2016-08-30 Nr. AB-16490-3-61-3-03086-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1267-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03086-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 1D-6979(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. – 4 449,85 Lt ir po 246,57 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, ir Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. sausio 2 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-4 jam buvo paskirta 1 378,28 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatomis, paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Pareiškėjas teigė, kad pensijų mažinimo pratęsimas 2012–2013 metams neteisėtas, paskirta valstybinė pensija mažinama pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus principus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki šios pensijos sumažinimo, nutraukti, nes šis skundo reikalavimas nukreiptas į ateitį, o kitus pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepime į skundą (b. 1. 24) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šios įstatymo normos atitiktis Konstitucijai nėra paneigta, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti valstybinę pensiją yra teisėtas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo reikalavimas iš dalies jau yra išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2615-629/2013.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 56–58) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., išmokėjimo. Pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2615-629/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00684-2013-7), kuriuo teismas atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį, priteisti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo išmokėti jam nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Nutraukęs minėtą bylos dalį, teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimo dalį dėl 2012 m. gruodžio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas teigė, kad jam mokamos valstybinės pensijos mažinimo pratęsimas 2012–2013 metams yra neteisėtas.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjui 2012 m. gruodžio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo jam išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Nustatęs, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebetaikomos, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo VRM mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių pensiją.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti VRM 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 1D-6979(11) (b. l. 8–9), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Konstatavęs, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama pagrįstai, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo.

III. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 61–64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo: Konstitucijos 23 straipsniu ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, kur nurodyta, kad kiekvieno asmens įgyta nuosavybė yra neliečiama, o paimta gali būti tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, teisingai už ją atlyginant; Konstitucijos 29 straipsniu, kuriame nurodyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, todėl negalima žmogaus teisių varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties (šiuo atveju dėl gaunamos pensijos rūšies), tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu;

Konstitucijos 52 straipsniu, kuris suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, kuriame nurodyta, kad elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija (neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja pareiškėją prieš kitus Lietuvos pensininkus, nes kitų kategorijų pensininkams patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo kompensuojami); 2013 m. balandžio 23 d.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažymos Nr. (12)-SN-03 „Dėl skundų tyrimo išvadų“ 12 punktu, kuriame nurodyta, kad tyrimo metu surinktos medžiagos ir pateiktų paaiškinimų pagrindu darytina išvada, jog valstybė privalo užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau;

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, kurioje yra pažymėta, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bei ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus) ir kt.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 ir 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu. Apeliantas mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Konstitucija, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija, Konvencija, Lygių galimybių įstatymu ir jo skundą tenkinti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 73–74) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu, kadangi nustatė, jog ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2615-629/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00684-2013-7). Pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo dėl 2012 m. gruodžio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d., susidariusios taikant tą patį Laikinojo įstatymo straipsnį, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti VRM 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 1D-6979(11) dėl atsisakymo išmokėti 6iuo pagrindu susidariusią pensijos nepriemoką ir atsakovo įpareigojimo mokėti visą paskirtą pensiją.

Nors pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliacinio skundo argumentai siejamai tik su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Šiuo aspektu pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neapgynė jo pažeistos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos dalį), nesivadovavo pareiškėjo nurodytais nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės aktais.

Teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad 2013 m. birželio 11 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2615-629/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00684-2013-7), kurioje pareiškėjas M. Š. atsakovams VRM ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VRM, be kita ko, buvo pareiškęs reikalavimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių 2012 m. sausio – rugsėjo mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas, priteisimo. Minėtu įsiteisėjusiu 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo už šį laikotarpį buvo atmesta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šį įsiteisėjusį teismo sprendimą ir iš esmės tinkamai taikydamas ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą, 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį dėl kurio ginčas buvo išnagrinėtas ir teismo priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas į laikotarpį dėl kurio nutraukė bylą, nepagrįstai įtraukė 2012 m. spalio ir lapkričio mėnesius, nes iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo matyti, kad teismas nagrinėjo ginčą dėl perskaičiuotos už 2012 m. sausio – rugsėjo mėnesius pareiškėjo valstybinės pensijos. Šis netikslumas bylos išsprendimui nėra reikšmingas, nes teisinis reguliavimas šiuo laikotarpiu nesikeitė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl šio netikslumo nėra pagrindo (ABTĮ 142 str.1 d.) ir patikslina, kad ginčo laikotarpis šioje byloje apima periodą nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Byloje nustatyta, kad VRM 2012 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. 11SP-4 M. Š. nuo 2012 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 1 378,28 Lt. Atsakovas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui mokėjo pensiją, perskaičiuotą pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamu atveju yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat minėto straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taip pat vadovavosi šio įstatymo 15 straipsniu, nustačiusiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymą iki paskutinio nustatyto termino - 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustačiusio šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimų 2012–2013 metams, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės aktų šioje byloje taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Apeliantas iš naujo kelia klausimus, į kuriuos pagal kompetenciją dėl bylai aktualios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio galiojimo pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra atsakęs Konstitucinis Teismas. Teisėjų kolegija šiame kontekste primena, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažindamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, prie šių išvadų priėjo aiškindamas apelianto nurodytus Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius. Primintina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime tyrė būtent tai, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams ir priėjo prie išvadų, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais , t. y., į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus esą buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai diskriminuojami, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Konstitucinis Tesimas šiame nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu nesiekė 20 procentų (sudarė 17,89 proc.) t.y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas ginčui aktualiu 2012-2013 m. laikotarpiu, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Minėta, kad pagal mintą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis bei minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis analogiškose bylose teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str. 3 d.), ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė