2013-04-11 Nr. AB-1133-3-61-3-01308-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-536/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01308-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2; 70.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10 000 000 Lt neturtinės žalos; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), 10 000 000 Lt neturtinės žalos; 3) įpareigoti atsakovą Laisvės atėmimo vietų ligoninę: sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas, įrengiant valgykloje praustuvą ir viršutinių drabužių pakabą; suteikti gydytojo dietologo paslaugas; teikti veiksmingą gydymą dėl nugaros skausmų, atsižvelgiant į 2011 m. rugpjūčio 23 d. viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (toliau – Santariškių klinikos) paskirtą gydymą; grąžinti jam atliktų tyrimų – Santariškių klinikose 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. darytos kompiuterinės tomografijos bei 2012 m. kovo 8 d. magnetinio rezonanso tyrimo elektroninę informaciją; 4) panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 2S-1597 „Dėl skundo nagrinėjimo“; 5) patraukti apkaltos procesui Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių, kadangi jis nesiėmė jokių veiksmų, užtikrinant tinkamą gydymą, kad jis nekęstų fizinių skausmų ir gautų tinkamas gydymo paslaugas.

Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu padaryti šie pažeidimai: Laisvės atėmimo vietų ligoninė nesuteikė gydytojo dietologo paslaugų; atsisakė teikti tinkamą gydymą, kurį paskyrė Santariškių klinikų medikai (2008 m. rugpjūčio 1 d., Santariškių klinikų gydytojo neurologo pakeistą 2011 m. rugpjūčio 23 d.), dėl to sutriko virškinamojo trakto veikla; atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę 2012 m. kovo 1 d., gydytoja jo neapžiūrėjo, o liepė tinkamai apsirengti: chalatą pakeisti kitais drabužiais (2012 m. kovo 2 d. skundas Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui); patyrė žeminantį Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų elgesį – tualete atlikdamas gamtinius reikalus buvo stebimas pareigūno, pareigūnas liepė neuždaryti durų (2012 m. kovo 2 d. skundas Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui);

Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai tyčia atliko pakartotinę kratą (2012 m. kovo 5 d. skundas Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui), kratos metu buvo cenzūruojami jo dokumentai, laiškai, asmeniniai užrašai (2012 m. kovo 7 d. skundas Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui); atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę neleista išsimaudyti duše (2012 m. kovo 5 d. skundas Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui); Laisvės atėmimo vietų ligoninės valgykloje nėra kriauklių, ir jis verčiamas valgyti nešvariomis rankomis, neleidžiant maisto išsinešti į gyvenamąsias patalpas, kur galima nusiplauti rankas, be to, valgykloje nėra pakabos viršutiniams drabužiams (2012 m. kovo 13 d. ir 2012 m. kovo 14 d. skundai);

Laisvės atėmimo vietų ligoninė pasisavino Santariškių klinikų pateiktus dokumentus – išrašus iš medicinos dokumentų ir atliktų kompiuterinės tomografijos bei magnetinio rezonanso tyrimų elektroninę informaciją, prašant jų negrąžino. Pažymėjo, jog Kalėjimų departamentas 2011 m. gruodžio 19 d. persiuntė Laisvės atėmimo vietų ligoninei jo prašymą dėl gydytojo dietologo paslaugų teikimo (2011 m. gruodžio 12 d.), tačiau šios paslaugos nesuteiktos; atsakovas ignoravo paminėtą jo kreipimąsi. Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2012 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 7-16 „Dėl Jūsų skundo“ nurodė, kad jis nesikreipė dėl gydytojo dietologo paslaugų.

Pareiškėjas pateikė 2012 m. vasario 17 d. skundą dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų – gydytojo dietologo paslaugų neteikimo Kalėjimų departamentui, kuris šį skundą persiuntė Laisvės atėmimo vietų ligoninei. Laisvės atėmimo vietų ligoninė su 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 7-112 „Dėl Jūsų skundų“ pateikė jam Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnalo (Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui) Nr. 37, pradėto 2011 m. vasario 1 d., ištraukos kopiją, kurioje yra 2011 m. spalio 24 d.

įrašas Nr. 37-797, jog jis pasirašytinai įregistravo prašymą dėl gydytojo dietologo paslaugų. Pareiškėjas su 2012 m. kovo 19 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų, tačiau atsakovas 2012 m. balandžio 17 d. sprendime Nr. 2S-1597 paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtą. Pareiškėjo nuomone, jis pagrįstai teigė, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė jam keršija, kadangi jis skundžia teismams šios ligoninės pareigūnų elgesį; dėl šios priežasties Laisvės atėmimo vietų ligoninė neteikia jokio gydymo, o gydytojai, matydami, kaip jį kamuoja nežmoniški nugaros skausmai, nesuteikė nuskausminimo priemonių, o siūlė rašyti skundus.

Pareiškėjas rėmėsi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, taip pat nurodė, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, šios ligoninės pareigūnai žemino jo orumą, tyčia kūrė jam nepalankias aplinkybes. Tokie santykiai žaloja jo psichinę būklę, jam kyla dvasiniai išgyvenimai, atsiranda fiziniai skausmai, emocinė depresija, nepatogumai. Patirdamas tokią skriaudą, kaip satisfakcijos pareiškėjas prašė materialinės kompensacijos.

Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą (b. l. 24–26) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė dėl gydytojo dietologo paslaugų nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės pareigas atliekančios A. M. 2012 m. vasario 29 d. pažymoje Nr. 19-53 „Dėl V. K.“ nurodyta, kad pareiškėjo gydymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. buvo užregistruoti du jo prašymai: 2011 m. spalio 24 d. Nr. 37-797 – dėl dietologo paslaugų, 2011 m. spalio 24 d. Nr. 37-798 – dėl vegetariško maisto.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – Taisyklės), ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraštį. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 216 patvirtintą Lietuvos medicinos normą MN 30:1996 „Dietinio gydymo organizavimo sveikatos priežiūros įstaigose tvarka“ (toliau – MN 30:1996), hospitalizuojamam pacientui dietinį gydymą skiria priėmimo skyriaus arba budintis gydytojas pagal dietų pavadinimus, dietinį gydymą skyriuje koreguoja pacientą gydantis gydytojas, už dietinio gydymo organizavimą sveikatos priežiūros įstaigose atsako gydytojas dietologas.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintą Lietuvos medicinos normą MN 32:1996 „Dietistas. Pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – MN 32:1996), dietistai padeda dietologams organizuoti ar, nesant gydytojo dietologo, organizuoja dietinį gydymą sveikatos priežiūros įstaigose. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje patvirtinto gydytojo dietologo etato nėra, todėl dietinį maitinimą/gydymą pagal gydančių gydytojų paskyrimus organizuoja dietistas, kuris, pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nuolat priimdavo jį asmeniniams pokalbiams, organizavo pareiškėjui gydytojo paskirtą vegetarinį maitinimą bei nagrinėjo su maitinimu susijusius jo skundus.

Pažymėjo, kad paciento ištyrimo, gydytojų specialistų konsultacijas, gydymo planą sudaro gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į medicinines indikacijas, o ne į paciento pageidavimus. Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjo gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje periodu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 26 d. aplinkybės jau buvo išnagrinėtos teismine tvarka ir pareiškėjo skundas pripažintas nepagrįstu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1627-95/2012.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė dėl neįrengtų kriauklės ir viršutinių drabužių pakabos valgykloje bei draudimo išsinešti maistą į gyvenamąsias patalpas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kiti galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pataisos įstaigose nuteistųjų valgyklose kriauklių ir pakabų viršutiniams drabužiams kabinti, o draudimas nuteistiesiems išsinešti maistą iš valgyklos (išskyrus jiems priklausančią duoną ir vaisius) bei valgyklos indus ir įrankius įtvirtintas Taisyklėse.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė dėl pasisavintų tyrimų rezultatų nurodė, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2009 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1-33 patvirtintą Kokybės vadybos sistemos procedūrą „Gydymo stacionare ligos istorijos pildymo tvarka“ paciento tyrimo rezultatai, gydytojų konsultantų išvados, anestezijos, spirogramos, kiti dokumentai klijuojami į gydymo stacionare ligos istoriją, tačiau tai netrukdo pareiškėjui pasinaudoti įstatyme įtvirtinta pacientų teise gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę.

Pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1064/2007, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Iš pateiktų argumentų akivaizdu, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl, nenustačius neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Be to, nagrinėjamoje byloje neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktas nepatvirtintas jokiais įrodymais: pareiškėjas skunde apsiribojo niekuo nepagrįstais teiginiais, kad kyla dvasiniai išgyvenimai, atsiranda fiziniai skausmai, emocinė depresija, nepatogumai ir pan., taip pat nepagrindė priežastinio ryšio tarp tariamai patiriamos neturtinės žalos ir gydymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Atsakovas Kalėjimų departamentas ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (b. l. 51–53) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad į pareiškėjo 2012 m. kovo 19 d. skundą atsakė laiku, išsamiai, 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 2S-1597 pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus ir priimtas teisingai. Pažymėjo, jog sprendime pareiškėjui paaiškinta, kad skundo nagrinėjimo metu nustatyta, jog 2012 m. kovo 2 d. ryte pareiškėjas atvyko pas gydytoją į priėmimą apsirengęs chalatu, gydytoja terapeutė jam liepė tinkamai apsirengti ir tik tada ateiti į kabinetą; taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra supažindintas su Laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurių 14 punkte nustatyta, jog medicinos personalui leidus, pacientai gali dėvėti asmeninius drabužius, atitinkančius ligoninėse naudojamus (baltinius, pižamas, chalatus, šlepetes ir kt.), drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi.

Kalėjimų departamentas pripažino, kad gydytojos reikalavimas buvo pagrįstas. Skunde pareiškėjas taip pat teigė, kad jam neskiriamas tinkamas gydymas dėl nugaros skausmų, tačiau dėl šių skausmų pareiškėjui buvo paskirtas Santariškių klinikų gydytojo neurologo rekomenduotas vaistas „Diclac“ (konsultacijos įrašo kopija yra pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje). Kalėjimų departamentas sprendime nurodė, kad, 2012 m. kovo 1 d. apie 15.15 val. pareiškėjui atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, jam buvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu, kuriuo naudojasi ir pareigūnai, jame yra įrengtas užraktas, todėl pareiškėjas buvo įspėtas, kad neužrakintų tualeto durų.

Pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą pareigūno žodžiais ir pats demonstratyviai neuždarė tualeto durų bei grasino pareigūnui parašyti skundą. Pareigūnas nestebėjo, kaip pareiškėjas atlieka gamtinius reikalus (žr. Laisvės atėmimo vietų ligoninės 3 pamainos prižiūrėtojo D. S. (D. S.) 2012 m. kovo 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. 38-71). Pareiškėjas 2012 m. kovo 7 d. raštu kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją dėl tą dieną vykusios kratos jo kameroje, teigė, kad kratos metu buvo išvestas iš kameros, pareigūnai cenzūravo jo dokumentus, laiškus ir asmeninius užrašus.

Kalėjimų departamentas konstatavo, kad šis skundo teiginys yra nepagrįstas, nes grindžiamas tik paties pareiškėjo spėliojimais. Pažymėjo, kad pareigūnai necenzūruoja nei pareiškėjo, nei kitų nuteistųjų laiškų, o atlikdami kratas patikrina tik voko turinį, neskaitydami laiško turinio. Skundo tyrimo metu Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija 2012 m. balandžio 13 d. rašte Nr. S-1756 informavo Kalėjimų departamentą, kad dėl gydytojo dietologo konsultacijos į Laisvės atėmimo vietų ligoninės personalą pareiškėjas nesikreipė nei raštu, nei žodžiu.

Maitinimas jam buvo organizuotas, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, atsižvelgiant į gydančio gydytojo rekomendacijas. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydytojo dietologo paslaugos nėra teikiamos, dietinis maitinimas sudaromas, atsižvelgiant į gydančio gydytojo rekomendacijas, o, esant gydytojo dietologo konsultacijos poreikiui, nuteistasis/suimtasis nukreipiamas į gydymo įstaigą, teikiančią tokias paslaugas, gydančio gydytojo siuntimu. Taigi darytina išvada, kad gydytojo dietologo konsultacijos pareiškėjui nereikalingos.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pagal CK nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti jam padarytą neturtinę žalą, nepateikė jokių medicininių dokumentų, iš kurių būtų galima padaryti išvadas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežasčių.

CK 6.271 straipsnyje nustatytas deliktinės atsakomybės atvejis, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimų departamento ar Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Taip pat būtina nustatyti, kokios Kalėjimų departamento ar Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Pareiškėjo teiginiai dėl padarytos jam neturtinės žalos yra abstraktūs ir nepagrįsti, jie iš esmės yra tik prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamam reikalavimui dėl žalos atlyginimo patenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 96–107) nutraukė administracinės bylos Nr. I-3196-815/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01308-2012-0) dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę teikti veiksmingą gydymą dėl nugaros skausmų, atsižvelgiant į 2011 m. rugpjūčio 23 d. Santariškių klinikų paskirtą gydymą; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas dėl įpareigojimo Laisvės atėmimo vietų ligoninei sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas, įrengiant valgykloje praustuvą ir viršutinių drabužių pakabą, pažymėjo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė neneigė fakto, kad jos valgykloje nėra kriauklių bei pakabos viršutiniams drabužiams. Tačiau, Laisvės atėmimo vietų ligoninės teigimu, pagal HN 76:2010, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kitus teisės aktus nėra reikalavimo įrengti pataisos įstaigose nuteistųjų valgyklose kriauklių ir pakabų viršutiniams drabužiams kabinti.

Teismas sutiko su šiais teiginiais, nes paminėtas teisinis reguliavimas įtvirtina, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose turi būti praustuvės, todėl nuteistieji, prieš eidami valgyti, turi galimybę plauti rankas ne valgyklos patalpose, niekas jų neverčia valgyti nešvariomis rankomis, o rūbus nuteistieji gali palikti kitose tam skirtose patalpose (taip pat ne valgyklos patalpose). Ypač teismas pabrėžė, kad Taisyklių 28 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems išsinešti iš valgyklos maistą (išskyrus jiems priklausančią duoną ir vaisius) bei valgyklos indus ir įrankius draudžiama.

Todėl, teismo nuomone, pagal nurodytą teisinį reguliavimą nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas, įrengiant valgykloje praustuvą ir viršutinių drabužių pakabą; ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Teismas, spręsdamas dėl įpareigojimo Laisvės atėmimo vietų ligoninei suteikti pareiškėjui gydytojo dietologo paslaugas, nustatė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnale (Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui) Nr. 37, pradėtame 2011 m. vasario 1 d., 2011 m. spalio 24 d.

įregistruoti 2 pareiškėjo prašymai: Nr. 37-797 – dėl asmeninio pokalbio ir dietologo paslaugos bei Nr. 37-798 – dėl vegetariško maisto. Šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui dar 2011 m. spalio 25 d. gydantis gydytojas paskyrė vegetarinį maitinimą. Tačiau ginčas kyla dėl to, ar į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo kreiptasi dėl būtent gydytojo dietologo konsultacijos, ar ne, o taip pat ar buvo suteiktos dietologo konsultacijos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas savo skundais norėjo gauti būtent specialisto, t. y. gydytojo dietologo, konsultacijas, tačiau pagal teisinį reguliavimą Laisvės atėmimo vietų ligoninė turėjo ir turi pareigą suteikti tik dietologo konsultacijas, kurias gali teikti ir kitokios specializacijos gydytojas, t. y. gydytojas ne dietologas.

Pagal Taisyklių 7 punkto 2 pastraipą, ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį. Teismas sutiko su Laisvės atėmimo vietų ligoninės paaiškinimu, jog paciento ištyrimo, taip pat ir gydytojų specialistų konsultacijas bei gydymo planą sudaro būtent gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į medicinines indikacijas, o ne į paciento pageidavimus. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę suteikti jam būtent gydytojo dietologo paslaugas, nesant gydančio gydytojo nurodymo teikti tokias paslaugas bei pareiškėjui suteikus vegetarinį maitinimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, spręsdamas dėl įpareigojimo Laisvės atėmimo vietų ligoninei teikti veiksmingą gydymą dėl nugaros skausmų, atsižvelgiant į 2011 m. rugpjūčio 23 d. Santariškių klinikų paskirtą gydymą, pabrėžė, kad šis pareiškėjo reikalavimas jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris šiuo klausimu 2012 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1627-95/2012. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012 buvo paliktas nepakeistas.

Kadangi aptariamas pareiškėjo reikalavimas jau buvo išnagrinėtas, tai teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu, administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę teikti veiksmingą gydymą dėl nugaros skausmų, atsižvelgiant į 2011 m. rugpjūčio 23 d. Santariškių klinikų paskirtą gydymą, nutraukė. Teismas, spręsdamas dėl įpareigojimo Laisvės atėmimo vietų ligoninei grąžinti pareiškėjui atliktų tyrimų – Santariškių klinikose 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. darytos kompiuterinės tomografijos bei 2012 m. kovo 8 d. magnetinio rezonanso tyrimo elektroninę informaciją, pabrėžė, kad šis pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, be to, sutiko su Laisvės atėmimo vietų ligoninės pozicija, kad paciento tyrimo rezultatai, gydytojų konsultantų išvados ir kiti dokumentai klijuojami į gydymo stacionare ligos istoriją.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas grąžinti jam atliktų tyrimų – Santariškių klinikose 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. darytos kompiuterinės tomografijos bei 2012 m. kovo 8 d. magnetinio rezonanso tyrimo elektroninę informaciją atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo patraukti apkaltos procesui Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių, pažymėjo, jog pareiškėjas skunde reikalauja patraukti apkaltos procesui Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių, kadangi jis nesiėmė jokių veiksmų, užtikrinant tinkamą gydymą, kad pareiškėjas nekęstų fizinių skausmų ir gautų tinkamas gydymo paslaugas.

Teismas nurodė, kad šiame sprendime atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo reikalavimai, adresuoti Laisvės atėmimo vietų ligoninei, todėl prašymas patraukti apkaltos procesui Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, teismas akcentavo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius pagal teisės aktus negali būti traukiamas apkaltos procesui, o kokią atsakomybę pareiškėjas siūlo taikyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriui, nėra aišku (pats reikalavimas nėra argumentuotas).

Teismas, spręsdamas dėl Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-1597 „Dėl skundo nagrinėjimo“, pabrėžė, kad šiame sprendime jau konstatuota, jog pareiškėjo reikalavimas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė suteiktų gydytojo dietologo paslaugas, nėra pagrįstas. Lygiai taip pat nėra pagrįsti pareiškėjo skundai dėl netinkamo gydymo. Todėl ši 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-1597 dalis yra teisėta ir pagrįsta. Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2012 m. kovo 26 d. raštu Nr. 7-112 atsakė, kad medicinos personalas pagal vidaus aktus turi teisę reikalauti iš nuteistųjų, kad šie tinkamai apsirengtų.

Todėl Kalėjimų departamento sprendimas ir šiuo aspektu yra atitinkantis tikrovę, teisėtas ir pagrįstas. Remdamasis tarnybiniu pranešimu, teismas nustatė, jog akivaizdu, kad pats pareiškėjas demonstratyviai neuždarė durų, todėl jo paaiškinimai-kaltinimai negali būti laikomi patikimais (teismas sutiko su Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2012 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 7-88), o aptariamas sprendimas ir šiuo aspektu yra atitinkantis tikrovę, teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo teigimu, Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai tyčia atliko pakartotinę kratą, kratos metu buvo cenzūruojami pareiškėjo dokumentai, laiškai, asmeniniai užrašai.

Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo kaltinimai tėra spėjimai, todėl ir ši sprendimo dalis yra atitinkanti tikrovę, teisėta ir pagrįsta. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10 000 000 Lt neturtinės žalos bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 10 000 000 Lt neturtinės žalos, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Teismas pabrėžė, kad šiame sprendime nėra nustatyta nei Laisvės atėmimo vietų ligoninės, nei Kalėjimų departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų, taip pat nėra pagrįstas ir neturtinės žalos buvimo faktas, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10 000 000 Lt neturtinės žalos bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 10 000 000 Lt neturtinės žalos atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 114–115) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo argumentacija nepagrįsta įstatymais ir kitais teisės aktais. Jam gydymo paslaugos turi būti teikiamos kaip ir laisvėje esantiems piliečiams.

Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122–123) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodo, kad dėl neteikiamų dietologo paslaugų buvo nuspręsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1627-95/2012 ir 2012 m. spalio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3196-815/2012; dėl veiksmingo gydymo neskyrimo, atsižvelgiant į 2011 m. rugpjūčio 23 d. Santariškių klinikų paskirtą gydymą, buvo nuspręsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1627-95/2012. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012 buvo paliktas nepakeistas. Teigia, jog teismo sprendime visi pareiškėjo reikalavimai buvo išsamiai išnagrinėti bei dėl jų priimti sprendimai yra teisingi bei teisiškai pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, patraukimo apkaltos procesui Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių bei atsakovo Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-1597 panaikinimo yra išvestiniai iš kitų skunde nurodytų reikalavimų: įpareigoti atsakovą Laisvės atėmimo vietų ligoninę sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas, įrengiant valgykloje praustuvą ir viršutinių drabužių pakabą; suteikti gydytojo dietologo paslaugas; teikti veiksmingą gydymą dėl nugaros skausmų, atsižvelgiant į 2011 m. rugpjūčio 23 d.

Santariškių klinikų paskirtą gydymą; grąžinti jam atliktų tyrimų – Santariškių klinikose 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. darytos kompiuterinės tomografijos bei 2012 m. kovo 8 d. magnetinio rezonanso tyrimo elektroninę informaciją. Todėl, sprendžiant pareiškėjo paduoto skundo pagrįstumo klausimą, lemiamą reikšmę turi pastarųjų (pagrindinių) reikalavimų pagrįstumas. Kolegija pažymi, kad, spręsdamas šių pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė kiekvieną iš pareiškėjo nurodytų nusiskundimų dėl, jo manymu, netinkamų gydymo, nuteistųjų laikymo ir medicininio aptarnavimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Pastebėtina, kad, skųsdamas šias sąlygas, pareiškėjas, išskyrus nuorodą į Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (pagal kurią, pacientas turi teisę į savo garbės ir orumo nežeminančias sąlygas ir pagarbų sveikatos priežiūros specialistų elgesį <...>), nenurodė konkrečių teisės aktų normų, kurios šio atsakovo tariamai buvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl kiekvieno iš pareiškėjo nurodytų šio atsakovo tariamai padarytų pažeidimų, rėmėsi atitinkamomis pareiškėjo iškeltus teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis (taisyklėmis, HN 76:2010) ir, kolegijos manymu, visapusiškai ir išsamiai atsakė į visus pareiškėjo iškeltus klausimus.

Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jų nekartodama, sutinka su teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad ligoninės valgykloje neįrengti praustuvas ir viršutinių drabužių pakaba, kad jam nebuvo suteiktos gydytojo dietologo paslaugos, nesuteiktas veiksmingas gydymas nuo nugaros skausmų, nebuvo grąžinta jam atliktų tyrimų informacija, negali būti pripažinti pagrįstais ta prasme, kad būtų galima konstatuoti jo (pareiškėjo) teisės aktų nustatytų ir saugomų teisių pažeidimus.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą ryšį tarp šitų (pagrindinių) pareiškėjo skundo reikalavimų ir reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo, patraukimo apkaltos procesui Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių bei atsakovo Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-1597 panaikinimo, kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ir šie (išvestiniai) pareiškėjo skundo reikalavimai negali būti pripažinti pagrįstais.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais (pažymėtina, kad tik bendrojo pobūdžio) motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis