2021-05-12 Nr. AB-10530-3-61-3-02261-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-460-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02261-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių perėmėjo), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. birželio 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 275 ir 280 (kiek prisimena) netinkamomis sąlygomis, t. y. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Duryse įrengti stebėjimo langeliai, per kuriuos pareigūnai stebėdavo kalinamus asmenis. Tualetas nuo kameros bendro ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele, o užuolaidos neužtikrindavo privatumo, tualete nebuvo durų. Atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas patirdavo nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, be to, kamerose neįrengta ventiliacija.

3. Pareiškėjas skundėsi, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pareiškėjas buvo laikomas itin mažose kamerose (plotas 7,3–7,9 kv. m) dar su vienu asmeniu. Pareiškėjo teigimu, pagal teismų praktiką ir tarptautinius teisės aktus į kameros plotą neturi būti įskaičiuojamas baldų, sanitarinių įrenginių užimamas plotas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nuolat vėdinant kameras buvo per žema temperatūra, kameroje Nr. 275 ant lubų ir sienų veisėsi pelėsis, visose kamerose buvo tarakonų. Dėl nurodytų nežmoniškų ir orumą žeminančių kalinimo sąlygų, netinkamo pareigūnų elgesio pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

5. Atsakovas, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. vasario 9 d. ir į Vilniaus PN išvyko 2018 m. birželio 25 d. Atsakovo teigimu, pareiškėjui tekęs plotas gyvenamosiose kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai neįpareigoja skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą atsižvelgti į baldais užimtą plotą.

7. Atsakovo atstovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga, šildymo sezono metu palaikoma optimali temperatūra. Kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji (suimtieji), jie aprūpinami reikalingu inventoriumi ir valymo priemonėmis. Be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Minėta bendrovė atlikdavo vabzdžių bei graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus.

8. Dėl asmenų stebėjimo kamerose bei privatumo atsakovo atstovas nurodė, kad priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus ir siekiant užkardyti konfliktines situacijas įstaigoje. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimus. Šiose taisyklėse nėra numatyta, jog kamerose turi būti esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

9. Atsakovo atstovas paaiškino, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Atsakovo atstovas nurodė, kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje kabinoje, ir pažymėjo, kad kitose kamerose asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl skunde išdėstytų jo laikymo sąlygų nesikreipė.

10. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjas pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, nepagrindė reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydžio. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, ji turi būti pagrįsta įrodymais. Šiuo atveju nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam 330 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, Vilniaus PN duomenimis, pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Kadangi šių duomenų teisingumo pareiškėjas neginčijo, teismas vertino, kad pareiškėjo skunde nurodyti metai – 2017 metai – laikytini rašymo apsirikimu ir analizavo pareiškėjo laikymo sąlygas remdamasis Vilniaus PN pateiktais duomenimis – nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. birželio 25 d.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis ir nurodė, kad šių taisyklių 111 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reguliavimas nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

14. Atsižvelgęs į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo iš kameros ploto atimti sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Teismas pažymėjo, kad netgi atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui tenkanti teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančio ploto kamerose – pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti, o tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kameras, kuriose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina, teismas pažymėjo, kad šiose kamerose pareiškėjas nebuvo laikomas, ir darė išvadą, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas 132 paras, t. y. visą skundžiamą laikotarpį.

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neindividualizuotus pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamos ventiliacijos, pelėsio kamerose ir buitinių kenkėjų. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus ir bylos duomenis, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, vykdoma kenkėjų kontrolė ir naikinimas, remiantis Lukiškių TI-K pateiktais patikrinimo aktais, pažeidimų dėl pelėsio kamerose ir nepakankamos oro temperatūros nebuvo nustatyta.

17. Apibendrindamas pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus ir nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 132 paras (iš jų 3 paras laikomas vienas) buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

18. Teismo vertinimu, dėl nustatyto privatumo pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl konstatavo, kad atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

19. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimo pobūdį bei trukmę, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Įvertinęs, kad 132 paras pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis, neatskyrus sanitarinio mazgo įrenginio atskira kabina, o 3 paras – vienas (kamerose įrengtos užuolaidos), kas, teismo vertinimu, sąlygojo mažesnį pažeidimo intensyvumą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui teisinga satisfakcija jo patirtai skriaudai atlyginti laikytina 330 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma 4 000 Eur suma akivaizdžiai viršija patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato reikalavimo kamerose įrengti sanitarinį mazgą atskiroje patalpoje. Akcentuodamas CK 6.271 straipsnyje nustatytas būtinas sąlygas viešajai deliktinei atsakomybei kilti ir teismų praktiką, atsakovo atstovas nurodo, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalis atlyginimo, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.

22. Šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas). Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigimus išgyvenimus, stresą ar kitus nepatogumus. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas 132 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, ir konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nusprendė, kad pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti pakankamas 330 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, taip pat netenkino skundo reikalavimo priteisti 4 000 Eur neturtinę žalą.

25. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN. Lietuvos valstybės atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Iš apeliacinio skundo matyti, kad atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neįrodė gal būt kilusios žalos, taip pat nesutinka su teismo parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ir šiais veiksmais pareiškėjui padarytos žalos faktas, ir prašo panaikinti teismo sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas visą skundžiamą laikotarpį buvo laikomas kamerose (vienas ar su kitu asmeniu), tačiau kamerose sanitariniai mazgai nebuvo pakankamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, ir padarė išvadą, kad 132 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius viešosios civilinės atsakomybės pagrindų ir neturtinės žalos sąvokos aiškinimu teismų praktikoje, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

29. Pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

31. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

32. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

33. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 132 paras pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, jų trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1776-552/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2608-756/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020; kt.)

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl nustatytų pažeidimų. Įvertinusi padaryto pažeidimo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priteisė adekvačią sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio (330 Eur) nėra pagrindo mažinti.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, teisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė