2017-12-28 Nr. AB-24557-3-62-3-00583-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2323-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00583-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), kurį vėliau patikslino (b. l. 12–13), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde ir jo patikslinime bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. buvo laikomas Kauno TI netinkamomis, orumą žeminančiomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas kameroje Nr. 159, kurios plotas apie 12 kv. m, o kartu su pareiškėju joje gyveno iki 5 asmenų, be to, didelę dalį kameros ploto užėmė baldai (buvo įrengtos 6 miegamosios vietos), todėl jam trūko gyvenamojo ploto, jis neturėjo galimybės judėti. Taip pat pažymėjo, kad kameros sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, sanitarinis mazgas surūdijęs ir atviras (iš viršaus patalpa atvira), kameroje nebuvo šilto vandens ir skysčio indams plauti. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų su žodiniais prašymais kreipėsi į tardymo izoliatoriaus pareigūnus, tačiau jo skundai nebuvo registruojami, į žodinius nusiskundimus ir prašymus niekas nereagavo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius sukrėtimus, fizinius skausmus, depresiją. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 47–50) pareiškėjas papildomai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog kartu su juo kameroje buvo laikomi 5 asmenys, nebuvo galimybės visiems susėsti prie vieno stalo, todėl teko valgyti atšalusį maistą, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, inventorius buvo surūdijęs, nors jis nerūko, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat buvo vedamas pasivaikščioti į prastesnius kiemelius, nei prie atsakovo atsiliepimo pateiktose fotonuotraukose.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomas su 1–3 asmenimis, todėl jam teko nuo 3,6 kv. m iki 7,31 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nagrinėjamu atveju minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikti pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, todėl negalima traktuoti, kad laikant pareiškėją Kauno TI buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kad pareiškėjas buvo kankinamas. Taip pat akcentavo, kad kameros sanitariniame mazge yra įrengta 2,1 m aukščio sienelė ir atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pažymėjo, jog Kauno TI jų yra įrengta 16, jų plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m, visi kiemeliai yra panašios būklės, jie buvo įrengti vienu metu vykdant pastato rekonstrukciją. Kartu pabrėžė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad kameras valyti privalo patys jose laikomi asmenys, kameros taip pat yra reguliariai remontuojamos, jų būklę tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai, higienos palaikymui suimtieji aprūpinami sanitarinėmis priemonėmis. Tuo tarpu pareiškėjas buvimo Kauno TI laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesiskundė, jo fizinė, psichinė ir psichologinė būklė ginčo laikotarpiu buvo gera. Kauno TI pažymėjo, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia abstrakčiais argumentais, nenurodo, kaip jo kalinimo sąlygos veikė kiekvieną iš jo nuomone pažeistų gėrių, o įstaigos pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu (b. l. 58–63) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, visų pirma, nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu, remiantis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kameros Nr. 159 plotas yra 14,61 kv. m ir šioje kameroje ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 7,31 kv. m ploto, t. y. jam buvo užtikrinta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti minėtais atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kadangi jie kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl 5 asmenų laikymo kameroje Nr. 159 ginčo laikotarpiu vertino kaip deklaratyvius, todėl atmetė. Nors pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, siejo su aplinkybe, kad didelę dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai (lovos), teismas nurodė, jog atsakovo atstovas pažymėjo, kad lovos dviaukštės, todėl daug vietos neužima, be to, pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas buvo atviras (iš viršaus patalpa atvira), jame nebuvo vėdinimo sistemos, teismas pažymėjo, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą neprivaloma izoliuoti sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios patalpos, o pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog sanitarinis mazgas kameroje buvo atitvertas sienelėmis. Tuo tarpu atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos bei lengvai valomos sienelės įrengimą patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Taigi, teismas šiuo aspektu nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstus.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamera buvo avarinės būklės, sienos ir lubos pažeistos pelėsio, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Kauno TI administraciją. Be to, byloje nėra jokių kompetentingų institucijų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, formavosi pelėsis, kad kameros higieninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Į bylą nėra pateikta duomenų apie avarinę Kauno TI patalpų būklę. Priešingai, iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų kamerų nuotraukų matyti, jog Kauno TI kamerų įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą, kameros yra tvarkingos, suremontuotos. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Kauno TI patalpos yra avarinės būklės, šie argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.

9. Nors pareiškėjas teigė, kad jis nerūko, bet kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teismas Kauno TI neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje taip pat nenustatė. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje nebuvo šilto vandens, todėl jis negalėjo išsiplauti indų, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo į kameras. Be to, nors į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl skysčio indams plauti neišdavimo, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog šios priemonės neturėjo, bet visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

11. Nors pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (kad pareigūnai neregistravo jo skundų ir prašymų, į juos nereagavo), teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

12. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas vertino kaip perteklinius, neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Tačiau papildomai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

13. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Tuo tarpu, nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 14. Pareiškėjas Ž. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68–72), kuriame nurodo, kad nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimu, ir prašo priteisti jam iš atsakovo 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teigia, jog byloje pateiktos nuotraukos yra kitos kameros, be to, jis niekada nebuvo nuotraukose užfiksuotuose pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymi, kad tiek žodžiu, tiek raštu prašė būti perkeltas į nerūkančiųjų kamerą, tačiau prašymai nebuvo registruojami ir į juos nebuvo reaguojama. Taip pat paaiškina, kad prašė pareigūnų išduoti priemones indams plauti, tačiau šių priemonių jam niekas nedavė, todėl jis buvo priverstas valgyti iš riebaluotų indų. Kartu akcentuoja, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pakankamo privatumo, iš jo į kamerą sklido nemalonūs kvapai. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl jam ginčo laikotarpiu tekusios kameros ploto normos, kadangi, pareiškėjo teigimu, į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamas plotas.

15. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. jis buvo laikomas Kauno TI neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

19. Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kaip minėta, kildino iš to, kad Kauno TI jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytą kameros ploto normą, be to, teigė, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko, buvo vedamas pasivaikščioti į prastesnius kiemelius, kameros sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, inventorius surūdijęs, sanitarinis mazgas atviras, jame nebuvo ventiliacijos, kameroje nebuvo šilto vandens ir skysčio indams plauti. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiais aspektais nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

20. Šiame kontekste akcentuotina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų (b. l. 22, 26) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 159 (plotas 14,61 kv. m) buvo laikomas su dar 1–3 asmenimis, todėl jam periodiškai teko nuo 3,6525 kv. m iki 7,305 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju nebuvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjo teiginį, jog minėtoje kameroje kartu su pareiškėju buvo laikoma iki 5 asmenų, paneigia minėti byloje esantys duomenys, kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl sanitarinio mazgo kameroje tinkamo įrengimo, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas aukštomis pertvaromis su durimis, kas užtikrino pareiškėjui pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, sanitariniame mazge įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema (b. l. 28–32). Tuo tarpu pareiškėjo teiginys, jog byloje pateiktos nuotraukos yra kitos kameros, niekuo nepagrįstas, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančių nuotraukų autentiškumu, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi.

22. Kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus taip pat paneigia byloje esantys duomenys, kuriuos išsamiai ir visapusiškai įvertino bei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė jokių byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir su tuo susijusių neigiamų išgyvenimų su atitinkamais skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Atitinkamai byloje nėra jokių kompetentingų institucijų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, o iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų kamerų nuotraukų matyti, jog jų įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą, kameros yra tvarkingos, suremontuotos. Byloje taip pat nenustatyta, kad ginčo metu pareiškėjas būtų reiškęs nusiskundimus, jog kameroje kartu su juo esantys asmenys rūko, ir prašęs dėl to imtis atitinkamų priemonių, o Kauno TI administracija tokių prašymų būtų netenkinusi. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis niekada nebuvo būtent byloje esančiose nuotraukose užfiksuotuose pasivaikščiojimo kiemeliuose, t. y. buvo vedamas pasivaikščioti į prastesnius kiemelius, pažymėtina, kad, kaip paaiškino atsakovo atstovas, visi Kauno TI įrengti kiemeliai yra panašios būklės, jie buvo įrengti vienu metu vykdant pastato rekonstrukciją. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis ne kartą tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į Kauno TI administraciją, tačiau jo skundai ir prašymai nebuvo registruojami, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šie pareiškėjo teiginiai yra nepatvirtinti jokiais duomenimis ir per daug abstraktūs, kadangi pareiškėjas nenurodė konkrečių tokių pažeidimų aplinkybių, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai jo atžvilgiu, kada ir kokius jo skundus ar prašymus buvo atsisakyta registruoti ir pan.

23. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų pareiškėjo skunde nurodytais jo kalinimo sąlygų aspektais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

24. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius