2019-02-20 Nr. AB-4663-3-62-3-02465-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1489-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02465-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. jis laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Gyvenamosiose patalpose nepakako erdvės, buvo drėgna, šalta, nebuvo ventiliacijos, trūko apšvietimo, veisėsi kenkėjai. Kamerų tipo patalpose sanitarinis mazgas netinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo įrengta pakankamai miegamųjų vietų, dėl ko jam teko miegoti ant grindų. Pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs nepatogumus, pažeminimą, depresiją ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nėra kreipęsis nei į Marijampolės PN administraciją, nei į kitą kompetentingą instituciją dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų. Marijampolės PN neturi duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus ir kt. bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Atsakovo nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo R. S. atmetė.

6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 27 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą argumentai, t. y. baimė būti pareigūnų nubaustam už skundo teismui padavimą, yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra duomenų, jog Marijampolės PN pareigūnai būtų netinkamai elgęsi su pareiškėju. Pažymėta, kad, jei pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos, todėl ieškinio senaties terminas nebuvo atnaujintas, o skundas – atmestas.

III. 7. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

8. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jo kalinimo sąlygos Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 10 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl ko jis patyrė didelę neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad šioje byloje taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje, o CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra aktualus ginčams dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pareiškėjas teismo taip pat prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, paaiškindamas, jog jis neturėjo galimybės susipažinti su pažeistomis teisės normomis, jų gerai nežinojo, be to, jos yra parašytos prancūzų kalba, kurios jis nemoka. Pareiškėjas nurodo anksčiau nesikreipęs į pataisos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nes pareigūnai ir kiti nuteistieji jam jau ir taip darė spaudimą, jis ilgą laiką praleido baudos izoliatoriuje. Pareiškėjo teikiami prašymai nepasiekdavo adresatų, o kiti nuteistieji jam grasindavo, nes per jį juos galėjo perkelti kitur.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., atlyginimo priteisimo.

11. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų, tačiau, pagal šio straipsnio 2 dalį, atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų – reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pastarojoje teisės normoje nėra nurodytos kokios nors žalos rūšys, kurioms minėtas sutrumpintas ieškinio senaties terminas netaikytinas. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą turėtų būti taikomas ne sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsti.

13. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

14. Pareiškėjas skunde reikalavo priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde savo reikalavimus sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 10 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., bet šio pasikeitimo (nors ir nežymaus) nepaaiškina. Kadangi pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., o teisėjų kolegija nenustatė pagrindo peržengti paties pareiškėjo skunde apibrėžtas ribas, šioje byloje vertinamas pareiškėjo laikymo Marijampolės PN laikotarpis nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė (išsiuntė) 2017 m. lapkričio 27 d. (žyma ant voko, b. l. 4), t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

15. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

16. Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes, pirma, jis patyrė spaudimą, grasinimus iš pareigūnų ir kitų nuteistųjų, antra, jis neturėjo teisinės informacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmuoju aspektu pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, t. y. neaišku, konkrečiai kas, kada ir kuo jam grasino, kokius prašymus, kam ir kada jis teikė (bandė įteikti), kokios nuobaudos ir kada jam buvo skirtos už prašymų, skundų teikimą. Šie deklaratyvūs teiginiai nėra pagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis ir / ar dokumentais, todėl yra atmetami.

Antruoju aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo vietų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) 54 straipsnio 3 dalyje (areštinių vidaus tvarka) ir 116 straipsnyje (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Analogiška pareiga suimtųjų (kalinamųjų) atžvilgiu buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, šio įstatymo pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą“ ir šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, minėta teisė įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (tardymo izoliatorių vidaus tvarka).

Pabrėžtina, kad pareiga suimtuosius / nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie jiems galbūt kada nors bus aktualūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria. Taigi Marijampolės PN neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėją su šiomis nuostatomis.

Pastebėtina, jog nacionaliniai teisės aktai yra skelbiami viešai, lietuvių kalba. Iš pareiškėjo teiginių, susijusių su prancūzų kalba, manytina, jog jis turi galvoje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Tačiau skunde pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymų Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, tvirtina, kad jam turėjo būti užtikrinta 3,6 minimalaus ploto norma, kuri taip pat yra įtvirtinta būtent Lietuvos nacionalinėje teisėje, bei cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Nors skunde atkreipiamas dėmesys į porą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriuose pateikiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (kuri taip pat yra išversta į lietuvių kalbą ir prieinama viešai) 3 straipsnio aiškinimas, šie argumentai sudaro tik nedidelę dalį pareiškėjo skundo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Marijampolės PN ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su teisės aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, teikė prašymus, siekdamas gauti bibliotekoje nesančius teisės aktus ar aktualią jų redakciją, teismų praktiką) arba kad atitinkami jo prašymai nebuvo patenkinti.

Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą.

17. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo teiginių apie jo kalinimo sąlygas teisingumo, kadangi, net ir nustatęs pažeidimus, teismas pažeistų pareiškėjo teisių dėl suėjusio ieškinio senaties termino negalėtų apginti, be kita ko, spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišanalizavo jo kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, yra atmestini.

18. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė