2021-01-13 Nr. AB-1278-3-64-3-02408-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-138-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02408-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. A. ir V. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A. ir V. E. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. L., J. E. ir valstybės įmonei Valstybės žemės fondas dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai R. A. ir V. E. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 31S-23-(14.31.1) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. E.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nustatyta vandens telkinio vertė bei piniginė kompensacija už išperkamą vandens telkinį yra 8 756 Eur, ir įpareigoti atsakovą pakeisti šioje dalyje nustatytą vandens telkinio vertę bei piniginę kompensaciją už išperkamą vandens telkinį nustatant 56 000 Eur.

2. Pareiškėjai skunde ir patikslintame skunde nurodė bei teismo posėdžių metu paaiškino, kad jų motina Z. E. 1991 m. spalio 22 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. E. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 27,36 ha (duomenys neskelbtini) ežerą. Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 24 d. gavo NŽT 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. E. Nr. 31S-23-(14.31.3), kuriame nuspręsta atkurti nuosavybės teises į Z. E. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 27,36 ha vandens telkinio atlyginant pinigais 7 223 Eur.

Pareiškėjai teigė, kad atsakovas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numatė, kad pilietis „iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. <...> Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo, būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.” Analogiška nuostata galiojo ir skundžiamo akto priėmimo metu.

Detalizuodama aptartą nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų” 3 punktu nustatė, jog „iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu”.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Kaip pažymima teismų praktikoje, ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą.

Taigi ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.

3. Pareiškėjai nurodė, kad Z. E. 1991 m. prašyme aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl ji ir jos teisių perėmėjai galėjo pagrįstai tikėtis, jog jos prašymo pagrindu bus atkurtos nuosavybės teisės. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius Z. E. 2003 m. kovo 24 d. tik informavo apie tai, kad ji gali pakeisti kompensavimo už negrąžinamą ežerą būdą, tačiau nenurodė, kokius kompensavimo būdus ji gali rinktis, t. y. faktiškai nepasiūlė Z. E. nuosavybės teisių atkūrimo būdo. NŽT Sprendimu nuspręsta atkurti nuosavybės teises į Z. E. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 27,36 ha vandens telkinio atlyginant pinigais 7 223 Eur.

4. Pareiškėjai nurodė, kad besibaigiant teismo procesui, NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31VĮ-1131-(14.31.2) dalis ginčijamo sprendimo buvo pakeista, nustatant, kad 27,36 ha vandens telkinio vertė yra 8 756 Eur. Pareiškėjų nuomone, buvusio savininko nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto vandens telkinio vertės apskaičiavimas neatitinka jo vidutinės rinkos vertės. Kaip matosi iš į bylą pateiktos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ober-Haus“ konsultacijos dėl galimos vandens telkinio vertės, 27,36 ha vandens telkinio kaina 2019 m. sausio 9 d. galėtų būti 56 000 Eur. Taigi pareiškėjams atlyginant už negrąžinamą vandens telkinį tik 8 756 Eur, yra pažeidžiamos jų teisės, teisėti lūkesčiai bei lygiavertiškumo principas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga.

5. Pareiškėjai pažymi, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama.

6. Pareiškėjai teismo posėdyje nurodė, kad sutinka su skundžiamo sprendimo dalimi atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, tačiau nesutinka su atsakovo Sprendime nurodoma atlygintina suma, kuri, jų manymu, turėtų būti apskaičiuojama pagal UAB „Ober-Haus” konsultaciją.

7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė ir teismo posėdyje atstovė paaiškino, kad skunduose nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti pareiškėjų skundžiamo Sprendimo dalį ir nustatyti pareiškėjų siūlomą 56 000 Eur kompensacijos sumą, nes siūloma kompensacijos nustatymo (apskaičiavimo) tvarka nėra numatyta teisės aktuose. NŽT 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 31 S-23-(14.31.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. E., a. k. 41207120611” buvo atkurtos nuosavybės teisės Z. E. į jai tenkantį buvusio savininko J. E. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 27,36 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais. Nustačius padarytą klaidą dėl valstybės išperkamo vandens telkinio vertei apskaičiuoti neteisingai taikyto žuvų produktyvumo koeficiento (Kž), NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31VĮ- 1131-(14.31.2.) Sprendimas buvo pakeistas ir jame nurodyta teisingai apskaičiuota valstybės išperkamo vandens telkinio vertė – 8 756 Eur. Už 27,36 ha ploto valstybės išperkamą vandens telkinį, kurio neindeksuota vertė 8 756 Eur, atlyginama pinigais. Sprendime nurodytą vertę (8 756 Eur) indeksavus indeksu 1,6, išmokamos piniginės kompensacijos suma sudarys 14 009,60 Eur. Buvusio savininko J. E. pagal 1940 m. birželio 4 d. užpardavimo sutartį iš D. Z. įsigytas ir nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytas 27,36 ha ploto buv. (duomenys neskelbtini) ežeras (kurio nuosavybės teise valdymo faktas buvo nustatytas Šiaulių rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-1228/1998) patenka į (duomenys neskelbtini) tvenkinio, esančio Šiaulių rajone, ribas. Pretendentė Z. E. 1991 m. spalio 22 d., 1999 m. vasario 25 d. prašymuose prašė grąžinti 27,36 ha ploto ežerą natūra, šiuose ir kituose prašymuose buvo nurodžiusi, kad jos netenkina nuosavybės teisų atkūrimas lygiaverčiu vandens telkinio, žemės, miško plotu, kompensacija ar kiti būdai.

9. Atsakovas citavo Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 21 straipsnio 5 dalį, Kompensacijų įstatymo 3 straipsnį, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus telkinių plotų patvirtinimo” (duomenys neskelbtini) tvenkinys buvo įrašytas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą. Pripažinus netekusiu galios minėtą Vyriausybės nutarimą, (duomenys neskelbtini) tvenkinys nurodytas valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašo patvirtinimo Kompensacija už valstybės išperkamą vandens telkinį yra apskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” (toliau – ir Nutarimas Nr. 205), kurio 4.2.1 papunktyje nustatyta, kad valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą). Lygiavertiškumo nustatymo metodikos 10 punkte nustatyta, kad vandens telkinių vertė ir lygiavertiškumas nustatomi pagal šiuo nutarimu patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 13 priedą, kurio duomenys užpildomi vadovaujantis Vandens telkinio vertės apskaičiavimo aprašu (Žemės įvertinimo metodikos 14 priedas). Vandens telkinio vertės apskaičiavimą, parengtą 2019 m. balandžio 9 d., į bylą pateikė trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondo atstovai. Žemės įvertinimo metodikos 6 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės (be vertės priedo dėl inžinerinių statinių), miško žemės ir vandens telkinių vertė nuo 1995 m. vasario 1 d. indeksuojama indeksu 1,6. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodoma neindeksuota vertė, skundžiamame 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Nr. 31S-23 nurodyta valstybės išperkamo vandens telkimo vertė (8 756 Eur) indeksuojama koeficientu 1,6, todėl Z. E. turto paveldėtojams išmokamos piniginės kompensacijos suma sudarytų 14 009,60 Eur.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog ne tik turto grąžinimas natūra, bet ir teisinga kompensacija užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 3 d. nutarime „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” pažymėjo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. NŽT nuomone, 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Nr. 31S-23 nurodyta vandens telkinio vertė ir piniginė kompensacija yra teisinga, nes ji apskaičiuota teisės aktų (Kompensacijų įstatymo 3 straipsnio ir Nutarimo Nr. 205) nustatyta tvarka, o pareiškėjų siūloma nustatyti 56 000 Eur kompensacija pagal UAB „Ober-Haus” pateiktą konsultaciją dėl galimos turto kainos rinkoje negali būti taikoma, nes toks valstybės išperkamo vandens telkinio vertės apskaičiavimas nėra numatytas vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras Lietuvos Respublikos piliečiams. Teisės aktai nenumato galimybės atlyginant už valstybės išperkamą vandens telkinį kompensuoti kainą, nustatytą atlikus individualų turto vertinimą. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija negali būti įpareigojama apskaičiuoti ir išmokėti kitokią kompensaciją už valstybės išperkamą vandens telkinį, nei tą, kuri turi būti apskaičiuojama vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Kompensacijų įstatymo 3 straipsniu ir Nutarimu Nr. 205.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės žemės fondas atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

12. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje nurodė, kad su pareiškėjų patikslintu skundu nesutinka, nes nei vienoje Metodikoje nėra nurodyta, jog turi būti atlyginama pagal rinkos kainą.

13. Tretieji suinteresuoti asmenys D. L. ir J. E. atsiliepimų į pareiškėjų skundą nepateikė.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl NŽT 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 31S-23-(14.31.3) (pakeisto NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31VĮ-1131-(14.31.2.), teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai skunde ginčijo nurodytą sprendimą ne tik dėl piniginės kompensacijos dydžio, bet ir dėl atkūrimo būdo, dėl to, kad skundžiamu aktu nuosavybės teisės į 27,36 ha vandens telkinio buvo atkurtos atlyginant pinigais, o ne natūra (kaip savo prašymuose atsakovui pageidavo pareiškėjai ir pareiškėjų motina Z. E.).

16. Teismas nustatė, kad Z. E. (mirusi 2003 m. lapkričio 19 d.) 1991 m. spalio 22 d. prašyme, pateiktame Šiaulių rajono Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, buvo pareiškusi valią susigrąžinti natūra 50,1 ha žemės ir ežerą. Z. E. 1999 m. vasario 25 d. su prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą ir prašė grąžinti 27,36 ha ploto ežerą natūra; prašyme nurodė, kad jos netenkina nuosavybės teisių atkūrimas lygiaverčiu vandens plotu.

17. Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus telkinių plotų patvirtinimo” patvirtino valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotus. Pagal šį nutarimą 421,8 ha dydžio (duomenys neskelbtini) tvenkinys (į kurį įeina ir Janulaičių ežeras) buvo įrašytas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą. Taigi (duomenys neskelbtini) ežerui ((duomenys neskelbtini) tvenkiniui) Vyriausybės nutarimu suteiktas valstybinės reikšmės vandens telkinio statusas ir jis priskirtinas valstybės išperkamiems vandens telkiniams. Atsižvelgiant į tai, taikytina Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad tuo atveju, kai nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

18. Teismas nustatė, kad NŽT nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Šiaulių rajone sprendimų priėmimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugsėjo 18 d. posėdyje, atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) ežeras ((duomenys neskelbtini) tvenkinys) priskirtas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, nutarta priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. E. kompensuojant pinigais už buvusio savininko J. E. nuosavybės teisėmis valdytą 27,36 ha vandens telkinį (vertė 7 223 Eur), buvusį (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone. NŽT 2018 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą Nr. 31S-23-(14.31.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. E.“ (skundžiamas aktas), atlyginant kitais būdais – pinigais už 27,36 ha vandens telkinį (vertė 7 223 Eur). NŽT Šiaulių skyriaus vedėjas 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31 VĮ- 1131-(14.31.2.), atsižvelgdamas į VĮ Valstybės žemės fondo Šiaulių žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. raštu Nr. S-4082 „Dėl kompensacijos už valstybės išperkamą žemę gauti, parengtos dokumentų bylos perdavimo“ pateiktus Vandens telkinio vertės apskaičiavimo duomenis, pakeitė NŽT 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 31S-23-(14.31.3.) ir jame vietoje klaidingai apskaičiuotos vandens telkinio vertės – 7 223 Eur įrašė naujai apskaičiuotą vertę – 8 756 Eur. Šią vertę indeksavus 1,6 indeksu, pareiškėjams išmokamos piniginės kompensacijos suma, kaip nurodo atsakovas, sudarys 14 009,60 Eur.

19. Teismas, atsižvelgdamas į ginčui aktualias teisės normas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad (duomenys neskelbtini) tvenkinį (į kurį įeina ir Janulaičių ežeras) įrašius į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, atsakovas neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių į vandens telkinį pareiškėjų nurodytu būdu (natūra), todėl, atsižvelgdamas į Komisijos 2018 m. rugsėjo 18 d. protokolinį nutarimą, pagrįstai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams atlyginant už vandens telkinį pinigais.

20. Vertindamas pareiškėjų skundo teiginius, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius Z. E. 2003 m. kovo 24 d. informavo apie tai, jog gali pakeisti kompensavimo už negrąžinamą ežerą būdą, tačiau nenurodė, kokius kompensavimo būdus ji gali rinktis, t. y. faktiškai nepasiūlė pareiškėjai Z. E. nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teismas nurodė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. kovo 23 d. rašte Nr. 01-08-178 nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“ (duomenys neskelbtini) tvenkinys ((duomenys neskelbtini) ežeras) patenka į valstybinės reikšmės tvenkinių sąrašą, todėl yra neprivatizuojamas; už valstybės išperkamą vandens telkinį valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodant lygiavertį turėtajam žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietoje; vertybiniais popieriais;

įskaitymu panaikinant pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos. Minėtame rašte Z. E. nurodoma, kad galima pasirinkti vieną ar kelis atlyginimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdus, dėl tų pačių kompensavimo būdų Z. E. buvo informuota Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 01-25-3E-298. Z. E. 2000 m. rugsėjo 11 d. rašte Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui nurodė, kad gavo 2000 m. rugpjūčio 29 d. atsakymą Nr. 01-25-3E-298 ir, kad už negrąžinamą vandens telkinį siūlomi kiti kompensavimo būdai jos netenkina.

Z. E. 2003 m. vasario 12 d. prašyme Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus Kužių seniūnijai nurodoma, kad pakartotinai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu, LR Vyriausybės bei Seimo priimtais įstatymais, prašo atkurti jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) ežerą; taip pat prašyme nurodė, kad siūlomi atlyginimo būdai vandens telkinio plotą grąžinti kitoje vietoje (Gilvyčių žvyro karjeras), vertybiniais popieriais, pinigine kompensacija netenkina, nes ežeras ribojasi su Z.

E. ir kitų pretendentų žeme ir jiems reikalingas vanduo žemės drėkinimui, daržininkystės, sodininkystės plėtojimui. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 24 d. Z. E. informavo, kad gali pakeisti kompensavimo už negrąžinamą ežerą būdą. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus Kužių seniūnijai 2003 m. kovo 27 d. rašte Z. E. nurodė, kad atsisako kompensavimo būdų už ežerą, ežerą nori susigrąžinti natūroje.

21. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentu, kad Z. E. buvo informuota tik 2003 m. kovo 24 d. ir jai nebuvo pasiūlyti kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Komisijos 2018 m. rugsėjo 18 d. protokole Nr. 31PRT-33-(14.31.6.) pagrįstai nurodoma, kad prašymą pateikusi pretendentė Z. E., o taip pat ir palikimą priėmę asmenys buvo informuoti dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą vandens telkinį pasirinkimo, tačiau atlyginimo būdo už valstybės išperkamą valstybinės reikšmės vidaus vandenį nepasirinko, o reikalavo grąžinti vandens telkinį natūra.

22. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovė sutiko su skundžiamo Sprendimo dalimi atkurti nuosavybės teises ne natūra, o pinigais, tačiau nesutiko su Sprendime nurodoma atlygintina suma už vandens telkinį, tačiau teigė, kad atlygintina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal rinkos vertę. UAB „Ober-haus“ konsultacijoje nurodyta, kad labiausiai tikėtina (galima) žemės sklypo (plotas 27,36 ha, pagrindinė naudojimo paskirtis - vandens ūkio, esančio (duomenys neskelbtini)) kaina rinkoje 2019 m. sausio 9 d. galėtų būti 56 000 Eur.

23. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo ir Metodikos nuostatomis sprendė, kad teisės aktai nesuteikia teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančioms institucijoms nekilnojamojo turto (vandens telkinio) vertę apskaičiuoti pagal rinkos kainą.

24. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika sprendžiant dėl kompensacijos už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad NŽT Šiaulių skyrius, priimdamas 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 31S-23-(14.31.1) (pakeistą NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31VĮ-1131-(14.31.2.), veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Apskaičiuodamas nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, atsakovas tinkamai vadovavosi Metodikos ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis, priimtas Sprendimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir yra vieningas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, todėl skundžiamo sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pakeisti šioje dalyje nustatytą vandens telkinio vertę, piniginę kompensaciją už išperkamą vandens telkinį nustatant 56 000 Eur.

III. 25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjų skundą tenkinti.

26. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Teismas neobjektyviai, nevisapusiškai ir netinkamai nustatė bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, padarė išvadas, priešingas byloje esantiems įrodymams, todėl pareiškėjai su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

27. Pažymi, kad tiek skundu pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniu skundu siekia atkreipti dėmesį ir apginti savo teisėtus lūkesčius gauti teisingą kompensaciją už negrąžinamą vandens telkinį anksčiau priklausiusį jų motinai Z. E..

28. Nurodo, kad Z. E., 1991 m. spalio 22 d. pateikė prašymą grąžinti 50,10 ha žemės sklypą 27,36 ha vandens telkinį – (duomenys neskelbtini). Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 31-9-1204 50,10 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Z. E. buvo grąžintas, tuo tarpu bet kokios informacijos dėl (duomenys neskelbtini) ežero grąžinimo, nepaisant kreipimųsi tiek žodžiu, tiek raštu, pareiškėjų motinai teko laukti net iki 1998 m. spalio 14 d., kuomet Z. E. buvo informuota apie tai, kad jos pateiktos (duomenys neskelbtini) ežero užpardavimo sutarties nepakanka nuosavybės teisėms atkurti ir buvo pasiūlyta dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą. Šiaulių rajono apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 24 d. sprendimu nustatė, kad J. E. nuosavybės teise iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 27,36 ha Janulaičių ežerą. Šiaulių apskrities viršininko administracija 1999 m. kovo 22 d. informavo Z. E. apie tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus telkinių plotų patvirtinimo" (duomenys neskelbtini) tvenkinys (į kurį įeina ir (duomenys neskelbtini) ežeras) buvo įrašytas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, todėl yra neprivatizuojamas.

29. Pareiškėjų teigimu, svarbu tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą, priimtą 1991 m. birželio 18 d., buvo numatyti du nuosavybės teisių atkūrimo būdai - turto grąžinimas natūra arba kompensacija už turtą, jeigu jo fizinis grąžinimas yra neįmanomas, o Z. E. atitiko visas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę sąlygas, tame tarpe teisę į grąžinimą natūra. Taigi, Z. E. turėjo teisėtą lūkestį , kad jos teisės bus atkurtos natūra. Šios teisės ji neteko tik 1998 m. sausio 10 d. (duomenys neskelbtini) ežerą Vyriausybės nutarimu priskyrus valstybės išperkamiems vandens telkiniams. Šios teisės ji neteko dėl septynerius metus trukusio valdžios institucijų vilkinimo spręsti (duomenys neskelbtini) ežero grąžinimo natūra klausimą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama, tačiau pareiškėjų atžvilgiu ši teisė nebuvo užtikrinta.

30. Pareiškėjai nesutinka su teismo argumentais, kad NŽT Šiaulių skyrius, priimdamas Sprendimą, teisingai apskaičiavo nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pakeisti šioje dalyje nustatytą vandens telkinio vertę, piniginę kompensaciją už išperkamą vandens telkinį nustatant 56 000 Eur, kadangi teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę, o atsakovo nustatyta piniginė kompensacija už išperkamą vandens telkinį yra akivaizdžiai diskriminacinė. Pagal UAB „Ober haus“ konsultacinio pobūdžio išvadą, ginčijamu sprendimu atkuriamos žemės vidutinė rinkos vertė sudaro 56 000 Eur, o NŽT nustatyta turto vertė, vadovaujantis Metodika, daug kartų mažesnė. Nustatytas kompensacijos dydis pažeidžia pareiškėjų teisę į nuosavybę, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingo atlyginimo principui.

31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo nustatyta piniginė kompensacija, vadovaujantis Metodika už išperkamą vandens telkinį yra akivaizdžiai diskriminacinė, nustatytas kompensacijos dydis pažeidžia jų teisę į nuosavybę, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (1-ojo protokolo 1 straipsnis), prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingo atlyginimo principui, nes kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, atsakovas gali priimti tik tokį sprendimą ir nustatyti tik tokį už valstybės išperkamą vandens telkinį kompensacijos dydį, kurį numato teisės aktai.

33. Atsakovo nuomone, pareiškėjų reikalavimas nustatyti valstybės išperkamo vandens telkinio vertę pagal UAB „Ober Haus“ pateiktą konsultaciją (56 000 Eur) ir išmokėti tokio dydžio kompensaciją yra nepagrįstas, nes toks kompensacijos nustatymo būdas nėra numatytas teisės aktuose. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija turi užtikrinti, kad už valstybės išperkamą vandens telkinį kompensacija pinigais būtų apskaičiuota Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybė nenumato galimybės atlyginant už valstybės išperkamą vandens telkinį kompensuoti kainą, nustatytą atlikus individualų turto vertinimą, todėl NŽT sprendimu nustatyta kompensacija 8 756 Eur (kuri indeksavus koeficientu 1,6 sudarys 14 009,60 Eur) yra teisinga ir negali būti laikoma diskriminacine ar prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

34. Atsakovas teigia, kad remdamasis teisės aktais, teisingai nustatė ir apskaičiavo valstybės išperkamo vandens telkinio vertę, o pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai, nes jų motina Z. E. 1991 m. spalio 22 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo momentu turėjo teisėtą lūkestį, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos natūra, šios teisės ji neteko tik 1998 m. sausio 10 d., kuomet (duomenys neskelbtini) tvenkinys (į kurį įeina ir (duomenys neskelbtini) ežeras) buvo įrašytas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, todėl neprivatizuojamas, priskiriamas valstybės išperkamiems vandens telkiniams, šios teisės ji neteko dėl septynerius metus trukusio valdžios institucijų vilkinimo spręsti (duomenys neskelbtini) ežero grąžinimo natūra apeliantų motinai klausimą, nepagrįsti, nes prieštarauja tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatoms. Pareiškėjai nepagrįstai apeliaciniame skunde laikotarpį nuo Z. E. 1991 m. spalio 22 d. prašymo padavimo momento iki Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimo Nr. 22, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės vandens telkinių plotai, priėmimo, laiko septynerius metus trukusiu valdžios institucijų vilkinimu priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 27,36 ha (duomenys neskelbtini) ežerą, esantį (duomenys neskelbtini).

36. Teigia, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, buvo sudarytas valstybinės reikšmės vidaus telkinių, kurie išperkami valstybės, sąrašas. Buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimas Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus telkinių plotų patvirtinimo“. Z. E. 1991 m. spalio 22 d. prašyme, teiktame Šiaulių rajono Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, buvo pareiškusi valią susigrąžinti natūra 50,1 ha žemės ir 27,36 ha ploto ežerą. Su prašymu buvo pateikusi 27,36 ha ploto ežero užpardavimo sutartį, sudarytą 1940 m. birželio 4 d., kuri pagal to meto Lietuvoje galiojusių Civilinių įstatymų (X tomo 1 dalies, 1679-1690 paragrafai) nuostatas buvo laikoma preliminaria sutartimi. Duomenų, kad būtų buvusi sudaryta notarinė pirkimo-pardavimo sutartis ir ežeras būtų perduotas duomenų nebuvo. Šiaulių rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-3-1228/1998) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. E. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 27,36 ha (duomenys neskelbtini) ežerą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi nuosavybės teisę patvirtinantis faktas buvo nustatytas tik įsiteisėjus minėtam Šiaulių apylinkės teismo sprendimui, todėl nuo teismo sprendimo pateikimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai momento, esant galiojančiai Atkūrimo įstatymo nuostatai dėl galimumo atkurti nuosavybės teises į vandens telkinius, Z. E. įgijo teisę reikalauti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinį. Z. E. 1999 m. vasario 25 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono žemės ūkio valdybos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą ir prašė grąžinti 27,36 ha ploto ežerą natūra, prašyme buvo nurodžiusi, kad jos netenkina nuosavybės teisų atkūrimas lygiaverčiu vandens plotu.

37. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Z. E. susirašinėjimo su nuosavybės teisų atkūrimą vykdančia institucija dokumentai) patvirtina, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. kovo 23 d. raštu Nr. 01-08-178 buvo pasiūlęs visus galimus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus (perduodant lygiavertį turėtajam žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietoje, vertybiniais popieriais ir įskaitymu panaikinant pinigines prievoles valstybei), siūlęs pasirinkti vieną ar kelis būdus. Z. E. 1999 m. gegužės 18 d. raštu į pasiūlymą buvo atsakiusi neigiamai. Į visus kitus paskesnius pasiūlymus rinktis atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, Z. E. raštu buvo atsakiusi neigiamai, t. y. buvo nurodžiusi, kad siūlomi kompensavimo būdai netenkina. Taigi tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinį būdo bei kompensacijos už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio.

39. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų motina Z. E. 1991 m. spalio 22 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę ir vandens telkinį. Nuosavybės teisės į žemę pareiškėjų motinai buvo atkurtos 1992 metais, o dėl vandens telkinio ji 1998 metais buvo informuota, jog pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisei įrodyti. Pareiškėjų motinai 1998 m. gruodžio mėnesį teisme nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl vandens telkinio valdymo nuosavybės teise, ji atsakovo buvo informuota, kad šis vandens telkinys yra įrašytas į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą, todėl negali būti privatizuojamas. Vienok pareiškėjų motina vistiek prašė atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį , grąžinant jį natūra. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 24 d. informavo Z. E. apie galimus kompensavimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdus, tačiau pastaroji neišreiškė tokios savo valios. 2018 m. rugsėjo 19 d. atsakovo sprendimu Nr. 31S-23-(14.31.1) Z. E. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko vandens telkinio dalį atlyginant už jį pinigais – 7 223 Eur .Vėliau, pastebėjus klaidą, 2019 m. balandžio 18 d. atsakovo Šiaulių skyriaus įsakymu piniginės kompensacijos dydis buvo padidintas iki 8 756 Eur.

40. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu ir apskaičiuota kompensacija, kreipėsi į teismą, kuris jų skundą atmetė, pripažinęs, kad atsakovas pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3-5 dalis turėjo teisę parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o piniginis atlygis už negrąžinamą natūrą vandens telkinį atitinka teisės aktų reikalavimus.

41. Apeliaciniame skunde pareiškėjai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, akcentuodami netinkamą teisės normų aiškinimą ir taikymą bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus.

42. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į esminius bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme principus, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacija administraciniame procese yra nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams <...> (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015 ir kt.).

43. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijųsius su neteisingu teisės normu aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai nėra nurodę, kokias konkrečias teisės normas neteisingai aiškino ir taikė pirmosios instancijos teismas. Patys pareiškėjai pripažįsta, jog iš esmės gina savo teisę gauti teisingą kompensaciją už negrąžinamą vandens telkinį. Taigi konstatuotina, jog tarp šalių iš esmės nėra ginčo, kad vandens telkinys, iki nacionalizacijos valdytas pareiškėjų senelio, yra valstybės išperkamas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų normas, reglamentuojančias kompensavimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą procedūras ir dydžius.

44. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, galiojusi iki 2012-02-01) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

45. Pareiškėjų motina apie susiklosčiusią situaciją ir teisės aktų nuostatas atsakovo buvo informuojama nuo 1999 metų, paskutinį kartą 2003 m. kovo 24 d. raštu, tačiau nepasirinko kompensavimo būdo, nors prieš tai ne kartą buvo įspėta, jog vandens telkinys nebus grąžinamas natūra. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog minėtas atsakovo raštas, vertinant jį kartu su 1999 m. kovo 23 d. ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. raštais, buvo pakankamai informatyvus, kad pareiškėja suprastų, kokius kompensavimo būdus jai atsakovas siūlo ir iki kada ji turėtų apsispręsti. Z. E. 2003 m. kovo 27 d. dar kartą atsakovui pakartojo, jog pageidauja vandens telkinį susigrąžinti natūroje. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas pagrįstai ir teisėtai parinko kompensavimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą – atlyginimą pinigais.

46. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjų motinos išreikšta valia – atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, grąžinant jį natūra – negali ir negalėjo būti įgyvendinta, kitokios valios nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėjų motina nebuvo išreiškusi, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, o šioje byloje skundžiamas Sprendimas šiuo aspektu yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo jo naikinti nėra.

47. Pareiškėjų argumentai, jog jų motina turėjo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkurtos natūra, nėra pagrįsti. Nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinį klausimas iki 1998 metų nebuvo išspręstas ne dėl atsakovo kaltės, o dėl dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, trūkumo. Pareiga tokius dokumentus pateikti teko pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjų motina pagal Atkūrimo įstatymą įgijo tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o ne teisę į turto grąžinimą natūra, todėl negalėjo tikėtis kad būtent tokia teisė bus ginama ar iš jos kildinti teisėtus lūkesčius.

48. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kompensacijos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai valstybė atlygina piliečiams už nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, kuris negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamo vandens telkinio vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką. Vandens telkinio, į kurio dalį pareiškėjų motinai ginčijamais Tarnybos aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, įvertinimas atitiko šios Metodikos reikalavimus.

49. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018 ir kt.)

50. Be kita ko, pritartina pirmosios instancijos teismo nuorodai į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kuris yra nurodęs , jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. A. ir V. E. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius