2022-01-12 Nr. AB-1107-3-61-3-04212-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-90-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04212-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.9; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. A., Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1483-438/2021 pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba, atsakovas) 2019 m lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-7960 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja taip pat skundė VSDFV Vilniaus skyriaus neveikimą, nepateikus atsakymo į jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą priimti sprendimą dėl paskirtos pensijos apskaičiavimo patikslinimo ir nepriemokos sumokėjimo (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas), neteisėtai ir nepagrįstai prašymą persiuntus VSDFV, apie tai neinformuojant pareiškėjos.

Pareiškėja nurodė, kad senatvės pensija jai paskirta VSDFV Šiaulių skyriaus 1998 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu. Priimant minėtą sprendimą neatsižvelgta į darbo Rusijoje nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. laiką. Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių 2019 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi su prašymu nuo 2001 m. gegužės 29 d. perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įskaičiuoti darbo stažą, dirbtą akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Rostselmaš“ sporto kombinate nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., išmokėti skirtumą, susidariusį tarp perskaičiuotos ir faktiškai mokėtos pensijos bei pateikti tikslius apskaičiavimus, taip pat apskaičiavimą priedo už stažo metus.

Pareiškėja teigė, kad 2015 m. atsitiktinai sužinojo, jog kitiems asmenims darbo Rusijoje laikas po 1991 m. birželio 1 d. buvo įskaitytas į stažą, todėl 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu perskaičiuoti skirtą senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. raštu atsisakė prašymą tenkinti, nurodydamas, kad tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo, sudarytas 1999 m. birželio 29 d., įsigaliojo 2001 m. gegužės 29 d., t. y. vėliau, nei pareiškėjai buvo paskirta senatvės pensija. Minėtame rašte išdėstyta oficiali pozicija yra diskriminacinio pobūdžio, pagal ją tą patį darbo stažą turintys asmenys (Lietuvos Respublikos piliečiai) vertinami skirtingai vien tuo pagrindu, ar jie kreipėsi dėl pensijos skyrimo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo susitarimo įsigaliojimo, ar po jo.

Pareiškėja teigė, kad sprendžiant jos prašymą dėl pensijos perskaičiavimo, atsakovas privalėjo vadovautis Europos socialinės chartijos, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2001 m. gegužės 15 d., nuostatomis, Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu, nustatančiu Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rusijos Federacijos partnerystę, pasirašytu 1994 m. birželio 24 d. Pareiškėjos darbo stažo nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. įskaitymas į pensijų socialinio draudimo stažą iki tarpvalstybinio susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo galėjo būti sprendžiamas vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir Europos Bendrijos bei Rusijos Federacijos pripažįstamu abipusiškumo principu dėl visų draudimo laikotarpių įskaičiavimo, skiriant pensijas dėl senatvės, nepriklausomai nuo to, kurioje susitariančioje šalyje darbuotojas dirbo.

Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius neteisėtai ir nepagrįstai neveikė, nes nesiėmė veiksmų peržiūrėti 1998 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą tuo pagrindu, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui turėjo būti svarstomas palankesnių normų taikymas pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėja su prašymu 2019 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių priimti administracinį sprendimą ir atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pareiškėja 2019 m. spalio 10 d. iš VSDFV gavo 2019 m. spalio 7 d. raštą, kuriuo buvo siūloma pateikti paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (10.1)3-113742 nebuvo apskųstas per Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjos prašymas nėra skundas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 15 dalies prasme, todėl nepagrįstai ir pažeidžiant administracinę procedūrą buvo persiųstas nagrinėti VSDFV. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 12 d. gavo skundžiamą VSDFV Sprendimą, kuriame nurodoma, jog neatnaujinamas praleistas terminas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. raštui apskųsti ir atsisakoma nagrinėti pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą. VSDFV Sprendimas neatitinka individualiam administraciniams aktui keliamų reikalavimų. Atsakovas pažeidė VAĮ pareiškėjai garantuotą teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų prašymo išnagrinėjimą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. socialinio draudimo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir iki tos dienos galiojusiais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. 2016 m. birželio 29 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymu Nr. 2512 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549 nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo išdėstytas nauja redakcija. Nuo tos dienos senatvės pensijos skiriamos ir mokamos pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymą ir įsigaliojusius Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670. Skundų nagrinėjimo VSDFV tvarką reglamentuoja Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, patvirtintos VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės).

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensiją paskyrė VSDFV Šiaulių skyrius 1998 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 3053400. Pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama: „perskaičiuoti man pensiją ir užskaičiuoti mano atidirbtus metus Rusijos federacijoje Roselmašo sporto kombinate nuo 1991 m. iki 1998-03-01. Prašau atsiųsti atsakymą raštu“. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendime Nr. (10.1) 3-113742 nurodė, jog nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įvertinant darbo Rusijoje laiką po 1991 m. birželio 1 d., remiantis 1999 m. birželio 29 d. sudarytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimu dėl pensinio aprūpinimo. Buvo nurodyta, kad šis sprendimas gali būti apskųstas VSDFV, vadovaujantis Taisyklėmis. Pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymu tenkinti jos prašymą, galėjo teikti skundą VSDFV.

Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. rugsėjo 20 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus raštu persiųstą pareiškėjos atstovės 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, kuriame ji nesutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 ir prašė perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį. VSDFV 2019 m. spalio 7 d. sprendime Nr. (6.5) I-7188 informavo pareiškėjos atstovę, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai dėl pensijų skyrimo ir mokėjimo gali būti apskųsti VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Atsakovas 2019 m. spalio 7 d. sprendime nurodė, jog pareiškėjos atstovės prašymas VSDFV pateiktas praleidus nustatytą apskundimo terminą. Prašymas Valdyboje galėtų būti nagrinėjamas, jei iki 2019 m. lapkričio 6 d. pareiškėjos atstovė pateiktų paaiškinimus ir įrodymus, sudarančius pagrindą šį terminą atnaujinti. Pareiškėjos atstovė, atsakydama į atsakovo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą, 2019 m. spalio 10 d. pateikė paaiškinimą, kad į VSDFV Vilniaus skyrių ji kreipėsi su prašymu, o ne su skundu, todėl atsakyti į jį turėtų VSDFV Vilniaus skyrius.

Iš 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo turinio akivaizdu, kad pareiškėjos atstovė nesutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai ir veiksmai (neveikimas) gali būti skundžiami VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl VSDFV Vilniaus skyrius nėra įgaliotas nagrinėti skundus dėl savo paties priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos atstovės prašymą pagrįstai persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Išsiaiškinus, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (10.34E) DV_S-66274 pareiškėjai neišsiuntė, dėl to buvo atsiprašyta ir jai išsiųstas šio rašto elektroninio dokumento nuorašas. VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nenagrinėjo ir neturėjo nagrinėti iš esmės pareiškėjos skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo. Pareiškėjos skundo argumentai, susiję su laikotarpio nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. įskaitymu į stažą ir pensijos perskaičiavimu, nereikšmingi šiam ginčui ir su juo nesusiję.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (10.1)3-113742 nebuvo apskųstas per Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl svarbių priežasčių (pareiškėja buvo suklaidinta oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu dėl teisės aiškinimo (ne dėl faktinių aplinkybių interpretavimo); pareiškėja, pasitikėdama oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu, nesuabejojo šio atsakymo ir jame išdėstytos pozicijos pagrįstumu; pareiškėjos atstovė advokato veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2016 m. ir ginčo klausimu neturėjo teisinės patirties, ji dirba kitose teisės srityse, todėl anksčiau pareiškėja patarimo į ją nesikreipė; pareiškėja, neturėdama teisinio išsilavinimo ir specialių žinių, buvo akivaizdžiai suklaidinta), pažymėjo, kad vien pareiškėjos subjektyvus vertinimas dėl nepagrįsto suklaidinimo dėl teisinių žinių neturėjimo nėra laikytinos aplinkybėmis, kurios objektyviai trukdė pateikti skundą dėl ginčijamo sprendimo ir nėra pagrindas pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 18 d. prašymo „perskaičiuoti pareiškėjai pensiją ir užskaičiuoti atidirbtus metus Rusijos federacijoje Roselmašo sporto kombinate nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d.“ turinio matyti, jog jai buvo žinoma apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742 turinį sudarančius elementus – sprendimo priėmimo datą, pagrindus ir sprendimu nustatytas teises bei pareigas. Pareiškėja teiktame 2019 m. spalio 10 d. paaiškinime neginčija fakto (to neginčijo ir teisminio nagrinėjimo metu) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742 gavimo ir pripažįsta, jog minėtą sprendimą gavo. Nustatytų aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėja ginčo sprendimą gavo 2015 m. spalio mėnesį. Taigi, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostata, šis sprendimas galėjo būti skundžiamas VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo apie priimtą sprendimą, t. y. iki 2016 m. balandžio mėnesio (įskaitytinai). Pareiškėja skundą (prašymą) pateikė po daugiau nei trejų metų, t. y. 2019 m. rugsėjo 13 d.

Teismas nurodė, kad iš prašymo turinio taip pat matyti, jog pareiškėja nesutinka būtent su VSDVF Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742, kuris privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo apskųstas, t. y. pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su skundu. Teismas vertino, kad VSDVF Vilniaus skyrius, laikydamasis įstatymo normų, pagrįstai 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą persiuntė nagrinėti VSDFV.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors VSDVF Vilniaus skyrius, persiųsdamas pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą VSDVF, neišsiuntė jai 2019 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (10.34E) DV_S-66274, tačiau vėliau minėtas raštas, atsiprašius dėl klaidos, pareiškėjai buvo įteiktas.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos ginčijamas 2019 m. lapkričio 12 d. priimtas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek specialųjį teisinį reglamentavimą – Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Taisykles. Teismas pabrėžė, kad savo sprendimą atsakovas pagrindė nustatytomis faktinėms aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. Pareiškėja R. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant išaiškinti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsniui, 29 straipsniui ir yra suderinamas su konstitucinėje doktrinoje plėtojamu teisinės valstybės principu.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad jos teiktas 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas nėra skundas dėl ankstesnio VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo, bet yra naujas prašymas perskaičiuoti skirtą senatvės pensiją, įtraukiant anksčiau neįskaityto stažo laikotarpį. Minėtame prašyme aplinkybė, jog pensija buvo netinkamai apskaičiuota dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės (teisės aiškinimo ir taikymo klaidos), buvo įrodinėjama analizuojant inter alia (be kita ko) ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendime išdėstytą pensiją skiriančios įstaigos poziciją. Tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas yra ne prašymas ištaisyti klaidą, bet yra skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo.

Pareiškėja teigė, kad teismas skundžiamu sprendimu jos skundą atmetė vieninteliu pagrindu – pripažinus, jog 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas yra ne prašymas, bet skundas, kuriuo skundžiamas ankstesnis VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, pateiktas praleidus pastarojo apskundimo terminą. Tačiau skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų dėl pareiškėjos motyvuotai ir išsamiai išdėstytos pozicijos, jog pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neribojant kokiu nors terminu, ir kad ši nuostata byloje turėtų būti taikoma. Teismas nepateikė motyvų nei dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisinio kvalifikavimo pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio nuostatas, nei dėl pastarųjų nuostatų aiškinimo ir (ne)taikymo.

Pareiškėjos nuomone, jos argumentai dėl to, jog remiantis byloje taikytina Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės, kad tokio prašymo pateikimas neribojamas kokiu nors terminu, buvo esminiai skundo argumentai. Teismas atsakymo į juos nepateikė, kas ne tik suponuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies pažeidimą, bet suteikia pagrindo teigti, jog pareiškėjos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį buvo pažeista.

Pareiškėja teigė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nepasisakė dėl jos argumentų, jog VSFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendime išdėstyta pozicija ir VSDFV veiksmai, atsisakant nagrinėti 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, ne tik yra diskriminacinio pobūdžio, bet ir prieštaraujantys administracinių teismų išaiškinimams, pateiktiems šių teismų nagrinėtose bylose dar iki 2015 m. spalio 12 d.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodė, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjos skundo reikalavimų ribose, tinkamai išnagrinėjus bei pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti ir tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Teismas objektyviai ir išsamiai išanalizavo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisės normomis pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. (6.5E) I-7960, kuriuo 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmetė (administracinė byla Nr. eA-1483-438/2021).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (6.5E) I-7960, kuriuo pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, tai motyvuojant tuo, kad pareiškėja yra praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-113742.

Pareiškėja nesutikimą su šiuo sprendimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindė tuo, kad jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas, adresuotas VSDFV Vilniaus skyriui, nėra skundas dėl ankstesnio VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. priimto sprendimo, bet yra naujas prašymas perskaičiuoti skirtą senatvės pensiją, įtraukiant anksčiau neįskaityto stažo laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., kuris (prašymas) turi būti nagrinėjamas, remiantis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, įtraukiant į stažą pensijai gauti darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 atsisakė tenkinti šį pareiškėjos prašymą, o tuo pačiu atsisakė įtraukti minėtą laikotarpį į pareiškėjos stažą ir perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją.

Pareiškėja pakartotinai 2019 m. rugsėjo 13 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti senatvės pensiją į stažą pensijai gauti, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. Šiame prašyme taip pat nurodė, kad nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742.

Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu 2019 m. rugsėjo 13 d. inicijavo pakartotinę administracinę procedūrą, dėl kurios yra priimtas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir yra įsiteisėjęs.

Teismas, įvertinęs VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija), Socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio nuostatas sprendė, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais, kuriais asmenims sukuriamos atitinkamos subjektinės teisės bei pareigos šioje srityje, gali būti nustatyta tvarka šių asmenų ginčijami, o nenuginčyti, įgyja teisinį stabilumą, kuris gali būti pakeistas tik atsiradus naujiems faktiniams ir (ar) teisiniams pagrindams po sprendimo priėmimo. O iki tol, kol šie sprendimai galioja, yra negalimas administracinių procedūrų pakartotinis inicijavimas klausimais, kurie jau buvo išspręsti šiais sprendimais.

Teismas konstatavo, kad aptartas teisinis reglamentavimas lemia, jog pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog turi būti nepaisoma VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo, kad jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas yra naujas prašymas ir turi būti iš naujo nagrinėjamas bei pan., yra nepagrįsti ir neteisingi, dėl ko atmetami.

Teismas nurodė, kad priešingai nei teigia pareiškėja, jos minėtų argumentų nepatvirtina ir Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ši teisės norma nustato, kad „Pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu.“, t. y. ši teisės norma nustato neribotą terminą gauti pensijos sumas, kurios nebuvo išmokėtos dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, tačiau nereglamentuoja klausimų, susijusių su sprendimų priėmimu, jų apskundimu ir stabilumu skiriant bei mokant pensijas ir pan. Pagal šią teisės normą teisė gauti neišmokėtos pensijos dalį už neribotą laiką atsiranda, kai nustatyta tvarka yra konstatuojama pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltė. Nagrinėjamu atveju yra priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, kuris remiantis minėtomis VAĮ ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, yra galiojantis bei sudarantis kliūtis inicijuoti pakartotinę procedūrą tuo pačiu klausimu. Be to, kol galioja šis sprendimas, nėra teisinių prielaidų išvadai, kad pareiškėjai dalis pensijos sumos yra neišmokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės.

Teismas nurodė, kad nepagrįstos bei neteisingos ir pareiškėjos apeliacinio skundo nuorodos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013, nes šioje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje, buvo sprendžiami teisinių santykių klausimai, kurie atsiranda po atitinkamų sprendimo skirti ir mokėti ar neskirti ir nemokėti pensiją priėmimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomas tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo įsigaliojo 2001 m. gegužės 29 d., t. y. iki VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo priėmimo, kuriuo, be kita ko, buvo išspręsti ir šio susitarimo taikymo pareiškėjos atžvilgiu klausimai.

Teismas sprendė, kad aptartos bylos faktinės aplinkybės ir byloje taikytų materialiųjų teisės normų pobūdis (iš esmės procedūrinis) nesudaro pagrindo tenkinti ir pareiškėjos apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 52 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai, nes tai yra materialiojo pobūdžio teisės normos, kurių taikymo klausimas nėra sprendžiamas šioje byloje (ABTĮ 4 str. 2 d.).

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos R. M. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1483-438/2021. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 9 punkte (jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas) ir 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) nurodytais pagrindais.

Pareiškėja dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyto pagrindo pažymi, kad nusišalinus dviem iš trijų Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sudarytos teisėjų kolegijos narių (R. G. ir A. S.), buvo pakeista visa Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi sudaryta teisėjų kolegija, įskaitant kolegijos pirmininką R. P.. Nei vienoje iš nutarčių nėra nurodyta jokių priežasčių, dėl kurių iš jau paskirtos kolegijos buvo pašalintas kolegijos pirmininkas teisėjas R. P.. Administracinių bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. TP-68 (toliau – ir Bylų paskirstymo ir kolegijų sudarymo taisyklės), nuostatos nenumato, jog vienam ar keliems teisėjams negalint dalyvauti bylos nagrinėjime, turėtų būti keičiama visa kolegijos sudėtis. Tokių nuostatų nenumato ir ABTĮ 44 straipsnis, reglamentuojantis teisėjo ir kitų asmenų nušalinimą. Nesant byloje jokių motyvų ir nenurodant jokių priežasčių, dėl kurių buvo pakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi paskirtas kolegijos narys teisėjas R. P. (kolegijos pirmininkas), naujos teisėjų kolegijos paskyrimas neatitiko Bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių, todėl yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjos byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Siekiant pašalinti bet kokias egzistuojančias abejones dėl teisėjų kolegijos sudarymo nagrinėjamoje byloje teisėtumo, bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas.

Pareiškėja dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto pagrindo pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties išvada, jog 2015 m. ir 2019 m. pareiškėjos prašymai yra tapatūs, todėl pastarasis nenagrinėtinas, nėra pagrįsta ir buvo padaryta tinkamai neįvertinus 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo motyvų ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo motyvų, dėl to buvo padarytas esminis materialiosios teisės normos – VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatos (redakcija, galiojusi skundžiamo VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo priėmimo metu) pažeidimas ją taikant. Teismas atsižvelgė ir vertino tik tai, jog abiem atvejais pareiškėja prašė perskaičiuoti jai skirtą senatvės pensiją, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. gegužės 3 d., t. y. vertino išimtinai prašymo dalyką, bet ne visą prašymo turinį – jo motyvus ir argumentus. Toks prašymo / skundo (ne) tapatumo nustatymas atitiktų iki VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pakeitimo (t. y. 2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779) galiojusią nuostatą, kuri numatė, jog pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Byloje ginčyto VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo priėmimo metu galiojo pakeista VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią skundas / prašymas negali būti nenagrinėjamas ir tuo atveju, jei asmuo pateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Šiuo metu tokia tapataus prašymo / skundo samprata, pagal kurią naujų duomenų (ne tik faktinių), leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, pateikimas, eliminuoja prašymo / skundo kvalifikavimą kaip tapatų, įtvirtinta įstatyminiu lygmeniu (VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas, nauja redakcija nuo 2020 m. lapkričio 1 d.).

Pareiškėja nurodo, kad nors VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostata, galiojusi skundžiamo VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo priėmimo metu, yra cituojama skundžiamos nutarties 21 punkte, tačiau nutartyje nebuvo vertinta ir nepateikta jokių motyvų dėl to, ar 2019 m. skundas gali būti laikomas tapačių pagal tiesiogiai įstatyme nustatytą kriterijų – ar pareiškėja nepateikė naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Šiuo aspektu yra pagrindas teigti, jog dalyje dėl 2015 m. bei 2019 m. prašymų (ne) tapatumo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis yra be motyvų, kas suponuoja proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte, byloje buvimą.

Pareiškėja nurodo, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme, jau būdama atstovaujama advokato, išsamiai išdėstė motyvus ir argumentus, suponuojančius faktinį ir teisinį pagrindą taikyti palankesnį reglamentavimą, atsiradusį po 1998 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo skirti jai senatvės pensiją priėmimo. Šie pareiškėjos papildomi argumentai ir motyvai buvo iš esmės pagal savo turinį nauji ir jie niekada nebuvo vertinti jokiais ankstesniais VSDFV sprendimais, dėl jų niekada nebuvo pateikta jokių išsamesnių argumentų, vertinimo ir motyvų. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nebuvo atsižvelgta į tai, jog 2015 m. spalio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime buvo apsiribota tik teisės akto (tarpvalstybinio Susitarimo), kurį pareiškėja prašė taikyti, įsigaliojimo datos nustatymu ir tuo, jog šis aktas tiesiogiai nenumatė iki jo įsigaliojimo paskirtų pensijų perskaičiavimo. 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme buvo išdėstyti išsamūs ir nauji duomenys bei argumentai, kurie buvo grindžiami Konstitucinio Teismo nutarimais ir juose įtvirtinta šio teismo jurisprudencija dėl Konstitucijos 52 straipsnio, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, taikymo ir aiškinimo nediskriminavimo ir teisinės valstybės principų kontekste, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais dėl palankesnio pasikeitusio reglamentavimo taikymo, Europos socialinės chartijos nuostatomis. Savo turiniu ir apimtimi šie argumentai iš esmės yra nauji duomenys, kurie leidžia abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, o tai, remiantis aukščiau aptartomis VAĮ nuostatomis, nesuponuoja pagrindo asmens prašymo laikyti tapačiu ankstesniam jog prašymui. Teismas iš esmės vertino tik prašymų dalyką – tai, jog tiek 2015 m., tiek 2019 m. prašymuose pareiškėja prašė perskaičiuoti jai skirtą senatvės pensiją taikant tarpvalstybinio Susitarimo nuostatas, bet nevertino viso prašymų turinio, nevertino VSDFV Sprendimo argumentų dėl prašymo naujumo (ne) buvimo, kaip to reikalavo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punktas, 14 straipsnio 5 dalies 4 punktas.

Pareiškėja nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties 26 punkte išdėstyta pozicija, jog nagrinėtoje byloje pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013 pateiktais išaiškinimais. Pastarojoje byloje pasikeitusiu reguliavimu, kaip pagrindu svarstyti ginčijamą klausimą iš naujo, teismas laikė Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą. Nagrinėjamoje byloje pasikeitęs VAĮ suteikė pareiškėjai teisę teikti prašymą, kuriame nurodžius naujus duomenis, leidžiančius abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu, viešąjį administravimo subjektą įpareigojant tokį prašymą svarstyti iš esmės, t. y. įvertinant ankstesnio sprendimo pagrįstumą, arba aiškiai ir argumentuotai atsakyti, kodėl tokį prašymą laiko tapačiu (VAĮ 3 straipsnio 13 punktas, 14 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Pareiškėja teigia, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų – Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies bei VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas jas taikant, nes remiantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, galiojusiu VSDFV Sprendimo priėmimo metu, pateikus naujus duomenis, kurie leidžia abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, draudžiama tokį prašymą laikyti tapačiu ir jo nenagrinėti iš esmės. Galiojančio VAĮ 16 straipsnio nuostatos nustato, jog viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Esant pasikeitusiam įstatyminiam reguliavimui dėl viešojo administravimo subjekto teisės pripažinti netekusiu galios savo neteisėtą administracinį sprendimą, nepagrįstai buvo konstatuota, jog kol galioja 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, nėra teisinių prielaidų išvadai, kad pareiškėjai dalis pensijos sumos yra neišmokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės. Pripažįstant, jog pareiškėjos 2019 m. prašymo nagrinėjimo metu įstatymas tiesiogiai nenumatė viešojo administravimo subjekto teisės pripažinti savo priimtą neteisėtą administracini sprendimą, tačiau kartu įstatymas jau draudė nenagrinėti prašymo, kuriame pateikiami nauji duomenys, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog jokia VAĮ nuostata nedraudė viešojo administravimo subjektui kreiptis į aukštesnį pagal pavaldumą viešąjį administracinį subjektą ir / arba teismą dėl ankstesnio sprendimo pripažinimo netekusiu galios, tuo atveju, kai ištyrus pareiškėjo pateiktus naujus duomenis yra pagrindas konstatuoti ankstesnio sprendimo nepagrįstumą. Todėl buvo padarytas esminis materialiosios teisės pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, nes buvo pažeista VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto imperatyvaus pobūdžio nuostata, pateisinant tuo, jog iki 2020 m. lapkričio 1 d. (įstatymo Nr. XIII-2987) VAĮ nebuvo tiesiogiai įtvirtinta viešojo administravimo subjekto teisė pripažinti netekusiu galios savo neteisėtą administracinį sprendimą.

Pareiškėja teigia, kad būtent 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo ir jame išdėstytų argumentų išnagrinėjimas iš esmės, leistų (ne) konstatuoti, kad dalis pensijos sumos yra neišmokama dėl pensijos skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, t. y., leistų daryti išvadą, ar nagrinėjamu atveju (ne) taikytina Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata. Nustačius, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas yra nepagrįstas, toks galėtų būti naikinamas VAĮ 16 straipsnio tvarka, kaip neteisėtas.

Pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nepagrįstai konstatuota, jog faktinės aplinkybės ir byloje taikytų materialiųjų teisės normų pobūdis (iš esmės procedūrinis) nesudaro pagrindo tenkinti ir pareiškėjos apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 52 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai, nes tai yra materialiojo pobūdžio teisės normos, kurių taikymo klausimas nėra sprendžiamas šioje byloje (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Pareiškėja pažymi, kad teisminės gynybos kreipėsi dėl tiesiogiai Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos konstitucinės teisės į senatvės pensiją, laiduojamos valstybės, užtikrinimo. Būtinumą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėja argumentavo tuo, jog tuo atveju, jei teismas pripažintų VSDFV bei VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus teisėtais, nekonstatavus Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pažeidimo, tai reikštų, jog pareiškėjai nebuvo įskaitytas visas darbo stažas ir todėl mokama mažesnio dydžio pensija, nei jai priklausytų įskaičius visą faktiškai turėtą darbo stažą, dėl teisinio reguliavimo spragos (legislatyvinės omisijos), o būtent dėl to, jog laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 2001 m. gegužės 29 d. (įskaitant sprendimo skirti pareiškėjai senatvės pensiją 1998 m. rugpjūčio 11 d.) tarpvalstybiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dėl pensinio aprūpinimo nebuvo sureguliuoti, nors tokia pareiga įstatymų leidėjui kyla tiesiogiai iš Konstitucijos 52 straipsnio, o sudarius tarpvalstybinį Susitarimą ir jam įsigaliojus, iki tol paskirta senatvės pensija nebuvo perskaičiuota dėl tokios nuostatos įstatyme nebuvimo.

Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimu, ir pažymi, kad tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo, sudarytas 1999 m. birželio 29 d., įsigaliojo 2001 m. gegužės 29 d. Tokiu būdu susidarė situacija, kuomet tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie į Lietuvą grįžo gyventi ir kuriems senatvės pensija skirta iki 2001 m. gegužės 29 d., jų darbo stažas, įgytas Rusijos Federacijos teritorijoje laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 2001 m. gegužės 29 d. nebuvo įskaitomas į valstybinio pensijų draudimo stažą, tačiau tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie į Lietuvą grįžo gyventi vėliau, t. y. po 2001 m. gegužės 29 d., visas jų darbo stažas, įgytas Rusijos Federacijos teritorijoje laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 2001 m. gegužės 29 d. galėjo būti ir buvo įskaitomas į valstybinio pensijų draudimo stažą.

Lietuvos Respublikos piliečių, įgijusių Rusijos Federacijos teritorijoje darbo stažą po 1990 m. kovo 11 d., teisinė padėtis laikytina vienoda, nepriklausomai nuo to, ar jie kreipėsi dėl senatvės socialinio draudimo pensijos skyrimo iki 2001 m. gegužės 29 d., ar vėliau, t. y. iki minėto susitarimo įsigaliojimo. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pateisinti skirtingą šių Lietuvos Respublikos piliečių vertinimą, vieniems iš jų įskaitant darbo stažą, įgytą po 1991 m. birželio 1 d., kitiems – ne, tačiau pareiškėjos atžvilgiu toks diskriminavimas vyksta iki šiol.

Konstatavus teisinio reglamentavimo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, inter alia legislatyvinę omisiją (teisės aktuose nenustačius automatinio senatvės pensijos perskaičiavimo tuo atveju, jei sudaryta tarpvalstybinė sutartis yra palankesnė senatvės pensiją gaunančiam asmeniui), pareiškėjos atžvilgiu priimti VSDFV sprendimai, kurie ir buvo grindžiami tokia legislatyvine omisija, turėtų būti peržiūrėti ir suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Abejonių dėl pareiškėjos konstitucinės teisės į senatvės pensiją pažeidimo neištyrimas negali būti pateisinamas formaliu pagrindu, inter alia termino apskųsti 2015 m. spalio 12 d.

VSDFV Vilniaus sprendimą, praleidimu, kuomet šiame VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime nebuvo atlikta jokios išsamesnės teisinio reglamentavimo analizės. Teismo išvada nesikreipti į Konstitucinį Teismą nutartyje pateikta be išsamesnių motyvų ir vertintina kaip formali bei tinkamai nemotyvuota ir įrodo proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte, byloje buvimą.

Pareiškėja pažymi, kad jos teisės į senatvės pensiją pažeidimas, diskriminacijos draudimo pažeidimas yra tiesiogiai susiję bei gali nulemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio „Diskriminacijos uždraudimas“, jį taikant kartu su Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu „Nuosavybės apsauga“, bei Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ pažeidimą. Pareiškėja remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. vasario 18 d. sprendimu, priimtu byloje Andrejeva prieš Latviją (peticijos Nr. 55707/00). Pareiškėja apie jos teisių pažeidimą, pažeidimo pobūdį ir mastą sužinojo tik 2019 m. rugsėjo 3 d. sudariusi teisinių paslaugų sutartį su advokatu, tačiau jos argumentai net nebuvo iš esmės teismo išnagrinėti, neatsižvelgiant į tai, jog 2015 m., neturėdama atstovo, pareiškėja objektyviai realiai negalėjo sužinoti ir suprasti, kad jos atžvilgiu priimti sprendimai yra diskriminaciniai ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Pareiškėja R. M. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1483-438/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 9 ir 10 punktuose įtvirtintus pagrindus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-86-492/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties matyti, kokiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 9 punkte nurodytas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindas (jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Pareiškėja teigia, kad byla galėjo būti išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, kadangi nuo bylos nagrinėjimo nusišalinus teisėjams R. G. (pranešėjas) ir A. S., bylai nagrinėti buvo sudaryta nauja teisėjų kolegija nesant buvusios teisėjų kolegijos pirmininko R. P.. Pareiškėja teigia, kad Bylų paskirstymo ir kolegijų sudarymo taisyklės nenumato, jog vienam ar keliems teisėjams negalint dalyvauti bylos nagrinėjime, turėtų būti keičiama visa kolegijos sudėtis.

Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota, nustačius ABTĮ 44 straipsnio nuostatų pažeidimus. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, inter alia teisėjas pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, teismo sudėtis neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas buvo šališkas, pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–130/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–241/2010) arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių teisėjo nešališkumu.

Nustatyta, kad 2021 m. birželio 9 d. nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai R. G. (pranešėjas) ir A. S. nusišalino nuo administracinės bylos nagrinėjimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi sudarytos teisėjų kolegijos bylai nagrinėti pirmininkas teisėjas R. P. 2021 m. birželio 9 d. nutartimi, atsižvelgęs į sudarytos trijų teisėjų kolegijos dviejų narių nusišalinimą nutarė atidėti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką dėl naujos teisėjų kolegijos sudarymo administracinės bylos Nr. eA-1483-552/2021 nagrinėjimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo sudaryta nauja trijų teisėjų kolegija bylai nagrinėti, susidedanti iš teisėjų R. K. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), D. R. ir Virginijos Volskienės.

Įvertinus ABTĮ, Bylų paskirstymo ir kolegijų sudarymo taisyklių nuostatas bei nurodytas faktines aplinkybes dėl teisėjų kolegijų pasikeitimo, konstatuotina, kad teisėjų kolegija bylai nagrinėti buvo sudaryta nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Nauja teisėjų kolegija buvo sudaryta ABTĮ nustatyta tvarka anksčiau sudarytos kolegijos nariams pareiškėjus apie nusišalinimą bei teisėjų kolegijos pirmininkui kreipusis dėl naujos kolegijos sudarymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas turi teisę, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis, sudaryti kolegiją konkrečiai bylai nagrinėti. Taigi, pareiškėjai nereiškus naujai sudarytai teisėjų kolegijai nušalinimo ABTĮ nustatyta tvarka, nustačius, kad nauja teisėjų kolegija sudaryta laikantis ABTĮ reikalavimų bei pareiškėjai nenurodžius kitų pagrindų, dėl kurių galėtų būti sprendžiama, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 9 punkte nurodytu pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 10 punkte nurodytas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindas – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y., kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, grįsdama ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, teigia, kad byloje buvo netinkamai pritaikytos VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatos. Pareiškėja nuosekliai laikosi pozicijos, kad jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas nėra skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo. Pareiškėja teigia, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme išsamiai išdėstė motyvus ir argumentus, suponuojančius faktinį ir teisinį pagrindą taikyti palankesnį reglamentavimą, atsiradusį po 1998 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo skirti jai senatvės pensiją priėmimo. Šie pareiškėjos papildomi argumentai ir motyvai buvo iš esmės pagal savo turinį nauji ir jie niekada nebuvo vertinti jokiais ankstesniais VSDFV sprendimais, dėl jų niekada nebuvo pateikta jokių išsamesnių argumentų, vertinimo ir motyvų, o teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai įvertino jos 2015 m. ir 2019 m. teiktų prašymų turinį ir esmę.

Ginčui aktualios redakcijos VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymas Nr. XII-2779) buvo įtvirtinta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Teisės teorijoje naudojamos terminologijos prasme tai reiškia, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintas draudimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėti pakartotinį skundą, dėl kurio kompetentinga institucija jau yra priėmusi sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-89-438/2021). Ši teisės norma teismų praktikoje aiškinama taip, kad sprendžiant dėl jos taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurie nebuvo nurodyti ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1800-492/202 yra pasisakęs, kad minėta įstatymo nuostata viešojo administravimo subjektui, skirtingai nuo ankstesnio reguliavimo, suteikta diskrecija sprendžiant, ar tokiu atveju nagrinėti aktualų klausimą.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė perskaičiuoti jai pensiją ir užskaityti jos atidirbtus metus Rusijos Federacijoje Roselmašo sporto kombinate nuo 1991 m. iki 1998 m. kovo 1 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. raštu Nr. (10.1)3-113742 pareiškėją informavo, kad laikotarpiai po 1991 m. birželio 1 d., nurodyti pareiškėjos darbo knygelėje neįskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nes ji nebuvo drausta valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį. Tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo sudarytas 1999 m. birželio 29 d., įsigaliojo 2001 m. gegužės 29 d. Pensijos, paskirtos iki 2001 m. gegužės 29 d. pagal šio Susitarimo nuostatas neperskaičiuojamos. Kadangi pensija pareiškėjai paskirta nuo 1998 m. gegužės 3 d., perskaičiuoti pensiją įvertinant darbo Rusijoje laiką po 1991 m. birželio 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama perskaičiuoti jai paskirtą senatvės pensiją, nuo 2001 m. gegužės 29 d. įskaičiuojant darbo stažą, dirbtą AB „Rostselmaš“ sporto kombinate laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. bei išmokėti skirtumą, susidariusį tarp perskaičiuotos pensijos ir jai faktiškai mokėtos pensijos; pateikti tikslius minėtų sumų apskaičiavimus, įskaitant priedo už stažo metus. Pareiškėja šiame prašyme išsamiai išdėstė argumentus dėl, jos manymu, diskriminavimo jos atžvilgiu taikant Susitarimą, rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant Susitarimo nuostatas, tarptautiniais teisės aktais bei Konstitucija. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo nenagrinėjo, o jį persiuntė VSDFV, kuri, šioje byloje skundžiamu VSDFV Sprendimu neatnaujino praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. raštui apskųsti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą kaip skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sprendimo.

Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai dėl pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo, kuris buvo adresuotas VSDFV Vilniaus skyriui, kompetentingas subjektas – t. y. VSDFV Vilniaus skyrius nepriėmė jokio sprendimo, ką iš esmės turėjo padaryti vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, o minėtą prašymą, įvertinęs jį kaip skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sprendimo, persiuntė nagrinėti VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nors pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme ir neprašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sprendimo.

Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu 2019 m. rugsėjo 13 d. inicijavo pakartotinę administracinę procedūrą, dėl kurios yra priimtas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir yra įsiteisėjęs. Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad, kaip minėta, pagal VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą nebuvo priimtas joks VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, todėl iš esmės byloje negalėjo kilti ginčo, nagrinėtino išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka VSDFV pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį. Todėl, teismui įvertinus VSDFV Sprendimą kaip teisėtą ir pagrįstą, kyla pagrįstų abejonių dėl tinkamo VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo byloje, taip pat ir dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tinkamo taikymo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas spręsti, jog apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo padarytas materialiosios normos aiškinimo ir / ar taikymo pažeidimas, kurio akivaizdumą suponuoja anksčiau nurodyti argumentai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas spręsti dėl teismo procesiniame sprendime padaryto materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, todėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą tenkinamas ir procesas administracinėje byloje Nr eA-1483-438/2021 atnaujinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 162 straipsnio 1 dalimi, 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1483-438/2021 pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė