2016-10-04 Nr. AB-19015-3-61-3-02089-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1663-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02089-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 8 800 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m., apie du mėnesius, buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nežmoniškomis sąlygomis. Jis buvo laikomas keturvietėse palatose, kurios nuolat būdavo perpildytos, todėl palatose vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto, nei nustatyta teisės aktuose, dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę ir praustis galėjo tik šaltu vandeniu, palatose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, sanitarinis mazgas nešvarus, jame nebuvo galima užsirakinti, langai nešvarūs ir nepraleidžia natūralios šviesos, palatos neventiliuojamos, temperatūra mažesnė nei 18 °C. Pareiškėjas teigė, kad dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, buvo baudžiamas kankinant, ir neturtinę žalą įvertino 8 800 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą (b. l. 15–17) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. birželio 27 d. iki 2006 m. birželio 29 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriuje (plotas 34,06 kv. m, 9 lovos), nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. birželio 3 d. buvo gydomas Ftiziatrijos skyriuje (plotas 7,19 kv. m, 4 lovos). Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Teigė, kad palatų įrengimas bei sanitarinės sąlygos jose visiškai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus – tai patvirtina Laisvės atėmimo vietų ligoninei 2011 m. birželio 7 d. išduotas leidimas–higienos pasas. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo faktais nepagrįstais teiginiais, samprotavimais, kad buvo kankinamas, o ne gydomas. Prašė taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 68–70) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2009 m. Atsakovo atstovas atsiliepime patikslino, kad pareiškėjas 2009 m. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo balandžio 15 d. iki birželio 3 d. Be to, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl ginčijamu laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. birželio 3 d. padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nes į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. balandžio 9 d.

Teismas nurodė, kad byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015, 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012.

Teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą vėliausiai sužinojo 2009 m. birželio 3 d., taigi skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki 2012 m. birželio 3 d., tačiau į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. balandžio 4 d. – daugiau nei dvejais metais praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimams priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. birželio 3 d. Pareiškėjui 2015 m. liepos 1 d. buvo įteiktas atsakovo atsiliepimas, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas nei skunde, nei 2015 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdyje nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalis raštu reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, pareiškėjo reikalavimui priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. birželio 3 d. jam padarytą neturtinę žalą taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne 2009 m. birželio 3 d., o 2015 m., todėl ir kreipėsi į teismą. Teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai neišversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo su jais susipažinti. Laisvės atėmimo vietų ligoninė nesuteikė žinių apie žmogaus teises. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė / nepateikė naujų nesutikimo su teismo sprendimu argumentų ar motyvų. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis Lietuvos teisės aktais, o ne Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Laisvės atėmimo vietų ligoninės) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamos administracinės bylos ypatumas pasireiškia tuo, kad (kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo) Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia, be kita ko, nuorodomis į Konvencijos nuostatas (draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis), kurios, jo teigimu, buvo pažeistos 2009 m., apie du mėnesius, laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nežmoniškomis sąlygomis. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. birželio 3 d. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje periodas (laikotarpis) nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojamas (ši aplinkybė yra patvirtinta byloje esančiais įrodymais), taip pat pažymėtina, kad į teismą su šiuo skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 8 d. (išsiųstas iš pataisos įstaigos), t. y. praėjus beveik šešeriems metams nuo jo paminėto gydymo pabaigos. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. birželio 3 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad senaties institutas nėra numatytas Konvencijos, todėl nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai, pagal savo pobūdį, negali būti tapatinami su konkrečiais senaties termino praleidimo priežasčių svarbumą patvirtinančiais įrodymais, nes, pirma, jų atsiradimo (pareiškėjo nurodyto suvokimo apie tam tikrus pažeidimus) laike aspektu jie neturi ieškinio senaties instituto taikymui būtino apibrėžtumo, antra, jie kertasi su Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl įstatymo nežinojimo reikšmės.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 8 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už visą jo nurodytą laikotarpį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai jam nebuvo žinomi, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nesuteikė žinių apie žmogaus teises. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) šiuo atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo paduotą skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė