2020-06-03 Nr. AB-11391-3-61-3-00888-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-232-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00888-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, kaupėsi drėgmė, tualetas buvo nuo senas, atviras, tupimas, todėl neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas dar su vienu asmeniu, todėl trūko laisvo ploto. Kamerose buvo prastas apšvietimas, tai kenkė regėjimui. Pareiškėjas teigė, kad dėl kamerose esančios drėgmės buvo šalta, jis jautė spaudimą. Buvo pažeidžiami higienos normų reikalavimai, nes kameroms buvo reikalingas remontas, lubos – tik atviros plytos, o ant sienų kaupėsi pelėsis ir grybelis. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas kamerose, kurios skirtos karantinui, t. y. atvykstantiems ir išvykstantiems. Kameros nuo Nr. 104 iki 125 neatitiko žmogiškų reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, diskomfortą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas 2017 m. rugsėjo 25 d., nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 9 d.. Pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis.

Lukiškių TI-K nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų įrengimas Lukiškių TI-K atitinka reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama, todėl negali būti nustatyti skunde nurodyti pažeidimai dėl ploto trūkumo. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), kurioje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv.

m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, reikalavimus. Kamerų apšvietimas įrengtas pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punkto reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą tenkino iš dalies, t. y., priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kaip suimtasis, Lukiškių TI-K buvo laikomas 2017 m. rugsėjo 25 d., nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 9 d. (2017 m. lapkričio 10 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m.) vienas, 2017 m. rugsėjo 29 d. – 2017 m. spalio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 109 (plotas 7,31 kv. m.) – 2 asmenys, 2017 m. lapkričio 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 121 (plotas 7,38 kv. m.) vienas, iš viso – 5 dienas.

7. Teismas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, sprendė, kad skaičiuojant minimalų pareiškėjui tekusį plotą gyvenamojoje kameroje būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui. Pagal Lukiškių pateiktus duomenis, atėmus iš bendro kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), pareiškėjui tenkantis plotas nacionalinėje teisėje nustatytos minimalios 3,6 kv. m ribos neatitiko iš viso 3 paras – 2017 m. rugsėjo 29 d. – 2017 m. spalio 1 d., kuomet pareiškėjui tenkantis asmeninis plotas kameroje buvo 3,38 kv. m. Todėl teismas konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto 3 paras.

8. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 29 d. rašte Nr. 24-2423 nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta 1,5 m pertvara, nuo 2017 metų įrengtos užuolaidos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį, t. y. 5 paras, buvo laikomas kameroje, kur sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir konstatavo, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo.

9. Teismas aptarė HN 134:2015 reikalavimus, susijusius su vėdinimu, apšvietimu, temperatūra. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, nes kamerų langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

10. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VSC) 2017 m. balandžio 3 d. patikrinimo akto Nr. PA. 10-398 (16.17.7.10.12) nustatė, kad kameros Nr. 109 ir Nr. 111, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, skirtos laikomų asmenų apgyvendinimui, jose yra įrengtas natūralus apšvietimas, todėl HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. VSC 2017 m. balandžio 10 d. patikrinimo aktu Nr. P.A.10-472 (16.16.8.10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 109, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, išmatuota oro temperatūra buvo 18,5 °C, santykinė oro drėgmė 57,1 proc. ir tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. VSC patikrinimų aktai patvirtina, kad juose užfiksuoti duomenys nesusiję su pareiškėjo ginčijamu laikotarpiu, o kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 109, 111, 121), pažeidimų nenustatyta. Teismas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas, yra karantino, atmetė kaip nepagrįstus.

11. Pareiškėjas dėl laikymo sąlygų 2017 metais su skundais ar prašymais nesikreipė. Teismas vertino, kad skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti ir juos atmetė.

12. Teismas, atsižvelgęs į nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę (pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo trumpą laikotarpį ir per visą šį laikotarpį buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 60 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo A. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad teisės aktai nenumato pareigos atitverti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, todėl iš esmės Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nustatyti nepagrįstai. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

15. Pareiškėjas A. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K buvo neatitinkančios teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, apeliacinis skundas nepagrįstas, jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pagal suformuotą teismų praktiką, pareiškėjas privalo nurodyti pakankamai detalizuotas kalinimo sąlygas, o įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Pareiškėjas neprivalo įrodinėti neturtinės žalos, kadangi ji iš esmės yra akivaizdi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje kilo ginčas dėl 300 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. Č. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 25 d., nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 9 d., atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

20. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakyme) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pažeidimą, kad 3 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą 3,6 kv. m normatyvą, nepagrįstai iš kameros ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą ir, atitinkamai, nepagrįstai konstatavo, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teises. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas 7,38 kv. m ir 7,45 kv. m ploto kamerose vienas, o 7,31 kv. m kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl jam teko nuo 3,66 iki 7,45 kv. m ir Įsakymo 1.3.1 punktas pažeistas nebuvo.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo tardymo izoliatorių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi. Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovo pateikti duomenys apie užuolaidų įrengimą 2017 m. Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nagrinėjamoje byloje vienareikšmiškai nepatvirtina, kad jos buvo įrengtos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būtent jo laikymo jose metu. Įvertinusi pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo laikomas iš esmės visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 5 paras. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini.

23. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nacionalinės teisės pažeidimą dėl pareiškėjui tekusio per mažo kameros ploto, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas neilgą laiką, su pertraukomis, pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydis atitinkamai mažintinas, priteisiant pareiškėjui 20 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 20 Eur (dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė