2013-09-05 Nr. AB-4595-3-61-3-02306-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1038/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02306-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–2) prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-94272 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-5243; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai mokėjo sumažintą senatvės pensiją, taikydamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnį (pensija viršijo ribinį 650 Lt dydį) bei 8 straipsnį (pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų). Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti negautą pensijos dalį, tačiau atsakovas 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-94272 (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. (10.1) 3-94272) atsisakė tenkinti prašymą. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą ir įpareigoti išmokėti pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. VSDFV 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr.(6.5) 1-5243 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr.(6.5) 1-5243) atsisakė tenkinti prašymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims,kurie dirba tam tikrą darbą, ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. VSDFV Vilniaus skyrius, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimų (2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d.) nuostatas, sumažindamas ir mokėdamas paskirtą senatvės pensiją dirbantiems pensininkas didesniu mastu, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus bei Konstitucijos 23 ir 53 straipsnių nuostatas. Atsakovo atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra nepagrįstas, skundžiami sprendimai neteisėti, todėl naikintini.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos siundą atnešti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 9–11) paaiškino, kad pareiškėjai senatvės pensiją 2010–2011 metais perskaičiavo ir mokėjo taikydamas galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai. Šiuo įstatymu buvo numatyta perskaičiuoti pensijas, viršijančias įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti pensijas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 metais jai mokėjo pensijos dalį, perskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi Laikinasis įstatymas iki tol buvo galiojantis ir privalomas vykdyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 13–15) pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutarime išaiškino tam tikras savo ankstesnių nutarimų nuostatas, tačiau nepasisakė dėl Laikinojo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, o 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki tol nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 32-36) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai J. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos dalį - 15 422,89 Lt. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už šiuos stažo metus. Šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos, jeigu pensijos gavėjas yra individualios įmonės savininkas, tikrosios ūkinės bendrijos narys ar komanditinės ūkinės bendrijos narys, tačiau individualioji įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka (3 d.). Draudėjai duomenis apie dirbančių pensijų gavėjų mėnesio draudžiamąsias pajamas privalo teikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams kas mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus nustatyta tvarka (4 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo. VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atsisakė išmokėti negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 3–4). VSDDF valdyba 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-5243 atmetė pareiškėjos skundą, pateiktą dėl teritorinio skyriaus sprendimo (b. l. 5, 16).

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijų gavėjai, teismas konstatavo, kad pareiškėjai buvo nepagrįstai neišmokėta senatvės pensijos dalis dėl jos turėtų draudžiamųjų pajamų nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. (1.14) 3-138330 (b. l. 26–28) pateiktų duomenų apie pareiškėjai perskaičiuotos ir sumažintos bei išmokėtos senatvės pensijos dydžius teismas nustatė, kad J. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta iš viso 15 422,89 Lt senatvės pensijos (b. l. 28) ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo šią negautos pensijos dalį.

Teismas atsižvelgė į Konstitucijos 107 straipsnį, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl neįvykdyto sprendimo sampratos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004), t.y. kol sprendimas gali būti skundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas dėl pensijos pareiškėjai sumažinimo iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymu nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-57/2004 ir kt.).

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. VSDF valdyba, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, savo sprendimu atsakė į pareiškėjos skundą dėl sumažintos senatvės pensijos. VSDF valdyba ir VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamiesi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Remdamasis šiais argumentais, teismas atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 41-44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą dėl galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Apelianto nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas priteisti pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. yra priimtas neteisingai pritaikius materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti šį sprendimą taikant ABTĮ 143 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skundžiami sprendimai jų priėmimo metu buvo teisėti ir pagrįsti, nes buvo priimti oficialiai nepaskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, todėl šiuos sprendimus paliko galioti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms, taip pat teismų praktikai. Pareiškėjai J. K. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją yra įvykdyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, todėl sprendžiant dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytinas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad teismas paliko galioti pareiškėjos skundžiamus sprendimus. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus reikalaujamą neišmokėtą pensijos dalį, kol nebus priimtas neišmokėtų pensijų dalių kompensavimo tvarką reglamentuojantis įstatymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį senatvės pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų.

Pareiškėja prašė priteisti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, taip pat panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr.(10.1)3-94272 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-5243, priimtą, išnagrinėjus pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus senatvės pensijos nepriemoką - 15 422,89 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Reikalavimus dėl individualių aktų panaikinimo atmetė.

Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, priimtas sprendimas neatitinka Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis (1086,47 Lt) viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį (650 Lt), kurio neviršijančios pagal šį įstatymą perskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos neperskaičiuojamos (nemažinamos). Perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjos senatvės pensija taip pat liko didesnė už minėtą ribinį dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Taigi pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas buvo teisėtas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos senatvės pensijai, perskaičiuotai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir dėl šio pensijos dydžio ribojimo pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negavo iš viso 15 422, 89 Lt senatvės pensijos.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies taikymo, remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nagrinėdama ginčą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Nors minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės pensijos neišmokėtos dalies, tačiau joje pateikti teisės aiškinimai yra reikšmingi ir nagrinėjant ginčus dėl senatvės pensijų. Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama sprendžiant ginčus dėl senatvės pensijų nepriemokų, kurios susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo normų taikymo, priteisimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2013 m. birželio 10 d. Nr. A502-911/2013, 2013 m. liepos 25 d.

Nr. A502-1182/2013, 2013 m. liepos 4 d. Nr. A552-983/2013, 2013 m. rugpjūčio 20 d. Nr. A146-879/2013 ir kt.). Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų. Pažymėtina, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo yra ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, tęstinumas (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr.8, p. 316-326; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.). Taigi kol viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl ne visos paskirtos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Pagal tikrinamos bylos faktines aplinkybes teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą institucijų, kuriems suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimą reglamentavęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis tokių sprendimų apskundimui nustatė 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią pensijos gavėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja, gindama savo teises dėl senatvės pensijos sumažinimo, kreipėsi į teismą per įstatymu nustatytą terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti, be kita ko, prašydama panaikinti ir tuos administracinius aktus, kuriais VSDFV teritorinis skyrius ir ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atmetė pareiškėjo skundus dėl pensijos nepriemokos grąžinimo. Taigi santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. oficialaus paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) nebuvo susiklostę galutinai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2010 -2011 metais negavo jai paskirtos senatvės pensijos atitinkamos dalies dėl to, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas būtinumą dėl šalies ūkį apėmusios ekonominės krizės atitinkamai koreguoti (laikinai sumažinti) pensijų mokėjimą, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pareiškėjai kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą.

Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjos teisės gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjai sukeltų padarinių, reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju kaip jau minėta, dar nėra susiklostę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas nagrinėjamo ginčo atveju negalėjo būti taikomas, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą šiuo nutarimu vadovavosi pagrįstai, priteisdamas J.

K. dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, materialinės teisės normas taikė teisingai ir šia apimtimi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Senatvės pensijos nepriemoka pareiškėjai priteista iš tinkamo atsakovo. Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-94272 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-5243 esmę ir pasekmes. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos (žr., pavyzdžiui, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje A552-519/2013), kad prieštarautų teisėtumo principui situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Pareiškėjos skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF valdybos sprendimai buvo priimti oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjai taikytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl individualūs administraciniai aktai, pateisinantys šios Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo normos taikymą, negali būti laikomi teisėtais ir turi būti panaikinti. Todėl teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikina pareiškėjos skundžiamus sprendimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-94272 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-5243.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė