2015-11-04 Nr. AB-21274-3-61-3-04488-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1319-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04488-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. gautas pareiškėjo Ž. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. P-490 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. P-142 „Dėl S. B. paskyrimo į pareigas laikotarpio (kadencijos) pabaigos nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir palikti nepakeistą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. P-142 „Dėl S. B. paskyrimo į pareigas laikotarpio (kadencijos) pabaigos nustatymo“.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) skundo turiniui nustatytus reikalavimus, todėl 2015 m. rugsėjo 17 d. teismo nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas patikslinti skundą, nurodyti, kaip konkrečiai skundžiamas generalinio prokuroro 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas pažeidžia jo teises, pašalinti kitus teismo nutartyje nustatytus skundo trūkumus.

2015 m. spalio 1 d. teisme gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriuo pareiškėjas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. P-490 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. P-142 „Dėl S. B. paskyrimo į pareigas laikotarpio (kadencijos) pabaigos nustatymo“ pakeitimo“ yra teisėtas; nustačius, kad nurodytas įsakymas yra neteisėtas, jį panaikinti; palikti nepakeistą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. P-142 „Dėl S. B. paskyrimo į pareigas laikotarpio (kadencijos) pabaigos nustatymo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Iš patikslinto skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo ištirti generalinio prokuroro 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo, kaip norminio teisės akto teisėtumą, teigė, kad jis pažeidžia jo ir kitų prokurorų teisėtus lūkesčius pasinaudoti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 34 straipsnyje numatyta teise siekti karjeros ir dalyvauti atrankoje į Šiaulių apygardos prokuratūros Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas.

Teismas pažymėjo, kad Įsakymas buvo priimtas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. B. atžvilgiu, t. y., nurodytas įsakymas buvo skirtas konkrečiam subjektui, yra vienkartinio taikymo aktas, todėl yra individualaus pobūdžio ir nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, kaip skunde nurodo pareiškėjas.

Vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 9 ir 19 straipsniu, teismas nurodė, kad tokiu atveju, jei pareiškėjas patikslintame skunde Įsakymą ginčija taikydamas viešojo intereso gynimo institutą, turėjo pagrįsti, kad skundo dalykas yra aktualus visai visuomenei ar konkrečiai jos daliai. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas įsakymas pažeidžia jo ir kitų prokurorų interesus, tačiau tokie pareiškėjo teiginiai yra pernelyg bendro pobūdžio. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad be jo ir kiti prokurorai įstatymo nustatyta tvarka siekia užimti Šiaulių apygardos prokuratūros Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas, t. y., kad skundžiamas Įsakymas turi įtakos ne tik jo asmeniniams interesams. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi kaip fizinis asmuo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo įgalinimus reikšti reikalavimus, susijusius su viešojo intereso gynimu teisme, t. y., kad pareiškėjas yra Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras ar turi aukštesniojo prokuroro pavedimą ginti viešąjį interesą šiuo klausimu.

Įvertinęs patikslinto skundo turinį pirminio pareiškėjo skundo reikalavimų kontekste, teismas sprendė, kad pareiškėjas, naudodamasis viešojo intereso gynimo institutu, siekia asmeninių interesų karjeros srityje gynimo. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. teismo nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas pagrįsti, kad ginčijamas Įsakymas pažeidžia jo subjektines teises, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

II. Pareiškėjas Ž. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį ir pareiškėjo skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo tas pačias faktines ir teisines aplinkybes kaip skunde bei patikslintame skunde. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, joje nepasisakoma dėl ginčijamo teisės akto teisėtumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus administracinis aktas. Nurodo, kad šis Įsakymas suvaržo jo ir kitų prokurorų teisę siekti karjeros.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties, kuria pareiškėjo patikslintą skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. P-490 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. P-142 „Dėl S. B. paskyrimo į pareigas laikotarpio (kadencijos) pabaigos nustatymo“ pakeitimo“ yra teisėtas; nustačius, kad nurodytas įsakymas yra neteisėtas, jį panaikinti; palikti nepakeistą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. P-142 „Dėl S. B. paskyrimo į pareigas laikotarpio (kadencijos) pabaigos nustatymo“.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek patikslintame skunde bei atskirajame skunde nurodo manantis, jog ginčijamas Įsakymas yra norminio pobūdžio ir, be kita ko, pažeidžia viešą interesą, t. y. jo ir kitų prokurorų teisę į karjerą prokuratūros sistemoje.

Vertinant, ar pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra norminio pobūdžio, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, pagal kurią, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Tuo tarpu individualus teisės aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d.). Analogiška individualaus administracinio akto sąvoka pateikta ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje.

Teismų praktikoje laikoma, jog administracinis aktas yra individualus, kai tai yra teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms). Kitaip tariant, jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011). Tuo tarpu norminis administracinis aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios sujungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra individualaus administracinis aktas – skirtas S. B. ir jo tarnybą prokuratūroje organizuojančiam asmeniui ar asmenims, t. y. uždaram subjektų ratui, nustatant S. B. bei jo tarnybą organizuojančių asmenų teisės ir pareigas. Įsakymu įtvirtinamas S. B. paskyrimo į pareigas pabaigos laikas – 2017 m. rugsėjo 10 d. – šios aplinkybės iš esmės lemia ginčijamo Įsakymo terminuotumą. Jokių kitų bendro pobūdžio teisės normų ginčijamas Įsakymas neįtvirtina.

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra individualus administracinis aktas. Tai lemia, jog pareiškėjas, siekdamas kreiptis į administracinį teismą dėl šio akto teisėtumo, turėtų pateikti pagrįstų argumentų, kaip ir kodėl ginčijamas Įsakymas galbūt pažeidžia viešą interesą arba pareiškėjo, kaip fizinio asmens, subjektines teises ir interesus.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, viešojo intereso sąvokos apibrėžimo ABTĮ nepateikia, todėl, aiškinant šią sąvoką, svarbu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais tikslais“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184–229).

Vadovaujantis išdėstyta teismų praktika, darytina išvada, jog tam, kad prokuroras galėtų teikti prašymą teismui dėl viešojo intereso gynimo, pirma, turi būti nustatyta, ar asmuo formaliai tokią teisę turi. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė savo įgaliojimus teikti prašymą dėl viešojo intereso gynimo patvirtinančių įrodymų.

Antra, iš bylos duomenų, priimant nagrinėti tokio pobūdžio prašymą, turi būti įmanoma preliminariai nustatyti, jog kreipiamasi būtent dėl viešojo intereso gynimo. Iš esmės tai reiškia, jog prokuroras, kreipdamasis prašymu į teismą, turi pateikti ne tik argumentų, kodėl ginčijamas tam tikras aktas (veikimas ar neveikimas) galėtų būti pripažintas neteisėtu, tačiau taip pat – kad jis pažeidžia viešąją interesą – pamatines asmenų grupės vertybes, įtvirtintas Konstitucijoje.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų, jog ginčijamas Įsakymas galėtų realiai pažeisti kitų asmenų teises, išskyrus, kaip skunde nurodė pareiškėjas – jo teisę į karjerą. Formalus deklaravimas, jog ginčijamu Įsakymu yra pažeidžiama ir kitų asmenų teisė į karjerą prokuratūros sistemoje, negali būti pripažintas tinkamu pagrindu kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Iš pareiškėjo pateikiamų argumentų matyti, kad jis siekia apginti savo subjektines teises, tačiau skunde nepateikia įrodymų, kokiu konkrečiu būdu šis ginčijamas Įsakymas pažeidžia jo teises, t. y. nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti faktą, jog ginčijamas Įsakymas pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus, turėtų pateikti duomenų apie tai, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių užimti S. B. poziciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodydamas teisės aktus, kuriuos galbūt pažeidžia atsakovo priimtas Įsakymas, nenurodė, kaip konkrečiai šių teisės aktų netinkamas taikymas ginčijamu Įsakymu pažeidžia jo, kaip fizinio asmens, subjektines teises.

Pastebėtina, kad teismas skundo priėmimo stadijoje nesprendžia ginčijamų administracinių aktų teisėtumo klausimo. Todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Įsakymo teisėtumo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neištaisė pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartyje nurodytų trūkumų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad teismo nutartis, kuria atsisakoma priimti skundą (prašymą), neužkerta kelio į teismą kreiptis pakartotinai, pateikiant teismui skundą (prašymą), atitinkanti ABTĮ įtvirtintus reikalavimus ir, be kita ko, pateikiant skundo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė