2021-01-06 Nr. AB-242-3-62-3-00112-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-3-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00112-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala atsirado dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI kamerose nebuvo tinkamai įrengta vėdinimo sistema. Teigė, kad kameroje esantys langai buvo tonuoti, todėl trūko šviesos, silpo regėjimas. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas, nebuvo sudarytos galimybės sportuoti. Kauno TI nebuvo sudarytos galimybės tinkamai nusiprausti po sporto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų juto diskomfortą, papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui kameroje tenkantį plotą nebuvo užtikrinta laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Nepaisant to, ploto trūkumas buvo ypač nedidelis (trūko 0,28 kv. m) bei trumpalaikis (truko 2 paras). Teigė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Kameros vėdinamos mechaninės ventiliacijos būdu ir atidarant langus. Atkreipė dėmesį, kad ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos centrai neužfiksavo pažeidimų, kurie būtų analogiški arba susiję su pareiškėjo skunde išvardintais. Pareiškėjas nusiprausti po dušu buvo vedamas kartą į savaitę. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., iš viso 2 paras. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 2 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,28 kv. m ploto).

7. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 221, Nr. 223 bei Nr. 233, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvieta nebuvo tikrinama. Byloje yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai, kuriose Kauno TI pažeidimų pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), 14 punkto reikalavimus nenustatyta. Taip pat pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Įvertinus bylos duomenis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmesti kaip nepagrįsti.

8. Teismas nurodė, jog atsakovo į bylą pateiktos foto nuotraukos patvirtina, kad Kauno TI kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema bei kamerose įrengti atidaromi langai. Duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs kameros vėdinti per atidaromus langus, nenustatyta. Byloje buvo pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai, kuriuose HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų nėra nustatyta. Todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų.

9. Teismas pažymėjo, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių būklė atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.

10. Teismas nustatė, jog byloje pateiktas Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas patvirtino, jog suimtieji ir nuteistieji laikomi vienoje kameroje, jiems pageidaujant išvedami pasivaikščioti į kiemus, kuriuose įrengta sportinė įranga. Kauno TI direktoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-265 taip pat yra patvirtinta Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų dienotvarkė, kurioje numatytas išvedimo į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriose įrengta sporto įranga, laikas nuo 17.00 val. iki 22.00 val. Nurodyti dokumentai patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę naudotis sportine įranga, todėl šie argumentai nebuvo vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

11. Teismas pažymėjo, jog HN 134:2015 nenumatė reikalavimo kamerose įrengti šilto vandens tiekimą. HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. Pareiškėjui nebuvo trukdžių po sporto atsiprausti kameroje, o vėliau nustatyta tvarka pasinaudoti dušu. HN 134:2015 reikalavimų dėl sporto salės įrengimo nereglamentuoja. Todėl pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu tinkamo neužtikrinimo atmesti.

12. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimo trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

13. Teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2 paras), nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 14. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjas, nerūkantis, buvo priverstas visą laiką būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

16. Pažymi, kad teismo sprendime du kartus paminimi Alytaus pataisos namai, nors pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI. Taip pat neteisingai paminėtas laikotarpis, kai jis buvo laikomas Kauno TI.

17. Pareiškėjas pažymi, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą moralinę ir materialinę žalą yra konstitucinis principas.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas neginčija, kad teismo sprendime yra kelios techninės rašymo apsirikimo klaidos, bet jos nėra esminės, jos nekeičia teismo sprendimo esmės.

20. Atsakovas pažymi, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nėra skirstymo į rūkančius ir nerūkančius. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno TI yra įrengta mechaninės ventiliacijos sistema, kameros taip pat vėdinamos per langus.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais dėl minimalaus pažeidimo neturėjo būti priteisiamas, teismas bylos aplinkybes įvertino tinkamai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Kauno TI laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2 paras ir nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais bei apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundą ir priteisti jo prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą (450 Eur). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai paminėjo įkalinimo įstaigą, ginčo laikotarpį, neįvertino, kad nerūkantis pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 2 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,28 kv. m ploto). Tai reiškia, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos šiuo aspektu buvo netinkamos, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių.

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo nurodytą aplinkybę, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

29. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde buvo nurodęs tik bendro pobūdžio teiginius apie jo laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Tačiau pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kurioje konkrečiai kameroje, kuriomis dienomis jo teigimu, buvo tokia situacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad jis Kauno TI administracijai būtų teikęs nusiskundimus, jog kameroje kartu su juo esantys asmenys rūko, ar prašymus dėl to imtis atitinkamų priemonių. Todėl šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl tokių bendro pobūdžio pareiškėjo nusiskundimų nebuvo pagrindo.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje (teismo sprendimo 5 lape) vietoje ginčo atveju vertinto Kauno TI paminėjo Alytaus pataisos namus, be to, sprendimo rezoliucinėje dalyje, priešingai nei motyvuojamojoje dalyje, nurodė neteisingas pažeidimo datas (vietoje laikotarpio nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. nurodė laikotarpį nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d.). Tačiau įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatyta, kad buvo išnagrinėtos visos pareiškėjo skunde, o ne kito asmens skunde nurodytos aplinkybės, taip pat buvo nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas) dėl jo laikymo Kauno TI, dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Todėl nurodytos teismo sprendime padarytos klaidos vertintinos kaip rašymo apsirikimas, nekeičiantis teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo priteisti jam 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagristų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jo teisių gynimo būdu.

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

34. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

35. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

36. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad dėl pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus), jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė