2018-02-21 Nr. AB-3558-3-65-3-00277-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1103-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00277-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3) ir patikslintu skundu (b. l. 11–12), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde (patikslintame skunde) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis skirtingais laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., kiekvienu iš jų – ne ilgiau nei 15 parų, buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 8, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 20 ir kt., kuriose nebuvo peleninių rūkantiems asmenims. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių Panevėžio AVPK areštinės kamerų įrengimo sąlygų yra atsakingos valstybės valdžios institucijos (Policijos departamentas, Teisingumo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija), kurios dėl aplaidumo ir neveikimo nepriėmė teisės aktų, reglamentuojančių peleninių įrengimą policijos areštinės kamerose. Pareiškėjas taip pat teigė, kad nors teisės aktai teritorinėms policijos įstaigoms nenumato reikalavimo areštinės kamerose įrengti peleninių, Panevėžio AVPK neatsižvelgė į pareiškėjo žmogiškuosius poreikius, todėl pareiškėjas rūkymo metu buvo priverstas jausti nepatogumus, kadangi buvo privertas 10–20 kartų per dieną rūkyti atsitūpęs prieš sanitarinio mazgo kanalizacijos angą, iš kurios sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai leidžia teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomiems asmenims turėti ir gauti artimųjų perduodamus tabako gaminius bei cigaretes, tačiau neįtvirtina leidimo perduoti pelenines bei nenumato jų įrengimo areštinės kamerose. Pareiškėjas patvirtino, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomi asmenys privalo laikytis higienos reikalavimų, tačiau, pasidarius savadarbes pelenines, skiriamos baudos. Be to, pareiškėjas nurodė, kad rašytiniais prašymais dėl peleninių išdavimo į Panevėžio AVPK administraciją nesikreipė. Pareiškėjo nuomone, aptariamas aplaidus nurodytų valstybės valdžios institucijų veikimas pažeidė jo teises, įtvirtintas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, o dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, diskomfortą, t. y. neturtinę žalą.

3. Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–18) nurodė, kad žala kildinama ne iš Policijos departamento, o iš Panevėžio AVPK pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų, todėl Policijos departamentas nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas valstybės atstovas.

4. Lietuvos valstybės atstovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–24) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos priimti teisės aktai yra galiojantys ir teisėti, o dėl juose nustatyto teisinio reguliavimo pareiškėjui žala kilti negalėjo. Pareiškėjo nurodytas Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimas, pasireiškęs tuo, jog valstybės valdžios institucija nesiėmė teisinio reglamentavimo priemonių, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokios įstatyminės nuostatos, kurios institucija nevykdė. Sveikatos apsaugos ministerijos nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl nepatogumų, patirtų rūkant prie tualeto, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo apsisprendimas rūkyti priklauso nuo jo valios, todėl minimų nepatogumų pareiškėjas galėjo išvengti. Taip pat pažymėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija neturi ir negali turėti pareigos imtis pareiškėjo minimo teisinio reglamentavimo (užtikrinti, kad kamerose būtų peleninė), kadangi tai prieštarauja ministerijos veiklos tikslui – sumažinti rūkymo žalą žmonių sveikatai.

5. Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–27) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK nurodė, kad teisės aktai, reglamentuojantys policijos areštinių įrengimo, sveikatos priežiūros saugos reikalavimus bei sveikatos organizavimą, nenumato peleninių įrengimo areštinių kamerose. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. Panevėžio AVPK atliko aplinkybių patikslinimą dėl gauto E. V. (pareiškėjo) skundo, jog jis, kaip nerūkantis asmuo, buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais. Taigi, iš minėtų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas dažnai keičia savo poziciją.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59–60) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėjo, kad Teisingumo ministerijai nėra priskirtos funkcijos, susijusios su teritorinių policijos įstaigų areštinių veikla, įrengimu ir priežiūra. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad yra pažeista jo teisė rūkyti policijos areštinės kamerose, kurios turi atitikti jo keliamus reikalavimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie šiuo aspektu patvirtintų neteisėtus Teisingumo ministerijos veiksmus.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 89–95) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

9. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad reikalavimus suėmimą vykdančioms institucijoms, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas). Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose; asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusi Higienos norma HN 76:2010, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ir vėliau ją pakeitusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908, nustatė laisvės atėmimo vietų, tame tarpe ir teritorinių policijos įstaigų areštinių, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, sveikatos priežiūros organizavimą. Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Higienos normos HN 76:2010 14 punktas nustatė draudimą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tuo tarpu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 7 punktas įtvirtino reikalavimą policijos areštinėms organizuoti jose laikomų asmenų apgyvendinimą taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Analogiško pobūdžio draudimą policijos areštinėje laikomiems asmenims įtvirtino ir ginčo laikotarpiu galiojusių Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 10.10 punktas. Teismas pabrėžė, kad nei minėti teisės aktai, nei Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai, patvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 su vėlesniais pakeitimais (2010 m. spalio 14 d.

įsakymas Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymas Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 5-V-31), nenustatė reikalavimo teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose įrengti pelenines.

10. Remdamasis nustatytu teisiniu reguliavimu, atsižvelgdamas į medicinos mokslinę literatūrą bei praktiką, teismas sprendė, kad peleninės įrengimas teritorinės policijos įstaigos areštinės, nagrinėjamu atveju – Panevėžio AVPK, kamerose nelaikytinas būtinuoju sveikatos ir saugos užtikrinimo reikalavimu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad reikalavimas užtikrinti teritorinių policijos įstaigų areštinių kamerų įrengimą tokiu būdu, jog būtų sudaromos išskirtinės sąlygos vienai asmenų grupei (konkrečiu atveju – rūkantiesiems), negali būti laikomas tokio būtinumo, kad jo netenkinimas galėtų būti pripažintinas asmens garbės ir orumo pažeidimu. Teismo vertinimu, teisės aktuose nesant nustatyto reikalavimo teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose įrengti pelenines, spręstina, kad peleninės nėra pirmo būtinumo daiktai, be kurių teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomi asmenys negalėtų išsiversti ir kuriais valstybė turėtų juos aprūpinti.

11. Teismas taip pat nurodė, kad Areštinių veiklos taisyklių VII skirsnyje, reglamentuojančiame areštinėje laikomiems asmenims perduodamų daiktų, maisto produktų ir banderolių su spauda priėmimo ir įteikimo tvarką, nėra nustatyto draudimo areštinėje laikomiems asmenims perduoti pelenines. Tai, jog Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims gali būti perduodamos peleninės, patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2016 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniame pranešime pateikti paaiškinimai. Tuo tarpu teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė, kad pareiškėjo artimiesiems ar kitiems jį lankantiems asmenims būtų uždrausta jam perduoti peleninę ar kitą indą, kurį pareiškėjas galėtų panaudoti rūkymo metu susidarančioms nuorūkoms laikyti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims artimieji negali perduoti peleninių, nenurodė konkrečių atveju, kada pareiškėjo artimiesiems ar kitiems jį lankantiems asmenims buvo uždrausta perduoti peleninę ar peleninės paskirtį atitinkantį daiktą. Be to, teismas akcentavo, kad remiantis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto paaiškinimais, Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys naudoja iš popieriaus ar kitų medžiagų pasidarytas pelenines. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, jog Panevėžio AVPK pareigūnai būtų draudę pareiškėjui iš turimų medžiagų ar nereikalingų daiktų pasidaryti peleninę ar jos pasidarymui panaudoti daiktą, atitinkantį peleninės funkcinę paskirtį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginių nurodymas, jų nekonkretizuojant objektyviais įrodymais, nepatvirtina Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų, nesudarant sąlygų pareiškėjo artimiesiems ar kitiems jį lankantiems asmenims perduoti peleninę ar kitą daiktą, atliekantį peleninės funkcinę paskirtį, taip pat tai, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudoti paties pasidarytą peleninę, todėl minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo nurodytų valstybės valdžios institucijų, t. y. Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Policijos departamento ir Panevėžio AVPK, aplaidumo ir neveikimo, teismas vadovavosi šių institucijų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

13. Atitinkamai teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai), Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai priskirtina formuoti valstybės politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, o įstatymų numatytais atvejais – ją įgyvendinti sveikatos apsaugos ministrui pavestose valdymo srityse. Sveikatos apsaugos ministerijos misija – gyventojų sveikatos išsaugojimas, grąžinimas ir stiprinimas; veiklos prioritetai:

1) Lietuvos gyventojų sveikos gyvensenos gerinimas;

2) mirtingumo nuo išorinių mirties priežasčių mažinimas; <...> (prieiga per internetą: https://sam.lrv.lt/lt/apie-ministerija/misija). Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 2 punkte išvardinti pagrindiniai teisės aktai, kuriais privalo vadovautis Sveikatos apsaugos ministerija, veikdama jai nustatytos kompetencijos ribose, keletas iš jų – tai Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas) ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (toliau – ir Sveikatos sistemos įstatymas).

Sveikatos sistemos įstatymas įpareigoja Sveikatos apsaugos ministeriją nustatyti darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, ūkinės ar kitokios veiklos, vartojimui skirtų produktų nekenksmingumo ir nepavojingumo sveikatai reikalavimus (33 straipsnio 3 dalis). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos rengiamos, atsižvelgiant į Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ir Sveikatos sistemos įstatymo Sveikatos apsaugos ministerijai suteiktus įgaliojimus reguliavimo srityje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais administracinio reglamentavimo principais: būtinumo (reguliuoja tik tada, kai būtina), proporcingumo (pasirinktos reguliavimo priemonės atitinka reguliavimo tikslus), skaidrumo (teisės aktų priėmimo procesas viešas, teisės aktai paprasti ir suprantami), prieinamumo (teisės aktai prieinami viešai) ir atskaitomybės (priimami sprendimai pagrįsti, ir už juos atsiskaitoma visuomenei).

Tuo tarpu pareiškėjas, neturtinę žalą kildindamas iš Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimo, nenurodė jokių teisės aktų ar jų nuostatų, kurias ji pažeidė ar galėjo pažeisti.

14. Vertindamas Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos neteisėtą veikimą (neveikimą) neužtikrinant pareiškėjo keliamų reikalavimų dėl teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerų įrengimo, teismas rėmėsi Teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (toliau – ir Teisingumo ministerijos nuostatai). Pagal minėtų nuostatų 7 punktą, Teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politiką nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, kovos su korupcija, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, teismo ekspertizės, civilinės būklės aktų registravimo, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą organizavimo ir vykdymo, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, registrų ir ministro valdymo sričiai priskirtų informacinių sistemų veiklos, visuomenės teisinio švietimo, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir pagal kompetenciją atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios valstybės politikos įgyvendinimą. Siekdama nustatytų veiklos tikslų, Teisingumo ministerija atlieka Teisingumo ministerijos nuostatų 8 punkte nurodytas funkcijas. Taigi, įvertinęs Teisingumo ministerijai nustatytų tikslų ir funkcijų turinį, teismas sprendė, kad šiai valstybės valdžios institucijai nėra priskirtos funkcijos, susijusios su teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklą reglamentuojančių teisės aktų priėmimu.

15. Teismas taip pat nurodė, kad Policijos departamento paskirtis, veiklos tikslai ir funkcijos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98 patvirtintuose Policijos departamento nuostatuose, pagal kurių 1 punktą, Policijos departamentas yra vidaus reikalų centrinė įstaiga, kurios paskirtis – organizuoti policijos veiklą, siekiant užtikrinti asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Atsižvelgęs į šios valstybės valdžios institucijos paskirtį, taip pat sistemiškai įvertinęs nurodytuose nuostatuose jai nustatytus tikslus bei funkcijas, teismas sprendė, kad Policijos departamento kompetencijai nėra priskirtas reglamentavimo, susijusio su peleninių įrengimu teritorinių policijos įstaigų areštinių kamerose, nustatymas. Be to, tokia kompetencija, remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintais Panevėžio AVPK nuostatais, nėra priskirta ir Panevėžio AVPK.

16. Be to, teismas, spręsdamas pareiškėjo keliamą ginčą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tabako kontrolės principus, nuostatas. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad viena iš pamatinių nuostatų skelbia, jog yra būtina ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, didinti visuomenės informuotumą apie tabako gaminių ir susijusių gaminių vartojimo daromą žalą žmonių sveikatai, taip pat socialinę ir ekonominę žalą valstybei, skatinti rūkančius asmenis mesti rūkyti ir teikti jiems pagalbą, siekti sukurti darbo, poilsio ir gyvenamąją aplinką be tabako dūmų. Šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

17. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančioms valstybės valdžios institucijoms nustatytos kompetencijos bei suteiktų įgaliojimų turinį bei apimtį, Tabako kontrolės įstatyme įtvirtintus tabako kontrolės politikos principus, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos valstybę atstovaujanti Sveikatos apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija, Policijos departamentas, Panevėžio AVPK veikė teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK metu galiojęs nustatytas teisinis reglamentavimas nepaneigė pareiškėjo teisės rūkyti policijos areštinės kamerose bei galimybių naudotis asmenine pelenine. Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė tik bendro pobūdžio argumentus, kurių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudaromos išimtinai blogesnės sąlygos, nei kitiems Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims. Todėl, apibendrinęs byloje nustatytus duomenis ir įvertinęs juos patvirtinančius įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius Lietuvos valstybei atstovaujančių valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla, o dėl šios priežasties pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 18. Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikoje nėra draudžiamas tabakas ir nedraudžiama jį įsigyti, o kovoti prieš rūkymą, sudarant orumą žeminančias sąlygas ir neteisėtą baudimą, negalima, todėl toks elgesys negali būti pateisinamas. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo, kad yra akivaizdu, jog be peleninės išsiversti kameroje rūkančiam žmogui sunku, nes jis, norėdamas parūkyti, priverstas žeminti savo orumą, rūkydamas tupint tualete. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, buvo šališkas, kadangi Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto paaiškinimai, kuriais vadovavosi teismas, nepagrįsti jokiais įrodymais ir neatitinka tikrovės.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 106) prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą nepakeistą. Panevėžio AVPK manymu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo argumentus bei priėmė pagrįstą sprendimą.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 108–109) prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą nepakeistą. Teisingumo ministerija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112–114) prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą nepakeistą. Sveikatos apsaugos ministerija mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino policijos įstaigų areštinių kamerų įrengimą reglamentuojančius teisės aktus bei padarė pagrįstas išvadas, kurias tinkamai motyvavo. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, kadangi jame nėra nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai ir motyvai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. jis buvo kalinamas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose nebuvo peleninių rūkantiems asmenims, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

23. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančių valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Pabrėžtina, kad pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto paaiškinimai neatitinka tikrovės, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti oficialiais rašytiniais bylos įrodymais, be kita ko, užfiksuotais tiesiogines savo pareigas vykdančių pareigūnų, kurių šališkumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, minėto pareigūno tarnybinio pranešimo duomenimis.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė ir pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Tuo tarpu dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pakartojamų aplinkybių, jog be peleninės išsiversti kameroje rūkančiam žmogui sunku, nes jis, norėdamas parūkyti, priverstas žeminti savo orumą, rūkydamas tualete, jau išsamiai pasisakė ir šias aplinkybes detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir pareiškėjo apeliaciniame skunde abstrakčiai pakartojamų teiginių dėl peleninių nebuvimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose iš naujo neanalizuoja bei dėl jų atskirai nepasisako.

30. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje nėra draudžiamas tabakas ir nedraudžiama jį įsigyti, minėtos išvados nepaneigia. Tuo tarpu, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, šiuo atveju tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis ir pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, kad dėl peleninių nebuvimo areštinės kamerose jis jautė orumo pažeminimą, ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

31. Kadangi dėl kitų laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų pareiškėjas pirmosios instancijos teismo priteisti jam neturtinę žalą neprašė, teisėjų kolegija jų nevertina ir šiuo aspektu taip pat nepasisako.

32. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė