2020-08-26 Nr. AB-15613-3-64-3-00813-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-824-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00813-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Č. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 (toliau – ir skundžiamas raštas); 2) panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. cspr1-43 (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti iš VĮ Registrų centro Šiaulių filialo ir VĮ Registrų centro solidariai turtinės žalos po 241 448,87 Eur, o neturtinės žalos po 1 000 000 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialas nevykdė Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, ir įrašė neegzistuojančius duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nevykdė Registrų įstatymo reikalavimo – įregistruoti nekilnojamąjį turtą tik esant tvarkingiems dokumentams. Pareiškėjas teigė, kad VĮ Registrų centras atliko registraciją esant nepasirašytiems nuosavybės teisių atkūrimo planams, atlikti kadastriniai matavimai neatitiko žemės sklypų dydžių. Nebuvo kreipiamas dėmesys į parašytus protestus, esant nesutapimams nebuvo atliekami iš naujo kadastriniai matavimai, kaip to reikalavo įstatymas. Nurodė, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos į žemės sklypus, kurių paskirtis – mažaaukščių namų statyba. Turėjo būti paruošti detalieji planai žemės sklypus panaudoti pagal paskirtį, tačiau tokie detalieji planai neparuošti iki šiol. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas skundžiamame rašte piktybiškai nenurodė, jog nėra paruošti detalieji planai, VĮ Registrų centras skundžiamame rašte nurodė tik jam galinčių priklausyti sklypų dalis, kurios nepatvirtintos planais ir kadastro žemėlapio ištrauka. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija Sprendimu nusprendė palikti galioti skundžiamą raštą, tačiau savo sprendime nenurodė kodėl atsisakė vykdyti privalomą antstolio nurodymą, nepareikalavo nutraukti daugkartinius Registrų ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų pažeidimus, neįvertino pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo trūkumų, neatsakė kada bus galima žemės sklypus naudoti pagal paskirtį, kodėl pakartotinai neatlikti kadastriniai matavimai. Pareiškėjo nuomone, VĮ Registrų centro Šiaulių filialas ir Centrinis registratorius privalėjo patikrinti viską ir pašalinti trūkumus.

3. Atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 4 d. gavo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą Nr. (31.3E)-, kuriuo buvo persiųstas pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymas. Pareiškėjas Valstybinės mokesčių inspekcijos prašė išduoti pažymų, gautų iš VĮ Registrų centro, kopijas, nes, jo teigimu, „neteisėtai skaičiuojami mokesčiai už neegzistuojantį turtą“. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas skundžiamu raštu informavo pareiškėją, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi institucija, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perduoda nuosavybės teisių atkūrimo bylą kadastro tvarkytojui, kuris Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka įrašo duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad vadovaujantis aukščiau nurodytu įstatymu, iš institucijų gavęs dokumentus apie pareiškėjo atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus, atsakovas duomenis apie šiuos žemės sklypus įrašė Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Institucijų sprendimai, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, yra nenuginčyti ir galiojantys. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Centriniam registratoriui pateiktame skunde reikalavo išregistruoti žemės sklypus, kurių dalys nuosavybės teise priklauso ir kitiems asmenims. Pareiškėjas su tokiu reikalavimu nesikreipė į VĮ Registrų centro Šiaulių filialą ir neprašė pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant žemės sklypus. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą taip pat nepagrįstas. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo ar Centrinio registratoriaus veiksmų, nepateikė įrodymų dėl priteistinos žalos dydžio, patirtą žalą patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų, kurių pagrindu įmonei galėtų būti taikoma atsakomybė.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartimi įtrauktas atsakovu ir pašalintas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

6. VĮ Registrų centras nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo priėmimo faktiniai ir teisiniai argumentai yra išdėstyti, jis pagrįstas galiojančių teisės aktų nuostatomis, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Šiaulių filialą, iš esmės prašė suteikti informaciją (duomenis), t. y. šiuo prašymu nebuvo prašoma netikslius ir klaidingus duomenis patikslinti ir ištaisyti ar neišsamius papildyti pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį, nebuvo ginčijamas registro įrašų teisėtumas pagal Nekilnojamojo turto registro 4 straipsnį ar nebuvo prašoma atlikti kitus veiksmus Nekilnojamojo turto registro įstatymo prasme. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, įvertinusi pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, skundžiamo rašto turinį ir priėmimo pagrindus, konstatavo, kad atsakovas išsamiai ir motyvuotai, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą ir į jį tinkamai atsakė, priimtas raštas nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų, nusprendė, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. VĮ Registrų centras nustatė, kad nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti papildomus veiksmus. Taip pat nurodė, jog byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie prieštarautų teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo patirta žala buvo menama, jos turėjimas nebuvo pagrįstas jokiu dokumentu.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. spalio 17 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 panaikinimo, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. cspr1-43 panaikinimo, nutraukė, bei pareiškėjo A. Č. skundą likusia apimtimi atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijamas raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius.

9. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad institucija, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perduoda nuosavybės teisių atkūrimo bylą Kadastro tvarkytojui. Kadastro tvarkytojas Kadastro nuostatų nustatyta tvarka duomenis įrašo į Nekilnojamojo turto kadastrą.

10. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad teismui skundžiamu raštu VĮ Registrų centro Šiaulių filialas tik nurodė, kokie įrašai bei kokiu pagrindu yra padaryti Nekilnojamojo turto registre. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas sprendimų, kurių pagrindu padaryti minėti įrašai Nekilnojamojo turto registre, teismui neginčijo. Įvertinęs skundžiamo rašto turinį teismas sprendė, jog šis atsakovo raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. Tai yra informacinio pobūdžio dokumentas (atsakymas) į jo prašymą, adresuotą Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuris iš esmės negali būti siejamas su pareiškėjo tariamai pažeistų teisių gynimu ABTĮ reglamentuojamame administraciniame procese. Skundžiamu raštu atsakyta į pareiškėjo prašymą, jame nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, nesuformuluotas joks akivaizdus atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valinis pareiškėjui skirtas patvarkymas, juo nėra keičiama pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis. Atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas VĮ Registrų centro Šiaulių filialo skundžiamu raštu buvo tinkamai informuotas apie Nekilnojamojo turto registre padarytus įrašus.

11. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šios bylos faktinę situaciją, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu į teismą dėl skundžiamo rašto panaikinimo. Teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialo skundžiamas raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė, t. y. skundžiamas raštas nelaikytinas individualiu teisės aktu, o toks raštas negalėjo būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pareiškėjo nesutikimas su informacinio pobūdžio rašto turiniu buvo subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, kuri savaime nelėmė minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pareiškėjas skunde dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo teigė, jog jam turėjusį priklausyti turtą 241 448,87 Eur nurodė Teisingumo ministerija 2018 m. vasario 20 d. rašte Nr. (1.23)7R-1339, neįvertinus visų sklypų kainos ir jų panaudojimo galimybių. Pareiškėjo teigimu, VĮ Registrų centras skundžiamame rašte nuslėpė nusikalstamas veikas, nepaaiškino kur ir kaip dingo jam, A. Č., teismo priteista žemė, kodėl nėra sklypų kadastro žemėlapyje, kodėl nevykdomi antstolio nurodymai, neįvardino, kokiais planais pagrįstos sklypų dalys ir kaip jas būtų galima panaudoti pagal paskirtį. Teigė, jog raštas yra niekinis ir parašytas nuslėpti žemės sklypų dingimą ir neteisėtą mokesčių ir delspinigių rinkimą. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos solidariai po 1 000 000 Eur, nurodė, kad padaryta žala yra žymiai didesnė, prarasta sveikata, dėl mokesčių inspekcijos traumuojančio poveikio jo motinai išsivystė senatvinė psichozė, brolis taip pat mirė be laiko, nes visą laiką turėjo mokėti neteisėtus mokesčius.

13. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

14. Šiuo sprendimu teismui nustačius, jog pareiškėjo skundžiami atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens raštai yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, teismas konstatavo, kad šioje byloje atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinų viešosios (valstybės) atsakomybės, sąlygų, nebuvo įrodyti. Taip pat atmesti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas savo rašte nuslėpė nusikalstamas veikas, nepaaiškino kur ir kaip dingo pareiškėjui priteista žemė, neįvardino, kokiais planais pagrįstos sklypų dalys. Kaip buvo matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas skundą padavė ne atsakovui, o Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, o ši skundą persiuntė atsakovui. Teismo vertinimu, atsakovas savo kompetencijos ribose išsamiai atsakė, pateikė informaciją būtent tokią, kokios pareiškėjas klausė. Nors pareiškėjas nurodė, jog nurodytas turtas neegzistuoja, teismas pažymėjo, jog duomenys, kaupiami VĮ Registrų centre, yra tik priimtų sprendimų, kuriais sukuriama ar panaikinama nuosavybė, išviešinimas, ir patys savaime turtinių teisių nesukuria. Šiuo atveju turtines teise sukuria sprendimai, kurių pagrindu yra padaromi atitinkami įrašai VĮ Registrų centre, tačiau šioje byloje nei sprendimai, nei patys įrašai ginčijami nebuvo. Teismas pabrėžė, kad nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

15. Pagal teismų praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatinėjant žalos faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad reali žala, kurią pareiškėjas skundo argumentais įrodinėjo patyręs, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta. Nors pareiškėjas teigė patyręs išgyvenimus, tačiau šioje byloje nebuvo nustatyta, jog atsakovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti. Atsižvelgęs į tai, teismas neturtinės žalos nepriteisė.

III. 16. Pareiškėjas A. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Taip pat nurodo, kad dėl žalos atlyginimo pateiks papildomus prašymus ir prašo suinteresuotu asmeniu įtraukti Genocido ir rezistencijos centrą, bei skirti nemokamą teisinę pagalbą.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl nepagrįstai didelių mokesčių skaičiuojamų pagal VĮ Registrų centro pateikiamus duomenis. Pareiškėjas kreipimesi nurodė, kad VĮ Registrų centro pateikiami mokestiniai duomenys neatitinka kadastrinių matavimų žemėlapio ištraukos, nes jis įrašė neegzistuojančius žemės sklypus į Nekilnojamojo turto kadastrą, VĮ Registrų centras privalėjo iš naujo atlikti kadastrinius matavimus, o ne didinti žalą, bei VĮ Registrų centro Šiaulių filialas nevykdo Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų.

18. Pareiškėjas pažymi, kad nors byla sudėtinga, bet pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjas teigia, kad Teisingumo ministerija nurodė jam turėjusio priklausyti turto dydį – 241 448,87 Eur. Nurodo, kad neteisėtų mokesčių naštą patiria visi pretendentai. Tvirtina, kad VĮ Registrų centras neteisėtai, nepaisydamas įstatymų reikalavimų įvykdė nusikalstamas veikas: išregistravo teisiškai registruotą ūkį, panaikino registruotą žemės nuosavybę V. Č. vardu, privačią nuosavybę išdalino kitiems asmenims, neįvykdė Ministro pirmininko 2003 m. vasario 28 d. pavedimo ir Konstitucinio Teismo 1994 m. ir 2002 m. balandžio 2 d. nutarimų. Buvo užimti ir užstatyti žemės sklypai dar neatsilyginus už negrąžintą žemę. Pareiškėjo nuomone, VĮ Registrų centras piktybiškai nuslėpė nuo teismo žemės trūkumą ir tapo nusikaltimo bendrininku. Be to, VĮ Registrų centras nepateikė teismui išaiškinimo, kodėl atlikus geodezinius darbus išaiškėjo žemės trūkumas – 1,3866 ha.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepriėmė nutarties skirti man nemokamą teisinę pagalbą priklausančią jam pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnį. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. kovo 30 d. pateiktoje informacijoje nurodyta, kad pareiškėjui atliekamos išskaitos. Be to, antstoliai areštavę visą pareiškėjo turtą, taip pat ir tą, kurio nėra. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra politinis kalinys.

21. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 27 d. pateiktame rašytiniame paaiškinime nurodo, kad VĮ Registrų centras pasikeitus VĮ Registrų centro Šiaulių filialo statusui nesiėmė jokių priemonių, jog nebūtų vykdomos priemonės apsunkinančios nuosavybės teisių atkūrimą į visą žemės sklypą, neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Šiame paaiškinime pareiškėjas prašo priteisti: 482 897,74 Eur turtinės žalos, už kiekvieną nupjautą vaismedį – 2,5 Eur, už negrąžintą arą žemės – 10 000 Eur, sumokėtus žemės mokesčius. Prašo atsakovu skirti Lietuvos Respubliką, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, įpareigoti Generalinę prokuratūrą ginti visuomeninį interesą, suinteresuotu asmeniu įpareigoti Valstybės turto fondą, bei priteisti 5 000 000 Eur. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 9 d. rašytiniame paaiškinime nurodo, kad V. Č. testamentas negalėjo būti sudarytas, toliau vykdomi neteisėto paveldėjimo veiksmai VĮ Registrų centre, išduodamos pažymos apie žemės sklypus, kurių nėra ir prašo įtraukti į bylą atsakovais nurodytus fizinius asmenis. Pareiškėjas 2020 m. sausio 23 d. rašytiniame paaiškinime prašo išreikalauti iš VĮ Registrų centro žemės sklypo Nr. 112 Šiaulių mieste atliktus kadastrinius matavimus, kartu su istorija.

22. Atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas (teisių ir pareigų perėmėjas VĮ Registrų centras) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas nurodo, kad pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, todėl pirmosios instancijos teismas patenkino atsakovo prašymą ir išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, vadovaudamasis ABTĮ 78 straipsnio 5 dalimi.

24. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas teigia, kad teismo sprendimo dalis, kuria nutraukiama administracinė byla dėl skundžiamo rašto ir Sprendimo yra atitinkanti teisės aktams, motyvuota, priimta atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, o teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek ir neturtinę), taip pat yra pagrįsta ir teisėta, nes pareiškėjas neįrodė nei realios žalos, kurią yra neva patyręs dėl atsakovo veiksmų, nei neteisėtų atsakovo veiksmų, įregistruojant duomenis Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas nurodo, kad kiti argumentai bei motyvai, dėl kurių atsakovas prašo atmesti apeliacinį skundą, yra pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti atsakovo 2018 m. liepos 20 d. atsiliepime į patikslintą skundą Nr. (8.4.3.)ŠG-1465 bei trečiojo asmens 2018 m. liepos 23 d. atsiliepime į patikslintą skundą Nr. (1.1.4.)s-6829, motyvai yra tie patys, todėl jų nebekartoja. Dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų atsakovas nepasisako, nes teigia, kad jie nėra susiję su ginčijamo teismo sprendimo priėmimu. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl yra teisingas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimo, kuriuo administracinė byla dalyje dėl VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. cspr1-43 panaikinimo nutraukta, bei pareiškėjo skundas dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. Č. 2017 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu (b. l. 93), kuriuo prašė „išduoti pažymų kopijas gautas iš Registrų centro“. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija šį pareiškėjo paklausimą persiuntė VĮ Registrų centrui (b. l. 92). Atsakovas skundžiamu raštu informavo pareiškėją, kad teritorinis registratorius – VĮ Registrų centro Šiaulių filialas, gavęs dokumentus apie A. Č. atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka padarė įrašus Nekilnojamojo turto registre, bei nurodė, kokie įrašai apie kokį pareiškėjo turtą yra padaryti. Nesutikdamas su šiuo atsakovo raštu pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 18 d. skundu kreipėsi Centrinį registratorių. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija Sprendime (b. l. 6–7) nurodė pareiškėjui, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialas pareiškėjui suteikė išsamią informaciją apie atliktus veiksmus, jų pagrindus, taip pat paaiškino teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto kadastrą / registrą nuostatas, susijusias su procedūrų atlikimu. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija įvertino, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialo atsakymas yra informatyvus ir aiškus.

27. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu, todėl bylą dalyje dėl skundžiamo rašto ir Sprendimo panaikinimo, nutraukė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad reali žala, kurią pareiškėjas skundo argumentais įrodinėjo patyręs, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino visų jo nurodytų ir bylai aktualių aplinkybių.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių argumentų, kodėl, jo nuomone, ginčui teisingai išspręsti yra būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių kliūčių, dėl kurių jis ar kiti bylos proceso dalyviai savo paaiškinimų negalėjo pateikti teismui raštu. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka tik todėl, jog pareiškėjas, kuris buvo tinkamai informuotas, nedalyvavo teismo posėdyje, todėl teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. posėdžio metu, atsakovo atstovo prašymu, priėmė sprendimą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 133–135). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad, administracinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą galėtų būti pažeista arba būtų sudarytos reikšmingos kliūtys teismui teisingai išnagrinėti bylą, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

31. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Atsižvelgus į šios nutarties 31 punkte išdėstytus argumentus bei teismų praktiką, šioje proceso stadijoje netenkintini ir pareiškėjo prašymai įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Genocido ir rezistencijos centrą ir / ar Valstybės turto fondą, atsakovais Lietuvos Respubliką ir / ar nurodytus fizinius asmenis, kadangi tokio pobūdžio procesinius klausimus sprendžia pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 33 str. 5 d., 67 str. 1 d.).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, remiantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenagrinės pareiškėjo apeliaciniame skunde ir paaiškinimuose iškeltų naujų reikalavimų (įpareigoti Generalinę prokuratūrą ginti visuomeninį interesą, priteisti nurodytas sumas ir 5 000 000 Eur, išreikalauti iš VĮ Registrų centro žemės sklypo kadastrinius matavimus), kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

34. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą.

35. Iš pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymo, pateikto Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekcijai, kuris buvo persiųstas valstybės įmonei Registrų centrui, turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė ne skundą, kuriuo turėtų būti apgintos jo teisės ir teisėti interesai, o prašymą dėl pažymų kopijų ir informacijos pateikimo.

36. Kadangi atsakovas gavo pareiškėjo kreipimąsi su prašymu dėl informacijos suteikimo, todėl skundžiamu raštu Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas tik nurodė, kokie įrašai bei kokiu pagrindu yra padaryti Nekilnojamojo turto registre. Iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad atsakovas, atsakydamas pareiškėjui, atsakė ir į jam rūpimą klausimą dėl Nekilnojamojo turto registre nurodyto įregistravimo pagrindo (teritorinis registratorius gavęs duomenis apie A. Č. atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka padarė įrašus Nekilnojamojo turto registre), nurodė kokie įrašai ir pagal kokius nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui priimtus sprendimus buvo padaryti.

37. Iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo pateikta informacija, iš esmės ginčija Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atliktą registraciją ir siekia, kad atsakovas atliktų kadastrinius matavimus ir pakeistų duomenis, pareiškėjo nuomone, neegzistuojančių žemės sklypų, kurie buvo įregistruoti vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

38. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog atsakovas įvertintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes, dėl kurių jis teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai Nekilnojamojo turto registre įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys, tačiau tokie Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo veiksmai gali būti ginčijami, paduodant skundą teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, kritikuodamas skundžiamą raštą, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, nenurodo teisės aktų, kurie įgalintų atsakovą atlikti veiksmus, kuriais būtų paneigti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys, kurie pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamojo turto registro 4 straipsnį laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje.

39. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, sprendžiant, kad pareiškėjui buvo tinkamai ir išsamiai atsakyta į jo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, skundžiamo rašto turinį, atsižvelgdama į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas viešojo administravimo subjektas turi teisę ir pareigą pateikti tik disponuojamą informaciją, konstatuoja, kad atsakovas pareiškėjui pateikė jo prašymo turinį atitinkančią informaciją, į klausimą atsakė pagal disponuojamą informaciją. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundas netenkintinas.

41. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padaryta išvada, kad skundžiamas raštas ir Sprendimas yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. Skundžiamu raštu yra pateikta pareiškėjui prašoma informacija ir pasisakyta dėl kitų pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių, taip pat, šis raštas nepažeidžia įstatymų ir kitų teisės aktų, atsakovas kompetencijos neviršijo, todėl skundžiamas raštas pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui neturi.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (žr., pvz., 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–1283/2008, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–1669/2008 ir kt.).

43. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija įvertinusi tai kas išdėstyta daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, jog skundžiamas raštas teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, jo skundas turi būti atmestas.

44. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pastebėjo, kad šiuo atveju turtines teises sukuria sprendimai, kurių pagrindu yra padaromi atitinkami įrašai registruose ir kurių pareiškėjas neginčija. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą. Nenustačius žalos padarymo, nėra pagrindo nustatyti ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų ir žalos.

45. Pabrėžtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir pareiškėjo išdėstytas pretenzijas, likę pareiškėjo dėstomi faktai ir argumentai apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pertekliniai ir neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl plačiau neanalizuotini.

46. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Regionų apygardos administracinis teismas ne visai teisingai motyvavo priimtą sprendimą ir išdėstė jo rezoliucinę dalį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir sprendimo rezoliucinė dalis keistini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria administracinės bylos dalis dėl valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 panaikinimo, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. cspr1-43 panaikinimo, nutraukta, panaikinti ir šioje dalyje skundą atmesti.

Likusioje dalyje Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Gintaras Kryževičius Virginija Volskienė