AS-520-350-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS520-350/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01322-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. įgalioto atstovo A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą ir patikslintus skundus atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. 2012 m. kovo 16 d patikslintu skundu ir 2012 m. kovo 27 d. pareiškimu dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. nutarties inter alia prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 31 S-28 galiojimą (toliau – ir Sprendimas).

Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodė, jog atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos priėmus Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. S., šio Sprendimo pagrindu ginčo žemės sklypas gali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Aplinkybė, kad priimtas administracinis aktas, kuris yra ginčijamas teisme, bei žemės sklypo įregistravimo viešame registre tikimybė, suteikianti įregistruotą žemės sklypą perleisti tretiesiems asmenims, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymą padarytų nebeįmanomą. Šią išvadą pareiškėja grindė tuo, kad sandoriu perleidus žemės sklypą, kurį įsigyti pretenduoja pareiškėja, administracinių bylų teisena būtų nebegalima. Pareiškėjos manymu, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nagrinėjamoje byloje atitinka suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006, AS16-528/2007, AS62-228/2008 ir kt.).

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. pareiškėjos J. B. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkintino.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos pareiškime nurodytų aplinkybių negalima daryti išvados, jog yra pagrindas taikyti pareiškime nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėjo, kad sustabdyti galima tik tokio ginčijamo akto galiojimą, kuris dar nėra įvykdytas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 31S-28 dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. S. jau yra įvykdytas, nes šio sprendimo pagrindu 2012 m. kovo 23 d. E. S. Nekilnojamojo turto registre įregistruota nuosavybės teisė. Teismas priėjo prie išvados, kad įvykdyto sprendimo galiojimo laikinas sustabdymas jokių teisinių padarinių negali sukelti, todėl konstatavo, kad pagrindo taikyti šią reikalavimo užtikrinimo priemonę nagrinėjamoje byloje nėra.

III. Pareiškėjos J. B. įgaliotas atstovas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir perduoti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjos įgaliotas atstovas dėsto iš esmės analogiškus argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismui laiku neišnagrinėjus prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ginčijamo Sprendimo pagrindu ginčo žemės sklypas 2012 m. kovo 23 d. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Jei pirmosios instancijos teismas būtų priėmęs nutartį laiku, Sprendimas dar nebūtų buvęs įvykdytas – kas ir buvo pagrindinis pirmosios instancijos teismo motyvas, atsisakant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, dėl ko buvo pavėluotai priimta 2012 m. kovo 29 d. nutartis.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius, veikdamas ir kaip atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo šiuo pagrindinius argumentus:

1) Nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas delsė priimti nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kadangi pirmosios instancijos 2012 m. kovo 21 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pašalinti skunde nustatytus trūkumus. Teismui gavus pareiškėjos 2012 m. kovo 27 d. pareiškimą dėl 2012 m. kovo 16 d. skundo šeštojo reikalavimo patikslinimo ir I. B. įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, pareiškėjos prašymas buvo išspręstas 2012 m. kovo 29 d. nutartimi.

2) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, atsižvelgė į visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai įvertino tai, kad ginčijamas Sprendimas jau yra įvykdytas ir nebegali sukelti teisinių pasekmių.

3) Nurodo, kad, įgyvendinus skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. Ž31-155 „Dėl Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. V-2640 „Dėl asmenų, pageidaujančių susigrąžinti žemę, gauti nuosavybėn neatlygintinai valstybinę žemę Šiaulių r. Lieporių kadastro vietovėje, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ J. B. buvo išbraukta iš asmenų, kurie pageidavo gauti žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai ar pirkti, eilės. Todėl 2010 m. gegužės 27 d. posėdyje J. B. atstovo pasirinkti žemės sklypai suprojektuoti nebuvo, šioje vietoje laisvos valstybinės žemės sklypai 2010 m. rugpjūčio 27 d. buvo pasirinkti E. S. įpėdinių ir atitinkamai suprojektuoti. Atsižvelgus į šias aplinkybes, būtina įvertinti, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas realiai padėtų skundo patenkinimo atveju atkurti buvusią iki ginčo teisinę padėtį, kai 2010 m. Lieporių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintas ir įgyvendintas, o J. B. išbraukimą iš eilės pradėjo ginčyti teismine tvarka tik 2011 m. birželio 16 d.

4) Tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, nuspręstų, kad pareiškėja nepagrįstai išbraukta iš asmenų, kuriems buvo suprojektuoti žemės sklypai sąrašų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius galėtų užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais būtų realizuota J. B. teisė gauti kompensaciją už žemės ploto skirtumą, viršijantį leistiną matavimo tikslumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos J. B. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 31 S-28 galiojimą.

Pareiškėjos J. B. įgaliotas atstovas A. B. atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai delsė priimti ginčijamą nutartį bei praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytą terminą išnagrinėti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjos įgalioto atstovo argumentu, nes pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 71 straipsnio 4 dalyje numatyto termino, per kurį turėjo būti išspręstas minėtas pareiškėjos prašymas.

Pažymėtina, kad ABTĮ 71 straipsnio 4 dalis įtvirtina, jog prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo gavimo, nepranešdamas atsakovui ir kitiems proceso dalyviams. Ši teisės norma negali būti vertinama atsietai, kadangi to paties straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, jog, jeigu prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Ši ABTĮ nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su procesinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis skundo priėmimo klausimą. Šiuo atveju ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis numato, kad, gavus teisme skundą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Atsižvelgus į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, į ABTĮ 71 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, jog ABTĮ numato atskirus procesinius terminus, per kuriuos turi būti nuspręsta dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo: tais atvejais, kai skundas jau yra pateiktas teismui, prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po tokio prašymo gavimo, o tuo atveju, kai prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo ir turi būti atsižvelgiama į procesinės teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimo terminus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje AS858-310/2012).

Atsižvelgus minėtą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, darytina išvada, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, 2012 m. kovo 28 d. gavęs pareiškėjos J. B. pareiškimą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. nutarties ir 2012 m. kovo 29 d., t. y. kitą dieną po minėto pareiškimo gavimo, priėmęs skundžiamą nutartį, ABTĮ nustatyto termino išnagrinėti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepažeidė.

Pareiškėjos 2012 m. kovo 19 d. pirmosios instancijos teismui paduotas patikslintas skundas, kuriame buvo suformuluotas reikalavimas panaikinti Sprendimą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nebuvo priimtas, o 2012 m. kovo 21 d. nutartimi buvo nustatytas terminas šio skundo trūkumams pašalinti (t. II, b. l. 132-133). Pareiškėja trūkumus pašalino, pateikdama 2012 m. kovo 28 d. pareiškimą. Taigi 2012 m. kovo 19 d. pareiškėjos patikslintas skundas nebuvo priimtas ir pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir spręsti pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atskirajame skunde yra nurodomos aplinkybės, iš kurių matyti, kad apeliantas nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė terminą patikslinto skundo trūkumams pašalinti, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nagrinėti ir pasisakyti dėl 2012 m. kovo 21 d. nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, nes šiai kolegijai nėra paskirta nagrinėti šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimo.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jei yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.).

Taip pat pažymėtina, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011; kt.).

Įvertinus pareiškėjos prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytus argumentus, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėja tik nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, vertintinos kaip prielaidos ir negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 31S-28 dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. S. jau yra įvykdytas, nes šio sprendimo pagrindu 2012 m. kovo 23 d. E. S. Nekilnojamojo turto registre įregistruota nuosavybės teisė. Byloje pateikti įrodymai, kad E. S. palikimą priėmė I. B. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje reikalavimai pareikšti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui. Pažymėtina, kad laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas, įvykdyto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojimo laikinas sustabdymas jokių teisinių padarinių negali sukelti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje AS442 - 734/2011; 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63 - 290/2009; 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756 - 169/2008; 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11 - 652/2007).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog byloje nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 31 S-28 galiojimą.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. B. įgalioto atstovo A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė