2015-10-15 Nr. AB-20216-3-61-3-08144-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-657-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08144-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. E. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija, Šiaulių AVMI), išnagrinėjusi pareiškėjo H. E. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. liepos 15 d. prašymą atleisti nuo baudų ir delspinigių, 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendime Nr. 44.4-43-15 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ neatleido pareiškėjo nuo 41 020,62 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių ir 7 172 Lt PVM baudos mokėjimo (Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) byla, b. l. 14–16).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m rugpjūčio 22 d. skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo Nr. 44.4-43-15, patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą Nr. 44.4-43-15 (MGK byla, b. l. 2–5; 8–11).

MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 68-154, 2013 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. S-188(7-202/2013) „Dėl UAB H. E. 2013 m. spalio 17 d. skundo“ patvirtino Šiaulių AVMI 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 44.4-43-15 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ (MGK byla, b. l. 52–56).

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) MGK 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. S-188(7-202/2013) „Dėl UAB H. E. 2013 m. spalio 17 d. skundo“; 2) VMI 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 68-154 „Dėl H. E. (a. k. 35107010450) 2013 m. rugpjūčio 22 d. skundo“; 3) Šiaulių AVMI 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 44.4-43-15 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. liepos 15 d. baigė mokėti PVM nepriemoką: sumokėjo mokestinę nepriemoką, nors realiai nėra gavęs už nuomą jokių lėšų, kadangi tos lėšos vis dar yra UAB „Talša“ apskaitoje ir buvo panaudotos UAB „Talša“ įsigyjant brangią techniką, siekiant atnaujinti gamybą, įkurti daugiau darbo vietų. Pareiškėjui dėl apskaičiuotų mokesčių buvo apskaičiuota ir 8 519,00 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 187,09 Lt palūkanų, kurios, vadovaujantis 2013 m. sausio 8 d. valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartimi, buvo atidėtos ir jų mokėjimas išdėstytas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas apskaičiuotų baudų ir delspinigių negali grąžinti iš santaupų bankuose, kadangi šios santaupos yra garantas už suteiktas paskolas, kurios taip pat perduotos UAB „Talša“ ir panaudotos gamybai vystyti. Išieškojimas iš nekilnojamojo turto, registruoto pareiškėjo vardu, taip pat negalėtų būti vykdomas, nes šis turtas įkeistas bankui. Dar iki mokestinės nepriemokos apskaičiavimo UAB „Talša“ finansinę veiklą tikrino Šiaulių AVMI, tačiau nė karto nenurodė, kad pareiškėjas turėtų sumokėti vėliau apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, taigi, pareiškėjas buvo nevalingai suklaidintas. Mokesčių administratorius nurodė, kad kito ūkio subjekto (t. y. UAB „Talša“) vykdytas patikrinimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjui mokesčių administratoriui suteikta klaidinga konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais, tačiau UAB „Talša“ buvo tikrinamos ir aptariamos įrengimų nuomos sutartys, o nuomotojas yra nuomininko UAB „Talša“ generalinis direktorius. Pareiškėjas akcentavo, kad Šiaulių AVMI apskaičiavo, o pareiškėjas sumokėjo 71 724 Lt, o apskaičiuoti delspinigiai ir bauda sudaro 48 192,62 Lt, t. y. daugiau kaip 67 proc. apskaičiuotos ir sumokėtos mokesčių sumos.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje bei Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 ir 7 punktuose įtvirtintomis teisinėmis nuostatomis. Pažymėjo, kad, remiantis bylos medžiaga, pareiškėjas neįrodė nė vienos aplinkybės, kuriai esant, galėtų būti atleistas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1453/2012 ir VMI 2012 m. rugsėjo 26 d. spendime Nr. 68-181 patvirtintų PVM delspinigių ir baudų mokėjimo bei nuo per vykusio mokestinio ginčo laikotarpį apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

Pagal mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenis pareiškėjo įsiskolinimas sprendimo Nr. 44.4-43-15 priėmimo dieną biudžetui sudarė 41 020,62 Lt PVM delspinigių ir 7 172 Lt PVM baudos. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjas, nesumokėjęs 71 724 Lt PVM (5 724+66 000) PVM sumos, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje ir VMI 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendime Nr. 68-181 per nustatytą terminą, padarė žalą valstybės biudžetui, nes valstybės biudžetas laiku negavo 71 724 Lt pajamų, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą nėra pagrindo.

Atsakovas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu / telefonu jam suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, kuri centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinančiojo (mokesčių mokėtojo (jo atstovo)) numerį. Pareiškėjo nurodomas motyvas, kad dar iki mokestinės nepriemokos apskaičiavimo UAB „Talša“ finansinę veiklą tikrino Inspekcija, tačiau nė karto nenurodė, jog yra daromas pažeidimas, tuo pareiškėjas buvo suklaidintas, nepagrįstas, nes mokesčių administratoriaus kito ūkio subjekto (UAB „Talša“) vykdytas patikrinimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjui mokesčių administratoriaus suteikta klaidinga konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais, taigi, nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių ir baudos mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Pareiškėjo motyvai, kad delspinigių ir baudos jis negali sumokėti iš bankuose esančių santaupų, nes santaupos yra kaip garantas už suteiktas paskolas, bei kad iš pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto skolos išieškojimas yra neįmanomas, nes nekilnojamasis turtas įkeistas bankui, atsakovo vertinimu, taip pat negali būti vertinami kaip MAĮ 100 ir 141 straipsniuose nustatyti pagrindai atleisti pareiškėją nuo pagrįstai apskaičiuotų delspinigių ir baudų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atleidimo nuo mokestinės prievolės delspinigių ir baudos mokėjimo. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1453/2012 pačią PVM mokestinę prievolę patvirtino; kitaip tariant, pareiškėjo kaltė dėl mokesčių teisės pažeidimo įrodyta minėtame įsiteisėjusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniame sprendime.

Teismas vadovavosi MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytais atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindais ir akcentavo, kad šių pagrindų nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra, pareiškėjas jų nepateikė ir neįrodė, todėl, atsižvelgdamas į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1453/2012 nustatyta pareiškėjo kaltė dėl mokesčių teisės pažeidimo, pareiškėjo prašymo atleisti nuo baudos mokėjimo netenkino.

Atsižvelgęs į MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas nurodė, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų šioje byloje nenustatyta, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo ekonominė padėtis yra sunki.

Apibendrinęs teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o ginčijami administraciniai aktai paliekami nepakeisti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus (b. l 60–62).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad nors ir pažeidė teisės aktų nuostatas, tačiau žalos biudžetui nepadarė, kadangi su biudžetu atsiskaitė visiškai.

Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 74–77).

Atsakovas vadovaujasi analogiškais argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. S-188(7-202/2013) „Dėl UAB H. E. 2013 m. spalio 17 d. skundo“, VMI 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 68-154 „Dėl H. E. 2013 m. rugpjūčio 22 d. skundo“, Šiaulių AVMI 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 44.4-43-15 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“, kuriais atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 41 020,62 Lt PVM delspinigių ir 7 172 Lt PVM baudos mokėjimo.

Pareiškėjas savo reikalavimą panaikinti ginčijamus sprendimus grindžia tuo, kad 2013 m. liepos 15 d. baigė mokėti PVM nepriemoką, ir mano, jog žala biudžetui šiuo atveju nebuvo padaryta. Pareiškėjas tvirtina, kad neturi pakankamai lėšų šioms sumoms sumokėti. Pažymi, kad dar iki mokestinės nepriemokos apskaičiavimo UAB „Talša“ finansinę veiklą tikrino Šiaulių AVMI, tačiau nė karto nenurodė, jog pareiškėjas turėtų sumokėti vėliau apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, taigi, pareiškėjo vertinimu, jis buvo nevalingai suklaidintas. Akcentuoja, kad apskaičiuoti delspinigiai ir bauda sudaro 48 192,62 Lt, t. y. daugiau kaip 67 proc. apskaičiuotos ir sumokėtos mokesčių sumos.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.“

Šios teisės normos dispozicija suponuoją išvadą, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitose teisės normose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Pareiškėjas nurodo, kad neturės lėšų apskaičiuotiems delspinigiams sumokėti, kadangi pareiškėjo santaupos banke yra garantas už suteiktas paskolas, kurios perduotos UAB „Talša“ ir panaudotos gamybai vystyti. Išieškojimas iš nekilnojamojo turto, registruoto pareiškėjo vardu, taip pat negalėtų būti vykdomas, nes šis turtas įkeistas bankui.

Atsižvelgusi į pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam reikia valstybės paramos ar kad jis yra neįgalus, ar kitų duomenų, patvirtinančių MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas sąlygas, pagrindžiančias mokesčių mokėtojo atleidimą nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2012 metais už banke laikomus indėlius gavo 52 117 Lt palūkanų ir 18 000 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) „Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.“ Tai lemia, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos taikymas yra sąlygotas ir MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų – mokesčio mokėtojas turi būti sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas.

Pareiškėjas, kreipdamasis į mokesčių administratorių bei teismą nurodė, kad 2013 m. liepos 15 d. baigė mokėti PVM nepriemoką. Mokesčių administratorius priimtuose sprendimuose bei atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą šios aplinkybės neginčijo, tad tai leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas svarstyti klausimą dėl atleidimo nuo paskirtos baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo, jis iš esmės remiasi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais ir nurodo, kad žala biudžetui nebuvo padaryta, o pareiškėjas buvo suklaidintas mokesčių administratoriaus, dar iki mokestinės nepriemokos apskaičiavimo tikrinusio UAB „Talša“ finansinę veiklą, tačiau nenurodžiusio, kad pareiškėjas turėtų sumokėti vėliau apskaičiuotą mokestinę nepriemoką.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto pagrindo atleidžiant mokesčių mokėtoją nuo apskaičiuotos baudos skyrimo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo 71 724 Lt PVM sumos, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą. Nesumokėjus šios sumos į biudžetą, biudžetui buvo padaryta žala, o pareiškėjas šia suma disponavo nepagrįstai. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju žala biudžetui buvo padaryta, todėl byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybe, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymas svarstant ginčo klausimą galimas tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas pažeidžia įstatymą, kurį lėmė mokesčių administratoriaus klaidingas apibendrintas mokesčių įstatymo aiškinimas ar suteikta klaidinga konsultacija (raštu / telefonu) mokesčių mokėjimo klausimais. Pareiškėjo vienintelė nurodyta aplinkybė, prašant taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudos pagrindą, yra tai, jog dar iki mokestinės nepriemokos apskaičiavimo UAB „Talša“ finansinę veiklą tikrino Šiaulių AVMI, tačiau nė karto nenurodė, kad pareiškėjas turėtų sumokėti vėliau apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, taigi, pareiškėjo vertinimu, jis buvo nevalingai suklaidintas. Kaip matyti iš šios situacijos, UAB „Talša“ mokestinis patikrinimas atliktas jau po pareiškėjui kilusios pareigos teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti ir sumokėti PVM, todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl kito juridinio asmens mokestinio patikrinimo negali būti pagrindu taikant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta pagrindų, kuriais remiantis būtų galima atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudos.

Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jam buvo apskaičiuota pernelyg didelė delspinigių ir baudos suma, sudaranti 67 proc. apskaičiuotos ir sumokėtos mokesčių sumos, pažymėtina, kad pagal MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktus mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų neoperatyviai atlikęs pareiškėjo mokestinio tyrimo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, apskaičiuota delspinigių ir baudos suma vertintina kaip pareiškėjo pasirinkto prieš tai paminėto elgesio modelio (neteisingas mokesčių deklaravimas ir nesumokėjimas) pasekmė, todėl šiuo atveju nelaikytina nepagrįsta.

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad, kaip jau buvo minėta, valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. Susidarius priešingai situacijai, t. y. mokesčių administratoriui disponuojant mokesčių mokėtojo permokėtomis lėšomis, pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalį mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta; palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės tik patvirtina delspinigių kompensacinį pobūdį.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teisingumo principas pažeistas nebuvo, pirmosios instancijos teismas, tinkamai išanalizavęs ir įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei faktines bylos aplinkybes, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Taigi apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė