2015-11-24 Nr. BB-4791-1-56-1-00594-2014-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-506-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00594-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.19.3;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį, S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalį 25 MGL (941,25 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunkčiu į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – viena para, prilyginant ją dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad S. B. paskirta galutinė 23 MGL (865,95 Eur) dydžio bauda, kurią jis įpareigotas sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikintu Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu S. B. buvo išteisintas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 11 d., apie 19.20 val., (duomenys neskelbtini), Marijampolės apsk. vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Vilkaviškio r. policijos komisariato (toliau – ir PK) tarnybiniame automobilyje „Mitsubishi L200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas papirkti valstybės tarnautojus, vykdančius kelių eismo priežiūros įgaliojimus, – Marijampolės apsk. VPK Vilkaviškio r. PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulį D. G. ir patrulę A. M., tiesiogiai žodžiu jiems siūlydamas „susitarti, važiuoti pas jį į namus, panaikinti jam nustatytą 1,22 promilės girtumą ir už tai atsiskaityti“, tokiais savo veiksmais pasiūlė ir pažadėjo duoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį nurodytiems valstybės tarnautojams, siekdamas valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, kad nebūtų surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam ir kad išvengtų administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. apkaltinamąjį ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio l dalies, 2, 3 punktų reikalavimus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik liudytojų – policijos pareigūnų A. M., D. G. ir E. P. prieštaringais parodymais teisme, jiems suteikdamas prioritetinę reikšmę, nesant jokių kitų jo kaltės įrodymų. Liudytojų A. M. ir D. G. parodymų patikimumas abejotinas, nes jų abiejų apklausų protokolai yra identiški, su tokiomis pačiomis gramatinėmis klaidomis. Pirmosios instancijos teismas tokias liudytojų apklausas įvertino kaip formalias, nesiekiančias išsiaiškinti įvykio aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, liudytojos E. P. parodymai teisme jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neįrodo, nes ji apie įvykio aplinkybes nieko nežinojo, teisme buvo apklausiama tik apie tai, kokius veiksmus atliko pradėjus ikiteisminį tyrimą ir kaip vyko liudytojų A. M. ir D. G. apklausos. Kasatoriui visiškai nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys, kad „liudytoja tyrėja E. P. savo parodymais nepaneigė šių liudytojų (A. M. ir D. G.) parodymų“, nors ji negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti jų parodymų, įvykio vietoje nebuvo ir apie įvykio aplinkybes nieko nežino. Priimtas apkaltinamasis nuosprendis leidžia manyti, kad policijos pareigūnų parodymai be jokio pagrindo yra vertinami kaip patikimesni nei kasatoriaus, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų aplaidus darbas apeliacinės instancijos teismo buvo toleruojamas ir netgi pateisinamas. Akivaizdus tarnybinių pranešimų, liudytojų apklausų nukopijavimas faktiškai neatliekant apklausų, pakeičiant jose tik pavardes ir paliekant net tas pačias gramatines klaidas bei kitos, nors ir formalios klaidos ar neatitikimai (pvz., nurodoma, kad apie įvykį (valstybės tarnautojo papirkimą) pranešė privatus fizinis asmuo; ikiteisminį tyrimą pradeda kitas (E. P.), nei nurodyta dokumentuose (A. R.) tyrėjas; rodo, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas šališkai, formaliai, visiškai nenorint ir nesiekiant išsiaiškinti tikrųjų įvykio aplinkybių.

Kasaciniame skunde cituojama BK 227 straipsnio 4 dalies nuostata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl BK 227 straipsnio taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-540/2013) ir nurodoma, kad viso baudžiamojo proceso metu kasatorius laikėsi nuoseklios pozicijos, jog kyšio policijos pareigūnams nesiūlė, tik prašė jo pasigailėti, nerašyti protokolo ir parvežti namo, nes tuo metu jam priklausantį automobilį jau buvo paėmęs jo draugas. Policijos pareigūnai šiuos kasatoriaus žodžius suprato kaip kyšio siūlymą, nors apklausose patvirtino, kad jokių pinigų kasatorius jiems nesiūlė, tik prašė susitarti, nerašyti protokolo. Liudytojas D. G. nurodė, kad kasatoriaus prašymą (siūlymą) nerašyti protokolo suprato kaip atsiskaitymą, kaip pinigų siūlymą, nors jokios konkrečios pinigų sumos kasatorius neįvardijo. Tačiau tai, kad policijos pareigūnai kasatoriaus žodžius suprato kaip kyšio siūlymą, savaime, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina tyčios siūlant kyšį ir siekiant papirkti policijos pareigūnus. Tokios pozicijos, kad vien tik pareigūnų subjektyvaus manymo, supratimo, suvokimo, jog yra siūlomas kyšis, nepakanka, kad asmuo, kuris tariamai siūlo kyšį, būtų pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnį, yra laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-176/2014, 2K-260/2014). Tai, kad kasatorius nedavė, neketino ir nežadėjo duoti jokio kyšio, patvirtina ir liudytojos A. M. parodymai teisme, jog kasatorius priėjusiems prie jo pareigūnams pasakė, jog „kyšio nesiūlau“. Liudytojas D. G., duodamas parodymus teisme, šių liudytojos A. M. parodymų nepatvirtino, t. y. neparodė, jog kasatorius, bendraudamas su policijos pareigūnais, vartojo žodį „kyšis“, taip kasatorius teigė ir teismo posėdžio metu.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, neargumentavo, nemotyvavo, kodėl ir kokiais įrodymais vadovaudamasis kasatoriaus veiksmus kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, t. y. pagal kokius kriterijus nustatė, kad pareikštame kaltinime tariamas pasiūlymas policijos pareigūnams „susitarti, važiuoti pas jį į namus, panaikinti jam nustatytą 1,22 promilės girtumą ir už tai atsiskaityti“ yra vertinamas kaip pasiūlymas ir pažadas duoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį. Taip buvo pažeistos BPK 305 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatos.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. jam įteiktame pranešime apie įtarimą veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, o 2014 m. rugsėjo 17 d. jau pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, nors abiejuose pranešimuose apie įtarimą nurodomų veiksmų esmė nepasikeitė, 2014 m. rugsėjo 17 d. pranešimas apie įtarimą tik buvo papildytas kasatoriaus tariamai pasakytais žodžiais „susitarti, važiuoti pas jį į namus, panaikinti jam nustatytą 1,22 promilės girtumą ir už tai atsiskaityti“.

Apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo nuosprendyje nurodė, jog ta aplinkybė, kad kasatorius atsisakė pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei asmens blaivumo testą, yra pagrindas išvadai, kad jis tikėjosi, jog pasiūlymu „važiuoti iki vienkiemio, panaikinti promilių“ bus pasinaudota. Kasatorius pažymi, kad minėtų dokumentų nepasirašė dėl to, jog abejojo dėl jam nustatyto girtumo laipsnio ir tikėjosi, kad, nepasirašius dokumentų, policijos pareigūnai nuveš jį į ligoninę girtumui nustatyti. Siūlyti policijos pareigūnams „važiuoti iki vienkiemio, panaikinti promiles, atsiskaityti“ ar pan., kasatoriaus teigimu, jam nebuvo jokio pagrindo, nes jis su savimi turėjo 930 Lt ir, jeigu būtų ketinęs papirkti policijos pareigūnus, tai šiuos pinigus būtų jiems siūlęs iš karto po to, kai jam buvo nustatytas girtumas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat neteisingai interpretuotas ir kasatoriaus sutikimas dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu. Kadangi kasatorius nurodo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nesijautęs padaręs nusikaltimą, tai nematęs reikalo kreiptis į advokatą dėl teisinės pagalbos. Neturėdamas pakankamai teisinių žinių iš esmės jis teigia buvęs suklaidintas ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, nes jie paaiškino, kad jo veika yra perkvalifikuota į švelnesnę, todėl, sutikęs su proceso užbaigimu baudžiamuoju įsakymu, gaus baudą ir tuo viskas pasibaigs. Tokį pareigūnų paaiškinimą kasatorius teigia supratęs taip, kad jis bus nubaustas administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam. Kadangi kasatorius nurodo savo kaltę dėl vairavimo išgėrus pripažinęs visiškai, tai buvo įsitikinęs, kad baudžiamuoju įsakymu bus nubaustas būtent už tai, ir sutiko, jog procesas būtų taip užbaigtas. Juolab kad, sutikdamas su proceso užbaigimu baudžiamuoju įsakymu, jokios nuobaudos už vairavimą išgėrus dar nebuvo gavęs, administracinio teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta 2014 m. rugsėjo 24 d.

Nuteistojo S. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. S. B. vairavo automobilį būdamas neblaivus, jam nustatytas 1,22 promilės girtumas (ATPK 126 straipsnio 1 dalis), dėl to jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Tačiau, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad S. B. pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį policijos pareigūnams D. G. ir A. M. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. kad nebūtų surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam. Nusikalstama veika pasireiškė žodiniu siūlymu „susitarti“, „važiuoti pas jį į namus“, „panaikinti tas promiles“, „atsiskaityti“, taigi tokiais savo veiksmais valstybės tarnautojams jis pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį. Kasaciniame skunde ginčijamos šios faktinės aplinkybės ir nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, pirmiausia rėmėsi liudytojų A. M. ir D. G. parodymais, kuriuos vertino kaip nuoseklius ir atitinkančius kitus bylos įrodymus: byloje esančio administracinio teisės pažeidimo S. B. protokolo turinį, pareigūnų pranešimo budėtojui apie tai, kad jiems siūlomas kyšis už protokolo nerašymą, garso įrašo suvestinę, įvykio eigos duomenis. Nurodytų liudytojų parodymų patikimumas ir išsamumas papildomai patikrintas įvertinus pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos tyrėjos E. P., ikiteisminio tyrimo metu apklaususios A. M. ir D. G., parodymus. Iš dalies papirkimo faktą patvirtino ir paties nuteistojo parodymai apie tai, kad jis vairavo neblaivus, o sustabdytas atsisakė pasirašyti pažeidimo protokolą, prašė policininkų jo pasigailėti, nes yra ūkininkas ir jam reikalingos vairavimo teisės, prašė parvežti jį namo, kad policininkai jam sakė, jog jis siūlo kyšį, įspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės už tai.

Kasatorius, teigdamas apie nepagrįstą rėmimąsi liudytojų A. M. ir D. G. parodymais bei įrodomosios reikšmės jiems suteikimą, taip pat jo parodymų atmetimą, sau naudinga linkme interpretuoja savo pasakytus žodžius pareigūnams, suteikdamas jiems kitokią nei kyšio siūlymo reikšmę, savo versijai pagrįsti nurodo, kad įvykio metu su savimi turėjo grynųjų pinigų, be to, yra tiesiogiai pasakęs policininkams: „kyšio nesiūlau“. Pažymėtina, kad šie teiginiai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nepagrindžia išvados dėl teismo padaryto esminio BPK pažeidimo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Laikydamasis BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kokius bylos duomenis pripažino įrodymais, kokias reikšmingas faktines aplinkybes byloje nustatė, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius duomenis. Šios instancijos teismo išvados argumentuotos ir logiškos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl BK 227 straipsnio 4 dalies taikymo

Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, būtina nustatyti, kad siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui siekiama jį paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, taigi turi būti nustatyta, kad papirkėjas veikė suvokdamas, jog jis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti arba duoda kyšį už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–260/2014). Kadangi papirkimą sudarančios veikos gali pasireikšti vien žodine forma (pažadant, siūlant, susitariant), ypač svarbu nustatyti papirkėjo ketinimų realumą pvz., kad tai nėra tik girto asmens siekis bravūriškai pasireikšti aplinkinių akivaizdoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176/2014) ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas S. B. žodžius, išsakytus policijos pareigūnams, pagrįstai įvertino kaip pažadą ir siūlymą duoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Teismas nustatė, kad S. B., įsėdęs į tarnybinį automobilį, pirmiausia siūlė pareigūnams „susitarti, nes jis ūkininkas ir jam teisės labai reikalingos“. Dėl to jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio siūlymą. Nepaisant tokio perspėjimo, pareigūnui rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis pakartotinai siūlė važiuoti pas jį į vienkiemį, susitarti ir „panaikinti tas promiles“. Tokie kasatoriaus išsakyti žodžiai (įvertinus, kad jį pareigūnai sustabdė vairuojant esant neblaiviam, nustatė 1,22 promilės girtumą, nurodė, kokia administracinė atsakomybė už tai gresia, ir rašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą) patvirtina jo ketinimo papirkti pareigūnus realumą. Nors S. B. ir nenurodė konkretaus siūlomo kyšio dydžio (vertės), iš bylos aplinkybių galima spręsti, kad šis siūlymas buvo realus ir kasatorius suvokė, ką ir kokiu tikslu policijos pareigūnams siūlo.

Įvertinus tai, kad S. B. siūlyto kyšio dydžio (vertės) tiksliai neįvardijo, sprendimas inkriminuoti mažiausią iš normoje numatytų kyšio dydžių (iki 1 MGL) laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu teisės principą, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Būtent tai lėmė S. B. veikos kvalifikavimą pagal švelniausią kyšininkavimo normą, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje (baudžiamasis nusižengimas). Konstatuotina, kad, taip vertindamas, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo argumentai dėl šališko, formalaus, nesiekiant išsiaiškinti tikrųjų įvykio aplinkybių, ikiteisminio tyrimo atlikimo yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Kasatorius, manydamas, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, jį kontroliuojantis prokuroras buvo šališki, turėjo teisę pasinaudoti BPK 60 straipsnyje nustatyta tvarka savo teise kreiptis dėl pareigūno, prokuroro nušalinimo, o nesutikdamas su tam tikrais ikiteisminio tyrimo metu priimtais procesiniais sprendimais (ir pan.) pagal BPK 62 ir 63 straipsniuose nustatytą tvarką – juos skųsti. Kasatorius tokiomis savo procesinėmis teisėmis nepasinaudojo, o esminių BPK pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu, šioje byloje nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad naikinti ar keisti apkaltinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas