2020-06-23 Nr. AB-12646-3-64-3-01049-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2520-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01049-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. Kameroje Nr. 22 buvo laikomi iš viso 5 asmenys, nors šioje kameroje galėjo būti tik 2–3 asmenys, todėl trūko ploto, kurį papildomai mažino joje įrengti baldai, sanitarinis mazgas, buitiniai reikmenys ir kiti daiktai. Sanitarinis mazgas atitvertas medžio plokštės sienele, jame įrengta skylė grindyse, iš kurios į kamerą sklido fekalijų ir šlapimo kvapas, nuo kurio pykindavo. Šiaulių TI į žodinius nusiskundimus iš viso nereagavo, o parašytų skundų neregistruodavo.

3. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas neturėjo galimybių pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime (b. l. 11–16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Šiaulių TI nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 4,05 kv. m iki 10,14 kv. m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle, todėl teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

6. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą galinčios lemti aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai susijusius su laikymo sąlygomis, jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

7. Pareiškėjas 2019 m. birželio 28 d. pateikė papildomus paaiškinimus (atsikirtimus) į atsakovo atstovo atsiliepimą (b. l. 52–54), kuriuose akcentavo, kad atsiliepime pateikti paaiškinimai neatitinka realybės, Šiaulių TI nepateikė skunde prašomų išreikalauti duomenų dėl kamerų ir juose esančių įrenginių užimamo ploto, kameroje Nr. 22 buvo laikomi viso 5 asmenys, o ne 4, kaip nurodo atsakovo atstovas, tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti izoliuotas ir tai pripažįstama tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 59–63) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo V. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

10. Teismas nurodė, kad pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 22 (plotas 20,29 kv. m.) sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Remdamasis EŽTT praktika, teismas pažymėjo, kad sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti. Teismas konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis, atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę kamerose normaliai judėti.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, analizavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto nuostatas dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo, Šiaulių TI paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ duomenis ir fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra 1,94 m. Teismas vertino, kad sanitariniame mazge nėra atskiros vėdinimo sistemos, o vėdinimas vyksta pro langą, todėl pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo gyvenamojoje kameroje.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl sanitariniame mazge įrengto tupimo klozeto yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, kuo pasireiškė neturtinė žala, dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl to patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog buvo pažeistas jo privatumas sanitariniame mazge, todėl šių aplinkybių nevertino.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teismas vertino tai, kad pažeidimas nebuvo intensyvus ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Atsižvelgdamas į tai bei remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 14. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde (b. l. 65–66) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą visa apimtimi.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi nuomonės, kad pažeidimai yra akivaizdūs ir jie prilygo kankinimui, nes visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas turėjo gyventi kameroje, kurioje nuolat tvyrojo nemalonus fekalijų, šlapimo kvapas. Tokiomis sąlygomis pareiškėjui teko valgyti, miegoti, skaityti, tai nesuderinama su žmogiškumu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to neižvelgė. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, turi būti įrengta atskira oro šalinimo sistema, tačiau pirmosios instancijos teismas pažeidimo neįžvelgė.

16. Dėl ploto pareiškėjas pažymi, kad kameroje jam nebuvo laisvo ploto judėti dėl kameroje esančių baldų, sanitarinio mazgo ir kitų daiktų, o tai yra grubus pažeidimas, nes reikėdavo nuolat kankintis.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime (b. l. 69–72) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Šiaulių TI atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui dėl kamerų ploto ir sanitarinio mazgo įrengimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo kriterijų. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo tiek skundo, tiek apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti įrodymais, pareiškėjas reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurie nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas tik 9 dienas, todėl, pažeidimai, jei tokie ir buvo, buvo trumpalaikiai ir negalintys sukelti neigiamų padarinių pareiškėjo sveikatai, savijautai. Remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjui neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI 2019 m. gegužė 8 d.–2019 m. gegužės 16 d.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, nustatęs, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, vėdinimas vyko pro langą, todėl pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje laikė pagrįstais, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad jo laikymo Šiaulių TI sąlygos prilygo kankinimui, nes kameroje nebuvo laisvo ploto judėti, sanitarinis mazgas visiškai neizoliuotas ir neįrengta vėdinimo sistema, todėl teko valgyti, skaityti, miegoti iš sanitarinio mazgo sklindant blogam kvapui, tačiau teismas to neįžvelgė.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

24. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (2 d.).

25. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui (1.3.1 p.).

26. Dėl apelianto argumentų, susijusių su kameros ploto skaičiavimu vienam asmeniui, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Šiaulių TI pateiktoje 2019 m. birželio 1 d. pažymoje Nr. 60/09-19875 nurodytus kameros Nr. 22 duomenis, sprendė, kad pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Teismas nurodė, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje. Apeliantas iš esmės nenurodė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų suklydęs, spręsdamas dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Iš minėtos Šiaulių TI pažymos (b. l. 18) matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 22 (plotas 20,29 kv. m), pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo (priklausomai nuo laikomų asmenų skaičiaus, buvo laikoma nuo 2 iki 5 asmenų) nuo 4,05 kv. m iki 10,14 kv. m. kameros ploto. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kameroje nebuvo pažeista.

28. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl nemalonaus kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo, pasitvirtino. Taigi, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas svarstyti, ar pareiškėjas patyrė tokio masto žalą, kurią reikėtų atlyginti pinigais.

29. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymėtina, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją arba Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė