrįstas ir kokiu pagrindu prašomas suformuoti žemės plotas, esantis Pūčkorių atodangos prieigose, vertinamas kaip laisvas, juo labiau, kad yra galiojantis detalusis planas, Pūčkorių atodangos tvarkymo planas. Vien tai, kad yra įrengta kavinė, nereiškia, jog teritorija nėra visuomenei reikšminga, ar tai, jog vietoje kavinės ar kitos vietos turėtų atsirasti žemės sklypas, kuris nuosavybės teise priklausytų pareiškėjai.

3.3. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog vien tik aplinkybė, kad ta teritorija patenka į detaliojo plano teritoriją, savaime negali būti laikoma pagrindu negrąžinti žemės natūra, kadangi tai prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 daliai bei 18 straipsnio 1 daliai. Byloje nėra pateikta duomenų, jog detalusis planas ar atitinkami jo sprendiniai būtų panaikinti teismo tvarka ar kad yra patvirtinti detaliojo plano sprendinius pakeitę to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Ginčui aktualus detalusis planas yra galiojantis, jo sprendiniai nėra pasikeitę. Pareiškėjos nurodomas žemės plotas patenka į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-568 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini)gatvės nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano ribas. Pareiškėja šio fakto neginčija. Pagal detaliojo plano sprendinius pareiškėjos pageidaujamas plotas pagal sprendinius yra rekreacinių teritorijų naudojimo būdo, parko aptarnavimo objekto zonoje. Pagal šiai dienai galiojančio detaliojo plano sprendinius, pageidaujama teritorija yra rekreacinio būdo ir reikalinga parko infrastruktūrai užtikrinti, tai yra reikalinga prieigai prie Pūčkorių atodangos. Pagal Pūčkorių atodangos tvarkymo planą, minėta teritorija numatyta kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Vertinant situaciją esamų faktinių aplinkybių kontekste, nepritarta sklypo projektavimui grąžinant natūra šioje vietoje, nes bus pažeistas visuomenės interesas, t. y. bus apribotas Pūčkorių atodangos lankymas. Priešingai nei teigia pareiškėja, tokia žemė, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos.

3.4. Atsakovo ginčijamas raštas laikytinas teisėtu bei pagrįstu, o prašymas įpareigoti formuoti sklypą šioje vietoje yra netenkintinas, nes yra akivaizdus visuomenės poreikis šiai teritorijai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 patvirtintu Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planu, nagrinėjamas ginčo valstybinės žemės sklypas iš dalies patenka į Pavilnių regioninio parko ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zoną bei Pūčkorių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, komunikacinės-inžinerinės paskirties intensyviai technogenizuotos aplinkos žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną (NTu), kurioje yra automobilių stovėjimo aikštelė. Atsižvelgiant į tai, kad pageidaujama grąžinti teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl valstybinio žemės sklypo grąžinimo natūra.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė spręsti pareiškėjo skundą atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. NŽT nurodė, kad NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. NŽT ir Administracija yra viena kitai nepavaldžios institucijos. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas ne NŽT, o Administracija sprendžia, ar galima grąžinti piliečiams jų turėtą nekilnojamąjį turtą natūra ir atitinkamai projektuoja grąžintinus natūra ir perduotinus piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai bei nustato piliečių naudojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitus kadastrinius duomenis. Taigi šiuo atveju, jeigu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius papildomai suprojektuotų grąžinimui natūra žemės sklypą buvusios savininkės I. R.-S.žemėvaldos ribose prie namų valdos šalia (duomenys neskelbtini), tada NŽT galėtų spręsti ir galbūt vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Nagrinėjamu atveju ne NŽT kompetencijai priskirtina funkcija spręsti, ar ginčo žemė laikytina išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog byloje kilo ginčas dėl Administracijos 2019 m. lapkričio 22 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Administraciją atlikti veiksmus, t. y. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, grąžintinos natūra žemės plotuose prie (duomenys neskelbtini), ir įsiterpusiame plote tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo natūra tikslu suformuoti žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais NŽT Vilniaus miesto skyriui.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės I. R.-S. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) dvare (palivarke) (dabartinė Vilniaus miesto teritorija) turėtą žemę ir statinius. Teismas, aptaręs su pareiškėjos prašymų suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti natūra nagrinėjimu susijusias faktines aplinkybes bei priimtus sprendimus, nustatė, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į likusį negrąžintą žemės sklypo plotą natūra. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia valstybinio žemės sklypo grąžinimo natūra ir įpareigojimo atsakovą suformuoti sklypą prie (duomenys neskelbtini). Tuo metu, atsakovo vertinimu, pareiškėjos pageidaujama grąžinti teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos, t. y. pareiškėjos prašomas suformuoti žemės plotas, esantis Pūčkorių atodangos prieigose negali būti įgyvendintas, nes sklypas yra reikalingas Pūčkorių atodangos lankymui, todėl atsakovas tokiu būdu siekia užtikrinti viešąjį interesą. Teismas, be kita ko, nustatė, kad VAAT 2019 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-807-484/2019 iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo Administraciją išnagrinėti NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir pareiškėjos atstovo 2018 m. vasario 23 d. ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. prašymus ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą; bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. A51-78562/18(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir sklypų suprojektavimo“ nutraukė, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu,Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintų Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 313 punktu. Teismas nustatė, jog pareiškėjos pageidaujamas grąžinti žemės sklypas patenka į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d.

įsakymu Nr. 01A-66-V-568 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano ir jo sprendinių ribas. Pagal detaliojo plano sprendinius pareiškėjos pageidaujamas žemės sklypas pagal sprendinius yra rekreacinių teritorijų naudojimo būdo, parko aptarnavimo objekto zonoje. Teismas sutiko su atsakovu, jog detaliojo plano sprendinių koregavimas iš esmės nekeičia pareiškėjos teisių apimties, nes pagal šiai dienai galiojančio detaliojo plano sprendinius pageidaujama teritorija yra rekreacinio būdo ir reikalinga parko infrastruktūrai užtikrinti, tai yra reikalinga prieigai prie Pūčkorių atodangos.

Todėl Administracija, remdamasi Pūčkorių atodangos tvarkymo planu (planas parengtas atsižvelgiant į aplinkos ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymą Nr. D1-509 „Dėl biologinės įvairovės išsaugojimo ir saugomų teritorijų planavimo bei tvarkymo 2007–2013 m. programos, skirtos Europos sąjungos struktūrinės paramos strategijos prioritetams įgyvendinti, patvirtinimo“), kuriuo minėta teritorija yra numatyta kaip automobilių stovėjimo aikštelė, pagrįstai nepritaria sklypo projektavimui grąžinant natūra šioje vietoje, nes bus pažeistas visuomenės interesas, t. y. bus apribotas Pūčkorių atodangos lankymas.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tokia žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog detalusis planas yra galiojantis, jo sprendiniai nėra pasikeitę, todėl jie yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi, kaip tai įpareigoja Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatos; vadovaujantis Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 patvirtintu Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planu, nagrinėjamas ginčo valstybinės žemės sklypas iš dalies patenka į Pavilnių regioninio parko ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zoną bei Pūčkorių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, komunikacinės-inžinerinės paskirties intensyviai technogenizuotos aplinkos žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną (NTu), kurioje yra automobilių stovėjimo aikštelė; be kita ko, vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ nagrinėjamos teritorijos dalis patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingą teritoriją.

9. Teismas pažymėjo, jog ir į bylą pateiktame Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2020 m. sausio 21 d. rašte Nr. 2-10 „Dėl nuomonės pateikimo“ adresuotame Vilniaus miesto savivaldybės Teisės grupei, nurodoma, jog atsižvelgiant į teisės aktus nėra teisinio pagrindo suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui grąžintino natūra žemės sklypo, žemės plote prie (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik faktinė aplinkybė, kad ginčo žemės sklype veikia kavinė, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ši teritorija nėra visuomenei reikšminga ir, ar tai jau būtų teisėtas pagrindas ginčo žemės sklype pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į likusį negrąžintą žemės sklypo plotą natūra. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog kavinės kaip laikinojo statinio statusas nėra šios bylos dalykas, todėl dėl jo nepasisakė.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovo ginčijamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, o prašymas įpareigoti formuoti žemės sklypą ginčo vietoje yra pagrįstai Administracijos netenkintas. Atmetus pareiškėjos skundą, pareiškėja neįgijo teisės ir į teismo išlaidų atlyginimą.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pareiškėja skunde kėlė klausimą dėl dviejų skirtingų teritorijų suformavimo: 1) dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini), ir 2) dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Skundžiamame sprendime yra pasisakyta tik dėl vieno pareiškėjos skundo reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti suformuoti žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini). Dėl skundo reikalavimo, kuriuo prašoma atsakovą įpareigoti suformuoti žemės sklypą tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teismas nepasisakė ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą kaip nemotyvuotą bei grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

11.2. Nors atsakovas nagrinėjant bylą pripažino, kad pareiškėja turi teisę, o jis pareigą suformuoti žemės sklypą teritorijoje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tiek iš skundžiamo atsakovo sprendimo, tiek iš teismo sprendime paminėtų faktų akivaizdu, kad atsakovas minėtos pareigos nevykdo ir visomis įmanomomis priemonėmis bei prisigalvotomis priežastimis vilkina šios pareigos įvykdymą. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą Administracija privalėjo žemės sklypą suformuoti ir jo kadastro duomenis patvirtinti per 6 mėnesius nuo atitinkamo NŽT prašymo gavimo momento. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad atitinkamas prašymas gautas jau seniai, o paskutinis teismo sprendime nurodytas atsakovo veiksmas šioje srityje yra atsakovo 2019 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr. A51-84157/19(2.14.2.12-MP8) „Dėl natūra grąžintino žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų derinimo“ Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriui. Nuo šio rašto datos jau yra praėję daugiau kaip metai laiko, o sklypo kadastro duomenys iki šiol nėra perduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui.

11.3. Skundžiamame teismo sprendime yra teigiama, kad nagrinėjamas ginčo valstybinės žemės sklypas iš dalies patenka į Pavilnių regioninio parko ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zoną bei Pūčkorių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, komunikacinės-inžinerinės paskirties intensyviai technogenizuotos aplinkos žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną (NTu), kurioje yra automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau nėra aišku kuo remdamasis teismas daro tokią išvadą.

11.4. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“, nagrinėjamos teritorijos dalis patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingą teritoriją. Pareiškėja tiek savo prašyme atsakovui, tiek teisminio nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, kad ginčas kyla tik dėl tos teritorijos dalies, kuri pagal Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintą schemą nepatenka į ypač vertingas rekreaciniu ir ekologiniu požiūriu Pavilnių parko teritorijos ribas. Tuo tikslu pareiškėjos atstovas teismui pateikė minėtos schemos ištrauką, iš kurios matyti, kad ginčo teritorija paminėtu nutarimu buvo išimta iš Pavilnių parko ypač vertingų rekreaciniu ir ekologiniu požiūriu teritorijos ribų ir išimtos teritorijos fragmentas iš esmės sutampa su detaliojo plano teritorijos ribomis.

11.5. Nesutinka su teismo išvada, kad ties (duomenys neskelbtini) valstybinėje žemėje keliolika metų veikianti kavinė nėra susijusi su nagrinėjama byla, nes atsakovo sprendime minimame detaliojo plano tikrasis parengimo tikslas būtent ir yra kavinės veiklos įteisinimas. Pati kavinė iš tikrųjų keliolika metų veikia kaip laikinas neregistruotas statinys valstybinėje žemėje ir tokiai veiklai nebuvo jokio teisinio pagrindo. Atsakovas 2003 m. liepos 31 d. įsakymu patvirtino Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės nedidelių veiklos mastų detalųjį planą, o minėto įsakymo 1.1.2 punkte atskirai patvirtintas detaliojo plano sprendinys: „Pavilnių regioninio parko informacinio centro su kavine statybos šiame žemės sklype reglamentą: vieno aukšto su mansarda pastatas, kurio užimamas plotas ne didesnis kaip 277 <...>“. Detaliojo plano brėžinyje taip pat nurodyta užstatyti numatyta teritorija ir teritorija, kuri „naudojama sezoniniam kavinės išplėtimui <...>“. Nuo detaliojo plano patvirtinimo praėjo 17 metų ir per tą laiką joks Pavilnių regioninio parko informacinis centras šioje teritorijoje nebuvo pastatytas ir nėra planuojama tokio centro statyti, tačiau laikino statinio statusą turėjusi kavinė, kuri buvo pastatyta dar iki minėto detaliojo plano patvirtinimo, toliau sėkmingai egzistuoja ir veikia būtent paminėtose detaliojo plano zonose.

11.6. Aiškindamas nuosavybės teisių atkūrimo santykių teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad įstatyme yra apibrėžtos sąlygos, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą. Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus. Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, tačiau visuomenės poreikiai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, yra tik konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau net ir jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemei grąžinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-495-415/2019).

11.7. Nagrinėjamu atveju tiek pagal atsakovo rašte nurodytus detaliojo plano sprendinius, tiek ir pagal jau keliolika metų besitęsiančius žemės valdymo ir naudojimo santykius, dalis ginčo teritorijos, patenkančios tiek į detaliojo plano sprendinius, tiek į buvusios žemėvaldos ribas, yra naudojama komercinei veiklai. Toks teritorijos naudojimo statusas yra numatytas ir atsakovo nurodytame detaliajame plane. Kadangi toje teritorijoje esančioje valstybinėje žemėje yra pastatytas laikinas statinys, kuris sėkmingai funkcionuoja jau keliolika metų, tai žemė nėra laikoma užstatyta ir dėl to negali būti valstybės išperkama dėl teritorijos užstatymo. Ginčo teritorija, kurioje yra numatyta ir vykdoma komercinė veikla, taip pat neturi nieko bendra su Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytomis veiklomis, kurios vertinamos turinčiomis pagrįstą visuomenės poreikį, todėl negali būti laikoma išperkama dėl paties detaliojo plano parengimo ir galiojimo fakto. Atsakovas nei detaliajame plane, nei skundžiame sprendime nepagrindė, kodėl kavinės užimama ar tokiai veiklai naudoti numatyta ir naudojama teritorija laikytina valstybės išperkama žeme pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kodėl (kokiais kriterijais remiantis) būtent ši teritorija yra svarbi bendruomenei, kokie su šia teritorija susiję viešieji poreikiai yra susiformavę ir kad šie poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą teritoriją. Abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad teritorija yra rekreacinių teritorijų naudojimo būdo, parko aptarnavimo objekto zonoje, skirtoje parko infrastruktūrai, negali būti laikomi pagrindžiančiais objektyvų visuomenės poreikį į ginčo teritoriją, konkrečiai į tą teritorijos dalį, kuri yra akivaizdžiai naudojama ir ketinama naudoti komercinei veiklai (kavinei). Paminėti pareiškėjos skundo ir jos atstovo teismo posėdžio metu išsakyti argumentai teismo sprendime ne tik neanalizuoti, bet net nepaminėti, kas vertintina kaip nemotyvuoto teismo sprendimo priėmimas, nes tai buvo pareiškėjos skundo esmė.

12. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

12.1. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomas žemės plotas patenka į Administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-568 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano ribas. Pareiškėja šio fakto neginčija. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punktu žemė, esanti valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingos ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir yra išperkama minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių. Taip užtikrinama visiems Lietuvos gyventojams teisė naudotis rekreacinėmis teritorijomis, laisvai prieiti prie gamtos ir kultūros paveldo vertybių, šių naudojamų rekreacinių teritorijų vientisumas bei išsaugoma ekologinę vertę turintys biotipai.

12.2. Šioje byloje ginčo žemės sklypas nėra laisvas, be to, jis reikalingas Pūčkorių atodangos aplinkinei infrastruktūrai. Pagal Pūčkorių atodangos tvarkymo planą minėta teritorija numatyta kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Todėl vertinant situaciją esamų faktinių aplinkybių kontekste, nepritarta sklypo projektavimui grąžinant natūra šioje vietoje, nes bus pažeistas visuomenės interesas, t. y. bus apribotas Pūčkorių atodangos lankymas. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, tokia žemė, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Sutiktina su teismo išaiškinimu, kad detaliojo plano sprendinių koregavimas iš esmės nekeičia pareiškėjos teisių apimties, nes pagal šiai dienai galiojančio detaliojo plano sprendinius pageidaujama teritorija yra rekreacinio būdo ir reikalinga parko infrastruktūrai užtikrinti, tai yra reikalinga prieigai prie Pūčkorių atodangos. Nors pareiškėja teismo sprendimą skundžia ir dėl įpareigojimo formuoti žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo nei vieno argumento, kodėl, jos nuomone, Administracijos raštas dėl šios reikalavimų dalies yra nepagrįstas ir kokiu pagrindu prašomas suformuoti žemės plotas, esantis Pūčkorių atodangos prieigose, vertinamas kaip laisvas, juo labiau, kad yra galiojantis detalusis planas, Pūčkorių atodangos tvarkymo planas. Vien tai, kad yra įrengta kavinė ir pareiškėja norėtų toje vietoje privatizuoti žemės sklypą, nereiškia, jog teritorija nėra visuomenei reikšminga, ar tai, jog vietoje kavinės ar kitos vietos turėtų atsirasti žemės sklypas, kuris nuosavybės teise priklausytų pareiškėjai. Tai reiškia, kad negali būti teikiama pirmenybė privatiems interesams, visiškai neatsižvelgiant į viešuosius. Taip pat ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.).

12.3. Nors pareiškėja nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas vien dėl to, kad teismas nepasisakė dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), tačiau atsižvelgtina į bylos dalyką. Administracijos įpareigojimas nuosavybės teisių atkūrimo natūra tikslu suformuoti žemės sklypą būtų perteklinis ir neteisėtas, kadangi Sprendimas nėra panaikinamas. Tuo labiau, procedūra jau yra vykdoma, o tolesnės jos procedūros šiuo metu nepriklauso nuo Administracijos veiksmų. Dėl visų pareiškėjos skunde išdėstytų esminių aplinkybių ir motyvų, darančių įtaką sprendimo priėmimui, teismas pateikė detalų vertinimą ir pagrindimą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-4523-821/2020, kurioje pareiškėjas ginčija NŽT administracinius raštus ir siekia, kad nepaisant 2015 m. vasario 27 d. prašymu pakeistos valios vietoj galimybės rinktis lygiavertį miško žemės sklypą būtų leista rinktis lygiavertį žemės sklypą (ginčas dėl valios traktavimo). Remiantis nuosavybės teisių atkūrimo bylomis, buvusi savininkė I. R.-S. iki 1940 m. nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini) dvare (palivarke) esančių 106,6700 ha žemės ir statinių savininkė. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės I. R.-S. turėtą žemę, pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus prie nuosavybės teise turimų statinių: 1) 0,2000 ha Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V (duomenys neskelbtini); 2) 0,5586 ha Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 2167-01 (duomenys neskelbtini); 3) 0,4881 ha Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 10 d. potvarkiu Nr. 440V (duomenys neskelbtini). NŽT ir Vilniaus miesto savivaldybė yra viena kitai nepavaldžios institucijos ir pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas ne NŽT, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendžia, ar galima grąžinti piliečiams jų turėtą nekilnojamąjį turtą natūra ir atitinkamai projektuoja grąžintinus natūra ir perduotinus piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai bei nustato piliečių naudojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitus kadastrinius duomenis. Nagrinėjamu atveju – ne NŽT kompetencijai priskirtina funkcija spręsti, ar ginčo žemė laikytina išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės I. R.-S. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) dvare (palivarke) (dabartinė Vilniaus miesto teritorija) turėtą žemę ir statinius. Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į likusį negrąžintą žemės sklypo plotą natūra, ginčija Administracijos 2019 m. lapkričio 22 d. Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir prašo įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus, t. y. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, grąžintinos natūra žemės plotuose prie (duomenys neskelbtini), ir įsiterpusiame plote tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo natūra tikslu suformuoti žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais NŽT Vilniaus miesto skyriui.

15. Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini).

15.1. Vadovaujantis Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuosavybės teisės į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

15.2. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, žemė yra valstybės išperkama, jeigu iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; <...> bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai.

15.3. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos riboja pretendentų galimybes atkurti nuosavybės teises natūra, todėl, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo paskirtį ir tikslus, pretendentų teises ribojančios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumente – detaliajame ar jam prilyginamame plane turi būti įtvirtinti sprendiniai, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, kad žemei, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybę natūra, yra aiškus visuomenės poreikis, pagrindžiamas žemės naudojimu konkrečiais Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais tikslais.

15.4. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją, paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. ir 2002 m. gegužės 10 d. nutarimuose yra pažymėjęs, jog miesto žemės grąžinimą ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei. Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuos privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra.

15.5. Administracijos direktorius 2003 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 01A-66-V-568 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto detalųjį planą ir jo sprendinius. Įsakymo 1.1 punktu naujo rekreacinio sklypo, aprūpinto inžinerine infrastruktūra, suformuoto Pavilnių regioninio parko (Pūčkorių atodangos) lankytojams aptarnauti valstybinėje miškų ūkio paskirties tikslinės žemės paskirties (ekosistemų apsaugos miškai) žemėje, paskirtį pakeitė į kitą – rekreacinę teritoriją, skirtą parko aptarnavimo objektui eksploatuoti. Žemės plotas, kurį suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra prašo pareiškėja, patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Pareiškėja šio fakto neginčija. Byloje nustatyta, kad ginčo žemėje numatyta ir automobilių stovėjimo aikštelė.

15.6. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčo žemei yra konkretus ir aiškiai išreikštas poreikis Pūčkorių atodangos aplinkinei infrastruktūrai, reikalingai Pūčkorių atodangos lankymui, atitinkantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintus žemės naudojimo tikslus. Todėl ši žemė, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos.

15.7. Dėl detaliojo plano sprendinių koregavimo teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamo Administracijos Sprendimo priėmimo, o taip pat ir bylos nagrinėjimo teisme metu faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčo teritorija neteko rekreacinės teritorijos, skirtos parko aptarnavimo objektui eksploatuoti, teisinės padėties, nėra.

15.8. Nurodyti teisiniai argumentai dėl ginčo žemės kaip rekreacinės teritorijos, skirtos parko aptarnavimo objektui eksploatuoti, suponuoja, kad visa ginčo žemė, ne tik ta, kurią pati pareiškėja pripažįsta, kaip valstybės išperkamą žemę (šios Nutarties 11.4 p.), vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Tai, kad ginčo žemėje yra laikini statiniai ir teikiamos viešojo maitinimo paslaugos, šios teritorijos dalies teisinės padėties nekeičia.

16. Dėl sklypo įsiterpusiame plote tarp (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

16.1. Ginčijamame atsakovo Sprendime nurodyta, jog vykdant VAAT 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-807-484/2019 buvo atliekami viešojo administravimo veiksmai. Administracijos Miesto plėtros departamentas, atsižvelgęs į Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos teigiamas išvadas (dėl reikalavimų pateikimo pakartotinai į Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją kreipėsi 2018 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. A51-78565/18(2.14.2.12-MP8), informuojant apie tai Šedbaro advokatų profesinę bendriją (2018 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. A51-78562/18(2.14.2.12- MP8) natūrinio sklypo formavimui (Direkcijos 2018 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. A50-30255/18), parengė natūra grąžintino žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) urbanistinius-architektūrinius apribojimus ir sąlygas bei specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.

Departamento 2018 m. spalio 30 d. raštu Nr. A51-93794/18(2.14.2.12-MP8) visa reikiama medžiaga perduota UAB „Lyderio grupė“ rengti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Sklypo kadastriniai matavimai parengti ir UAB „Lyderio grupė“ pateikti derinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriui. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius nepritarė žemės sklypo formavimui Pūčkorių palivarko sodybos teritorijoje ir nederino parengtų sklypo kadastrinių matavimų. Vilniaus skyriaus informacija dėl sklypo nederinimo UAB „Lyderio grupė“ buvo pateikta skyriaus 2019 m. sausio 30 d. raštu Nr. (12.53.-V)2V-259 ir 2019 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. (12.53.-V)2V-1937.

Siekdamas tęsti pradėtas derinimo procedūras, Administracijos Miesto plėtros departamentas 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. A51-84157/19(2.14.2.12-MP8) „Dėl natūra grąžintino žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų derinimo“ dar kartą kreipėsi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrių savo kompetencijos ribose pakartotinai išnagrinėti ir derinti natūra grąžintino žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus. Šio rašto kopijos buvo išsiųstos UAB „Lyderio grupė“ ir A.

P. Tik gavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus derinimus, UAB „Lyderio grupė“ galės pateikti kadastrinių matavimų bylą tikrinimui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui.

16.2. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdo viešojo administravimo funkcijos jam suteiktų įgalinimų apimtyje, vilkinimo ar neteisėto veikimo faktų byloje nenustatyta, todėl ginčijamo atsakovo Sprendimo dalis dėl sklypo įsiterpusiame plote tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta teisėta.

16.3. Atsižvelgiant į Nutarties 16.1 ir 16.2 punktuose nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kurie išdėstyti ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad dėl skundo reikalavimo, kuriuo prašyta atsakovą įpareigoti suformuoti žemės sklypą tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą kaip nemotyvuotą bei grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

17. Nurodytais pagrindais teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė