2017-03-03 Nr. AB-5012-3-61-3-01949-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-401-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01949-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija, valstybinė pensija) nepriemokos priteisimo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 12-01-294; 3) priteisti iš atsakovo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią 5 032,94 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad jam, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėta sumažinta 1 489,24 Lt valstybinė pensija. Neišmokėtos valstybinės pensijos dalis iš viso siekia 5 032,94 Eur. Pareiškėjas 2015 m. sausio 9 d. pateikė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (toliau – ir KAM) prašymą išmokėti valstybinę pensiją, tačiau atsakovas šio prašymo netenkino. Teigia, kad, pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo pažeista jo teisė gauti jam priklausančią visą valstybinę pensiją. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) nutarimais ir teigė, kad sumažinus jam mokėtiną valstybinę pensiją buvo pažeista jo teisė į nuosavybę.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, taip pat atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė šią administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

KAM pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. KAM teigimu, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. prieštarautų Konstitucijai. Todėl, KAM nuomone, ginčo laikotarpiu pareiškėjui valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu buvo mažinama teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 12-01-294 nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, paskelbtame 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu taip pat buvo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas pabrėžė, kad KAM 2015 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 12-01-294 nėra administracinis aktas, skundžiamas administraciniams teismams. Todėl bylos dalį dėl minėto sprendimo panaikinimo nutraukė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis teisės aktais, kurie pripažinti neprieštaraujantys Konstitucijai, nereiškia, kad jo reikalavimas priteisti neišmokėtą pensijos dalį yra nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, teisė į pensiją ginama pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano, kad jis turi teisę reikalauti, jog sumažintos valstybinės pensijos dalis jam būtų priteista ir išmokėta. Pareiškėjo teigimu, tai, kad šiai dienai nėra teisės aktų bazės ir mechanizmo, kuriuo vadovaujantis jam galėtų būti kompensuojama pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, nereiškia, jog jam apskritai nepriteistina susidariusi nepriemoka. Teisė reikalauti mokėti tokią pensiją, kokia ji buvo paskirta, pareiškėjui nėra išnykusi ar apribota. Teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą valstybinę pensiją, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės tik nurodė, jog mokamos valstybinės pensijos sumažinimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kurie neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nenagrinėjo ir nepasisakė dėl jo teisės reikalauti priteisti kompensaciją apskritai.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija, taip pat atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

KAM nurodo, kad ginčo laikotarpiu valstybinė pensija pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu buvo mažinama teisėtai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, grįsdamas reikalavimą grąžinti nesumokėtą pensijos dalį, netinkamai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nurodydamas, jog turi būti kompensuojami visi praradimai, sumažinus valstybines pensijas ekonominės krizės metu. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime teismas pasisakė apie pareigą numatyti kompensavimą valstybinių pensijų, kurios buvo sumažintos didesniu mastu, t. y. draudžiamąsias pajamas turinčių (dirbančių) pensininkų pensijas, kurios buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu, kuris vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintas antikonstituciniu. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, kad būtent didesniu mastu sumažintos valstybinės pensijos gali būti kompensuojamos mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų (socialinio draudimo pensijų) mažinimo. KAM pabrėžia, kad valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintas kaip mažinimas didesniu mastu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 12-01-294 (b. l. 6) ir priteisti iš atsakovo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią 5 032,94 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 12-01-294 nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, mokant valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015; 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad teismas netinkamai pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Mano, kad šiuo atveju pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas ir Konstitucijos 52 straipsnis, įpareigojantis valstybę laiduoti piliečiams gauti pensiją.

Dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia (be kita ko) dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius