A-756-2030-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-2030/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01807-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei I. K.,

atsakovo atstovui D. A.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokatei G. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vėjo elektra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vėjo elektra“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai (teisių perėmėjas – Lietuvos bankas), trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant UAB DK „PZU Lietuva“, dėl nutarimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Vėjo elektra“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) pakeisti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. N-311 motyvuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad UAB DK „PZU Lietuva“ dėjo reikiamas pastangas, tirdama aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, konstatuojant, kad UAB DK „PZU Lietuva“ nesilaikė Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti; 2) panaikinti Komisijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. N-311 dalį, kuria nutarta netaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatyme numatytos poveikio priemonės; 3) įpareigoti Komisiją pritaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatyme numatytą poveikio priemonę ar kelias priemones už skunde nurodytus įstatymo pažeidimus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalis nustato draudiko pareigą išsamiai informuoti draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. Pagal teismų praktiką, išsamia laikytina informacija apie tai, kokia yra draudžiamojo įvykio tyrimo stadija, kokios aplinkybės yra nustatytos ir kokias aplinkybes dar privalu nustatyti, kokius administravimo veiksmus atliko ir ketina atlikti draudikas bei kokius dokumentus ir informaciją draudikui papildomai turi pateikti draudėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-626/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009).

Komisija skundžiamame nutarime pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju UAB DK „PZU Lietuva“ nesilaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies reikalavimo informuoti pareiškėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą, tačiau nepagrįstai nutarė netaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatyme numatytos poveikio priemonės. Draudimo įstatymo reikalavimų nesilaikymas formuoja neigiamą draudžiamųjų įvykių administravimo praktiką, silpnina pasitikėjimą tiek UAB DK „PZU Lietuva“, kaip draudimo įmone, tiek visa draudimo sistema, jos veiksmingumu.

Todėl šiuo atveju UAB DK „PZU Lietuva“ padaryti pažeidimai laikytini šiurkščiais ir sudaro pagrindą skirti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalyje numatytą baudą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A15-626/2005, yra pažymėta, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies pažeidimas yra pakankamai sunkus ir asmeniui, padariusiam šį pažeidimą, gali būti skiriama Draudimo įstatyme numatyta poveikio priemonė – bauda.

Be to, Draudimo įstatymo 197 straipsnyje, reglamentuojančiame poveikio priemones, kurias turi teisę taikyti Komisija, be baudos yra numatyta ir eilė kitų poveikio priemonių. Tačiau nagrinėjamu atveju Komisija netaikė UAB DK „PZU Lietuva“ jokių poveikio priemonių. Komisija neatsižvelgė į tai, kad UAB DK „PZU Lietuva“ jau buvo bausta už analogiškų teisės aktų reikalavimų pažeidimus. Komisija taip pat neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju neišmokėtas draudimo išmokos dydis siekia net 240 000 Lt. Negavęs draudimo išmokos, pareiškėjas negali atstatyti savo turtinės padėties, buvusios iki turto sunaikinimo.

Tai iš esmės reiškia paties turto draudimo tikslo paneigimą, kuris, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, yra apsaugoti draudėjo interesus, greitai ir efektyviai grąžinant jį į iki draudžiamojo įvykio buvusią padėtį, kompensuojant jo praradimus (2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).

Pareiškėjo nuomone, Draudimo įstatyme numatyta poveikio priemonė (ar kelios priemonės) turėjo būti pritaikyta UAB DK „PZU Lietuva“ ne tik dėl to, kad ši bendrovė pažeidė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies reikalavimą išsamiai informuoti draudėją (pareiškėją) apie draudžiamojo įvykio eigą, bet ir dėl to, kad UAB DK „PZU Lietuva“ nesilaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas. Komisijos nutarime nepagrįstai konstatuota, kad UAB DK „PZU Lietuva“ dėjo reikiamas pastangas tirdamas aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Vienintelis UAB DK „PZU Lietuva“ paklausimas pareiškėjui buvo pateiktas praėjus beveik trims mėnesiams nuo pareiškėjo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį pateikimo momento (2011 m. kovo 21 d.). UAB DK „PZU Lietuva“ pasamdytas ekspertas ekspertizės objektą pirmą kartą apžiūrėjo praėjus net keliems mėnesiams po pareiškėjo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį pateikimo dienos, o pats UAB DK „PZU Lietuva“ atstovas į įvykio vietą nebuvo atvykęs apskritai, nepaisant pareiškėjo raginimų atvykti, kadangi pareiškėjas privalėjo sutvarkyti nugriuvusio vėjo greičio matavimo bokšto vietą. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos atsakymą į pateiktą paklausimą dėl 2010 m. gruodžio 31 d. – 2011 m. sausio 4 d. buvusių hidrometeorologinių sąlygų UAB DK „PZU Lietuva“ turėjo jau 2011 m. sausio 21 d., tačiau dėl nepriklausomos ekspertizės skyrimo apsisprendė daugiau nei po vieno mėnesio (pareiškėjas apie nepriklausomos ekspertizės skyrimą buvo informuotas 2011 m. vasario 25 d.). UAB DK „PZU Lietuva“ 2011 m. vasario 1 d. raštu, kurį UAB DK „PZU Lietuva“ laiko pranešimu apie administravimo eigą, pareiškėjo buvo tik paprašyta pateikti atstatymo (remonto) darbų sąmatą. Be to, šis prašymas buvo pateiktas pareiškėjui beveik po vieno mėnesio nuo pranešimo apie įvykį. Todėl negalima teigti, kad UAB DK „PZU Lietuva“, tirdama aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėjo reikiamas pastangas ir veikė operatyviai, kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Komisijos sprendimas netaikyti draudimo įmonei poveikio priemonių niekaip nepažeidžia pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų ir jokių teisinių pasekmių jam nesukelia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėdamas skundus dėl asmeniui teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007).

Atitinkamai, šiuo atveju net ir minėto pareiškėjo reikalavimo tenkinimo atveju pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų beprasmis. Pareiškėjo skunde minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A15-626/2005 ir šios administracinė bylos ratio decidendi skiriasi, todėl administracinėje byloje Nr. A15-626/2005 pateiktas aiškinimas nėra aktualus šiai bylai. Nagrinėjamu atveju draudiko padarytas pažeidimas nesukėlė reikšmingų neigiamų pasekmių Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo saugomoms vertybėms ir interesams.

Už pareiškėjo skunde minimus pažeidimus buvo bausta UAB „PZU Baltija“, kuri iki reorganizavimo buvo savarankiškas juridinis asmuo, todėl už šios bendrovės padarytus pažeidimus UAB DK „PZU Lietuva“ atsakyti negali. Be to, draudikas neišmokėjo pareiškėjui draudimo išmokos ne todėl, kad pažeidė reikalavimą tinkamai informuoti apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą, o todėl, kad pripažino įvykį nedraudžiamuoju. Spręsti, ar toks draudiko sprendimas pagrįstas, priskirta bendrosios kompetencijos teismui. Draudimo įstatymas labai aiškiai įvardija atvejus, kai Komisija turi pareigą (o ne teisę) taikyti draudimo įmonei poveikio priemones.

Pvz., Draudimo įstatymo 127 straipsnio 1 dalis numato, kad panaikinusi draudimo veiklos licencijos galiojimą Komisija privalo taikyti pastarojo įstatymo 197 straipsnio 5 punkte numatytą poveikio priemonę – įpareigoti draudimo įmonę perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis. Pareiškėjo minimas Draudimo įstatymo 197 straipsnis nustato tik poveikio priemonės taikymo pagrindus (t. y. atvejus, kai Komisija įgyja teisę taikyti poveikio priemones). Jei kitaip nenumatyta minėtame įstatyme, Komisija turi teisę, bet ne pareigą, taikyti draudimo įmonei poveikio priemonę.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad skundžiami gali būti teismo, o ne viešojo administravimo subjekto, priimto sprendimo motyvai. Teisė skųsti teismo sprendimo motyvus yra suteikiama tik todėl, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, o jame nurodytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas, ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu viešojo administravimo subjekto sprendimas analogiškų teismo sprendimui pasekmių nesukelia, todėl jo priimto sprendimo motyvai apskritai negali būti skundžiami.

Net patenkinus pareiškėjo reikalavimą pakeisti dalį Komisijos nutarimo motyvų, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Be to, pareiškėjo skunde pateikti argumentai nevertintini kaip pagrindas skundžiamam nutarimui pakeisti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2011 m. sausio 11 d. draudikas gavo pareiškėjo pranešimą apie 2011 m. sausio 2 d. įvykį. Pranešime, be kitos informacijos, buvo nurodyta, kad pareiškėjas kreipėsi į įmonę Windhunter-Serwis dėl ekspertų išvadų ir pateiks draudikui gautą atsakymą. 2011 m. vasario 7 d. draudikas gavo įmonės Windhunter-Serwis ekspertų išvadas, kuriose, be žalos dydžio, buvo nurodytos potencialios žalos atsiradimo priežastys bei atmesta galimybė, kad įvykis galėjo įvykti dėl stipraus vėjo ir apledėjimo, kaip tai buvo nurodyta pareiškėjo pranešime apie įvykį.

Atsižvelgdamas į tai, draudikas, siekdamas tinkamai išsiaiškinti įvykio aplinkybes, nusprendė kreiptis į nepriklausomą ekspertą dėl įvykio aplinkybių ekspertizės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad draudikas delsė kreiptis į ekspertą. Draudikas sutartį su ekspertu sudarė jau 2011 m. vasario 22 d. Nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. vasario 22 d. (per šį laikotarpį buvo 4 ne darbo dienos) draudikui reikėjo atlikti visą eilę veiksmų: išanalizuoti gautus dokumentus, padaryti atitinkamas išvadas, susirasti ekspertą, suderinti su juo ekspertizės apimtį ir kitas sąlygas, parengti ekspertizės sutartį ir t. t.

Pirminę ekspertizės objekto apžiūrą nepriklausomas ekspertas atliko jau 2011 m. kovo 9 d. Iš pridedamų dokumentų matyti, kad pirminės apžiūros anksčiau atlikti nepavyko dėl paties pareiškėjo atstovo ligos. Tai, ar draudikas dėjo reikiamas pastangas, nesprendžiama pagal draudėjui išsiųstų paklausimų kiekį. Ar apskritai reikia kreiptis į draudėją su tam tikru paklausimu, taip pat tai, kiek tokių paklausimų įvykio tyrimo metu reikėtų išsiųsti, draudikas sprendžia atsižvelgdamas į įvykio tyrimo eigą, paaiškėjusias aplinkybes ir pan.

Komisija pagrįstai konstatavo, kad draudikas nepažeidė reikalavimo tirti įvykį dedant reikiamas pastangas. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas pakeisti dalį skundžiamo Komisijos nutarimo motyvų yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Komisija, vadovaudamasi įstatymo viršenybės ir kitais principais, pagal nustatytus reikalavimus visapusiškai, objektyviai ištyrė ir įvertino pareiškėjo skunde, paduotame Komisijai, nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus. Komisija nustatė žalos bylos administravimo veiksmų ir pranešimų chronologinę seką, jų turinį, jų atitikimą teisės aktų reikalavimams, formuojamai teismų praktikai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutarimą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymėjo, kad jis kas 30 dienų informuodavo pareiškėją apie įvykio administravimo eigą. Pareiškėjui 2011 m. vasario 1 d. buvo pateiktas pranešimas apie įvykio administravimo eigą, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad šiuo metu sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju/nedraudžiamuoju negali būti priimtas, kadangi nėra pateikta informacija ir dokumentai, reikalingi tokiam sprendimui priimti.

Pareiškėjo buvo paprašyta pateikti gamintojo duomenis ir dokumentus dėl žalos dydžio. 2011 m. vasario 25 d. pareiškėjui buvo pateiktas pranešimas, kuriuo jis buvo informuojamas apie tai, kad yra priimtas sprendimas kreiptis į nepriklausomą ekspertą dėl įvykio priežasčių nustatymo, ir kuriuo pareiškėjo buvo paprašyta be draudiko sutikimo netvarkyti įvykio vietos bei neardyti likusių konstrukcijų. 2011 m. kovo 21 d. draudikas pateikė pareiškėjui pranešimą, kuriame paaiškino, dėl kokių priežasčių nėra priimtas sprendimas, ir paprašė pareiškėjo pateikti papildomus eksperto pareikalautus dokumentus. 2011 metų balandžio mėnesį draudikas informavo pareiškėją, kad ekspertizė dėl įvykio priežasčių yra atlikta, tačiau kreiptasi į ekspertą dėl papildomų paaiškinimų, ir kad gavus šiuos paaiškinimus bus priimtas sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju/nedraudžiamuoju. 2011 m. gegužės 20 d. draudikas pateikė pareiškėjui pranešimą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, kuriame detaliai nurodė, kuo remiantis priimtas toks sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo dėjo reikiamas pastangas tirdamas aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Įvykio tyrimo metu draudiko ir pareiškėjo atstovai nuolat bendravo. Pareiškėjo teiginys, kad trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo atveju veikė neoperatyviai, yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, jog Draudimo įstatymo 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu minėti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jie turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui. Pagal šio straipsnio 2 dalį, draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 4 dalimi, draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Jei draudžiamojo įvykio ar įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes tiria valstybės institucijos, šios institucijos draudiko prašymu privalo nemokamai pateikti rašytinę informaciją apie tyrimo metu nustatytus faktus ir tyrimo rezultatus. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalimi, jei draudimo išmoka nėra išmokėta per 30 dienų nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį, draudikas privalo raštu išsamiai informuoti draudėją (naudos gavėją) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą.

Pagal Draudimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalį, draudimo veiklos priežiūrą Lietuvos Respublikoje vykdo Komisija, kurios tikslas – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą. Pagal Draudimo įstatymo 192 straipsnio 5 punktą, Komisija, be kitų funkcijų, taiko šiame ir kituose įstatymuose nustatytas poveikio priemones. Draudimo įstatymo 193 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta Komisijos teisė taikyti šio ir kitų įstatymų nustatytas poveikio priemones asmenims, pažeidusiems šį įstatymą ir kitus draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus. Įstatymo 197 straipsnis numato poveikio priemonių, kurias turi teisę taikyti Komisija, sąrašą. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 198 straipsnio 1 dalimi, Komisija nurodytas poveikio priemones, išskyrus atvejus, kai 197 straipsnis nustato konkrečios poveikio priemonės taikymo pagrindus, taiko esant bent vienam iš numatytų pagrindų (vienas iš jų – pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, Priežiūros komisijos nutarimai ar kiti teisės aktai). Pagal Draudimo įstatymo 198 straipsnio 2 dalį, Komisija parenka poveikio priemonę atsižvelgdama į pažeidimo, dėl kurio taikoma ši priemonė, turinį, asmens kaltę, poveikio priemonės proporcingumą pažeidimui, šio pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes asmeniui, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pranešimą apie draudiminį įvykį draudikui pateikė telefonu 2011 m. sausio 3 d. Draudikas, vadovaudamasis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalimi, 2011 m. vasario 1 d., t. y. nepraėjus 30 dienų terminui, pateikė pareiškėjui pranešimą apie įvykio administravimo eigą. Įstatyme nurodoma, kad draudikas privalo raštu išsamiai informuoti draudėją (naudos gavėją) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. Išsamia draudėjui pateikiama informacija turėtų būti laikoma informacija, apimanti šiuos elementus: dėl kokių priežasčių draudikas nepriėmė sprendimo dėl draudimo išmokos ir jos neišmokėjo, kokie įvykio administravimo veiksmai yra atlikti, kokią informaciją, reikšmingą nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį, ketinama ištirti.

Draudikas taip pat turėtų nurodyti, kokius administravimo veiksmus ketina atlikti, siekdamas išsiaiškinti nurodytą informaciją, kokia informacija bei kokie dokumentai yra reikalingi sprendimui dėl įvykio pripažinimo draudiminiu priimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-626/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-190/2009). Draudikas pranešime nurodė, kad šiuo metu yra atliekamos žalos bylos administravimo procedūros ir kad įvykio priežastims ir aplinkybėms, nuostolio dydžiui ir išmokos gavėjui nustatyti yra išsiųsti prašymai dėl informacijos pateikimo.

Pranešime taip pat nurodyta, kad gavus ir įvertinus minėtus dokumentus ir informaciją, nedelsiant bus priimtas sprendimas dėl papildomų administravimo veiksmų atlikimo arba dėl draudimo išmokos mokėjimo/nemokėjimo. Pranešime nurodytos priežastys, dėl kurių nepriimtas sprendimas, bei tyrimo eiga, tačiau nėra nurodyta, kokie konkretūs administravimo veiksmai yra atlikti, kokios aplinkybės nustatytos. Todėl Komisija pagrįstai padarė išvadą, kad pranešimas nėra išsamus. Tačiau 2011 m. vasario 7 d. draudikas gavo pareiškėjo elektroniniu paštu persiųstą tiekėjų pasiūlymą dėl analogiško bokšto atstatymo kartu su gamintojo išvada dėl bokšto griūties priežasties, kurioje nurodyta, jog bokšto griūtis įvyko ne dėl stipraus vėjo ir apledėjimo, o dėl galimo laikančių lynų pažeidimo.

Paaiškėjus šioms aplinkybėms (galimam bokšto laikančių lynų pažeidimui), draudikas, vadovaudamasis Draudimo įstatymo nuostata, pagal kurią draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu, priėmė sprendimą kreiptis į nepriklausomą ekspertą ir apie šį sprendimą informavo draudėją 2011 m. vasario 25 d. pranešimu Nr. 04-7K-79859. Ekspertas vietos apžiūrą atliko 2011 m. kovo 9 d. (anksčiau apžiūra nebuvo atlikta dėl pareiškėjo atstovo ligos ir sniego gausos). 2011 m. kovo 19 d. ekspertas pateikė draudikui trūkstamų dokumentų sąrašą.

Pareiškėjas šiuos dokumentus pateikė 2011 m. kovo 24 d. Ekspertas 2011 m. balandžio 6 d. atliko pakartotinę apžiūrą. Draudikas eksperto išvadą gavo 2011 m. balandžio 12 d. Po kelių dienų ekspertas buvo paprašytas patikslinti tam tikrą informaciją. Draudikas, gavęs patikslintą informaciją, 2011 m. gegužės 10 d. pateikė užklausimus Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai, kurios atsakymą gavo 2011 m. gegužės 18 d. 2011 m. gegužės 20 d. draudikas priėmė sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju. Byloje nustatytos aplinkybės ir Komisijos surinkti dokumentai patvirtina, kad draudikas raštu informavo draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą, tačiau neišsamiai.

Draudikas siekė vykdyti jam nustatytus reikalavimus, rinko duomenis, reikalingus sprendimui priimti, skyrė ekspertizę ir pan. Pareiškėjo atstovo teiginys, kad draudikas neturėjo laukti pareiškėjo ekspertų išvadų, vertintinas kritiškai, nes pareiškėjas pats informavo draudiką apie tai, jog laukiama Windhunter Servis ekspertų išvadų, t. y. pareiškėjas pats įsipareigojo pateikti išvadas. Draudikas, siekdamas visapusiškai ištirti įvykio aplinkybes, pagrįstai laukė šių išvadų. Dalis draudiko veiksmų (pvz., įvykio vietos apžiūra) buvo pavėluotai atliekami dėl veiksnių, priklausančių nuo pareiškėjo valios – sirgo jo darbuotojas, turėjęs dalyvauti atliekant ekspertizę, o kito darbuotojo pareiškėjas neskyrė.

Todėl Komisijos išvados dėl draudiko veiksmų vertinimo yra pagrįstos.

Draudimo įstatymas Komisijai numato teisę, o ne pareigą taikyti poveikio priemones už įstatymų pažeidimus (Įstatymo 193 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Komisijai pareiga taikyti poveikio priemones nustatyta tik konkrečiais atvejais (pvz. Draudimo įstatymo 127 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 223 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 9 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 141 straipsnio 1 dalis, 229 straipsnio 7 dalis). Todėl Komisija, nustačiusi, kad draudikas iš dalies pažeidė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalį, pasinaudojo jai suteikta teise ir pagrįstai netaikė draudikui poveikio priemonės. Priežiūros Komisijos nutarimo motyvai pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti skundžiami. Reikalavimą pakeisti

skundžiamo Komisijos nutarimo motyvuojamą dalį pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-1504/2008 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003 suformuotais precedentais, tačiau faktinės minėtų bylų aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Vėjo elektra“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas peržengė nagrinėjamo skundo dalyko ribas. Pareiškėjas nurodo, kad jis neskundė Komisijos nutarimo dalies, kuria pripažinta, jog UAB DK „PZU Lietuva“ nesilaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies reikalavimo išsamiai informuoti draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. Todėl teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl šios Komisijos nutarimo dalies. Šiuo atveju buvo pažeistos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos.

Nagrinėjamu atveju taip pat buvo pažeistos įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančios procesinės teisės normos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino įrodymų visumos, kaip to reikalauja ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis ir 81 bei 86 straipsniai, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad UAB DK „PZU Lietuva“ tinkamai vykdė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju įvykio aplinkybių tyrimas užtruko beveik pusmetį. Tai, kad pareiškėjas savo iniciatyva kreipėsi į nugriuvusio vėjo greičio matavimo bokšto gamintoją Windhunter-Serwis dėl ekspertų išvadų pateikimo, nebuvo kliūtis UAB DK „PZU Lietuva“ priimti sprendimus dėl administravimo veiksmų atlikimo.

Be to, Windhunter-Serwis ekspertų išvados buvo pateiktos UAB DK „PZU Lietuva“ jau 2011 m. vasario 7 d., tačiau pareiškėją apie priimtą sprendimą skirti nepriklausomą ekspertizę informavo tik 2011 m. vasario 25 d. Pirminę įvykio apžiūrą UAB DK „PZU Lietuva“ pasamdytas ekspertas atliko tik 2010 m. kovo 9 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po pranešimo apie įvykį. Su pareiškėjo atstovu dėl įvykio vietos apžiūros buvo susisiekta pavėluotai. Be to, pareiškėjo atstovo dalyvavimas atliekant ekspertizę nebuvo privalomas.

Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 4 dalies ir su pareiškėju sudarytos draudimo sutarties nuostatas, įvykio vietą ir sugriuvusio vėjo greičio matavimo bokšto įrangą UAB DK „PZU Lietuva“ įgaliotas atstovas (ekspertas) turėjo galimybę apžiūrėti savarankiškai. Eksperto 2011 m. kovo 19 d. pateiktas trūkstamų dokumentų sąrašas, kuris yra minimas teismo sprendime, yra formalus. Šiuo atveju buvo prašoma dokumentų, susijusių su vėjo greičio matavimo bokšto įrengimu ir priežiūra, kurie UAB DK „PZU Lietuva“ jau buvo pateikti kartu su pareiškėjo 2011 m. sausio 4 d. ir 2011 m. vasario 7 d. pranešimais.

Taip pat buvo prašoma duomenų, susijusių su statybos leidimu ir statinio pripažinimu tinkamu naudoti. Tačiau pagal teisės aktus tokiam statiniui, kaip vėjo greičio matavimo bokštas, minėti dokumentai nėra būtini. Tai UAB DK „PZU Lietuva“ privalėjo žinoti dar sudarydama draudimo sutartį. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, pareiškėjas kartu su 2011 m. kovo 24 d. raštu jokių dokumentų UAB DK „PZU Lietuva“ neteikė. Šiame rašte pareiškėjas tik pažymėjo, kad prašomą techninę bokšto dokumentaciją pateikė ekspertui 2011 m. kovo 9 d., bokšto įsigijimo kontraktą pateikė UAB DK „PZU Lietuva“ 2011 m. sausio 4 d., o apžiūrų protokolus su bokšto tiekėjų pasiūlymu dėl bokšto atstatymo – 2011 m. vasario 7 d.

Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija pagrįstai netaikė UAB DK „PZU Lietuva“ poveikio priemonės, taip pat yra nepagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies pažeidimas yra pakankamai sunkus ir asmeniui, padariusiam šį pažeidimą, gali būti skiriama Draudimo įstatyme numatyta poveikio priemonė – bauda (2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-626/2005). Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio objektyvaus pagrindo nukrypti nuo šios praktikos.

Be to, šiuo atveju UAB DK „PZU Lietuva“ pažeidė ne tik Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies reikalavimus (ką nutarimu konstatavo ir pati Komisija), bet ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Draudimo įstatymo 198 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad Komisija nepagrįstai netaikė UAB DK „PZU Lietuva“ jokių Draudimo įstatyme numatytų poveikio priemonių. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2, 8 dalių bei 197 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos šių nuostatų taikymo praktikos.

Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad Komisijos nutarimo motyvai negali būti skundžiami. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pagal Draudimo įstatymo 181 straipsnio 3 dalį, Komisijos tikslas – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą.

Šiam tikslui pasiekti Draudimo įstatymas numato Komisijos diskreciją priimti atitinkamus sprendimus ir taikyti įstatyme numatytas poveikio priemones (Draudimo įstatymo 183 straipsnio 6 dalis, 192 straipsnio 5 punktas, 193 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 194 straipsnio 1 dalis 197 straipsnis). Vadovaujantis Draudimo įstatymo 183 straipsnio 6 dalimi ir 194 straipsnio 1 dalimi, Komisijos sprendimai, priimami atliekant Komisijos funkcijas ir įgyvendinant Komisijos teises, įforminami nutarimais. Draudimo įstatymo 195 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Komisijos sprendimas ar sprendimo nepriėmimas per teisės aktuose nustatytus terminus įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.

ABTĮ nenumato apribojimo dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų dalies ar jų motyvų apskundimo. Todėl teismui gali būti skundžiama ir Komisijos nutarimo motyvuojamoji dalis. Nutarimo motyvuojamoje dalyje pateikiamas faktinis ir teisinis kiekvieno reikalavimo vertinimas, kurio pagrindu Komisija padarė atitinkamas išvadas. Šiuo atveju konstatuotos aplinkybės yra reikšmingos pareiškėjui ir UAB DK „PZU Lietuva“ ir tuo aspektu, kad Vilniaus apygardos teisme yra sprendžiamas ginčas dėl UAB DK „PZU Lietuva“ atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo (civilinė byla Nr. 2-6565-656/2011).

Atsiliepimais į pareiškėjo UAB „Vėjo elektra“ apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos teisių perėmėjas Lietuvos bankas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. N-311 dalį, kuria Komisija nutarė netaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ poveikio priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme. Taip pat nesutinka su minėto nutarimo motyvuojamąja dalimi, kurioje nurodyta, kad UAB DK „PZU Lietuva“ dėjo reikiamas pastangas, tirdama aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, ir prašo konstatuoti, jog UAB DK „PZU Lietuva“ nesilaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti bei įpareigoti Komisiją pritaikyti trečiajam suinteresuotam asmeniui įstatyme numatytą poveikio priemonę ar kelias priemones už skunde nurodytus įstatymo pažeidimus.

Dėl reikalavimo pakeisti Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. N-311 motyvuojamąją dalį

Administraciniai teismai nagrinėja administracinius ginčus pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje nustatytų subjektų prašymus (skundus), kuriais jie siekia, kad teismas apgintų pažeistas ar ginčijamas jų teises arba įstatymų saugomus interesus.

Galimų administracinio teismo sprendimų, kurie gali būti priimami išnagrinėjus bylą iš esmės, rūšis nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnis.

Sisteminis Administracinių bylų teisenos įstatymo normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pareikštas reikalavimas „pakeisti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. N-311 motyvuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad UAB DK „PZU Lietuva“ dėjo reikiamas pastangas, tirdama aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, konstatuojant, kad UAB DK „PZU Lietuva“ nesilaikė Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti“ galėtų būti motyvu, sprendžiant teisme ginčą dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokos už sugadintą turtą išmokėjimo, tačiau negali būti sprendimu dėl bylos esmės. Pareiškėjo atstovė pripažino, kad šioje byloje prašomo fakto pripažinimas jiems reikšmingas reikalavimų, reiškiamų civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl UAB DK „PZU Lietuva“ atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, pagrįstumo įrodymui.

Dėl šio pareiškėjo reikalavimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste teisėjų kolegija tai pat pažymi, kad administraciniai teismai priima skundus, kai juose prašoma apginti, pareiškėjo manymu, pažeistą jo subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą (ABTĮ 3 str.1 p., 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Skundai, kuriuose prašoma tam tikrų faktų pripažinimo, tam tikrų aplinkybių konstatavimo nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir negali būti priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis Nr. A14-261/2007, Administracinė jurisprudencija Nr.1 (11) ir kt.). Taigi minėtą pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo iš esmės prašoma konstatuoti tam tikrą faktą, teismas turėjo atsisakyti priimti taikydamas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą. To nepadarius pirmosios instancijos teismui, administracinė byla šioje dalyje nutraukiama apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 101 str. 1 p.; 140 str. 1 d. 5 p.), pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Dėl reikalavimų panaikinti Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. N-311 dalį, kuria nutarta netaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatyme numatytos poveikio priemonės ir įpareigoti Komisiją pritaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatyme numatytą poveikio priemonę ar kelias priemones už skunde nurodytus įstatymo pažeidimus

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad bylos įrodymai patvirtina, jog draudikas (UAB DK „PZU Lietuva“) siekė vykdyti jam nustatytus reikalavimus, rinko duomenis, reikalingus sprendimui priimti: skyrė ekspertizę ir pan. Dalis draudiko veiksmų buvo pavėluotai atliekami dėl veiksnių, priklausančių nuo pareiškėjo valios: sirgo jo darbuotojas, turėjęs dalyvauti atliekant ekspertizę, o kito darbuotojo neskyrė. Komisija, nustačiusi Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies dalinį pažeidimą, pasinaudojo suteikta teise ir pagrįstai netaikė draudikui poveikio priemonės.

Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 straipsnis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-884/2008 ir kt.).

Tai reiškia, jog kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises.

Skunde Draudimo priežiūros komisijai pareiškėjas nurodė, kad draudikas neįvykdė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje numatytos pareigos išsamiai informuoti draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. T. y. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 4 d., kai draudikui buvo pranešta apie įvykį, iki 2011 m. gegužės 20 d., kuomet draudikas priėmė sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, pareiškėjas tvirtino negavęs jokios išsamios informacijos iš UAB DK „PZU Lietuva“. Pareiškėjo nuomone draudikas neįvykdė ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas bei nepaisė minėto įstatymo 82 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų draudimų atsisakyti išmokėti draudimo išmoką neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu ir nepatikrinus visos jam prieinamos informacijos. Draudimo priežiūros komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, konstatavo, jog draudikas pranešimą apie įvykio tyrimo eigą pareiškėjui išsiuntė 2011 m. vasario 1 d., taigi įstatyme nustatytas 30 dienų terminas pažeistas nebuvo. Komisija taip pat atmetė kitus pareiškėjo skundo argumentus, tačiau pripažino, jog UAB DK „PZU Lietuva“ pranešimo apie įvykio tyrimo eigą turinys neatitinka Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje numatytos pareigos išsamiai informuoti draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą kriterijus. Padariusi išvadą, jog šis pažeidimas nesukėlė reikšmingų neigiamų pasekmių Draudimo įstatymo saugomoms vertybėms bei interesams, nutarė netaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatyme numatytos poveikio priemonės.

Kaip jau buvo minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokos priteisimo iš draudiko, ir dėl to yra padavęs ieškinį bendrosios kompetencijos teismui. Taigi, pareiškėjo teisės dėl, jo nuomone, UAB DK „PZU Lietuva“ padarytų Draudimo įstatymo ir kitų pažeidimų tiriant įvykį yra ginamos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka teisme. Tuo tarpu Draudimo priežiūros komisijos nutarimas netaikyti draudikui poveikio priemonės, numatytos Draudimo įstatymo 197 straipsnyje, neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams.

Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, teismas visų pirma įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu). Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas, o ne vien tik viešojo administravimo srityje padarytas pažeidimas.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kuo jo teises ar teisėtus interesus pažeidžia skundžiamas atsakovo nutarimas netaikyti UAB DK „PZU Lietuva“ Draudimo įstatyme numatytos poveikio priemonės bei kaip jo teisės ar teisėti interesai bus apginti įpareigojus Komisiją pritaikyti draudikui poveikio priemonę ar kelias priemones už skunde nurodytus įstatymo pažeidimus. Dėl išdėstytų aplinkybių tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo UAB „Vėjo elektra“ skundą dėl reikalavimo pakeisti Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. N-311 motyvuojamąją dalį, konstatuojant, kad UAB DK „PZU Lietuva“ nesilaikė Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, pakeisti ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo UAB „Vėjo elektra“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė