2019-02-06 Nr. AB-3413-3-61-3-03436-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1055-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03436-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabartinis pavadinimas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 1 098,65 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad kelionių organizatorius bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, organizavo turistams poilsines keliones. Į BUAB „Freshtravel“ organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę UAB „Freshtravel“ paslaugas, į keliones taip ir neišskrido. Už neįvykusias keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi BUAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla.

3. Pareiškėja paaiškino, jog ji, A. K., G. Č. ir V. Č. 2014 m. lapkričio 4 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Už kelionę buvo sumokėta 3 996 Lt, tačiau kelionė neįvyko, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Pasak pareiškėjos, 2015 m. lapkričio 16 d. ji Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) pateikė prašymą grąžinti pinigus už neįvykusią kelionę, tačiau pareiškėjai 2015 m. buvo grąžinta tik 58,68 Eur suma.

4. Pareiškėja skundą grindė 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EE B „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) ir Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) nuostatomis. Teigė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Pareiškėjos nuomone, valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, dėl ko buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Teigė, kad teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, o byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, jog valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu jai galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

7. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Pabrėžė, jog spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Atsakovo vertinimu, byloje nesant minėtų įrodymų, nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, atliko neteisėtus veiksmus.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali būti interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai.

9. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos.

10. Atsakovo nuomone, vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas pareiškėjai negali būti priteisiami iš valstybės, nes, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, BUAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

11. Atsakovas teigė, kad į bylą pateikti pareiškėjos įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pabrėžė, jog paslaugų sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis apskritai buvo sudaryta. Iš į bylą pateikto mokėjimo nurodymo matyti, jog pareiškėja pervedė 1 157,32 Eur (3 996 Lt) į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, tačiau bendrovė nėra paslaugų sutarties šalis, mokėjimas atliktas anksčiau nei paslaugų sutarties sudarymo data, todėl mano, jog pareiškėjos pateiktas 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja pervedė 1 157,32 Eur BUAB „Frestravel“ naudai.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

14. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (BUAB „Freshtravel“) veiksmų.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 098,64 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Nagrinėjamu atveju teismas taikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

18. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje buvo nagrinėjamos iš esmės analogiškos faktinės aplinkybės dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo, pateiktą išaiškinimą, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

19. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės buvo iš esmės analogiškos, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jai atlyginti.

20. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėja BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėja sumokėjo 3 996 Lt sumą už ginčo kelionę, kuri jai turėjo būti grąžinta kelionei neįvykus dėl kelionių organizatoriaus nemokumo.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, jog patyrė 1 098,65 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jai nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę, tačiau teismo skaičiavimais pareiškėjai nekompensuota 1 098,64 Eur suma, kadangi už kelionę buvo sumokėta 1 157,32 Eur, o ne kaip nurodo pareiškėja 1 157,33 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos mokėjimo nurodymo ir bendros turizmo paslaugų teikimo sutarties kainos matyti, jog į pareiškėjos sumokėtą sumą nepatenka vizos mokesčiai, todėl sprendė, jog pareiškėjai iš viso priteistina 1 098,64 Eur suma.

22. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo taip pat priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 23. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Akcentuoja, kad teismas taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi Europos Sąjungos tesės pažeidimą.

25. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjo naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

26. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Pažymi, kad teismas taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jos ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjos pateiktų mokėjimo nurodymų paskirtis taip pat neįrodo, kad buvo sumokėta už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, be to, mokėjimai atlikti UAB „Cherry Media Lt“, o ne BUAB „Freshtravel“.

27. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėja yra pateikusi 1 157,32 Eur reikalavimą bankroto byloje ir jis yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Prašo vadovautis jo atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

31. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma. Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti turtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės jai buvo grąžinta ne visa už kelionę BUAB „Freshtravel“ sumokėta suma.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, kuris atitiko likusią jai negrąžintą sumą, kuri buvo sumokėta už kelionę, bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, jog šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma.

34. Kaip jau minėta, pareiškėja jai padarytos žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

35. Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

36. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, jog nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti ir vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

37. Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (žr., pvz., ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt., C-140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

38. ESTT yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, jog įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., ESTT sprendimo Rechberger ir kt. 63, 64 p.).

39. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe bei Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

40. Direktyva kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Pažymėtina, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Direktyvos taikymo srityje (Direktyvos 8 str.).

41. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1496 redakcija) 8 straipsnis, reglamentuojantis kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimą, be kita ko, nustatė, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų;

2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas (Turizmo įstatymo 8 str. 4 d.).

42. Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), be kita ko, nustatė: kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių (Turizmo įstatymo 8 str. 2 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu;

2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais;

3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais;

4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.); kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Turizmo įstatymo 8 str. 8 d.).

43. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4–1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-873 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad kelionių organizatoriai Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą privalo įsigyti iki 2014 m. lapkričio 1 d. Kelionių organizatoriui, neįsigijusiam Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo, kyla Turizmo įstatymo 4 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytos pasekmės.

44. Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija), nustatantis kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimu tvarką, draudimo objektą, draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką, draudimo sutarties terminą, draudimo išmokos dydžio nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą, kelionių organizatoriaus, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, draudiko teises ir pareigas, laidavimo draudimo sutarties nutraukimo tvarką, be kita ko, numatė: laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu (Aprašo 7 p.);

Apraše draudžiamuoju įvykiu laikomas kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas dėl bent vienos iš šių priežasčių, atsiradusių laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu: kelionių organizatoriaus pažymėjimo panaikinimo; kelionių organizatoriaus nemokumo; bankroto bylos kelionių organizatoriui iškėlimo, bankroto proceso neteismine tvarka pradėjimo arba likvidavimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pradėjimo; kelionių organizatoriaus, sudariusio turizmo paslaugų teikimo sutartį, kelionių organizavimo paslaugų nesuteikimo ir už turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtos sumos negrąžinimo (Aprašo 8–8.4. p.); laidavimo draudimo suma turi atitikti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus (Aprašo 10 p.); pasikeitus duomenims, pateiktiems apskaičiuojant laidavimo draudimo sumą, kelionių organizatorius privalo kreiptis į draudiką, siūlydamas patikslinti laidavimo draudimo sumą (Aprašo 11 p.); turistas per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl laidavimo draudimo išmokos turi kreiptis į Turizmo departamentą.

Teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos turi laidavimo draudimo sutarties naudos gavėjas – Turizmo departamentas (Aprašo 28 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina: turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių (Aprašo 29–29.4. p.); laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Turizmo departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui) (Aprašo 30 p.); jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti) (Aprašo 33 p.);

Turizmo departamentas vykdo kelionių organizatoriaus pareigos apsidrausti laidavimo draudimu pagal Aprašo nuostatas priežiūrą (Aprašo 50 p.); Turizmo departamentas privalo patikrinti, kad laidavimo draudimo sutartyje nurodyta laidavimo draudimo suma apskaičiuota pagal Aprašo reikalavimus ir yra pakankama kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymui užtikrinti; pareikalauti iš kelionių organizatoriaus sudaryti papildomą laidavimo draudimo sutartį arba padidinti laidavimo draudimo sumą, jeigu buvo apskaičiuota per maža laidavimo draudimo suma (Aprašo 51–51.2. p.);

Turizmo departamentas turi teisę gauti iš kelionių organizatoriaus Aprašo 15 punkte nurodytus dokumentus, prireikus – ir papildomą informaciją (Aprašo 52 p.).

45. Byloje pateiktais duomenimis, įvykus draudžiamam įvykiui – kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ nemokumui, Turizmo departamentas, įvykdęs BUAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą, nustatė konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinį dydį – 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos.

46. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

47. Akcentuotina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“ tapus nemokiam, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad „<...> nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, įvertinęs sąlygų, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą (žr., pvz., ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79), konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, ir konstatavęs visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygų buvimą, apibendrindamas nurodė, kad „<...> nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius (<...> Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti <...>“.

50. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

51. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 nurodė, kad teismas turi pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (liet. tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą).

52. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

53. Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

54. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz.,. ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte ESTT yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais, ESTT padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 p.). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr., pvz., ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 p.). ESTT nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

55. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, numato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su BUAB „Freshtravel“.

57. Dėl pareiškėjai priteistos turtinės žalos dydžio pažymėtina, jog už kelionę pareiškėja sumokėjo 3 996 Lt (1 157,32 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėja 2014 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. rugsėjo 10 d. pagal Turizmo departamento nurodymą pareiškėjai buvo grąžinta 57,36 Eur suma. Taigi, pareiškėjai negrąžinta suma sudaro 1 099,96 Eur. Pažymėtina, kad nors pareiškėja skunde nurodė, kad jai Turizmo departamentas grąžino 58,68 Eur patirtų išlaidų, bylos duomenys patvirtina, jog grąžinta buvo 57,36 Eur suma.

58. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog pareiškėja už kelionę sumokėjo 1 157,32 Eur, jai buvo grąžinta 57,36 Eur suma, o negrąžinta suma sudaro 1 099,96 Eur, pagrįstai tenkino pareiškėjos skundo reikalavimą dėl 1 098,64 Eur turtinės žalos atlyginimo.

59. Atmestini atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Pirmiausia, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja už kelionę sumokėjo 3 996 Lt, o Sutartyje nurodyta mokėtina suma už kelionę (įskaitant vizas) yra 6 474 Lt, matyti, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja neprašė priteisti už vizas sumokėto mokesčio. Be to, net jei į pareiškėjos prašomą priteisti sumą ir būtų įtrauktos vizų įsigijimo išlaidas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vizų įsigijimo išlaidos yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018 ir kt.).

60. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jos ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, pažymėtina, kad aplinkybė, jog 2014 m. lapkričio 4 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004168 nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės), kadangi pareiškėja už kelionę UAB „Cherry Media Lt“ sumokėjo 3 996 Lt (b. l. 10–14) pagal įsigytą kuponą „beta.lt“ svetainėje turizmo paslaugai gauti. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

61. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs bei taikęs materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė